Kategorija: Sveikata

Filosofai ir poetai visai laikais tvirtino, kad širdis yra mūsų gyvenimo centras. Net nesusimąstydami naudojame posakius “širdimi jaučiu“, “įsiklausyk, ką tau sako širdis“, “širdis liepia“ ir pan. Net mūsų gestai nurodo širdies svarbą – rodydamas į save, žmogus paprastai parodo į širdies plotą. Visa tai verčia susimąstyti, kad širdis nėra paprastas kraujo pompavimo siurblys.

Biologiniu požiūriu širdis yra neįtikėtinas fenomenas. Ji gali pulsuoti be jokio ryšio su smegenimis ir atlieka apie 10 000 dūžių per dieną ir maždaug 40 milijonų dūžių per metus. Kūdikio vaisiaus užuomazgoje širdis pradeda formuotis anksčiau už smegenis. Mokslininkai iki šiol neturi vieningo paaiškinimo, kas paskatina pradėti kūdikio širdelės plakimą.

Dėl unikalių savybių širdies veikla yra nuolat tiriama. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kalifornijos valstijoje yra Širdies Matematikos Institutas (Institute of HeartMath – IHM). Jo įkūrėjas D.Childre ir bendraautorius H.Martin savo darbe “Širdies matematikos paaiškinimas“ (The HeartMath Solution) ištyrė ir išaiškino širdies ryšį ir sąveiką ne tik su kūnu, bet ir su emocijomis.

Šie mokslininkai įrodė, kad kiekvienas širdies dūžis skleidžia sudėtingą informaciją, kuri veikia žmogaus emocijas, fizinę sveikatą ir mūsų gyvenimo kokybę. Jie padarė drąsią išvadą, kad širdis nėra primityvus kraujo siurblys, kad ji turi savo “smegenis“, kurioms paklūsta galvos smegenys. Širdies matematikai tyrė, kokiu būdu širdis komunikuoja su galvos smegenimis ir kitomis kūno sistemomis.

Tai padėjo atsekti širdies ir emocijų ryšys. Kai mes patiriame tokias emocines reakcijas kaip pyktis, pavojus, nepasitikėjimas, nusivylimas, tuomet širdies ritmas pasidaro netolygus, o ryšys tarp širdies ir galvos smegenų nutrūksta. Negatyvios emocijos sukelia atsakomąsias reakcijas žmogaus kūne: kraujagyslės susiaurėja, pakyla kraujospūdis, silpsta imuninė sistema.

Ilgalaikis tokio pobūdžio poveikis suardo pusiausvyrą kūne, o širdis ir kiti organai pradeda dirbti perkrovos režimu. Dėl to gali kilti rimtų sveikatos sutrikimų. Iš to padarytos išvados, kad negatyvios emocinės reakcijos neigiamai veikia širdį, o per ją ir visą organizmą. Ir atvirkščiai, veikiama teigiamų emocijų – nuoširdaus rūpesčio, švelnumo, meilės išraiškų – širdis pradeda dirbti tolygiu ramiu ritmu, o ryšys tarp širdies ir galvos smegenų sustiprėja.

Pozityvios emocijos skatina veikti širdį harmoningu ritmu, suteikiančiu optimalias sąlygas efektyviai dirbti širdies kraujagyslių ir nervų sistemoms. Toks ritmas teigiamai veikia hormonų balansą, imuninę sistemą ir visą organizmą. Todėl galima teigti, kad žmogaus organizmui sveikiausios ir naudingiausios yra teigiamos emocijos.

Galvos smegenų gebėjimas apdoroti informaciją ir priimti adekvačius sprendimus įtakoja tai, kokiomis emocijomis mes reaguojame į kiekvieną konkrečią situaciją. Todėl, kaip teigia D.Childre ir H.Martin, nuo to, ar mes mokame išlaikyti savo emocinę pusiausvyrą, o kartu ir ryšį tarp širdies ir smegenų, priklauso ir proto aiškumas, ir fizinė energija bei sveikata, ir kūrybingumas, ir gyvenimo kokybė.

Mokslininkai atrado labai paprastą paaiškinimą, kodėl žmonės negali pasiekti emocinės pusiausvyros. Vienas iš stipriausių šiuolaikinio žmogaus stresų, o tuo pačiu ir neigiamų emocijų šaltinių yra skubėjimas ir laiko stygius. Širdies matematika paprasta: teigiamos emocijos aktyvuoja širdį, o per ją ir visą organizmą harmoningai veiklai, neigiamos – suardo harmoniją.

Šie mokslininkai rekomenduoja ir praktinį savo išradimo pritaikymą. Savo “širdies matematikos“ metodikas jie pasiūlė įvairių kompanijų darbuotojams. Jau po pusmečio, o kai kuriais atvejais ir anksčiau pažymėta, kad visi kūno funkcionavimo rodikliai žymiai pagerėjo. Kokia tai metodika? Tai pratimai, padedantys pasiekti ramybę – atsipalaidavimas, meditacija, vizualizacija, koncentracija į širdį – viskas, kas padeda išsivaduoti nuo stresų ir skausmingų emocijų.

Galima sakyti, kad moksliškai patvirtintas ne tik kūno ir dvasinės žmogaus būklės ryšys, bet ir senųjų mokymų praktikos, mokančios atrasti pusiausvyrą gyvenime ir atsisakyti blaškymosi ir skubėjimo. Taip pat tai svarbus patvirtinimas, kad žmogus gali ir turi valdyti savo emocinę-psichinę būklę, o per ją savo sveikatą ir gyvenimą. Jei sudomino, plačiau apie tai čia.

Taigi, saugokime savo širdelę – ji tikrai geriau žino, kas mums geriau 🙂 ..

* Žmogaus kūnas – nuostabiu būdu organizuota energijų, informacijos ir proto sąveika – pastoviai kintanti, gebanti transformuotis ir atsinaujinti.

* Kūnas ir protas taip susiję ir persipynę, kad pokyčiai viename iš jų akimirksniu paveikia ir kitą. Kiekvieną mintį, emociją ir jausmą nervų sistema transformuoja į cheminius impulsus, kurie veikia kūno fiziologiją. Keisdami savo mąstymo būdą, mes galime keisti ir kūno būseną, o taip pat stabdyti senėjimą.

* Chronologinis, biologinis ir psichologinis žmogaus amžius – skirtingi dalykai. Chronologinis amžius – tai žmogaus amžius metais; biologinis amžius – rodiklis, kaip funkcionuoja kūno fiziologinės sistemos; psichologinis amžius – subjektyvus žmogaus amžiaus pojūtis. Biologinį amžių žmogus gali valdyti.

* Lūkesčiai ir konkrečios pastangos apsprendžia rezultatą: jei jūs tikite, kad su amžiumi žmogus silpsta ir serga, ir nededate jokių pastangų išsaugoti sveikatą, tai jūs tikrai pradėsite anksti senti. O jei jūs įsitikinęs, kad amžius ir žmogaus sveikata neturi nieko bendra, ir dėsite pastangas palaikyti gerą formą, tai išliksite jaunatviškas ir sveikas.

* Kai žmonijos kolektyvinė sąmonė turės aiškų suvokimą, kad tobulėdami fiziškai ir vystydami savo dvasingumą mes galime būti biologiškai jauni, tai tokia patirtis pradės plisti masiškai.

* Įsitikinimas – ne kas kita, kaip interpretacija, kurią mes įpratome laikyti teisinga. Mūsų įsitikinimai apie sveikatą ir senatvę kuria mūsų biologinį amžių. Pakeitę savo suvokimą apie kūną ir senėjimo procesus, mes galime pakeisti savo biologinį amžių.

* Ramus suvokimas – tai normali proto reakcija, kurią reikia išsiugdyti. Šiuolaikinis žmogus įprato beveik į visas gyvenimo situacijas reaguoti emocingai, tokiu būdu sukeldamas organizmui stresą. Blaškymasis, skubėjimas ir kova taip pat kuria įtampą ir išsekina kūną ir dvasią.

* Turime derinti savo biologinius ritmus su gamtos ritmais – laiku gultis ir keltis, valgyti, dirbti ir ilsėtis. Jei nesilaikome gyvenimo ritmo, atsiranda nuovargis, psichinės įtampos, nemiga ir kiti sveikatos sutrikimai. Esame gamtos dalis: susiderinę su jos ritmais, tampame sveikesni ir aktyvesni.

* Žiemos ir vasaros ritmai skiriasi. Žiemą turime anksčiau gultis miegoti, kūno termoreguliacijai valgyti daugiau šilto maisto ir gerti šiltus gėrimus. Vasarą gulamės miegoti vėliau, geriame daugiau vandens, valgome vietinius daržoves ir vaisius, lengvai virškinamą maistą, ir ilgiau būname gryname ore. Vasarą visus būtinus vitaminus ir mikroelementus gauname su maistu, o žiemą, ypač ligos atveju, galime naudoti vitaminų kompleksus piliulėmis.

* Reguliarūs fiziniai pratimai, grynas oras ir vandens procedūros – neatsiejami sveikatos palydovai.

* Maistas labai svarbus sveikatos palaikymui. Kiekviena maisto molekulė tampa struktūrine mūsų kūno dalimi, ji taip pat panaudojama energijos sukūrimui. Todėl posakis – mes tampame tuo, ką mes valgome – geriausiai atspindi maisto svarbą mūsų gyvenime.

* Yra maisto produktai, kurie sendina, kiti – atnaujina kūną. Sendina sunkiai virškinamas, nešviežias, daug kartų apdorotas, su cheminiais priedais maistas. Atnaujina ir teikia energiją švieži vaisiai ir daržovės bei jų sultys, riešutai ir grūdai, šviežiai pagamintas, įvairus (subalansuotas) maistas, valgomas su saiku.

* Toksinų sankaupos kūne pagreitina senėjimą ir sudaro terpę ligoms. Toksinų šaltiniai: tabakas, alkoholis, cheminiai priedai maiste, vaistai, ilgai laikomi fermentuoti maisto produktai ir rūkyta mėsa, aplinkos užterštumas ir stresas.

* Jaunystė – ne amžius, o būsena: tai kūno lengvumas, sąmonės lankstumas, kūrybingumas ir pozityvumas.

* Kūnas – molekulių laukas. Kaskart, kai vyksta minties judėjimas, vyksta ir kūno molekulių judėjimas. Pozityvios ir įkvėpiančios mintys kuria sveikas ir jaunas molekules – taip vyksta psichologinis poveikis mūsų biologiniam kūnui.

* Mylėkite.. Meilė – gyvenimo esmė. Meilė įkvėpia, suteikia jėgų ir saugumo jausmą, atjaunina, suvienija ir įveikia visas baimes..

(parinko ruvi.lt)

Visiems sveikatos ir gražaus artėjančio savaitgalio!! 😀

Tai kodėl gi šiuolaikinis žmogus taip greitai “susidėvi“ ir serga? Viena iš priežasčių – taip svarbaus saiko ir lygsvaros nebuvimas mityboje, fiziniame krūvyje, darbe, emocijose, poilsyje – beveik visose gyvenimo srityse. Socialinė ir techninė mūsų civilizacijos aplinka sujaukia mūsų mąstymą, todėl vienos gyvenimo, o ir kūno funkcijos pertempiamos, kitos dėl dėmesio stokos nusilpsta, todėl gimsta sekinantis disbalansas.

Šiuolaikinis žmogus paskęsta savo siekiamybėse, todėl vieniems darbams jėgų užtenka, kitus pusiaukelėje meta. Tikslų ir įsipareigojimų daug, o laiko ir galimybių jiems įgyvendinti dažnai nepakanka. Dažniausiai būna taip: trumpalaikiams darbams valios užtenka, o pastoviam režimui – trūksta. Nemažai tikslų primeta išoriniai šablonai, todėl žmogus turi išvystyti sugebėjimą atskirti, kas jam iš tiesų yra svarbu.

Tas pat liečia ir sveikatą: kol žmogus sveikas, jo galimos ligos nejaudina ir jis mažai rūpinasi savo sveikata. Tačiau kai suserga, jam sunku patikėti tuo, kad kol buvo sveikas, savo gyvenimo būdu galėjo sukurti sąlygas ligai atsirasti. Dėl neteisingo gyvenimo ritmo ir inercijos dauguma šiuolaikinių žmonių jaučia chronišką nuovargį, todėl dažniausiai renkasi tai, kas paprasčiau: pavalgyti, pagulėti, pažiūrėti televizorių..

Dėl chroniško nuovargio, kuris nurodo organizmo išsekimą, pradedame sirgti įvairiomis ligomis ir anksčiau senti. Žmogaus gyvenime turi būti tam tikras ritmas ir režimas, kuris leidžia visoms organizmo sistemoms atsistatyti ir dirbti optimaliai. Tai ne tik prailgina gyvenimą, bet ir išsaugo aktyvumą, veiklumą ir žvalumą. Retas šiuolaikinis žmogus laikosi disciplinos ir nuolat rūpinasi savo sveikata. Pažiūrėkime, kaip tai veikia mūsų sveikatą, nuo kurios, žinoma, priklauso ir ilgaamžiškumas.

Pradėkime nuo mitybos – dietologai tvirtina, kad žmonės mūsų laikais valgo per daug (apie maisto kokybę nesiplėsiu, apie tai jau žino daugelis). Jei persivalgymas tęsiasi ilgai, tai organizmo kompensaciniai mechanizmai nesugeba pašalinti pertekliaus, ir jis kaupiasi lašinių pavidalu. Lašiniai – neturintys jokios funkcijos audiniai, jie apsunkina viso organizmo darbą – tai tas pats, kas nuolat nešioti su savimi papildomą svorį, kuris kartais būna tikrai didelis..

Dėl tokios padidintos apkrovos visas organizmas greičiau susidėvi ir sensta, žmogus sunkiau įveikia įvairias ligas, traumas ir operacijas. Nei fizinis krūvis, nei sportas nepadės, jei žmogus nuolat persivalgo. Maistas neturi būti vienu svarbiausiu gyvenimo tikslu, dėl kurio žmogus mokosi, dirba ir tobulėja. Pakanka pažiūrėti, į ką pavirto šventės ir susitikimai su draugais – tai tikri apsivalgymo ir pasigėrimo ritualai. Poilsį retas įsivaizduoja be alkoholio, nors daugelis žino apie statistiką, kuri byloja, kad žalingi įpročiai trumpina gyvenimą 15-17 metų.

Šiuolaikiniai žmonės mėgsta pasigirti esantys darboholikais, nors medicininiai tyrimai seniai įrodė, kad persidirbimas ir darbas be poilsio yra kenksmingi žmogui dėl persitempimo. Be to, toks darbas yra neproduktyvus – pailsėjęs žmogus tą patį darbą padaro geriau ir greičiau, nei pavargęs. Net pats sunkiausias fizinis darbas neišsekina organizmo, jei jis vykdomas pakaitomis su pilnaverčiu poilsiu. Sveikas pailsėjęs žmogus natūraliai jaučia poreikį užsiimti naudinga veikla. Beje, besaikis poilsis (jei taip galima pavadinti), sukelia liūdesį ir tinginystę..

Pilnavertis poilsis pirmiausiai yra miegas, kuris atlieka kelias funkcijas: organizmas atsipalaiduoja ir turi galimybę atgaminti per dieną sunaudotus energetinius resursus, be to, per miego laiką smegenys apdoroja per dieną gautą informaciją. Taip atstatomas organizmo balansas, o jei nepakankamai miegame naktį, įtampa kaupiasi ir darbingumas mažėja, o nuovargis tampa chronišku. Todėl gultis reikia iki 23 val. – valanda miego iki 24 valandos pakeičia dviejų valandų rytinį miegą. Jei laikomės šio režimo, miego paprastai pakanka 6-8 valandų.

Taip pat turime nepamiršti fizinio ir protinio aktyvumo – jei dirbame protinį darbą, užsiimkime ir fizine veikla, o jei fizinį – neapleiskime protinės veiklos. Tai leidžia būti kūrybingais, žvaliais ir aktyviais. Na, pagalvokime, kiek juda sėdimą darbą dirbantis žmogus – nueina iki automobilio ar iki visuomeninio transporto stotelės ir kelis kartus per dieną pasilenkia, audamasis batus.. Taip pat ir dirbantys fizinį darbą žmonės turėtų prisiminti, kad televizoriaus žiūrėjimas nėra protinė veikla.. Ir vieniems, ir kitiems naudingi fiziniai pratimai, grūdinimasis ir buvimas gryname ore.

Dar vienas svarbus sveikatos ir ilgaamžiškumo faktorius yra psichinė žmogaus būklė. Niekas taip nesekina, kaip nesibaigiančios emocinės dramos, persisotinimas ir egoistinis gyvenimo būdas. Jei žmogus laikosi savo sukurtos gyvenimo sistemos disciplinos, turi mėgiamą veiklą ir dvasiškai tobulėja, tuomet jo psichinė būklė yra gera, nes mūsų fizinė sveikata ir psichinė būklė yra tampriai susijusios. Tobulėjančio žmogaus vidinis pasaulis teikia gyvenimo džiaugsmą..

Jei rūpinsimės savo sveikata ir gyvenimo ritmu, tuomet gyvensime ilgą ir įdomų gyvenimą. Sveikata yra pirmoji laimės ir sėkmės sąlyga. Visi sugalvoti šablonai apie trumpą jaunystę ir sunkią ligotą senatvę tėra mitai. Žmogus, kaip visa šioje Žemėje, vystosi, evoliucionuoja – tai patvirtina vis didėjantys jaunesnių kartų sugebėjimai. Vis daugiau sutinkama žmonių su sensityviomis savybėmis, aukštesniu intelektu ir sugebėjimu valdyti savo būsenas: fizinę bei psichinę sveikatą.

Kitaip tariant, dabar vyksta perėjimas iš žmogaus protaujančio būsenos į žmogų dvasingą, tai nauja ir daugeliui keista būsena.. Žmonės, kurie dar laikosi senųjų mąstymo šablonų, nemato savęs savo gyvenimo šeimininkais ir tiki, kad viską apsprendžia išoriniai poveikiai. Tačiau bet kokio amžiaus žmogus, jei tik nori, gali augti dvasiškai ir skirti pakankamą dėmesį savo sveikatai ir gyvenimo būdui, tuomet ir ilgaamžiškumas taps įprastu dalyku 🙂 ..

Skirtingai nuo kitų gyvybės formų Žemėje, žmogus yra ne tik gamtos poveikio objektas – jis pats gali įtakoti aplinką. Maža to, nuo žmogaus, kaip nuo būtybės mąstančios, ženkliai priklauso, kaip išoriniai faktoriai veiks jo organizmą. Jei žmogus fiziškai ir psichologiškai stiprus, tai neigiami išoriniai faktoriai veiks jį silpniau arba apskritai nesukels jokios reakcijos. Ir, atvirkščiai – silpną žmogų išoriniai faktoriai veiks stipriau.

Gera fizinė sveikata ir stipri nervų sistema yra svarbiausi ilgaamžiškumo faktoriai. Nuo ko jie priklauso ir kaip juos sustiprinti? Žinoma, pirmiausiai nuo paties žmogaus. Daugelis mūsų susidomėję skaitome įvairias rekomendacijas: kaip sveikai maitintis, kaip mankštintis ir grūdintis. Bet dažniausiai tas susidomėjimas ir pasibaigia smalsumo patenkinimu. Retas taikome tas rekomendacijas savo gyvenime, o susirgę ligą priimame kaip nuo mūsų nepriklausantį reiškinį.

Ne tik senieji rytų mokymai, bet ir progresyvūs mūsų laikų medikai teigia, kad mūsų sveikata yra mūsų rankose. Jie taip pat pabrėžia, kad savo gyvenimo būdu mes kartais patys žalojame savo sveikatą. O paskui pasikliaujame vien medicina, kuri gali padėti pasveikti, bet negali už mus palaikyti sveikatą. Štai ką apie sveikatą rašė žymus chirurgas ir gerontologas, akademikas N.M.Amosovas:

1. Dėl daugelio susirgimų kaltas pats žmogus. Dažniausiai jis serga dėl neišmanymo, lengvabūdiškumo ir tingumo.
2. Nepasikliaukite vien medicina. Ji gydo kai kurias ligas, bet negali padaryti žmogaus sveiku, šiuo metu ji net negali išmokyti žmogaus kaip tapti sveiku.
3. Kad būtumėte sveiki, turite dėti pastangas, kurių niekuo negalima pakeisti. Žmogus, laimei, toks tobulas, kad grąžinti sveikatą galima beveik visada. Kuo žmogus vyresnis ir kuo rimtesnės ligos, tuo pastangos turi būti didesnės.
4. Bet kokios pastangos yra palaikomos tikslo reikšmingumu ir valios pastangomis. Labai gaila, kad savo sveikata dažniausiai pradedame rūpintis tik susirgę.
5. Sveikatai svarbios šios sąlygos: fizinis krūvis, optimali mityba, grūdinimasis, mokėjimas ilsėtis ir laimingas gyvenimas.
6. Mūsų organizmas labai greitai atliepia į menkiausias, bet pastovias sveikatos gerinimo pastangas, todėl mes greitai pajuntame rezultatus.
7. Mokėjimas atsipalaiduoti ir pailsėti yra labai svarbus. Kiekvienas turime rasti laiko pabūti ramybėje ir atgauti dvasines bei fizines jėgas.

Įdomu tai, kad visi sveikatos palaikymo metodikas sukūrę žmonės jų laikėsi ir buvo ilgaamžiai. Jie savo gyvenimu įrodė šių metodikų veiksmingumą, o kai kurie pasveiko nuo ligų, kurios medicininiu požiūriu buvo neišgydomos. Ir tai nėra kažkas sunkaus, visi pabrėžia nuoseklumą ir tas pačias sąlygas – judėjimą, mitybą, grūdinimąsi, psichinę sveikatą, poilsį ir saikingumą viskame. Kitas ilgaamžis akademikas F.G.Uglovas rašė, kad ilgaamžiškumas turi būti siekiamas ne dėl metų skaičiaus, o dėl maksimalaus aktyvumo išlaikymo ir žmogaus kūrybingumo išsiskleidimo.

Dėl visuomenės suformuotų šablonų ir neteisingo gyvenimo būdo šiandien jau trisdešimtmečiai jaučiasi “senais“. Tai neturi nieko bendro su realybe ir tėra klaidingas įsitikinimas. Tiesa ir tai, kad iki tokio amžiaus mes dar turime sąlyginį sveikatos “rezervą“, kurį iki trisdešimties dažnai jau būname išeikvoję dėl neteisingo gyvenimo būdo ir žalingų įpročių.

Patikėję vienintelio gyvenimo tarpsnio – jaunystės – vertingumu, žmonės kartais save taip išsekina, kad iš tiesų praranda gyvenimo entuziazmą, o neretai ir sveikatą. Kokiu būdu? Būtent skubėjimu, noru patirti viską, kol esame jauni. Taip gyvenant, iš tiesų likusį gyvenimą galima praleisti poliklinikose. Jaunystė yra ne vienintelė gera, o viena iš gyvenimo atkarpų – nuo to, kaip ją pragyvensime, priklausys ir tolimesnio gyvenimo trukmė bei kokybė, ir mūsų sveikata bei išvaizda. Apie tai plačiau – sekantį kartą..

Pastaraisiais dešimtmečiais žmonės Vakaruose ėmė kitaip suvokti sveikatą. Pajutę didesnę atsakomybę ir supratę, kad sveikata didžiąja dalimi priklauso nuo paties žmogaus, jie vis dažniau teikia pirmenybę sveikatos išsaugojimui, o ligos atveju gydosi kuo natūralesnėmis priemonėmis. To tikrai galime pasimokyti iš kinų medicinos, kurios didelę dalį sudaro būtent žolelių terapija.

Žolelėmis gydoma labai daug ligų – nuo peršalimo iki chroniškų ligų, nuo nerimo iki sudėtingų psichikos sutrikimų. Jos teikia veiksmingą, bet švelnią pagalbą kūnui ir protui, padeda atgauti pusiausvyrą, o patikimumas pasitvirtino per daugelį amžių. Tinkamai naudojami, augaliniai preparatai neturi jokių šalutinių poveikių. Tai organiniai (organinis – sugebantis save atkartoti, pasidauginti) preparatai, kurie yra tinkamiausi žmogaus (organiniam) kūnui.

Gydymo žolelėmis pradžia Kinijoje siejama su seniausiai žinomu tekstu “Mišiniai 52 negalioms gydyti“ (Whu Shi Er Bing Fang), datuojamu 168 metais prieš Kristų. Tradiciškai kinų medicinoje prie augalų priskiriamos ir kitos substancijos: mineralai, kriauklės, gyvūnai ir vabzdžiai. Norint suprasti, kaip kinai naudoja žoleles, svarbu įvertinti, kad kiekviena žolelė turi savo energiją, kuri, priderinta prie žmogaus energijos, padeda grąžinti sveikatą.

Taigi, pagrindiniai du elementai yra žmogaus energija ir žolelių energija. Tai reiškia, kad augalo parinkimas ir jo naudojimo būdas yra labai individualūs, bet yra ir plačiai naudojamų, laiko patikrintų žolinių preparatų, kurie tinka daugeliui. Paprastai kinų medicinoje tai, kas karšta, vėsinama, o tai, kas šalta – šildoma, ir tokiu būdu yra atstatoma energijų pusiausvyra.

Kinų žolelių medicinoje egzistuoja labai įdomus ryšys tarp naudojamos augalo dalies ir jos naudojimo paskirties. Išorinės augalo dalys – šakelės ir lapai – veikia išorines kūno dalis ir tinka negalavimams, pasireiškiantiems kūno išorėje, pvz., peršalimui ar gripui. Šaknys ir šakniagumbiai, esantys giliai žemėje, paprastai naudojami kūno vidaus organų gydymui.

Be to, augalai, kurie išoriškai atrodo panašūs į tam tikrą žmogaus kūno dalį ar organą, gali būti naudojamas tai kūno daliai gydyti. Pvz., graikinis riešutas yra panašus į žmogaus smegenis ir naudojamas inkstų energijai gydyti, kuri, pagal kinų medicinos principus, tiesiogiai palaiko ir maitina smegenis. Vakaruose ši idėja gerai žinoma žolininkams ir homeopatams. Mineralų ir kriauklių energija yra sunkesnė, ji ramina dvasią, apsaugo nuo nepastovių nuotaikų, nerimo ir nemigos.

Žolelės naudojamos ir pavienės, ir mišiniai. Keletas augalų, sumaišytų kartu, daro stipresnį poveikį – tai sinergetinis (gr.synergetikos – sąveikaujantis, veikiantis ta pačia kryptimi, sustiprinantis vienas kitą) efektas. Jų sudėtis koreguojama individualiai kiekvienam pacientui, bet yra ir bendri mišiniai, kurie vadinami patentais. Patentai būna įvairių formų: piliulės, granulės, tinktūros, aliejai, skysti tepalai bei pleistrai.

Labiausiai paplitęs žolelių naudojimo būdas yra arbatos. Jų nuoviras geriamas mažais gurkšneliais. Kita forma – milteliai – tai susmulkintos žolelės. Jie gali būti beriami ant odos, sergant odos ligomis, o siekiant vietinio poveikio – įtraukiami į nosį ar gerklę. Iš miltelių ruošiami ir nuovirai, jie beriami ir į paprastą arbatą. Jie patogūs naudoti, nes gali būti ilgai laikomi.

Dar viena augalų naudojimo forma – piliulės. Jos daromos iš miltelių ir skysčio, pavyzdžiui, medaus, vandens, ryžių ar kviečių miltų pastos, krakmolo. Piliulės įsisavinamos lėčiau ir paprastai naudojamos kaip tonizuojanti priemonė lėtinių ligų atveju, arba kai reikalingas greitas gydomasis poveikis. Dar piliulės yra gaminamos, kai žolelių negalima kaitinti.

Naudojamos ir granulės – verdami dideli kiekiai nuovirų, jie perkošiami, ir iš nuosėdų bei krakmolo ruošiama granulių masė. Tinktūros – gaminamos mirkant žoleles alkoholyje, jomis dažniausiai gydomi artritai. Retkarčiais tinktūros naudojamos lašais kaip tonizuojanti priemonė. Nealkoholiniai ekstraktai gaunami virinant žoles ant lėtos ugnies vandenyje arba augaliniame aliejuje, kol jis tampa koncentruotas ir tąsus, sirupo konsistencijos.

Šie ekstraktai gali būti geriami arba naudojami ir kaip medicininiai pleistrai. Pleistrai tradiciškai naudojami su prie odos prilimpančia medžiaga ir tinka sausgyslių patempimams ir sumušimams gydyti. Dar viena žolelių paruošimo forma – aliejai ir skysti tepalai. Tai skysti žoliniai vaistai, kurių pagrindą sudaro aliejus. Dažniausiai jie naudojami sužeidimams, sumušimams, sportinėms traumoms gydyti, nes įtrinami tiesiai į sužalotą vietą.

Geriausiai gydytis žolelėmis, kurios auga krašte, kuriame gyvename. Jei naudojame kinų žolelių medicinos preparatus, turime griežtai laikytis rekomenduojamų dozių ir atkreipti dėmesį į įspėjimus. Negalima vartoti tų pačių žolelių ar jų mišinių ilgą laiką, taip pat jokiu būdu nevartoti žolinių preparatų, kurie sukelia neigiamą poveikį – tai pavojinga sveikatai.

Kaip ir visame kame, stebėkime, kas mums tinka, o kas – ne. Turime ir mes gilias žolininkystės tradicijas, kurių patirtį galime pritaikyti ligos atveju. Nors tradicinė kinų medicina pripažinta jau daugelyje Vakarų šalių, jos specialistai visuomet pabrėžia, kad jų sukaupta patirtis yra papildomas šaltinis šalia kito medicinos specialisto gydymo – niekas neneigia šiuolaikinės medicinos pasiekimų, tiesiog vykdoma išmintinga senosios patirties ir modernių technologijų simbiozė. Nepamirškime: užsiimti savigyda yra pavojinga.

Mes pripratome gesinti ligų pasekmes ir nesusimąstome apie ligų priežastis. Todėl, jei susergame, susimąstykime – ar sveikai gyvename, ar sveikai maitinamės, ar pakankamai ilsimės, ar esame ramūs. Kitaip.. nuolat gesinsime pasekmes – ligas, o jų priežastys taip ir liks nepakitusios, ir.. kels naujus negalavimus. Skirkime dėmesio savo sveikatai – tai vienintelis būdas būti sveikiems. 🙂

Racionalios mitybos mokslas (dietologija) nuolat ieško optimalaus mitybos varianto. Klasikinė mitybos teorija neįsivaizduoja mitybos be mėsos, nes ji yra pagrindinė baltymų, o kartu ir nepakeičiamų amino rūgščių šaltinis. Mokslinės išvados, o ir asmeninės žmonių patirtys šiuo klausimu labai skiriasi. Tačiau medicininė literatūra vis dažniau rekomenduoja riboti mėsos valgymą. Atsiranda vis daugiau žmonių, kurie atsisako mėsos ir renkasi vegetarizmą.

Viena galima pasakyti tiksliai: išvystyta mėsos pramonė, siūlydama didžiulį kiekį ir įvairovę mėsos gaminių, iškreipė šiuolaikinio žmogaus optimalios mitybos suvokimą – mėsos tikrai valgoma per daug. Nuo senovės mėsos valgymą įvairių tautų papročiai ribodavo pasninkais. Dauguma rytų mokymų mėsos pataria nevalgyti dėl filosofinių motyvų. Pavyzdžiui, Ajurveda, nors ir nėra griežta mėsos valgytojams, bet teigia, kad mėsa neigiamai veikia žmogaus psichiką ir emocijas.

Žvilgtelėkime, ką mokslas šiai dienai sako apie mėsos ir jos produktų vartojimą. Pirmiausiai – apie mėsos naudą. Mėsoje yra daug vertingų baltymų (20 proc.), kuriuose yra visos 8 nepakeičiamos amino rūgštys. Organizme jos nesintetinamos, todėl jų turime gauti su maistu. Amino rūgštys skatina fermentų gamybą, imuninės sistemos ir medžiagų apykaitos veiklą.

Mėsoje yra geležies. Mažakraujystė, mažas hemoglobino kiekis kraujyje – pirmas ženklas, kad organizmui trūksta geležies. Žmogaus organizmas pasisavina 20-40 procentų mėsoje esančios geležies, o iš augalinio maisto jos pasiima tik 2-14 procentų. Mėsoje gausu B grupės vitaminų, tokio didelio kiekio šio vitamino nėra nei viename augaliniame maisto produkte.

Kai negauname B12 vitamino, susergame piktybine mažakraujyste, taip pat pažeidžiama nervų sistemos bei virškinamojo trakto veikla. Mėsa teikia sotumo jausmo, yra kaloringa, jos produktai virškinami skrandyje 3-3,5 valandos. Tai mokslu patvirtinti mėsos vartojami pliusai, dabar pažvelkime į minusus.

Mėsos žala. Žmogaus organizmas per parą netenka tik apie 23g baltymų, kurie turi būti grąžinti. Jei suvalgome 200g mėsos, tas kiekis bus kompensuojamas, o jei mėsos (ar kitų baltymų) valgome be saiko, tai pernelyg apkrauname inkstus, ir jie nespėja šalinti besikaupiančių atliekų. Ypač pavojinga šlapimo rūgštis, kuri kaupiasi kraujagyslėse, sąnariuose, stubure (susidaro druskų nuosėdos).

Valgantiems daug mėsos, keičiasi žarnyno mikroflora, daugėja puvimo bakterijų, kurių veiklos produktai kenksmingi. Mėsoje daug purinų, kurie nuodija kraują, be to, mėsos riebalai sudaryti iš sočiųjų rūgščių, kurių perteklius skatina širdies ir kraujagyslių ligas ir auglių atsiradimą. Ateroskleroze sergama dėl cholesterolio pertekliaus, kurio mėsoje yra ypač daug.

Kad organizmas suvirškintų mėsą, jis turi išeikvoti apie 50 procentų visos kūno bioenergijos, todėl persivalgę mėsos, 2-3 valandas esame vangūs. Be to, verdant bei kepant mėsą, žūsta daug vitaminų ir naudingų medžiagų, tuo tarpu augalinius produktus galime valgyti žalius, iš jų organizmas pasisavina daugiau naudingų medžiagų, ypač biologiškai aktyvių – flavanoidų, chlorofilo ir kt.

Tai faktai, o kokie dietologų patarimai šiuo klausimu? Pirmiausiai tiems, kurie linksta link vegetarizmo: tapti vegetaru gali dvasiškai stiprus, motyvuotas žmogus, pakankamai “pasikaustęs“ mitybos klausimais. Atsisakę mėsos ir jos produktų žmonės turi mokėti balansuoti mitybą taip, kad netrūktų baltymų. Ypač pavojinga staiga keisti mitybos įpročius ir vienu metu išbraukti ir mėsą, ir žuvį, ir pieno produktus.

Organizmą reikia pratinti pamažu, kad jis spėtų prisitaikyti. Dauguma mėsos atsisakančių žmonių pajunta aiškų vidinį poreikį tokiam mitybos būdui. Jei tai darysime dėl mados ar tik iš egoistinių (pvz., trumpalaikis, dėl išvaizdos) paskatų, toks mėsos atsisakymas ne tik nepadės, bet gali ir pakenkti sveikatai bei psichikai, nes pasąmonės blokas “reikalaus“ mėsos.

Todėl jei nėra stipraus vidinio poreikio būti vegetaru, o norisi eksperimentuoti, pirmiausiai išsivaduokite nuo negatyvių minčių ir emocijų. Mityba turi derintis su bendra žmogaus būsena, priešingu atveju žmogus jaus tik diskomfortą, o bioenergijos kompiuteris “badaus“, nes nesugebės pasiimti iš maisto jam nebūdingų vibracijų, nekalbant apie maistines medžiagas. Tokiam žingsniui reikia rimtai pasiruošti.

Na, o negalintiems atsisakyti mėsos, rekomenduojama riboti jos valgymą. Mokslas vis mažiau ką gali pasakyti mėsos vartojimo naudai. Minėti 200 gramų – tai tas kiekis, kurį per dieną galime sau leisti, netrikdydami sveikatos. Sveikiausia valgyti virtą ir troškintą liesą mėsą. Jei labiau mėgstate riebią ir keptą – apsiribokite 2-3 kartais į savaitę.

Žmonės, kasdien valgantys mėsą, ypač su bulvėmis ar krakmolingu maistu, dažniau serga žarnyno ligomis: nesuvirškinta mėsa sukelia žarnyno intoksikaciją. Sūrios, rūkytos mėsos perteklius sukelia agresiją, spazmus (gali skaudėti galvą), blokuoja tulžies ir šlapimo pūslės darbą. Jei sergama sąnarių ligomis ar sutrikusi kraujotaka, derėtų mėsą pakeisti žuvimi.

Kaip matome, sprendimas valgyti ar ne mėsą yra labai asmeniškas ir sąmoningas, todėl negali būti įtakotas iš išorės. Ką jūs apie tai manote?

(Rėmiausi dr. D.Sekmokienės darbais)

Viršsvoris ir neteisinga mityba tapo šių laikų problema, todėl dietų ir įvairių virškinimą reguliuojančių priemonių vis daugėja. Ir kiekvienas, pabandęs jomis sekti ar pagėręs kursą “stebuklingų“ priemonių, tvirtai pasakys: nepadeda. Geriausiu atveju – laikinas efektas, blogiausiu – sugrįžus prie įprastos žmogui mitybos, rezultatai būna dar prastesni ir priaugama dar daugiau svorio..

Nusiviliame: gaila laiko, pastangų ir išleistų pinigų. O kiek atsiranda įvairių brangiai kainuojančių procedūrų, kurių sumanytojai supranta reikalo esmę ir tikrai kuriam laikui padeda atgauti žmogui optimalias formas. Ir vėl – laikinai. Tokiu būdu žmonių sąmonėje užtvirtinama stabili minties forma: “aš nieko pats negaliu, būdai pasiekti normalų svorį brangiai kainuoja, o dietų efektas laikinas, todėl.. valgysiu kaip valgęs, tokia mano genetika, paveldimumas.. o be to, aš jaučiuosi gerai, net geriau, nei liesas – nereikia savęs kankinti, juk valgymas toks malonumas!..“

Kodėl taip atsitinka? Visų pirma todėl, kad maitinamės neteisingai: nesąmoningai ir inertiškai. Valgome dėl to, kad pajustume sotumą, o ką valgome – nesusimąstome. O ir kai kurios dietos yra sumanytos taip, kad duotų greitą rezultatą, kartais ir sveikatos sąskaita (pvz., baltyminė). Pasilaikę kurį laiką dietos, mes vėl grįžtame prie neteisingos mitybos, o dar ir “išbadėję“, su didesniu uolumu.. taip ne tik sugrįžta nutirpę kilogramai, bet ir priaugame naujų.

Todėl tikra tiesa, kad dietomis kartais dar labiau sutrikdome ir taip sutrikdytą medžiagų apykaitą. Daugelis žmonių padaro teisingą išvadą: dietos turi laikiną efektą, todėl jos neveiksmingos. Dietos neveiksmingos todėl, kad tai yra laikinos pastangos, kurios dedamos dėl išorinių rezultatų, t.y., nėra pagrindinio – sveikatos siekimo motyvo.

Laikydamiesi dietų, mes siekiame laikinų rezultatų: numesti svorį, sumažinti cholesterolį, atsikratyti alergijos, sureguliuoti rūgščių-šarmų balansą, pagerinti virškinimą ir pan.. Pasiekiame tą laikiną rezultatą ir vėl grįžtame prie senųjų mitybos įpročių. Kartais ir gavę gydytojų nurodymus maitintis tam tikru būdu, kad pagerintume sveikatą, numojame į tai ranka.. užtat tablečių nusiperkame visada ir geriame jas uoliai.

Tai ir yra pagrindinės klaidos: sugrįžimas prie įprastos mitybos (kurios ir sukėlė viršsvorį ar sveikatos problemas) ir neteisingas motyvas (siekiame laikinų, dažniausiai išorinių rezultatų) . Tuo tarpu yra visiškai kitaip, jei suprantame, kad viršsvorio mums niekas neužkabino, jį visada užsiauginame patys, kad viršsvoris yra medžiagų apykaitos sutrikimas – tuomet mes ieškome žinių ir sąmoningai reguliuojame bei optimalizuojame savo mitybą.

Mitybos įpročiai, kaip ir bet kurie kiti, keičiami, suvokus jų žalingumą. Tam reikalingas sąmoningumas ir tiesus požiūris į esmę. Kurti pasiteisinimus savo įpročiams ir silpnybėms esame meistrai, todėl juos stumkime į šoną. “Paveldimumas, esu linkęs į apkūnumą, geras apetitas“ – visa tai galima iškart perbraukti, pažiūrėjus, kiek, kada ir ką valgome. Tiesa paprasta: viršsvoris yra medžiagų apykaitos sutrikimo rezultatas, o sutrikdoma ji yra tik per neteisingą mitybą.

D.Lebokas sakė: “Žmonių, kurie kenkia patys sau yra žymiai daugiau nei tų, kuriems kenkia kiti“. Kai pradedame sąmoningai tvarkyti bet kurią savo gyvenimo sritį, tuomet aiškiai pamatome problemų pasekmes, priežastis ir pamatome sprendimų būdus. Toks matymas skatina ieškoti sprendimų iš esmės, o ne gesinti pasekmes ar laikinai pagerinti padėtį.

Todėl ir mityboje spręskime klausimą iš esmės – rinkime informaciją ir taikykime tai savo gyvenime, arba, jei situacija rimta – kreipkimės į specialistus patarimo. Kaip juokavo vienas gydytojas: jei pridėsite prie savo mitybos raciono papildomą riekutę duonos kasdien, po kelių metų ant šonų galite turėti jau kelis papildomus kilogramus..

Todėl būkime atidūs ir mityboje, nepaverskime to primityviu skrandžio prikimšimu ar valgymu visą dieną. Jei turime viršsvorį, reiškia, neteisingai maitinamės – tai faktas. Dietos, tabletės ar brangiai kainuojančios procedūros svoriui mažinti tebus laikinos priemonės, jei nepakeisime viršsvorio ir sveikatos sutrikimo priežasties – neteisingos mitybos. Nelengva tiesai pažiūrėti į akis, bet būtina, ir ne dėl to, kad pasijustume kalti dėl savo įpročių, o tam, kad rastume veiksmingą sprendimą.

Ar sutinkate?

Po rašinio apie rūgščių ir šarmų pusiausvyrą organizme gavau keletą laiškų su prašymu pratęsti šią temą. Klausimų daug: ar tikrai mūsų sveikata priklauso tik nuo rūgščių ir šarmų pusiausvyros, kodėl ji sutrinka, ar tikrai pradedame tukti ir sirgti, kai ji sutrinka, kokiomis dietomis galima atstatyti šią pusiausvyrą? Ir, žinoma prašymas paskelbti kuo platesnį šarminių ir rūgštinių maisto produktų sąrašą.

Kai mokiausi, teko išklausyti bendrą medicinos ir dietologijos kursą. Todėl suprantu, kaip tai yra rimta ir svarbu, ir kiekvienam, turinčiam rimtų sveikatos sutrikimų, patarčiau kreiptis būtinai ir į dietologą. Bendri patarimai šioje srityje yra tiesiog žinios, padedančios suvokti esmę ir ieškoti konkrečių sprendimų. Kiekvienas žmogus yra unikalus tik su jam būdingais, specifiniais organizmo ypatumais ir tam, kad juos suprastume, specialisto patarimas kartais būtinas.

Taip, medicininių tyrimų išvados vienareikšmiškos: rūgščių ir šarmų pusiausvyra organizme yra sveikatos rodiklis. Sveiko žmogaus vidinės terpės santykis sudaro apie 20 proc. rūgščių ir 80 proc. šarmų. Mūsų medžiagų apykaitos sveikam funkcionavimui toks subalansuotas rūgščių ir šarmų santykis yra labai svarbus: tuomet gerai funkcionuoja ir medžiagų apykaita – mes esame energingi ir sveiki.

Ir, atvirkščiai – kai organizmo vidinės terpės rūgštingumas padidėja, jis tampa mažiau atsparus: pradedame sirgti, pasidarome nervingi, tunkame. Ilgai trunkantis padidėjęs organizmo rūgštingumas gali sukelti ir rimtus sutrikimus bei ligas. Kokiu būdu “užrūgštiname“ organizmą? Medikai teigia, kad tai įvyksta dėl nesubalansuotos mitybos, žalingų įpročių, nepakankamo judėjimo ir organizmo aprūpinimo deguonimi, ir dėl streso. Paprasčiau tariant, neteisingai maitinamės, per mažai judame, pernelyg nervuojamės ir lengvabūdiškai žiūrime į žalingus įpročius.

Dėl neteisingo rūgščių-šarmų balanso sutrinka gyvybiškai svarbių medžiagų apykaita – susidaro tam tikros nuosėdos ir atliekos, kurių organizmas nesugeba pašalinti. Tradicinė medicina naudoja sąvoką “šlakai“ šioms neįsisavintoms medžiagoms įvardinti. Prie kenksmingų šlakų priskiriami šlapalas, šlapimo rūgštis, fenolis, endolas, negyvi kraujo kūneliai ir kt. Šlakais dar vadinamos nuodingos medžiagos, kurios per maistą ar kvėpavimo metu patenka į organizmą ir nepašalinamos.

Didelio rūgščių kiekio mūsų organizmas neutralizuoti negali, todėl padidėja vidinės organizmo terpės rūgštingumas, t.y., rūgštys neskaidomos, o kaupiamos jungiamajame audinyje ir tarpląsteliniame skystyje druskų pavidalu. Pagrindinė tokių pakitimų priežastis – neteisinga mityba, šiandien ji dažnai yra “rūgšti“. Valgome per daug baltymų, cukraus, riebalų, taip pat daug termiškai apdoroto, su cheminiais priedais maisto.

Tam, kad palaikytume optimalų rūgščių-šarmų balansą, maisto santykis turėtų būti maždaug vienas trečdalis rūgštinių ir du trečdaliai šarminių maisto produktų. Beveik kiekvienas, atidžiau pažiūrėjęs į savo mitybą pamatys, kad joje dominuoja rūgštiniai produktai. Tam, kad “atsektume“, ar teisingai maitinamės, labai naudinga kelias savaites užsirašyti, ką ir kiek valgome, o paskui atitinkamai koreguoti savo mitybą.

Dabar žvilgtelėkime į rūgštinio ir šarminio maisto lenteles. Pradėkime nuo mėsos – bet kokia mėsa (taip pat žuvis) yra rūgštinis maistas, ypatingai subproduktai (pvz., kepenys). silpniausiai rūgštinis – liesas kiaulienos karbonadas. Apskritai, mėsą patariama valgyti 2-3 kartus į savaitę, dideliems megėjams – kartą į dieną ir nedidelį kiekį. Tyrimais yra nustatyta, kad vienas trečdalis suvalgytos mėsos organizme tiesiog rūgsta ir genda dėl pernelyg didelių suvalgomų kiekių.

Duonos gaminiai taip yra rūgštiniai, o šarminiai yra džiuvėsėliai ir džiovinta duona. Miltai ir kruopos – visi rūgštiniai, silpniau rūgštiniai yra grikiai, avižiniai dribsniai, rugiai ir nemalti kukurūzai, stipriai rūgštiniai – kukurūzų dribsniai. Miltiniai gaminiai (makaronai), konditeriniai gaminiai, ypač saldinti cukrumi taip pat yra rūgštiniai. Vištos kiaušiniai – stipriai rūgštiniai.

Pieno produktai – jogurtas, liesas pienas, pasukos, nenugriebtas pienas, kefyras ir kai kurie fermantuoti sūriai (pvz., olandiškas) yra šarminiai, o varškė ir varškiniai sūriai yra rūgštiniai. Visi riebalai, aliejai ir baltas cukrus – rūgštiniai. Tuo tarpu medus ir rudas cukrus yra šarminiai. Visi riešutai taip pat yra šarminiai.

Visi vaisiai, o taip pat ir džiovinti yra šarminiai. Labiausiai – džiovintos figos ir razinos, bananai, kivi, apelsinai, trešnės, vyšnios, obuoliai ir t.t.. Daržovės – taip pat beveik visos, išskyrus šparagus, raudonuosius kopūstus ir raugintus kopūstus. Labiausiai šarminiai – špinatai, burokėliai, svogūnai, lapinės salotos, bulvės ir t.t..

Gėrimai – visos daržovių ir vaisių šviežiai spaustos sultys yra šarminės (išskyrus kelias rūgštines daržoves). Kava ir juoda arbata, kaip ir visi gazuoti gėrimai – rūgštiniai. Žalioji arbata ir negazuotas mineralinis vanduo – šarminiai. Nikotinas ir alkoholis taip pat didina organizmo vidinės terpės rūgštingumą.

Kaip nustatyti rūgšties perteklių organizme? Pirmiausia – viršsvoris, dažni susirgimai, bėrimai, celiulitas, beprasidedančios chroniškos ligos, prislėgta nuotaika – simptomų gali būti įvairių. Reikėtų stebėti savo mitybą, kad suprastume, ar nedominuoja rūgštiniai produktai. Tai nėra taip paprasta, nes ir termiškai ar daug kartų apdorotas, ir su cheminiais priedais, ir neteisingai pagamintas maistas taip pat sukelia rūgščių-šarmų disbalansą. Be to, reguliuodami šį balansą, turime gauti ir visas reikalingas organizmui maistines medžiagas.

Paprasčiausias būdas nustatyti rūgščių perteklių – vaistinėje įsigyti juosteles, nustatančias rūgštinį-šarminį šlapimo rodiklį. Jei yra rimti sveikatos sutrikimai – kreiptis į dietologą. Jei turite didelį norą ir stiprią valią – susirinkus visą informaciją, imtis pačiam balansuoti savo mitybą. Tam reikia nuoseklumo ir stipraus motyvo, kitaip tai tebus laikinas efektas. Jei tai įveikiame – organizmas išsivalo ir mes atgauname natūralų gebėjimą pajusti, kokio maisto kada organizmui reikia.

Todėl sekantį kartą – apie dietas – kodėl jos vistik dažniausiai nesėkmingos, o rezultatas – trumpalaikis? Visiems sveikatos ir dėmesio tam, ką valgome 🙂 !