Yra tokia psichoterapijos sistema – logoterapija, kuri moko žmogų atrasti.. prasmę gyvenime. Mūsų sumaterialėjimo ir iškreipto laisvės suvokimo laikais gyvenimo prasmės paieškos kaip niekada aktualios. Kaip teigė logoterapijos kūrėjas V.E Franklis: laisvei gresia pavojus išsigimti į gryną kaprizingumą, jei ji nesuvokiama kaip atsakomybė. Gyventi reiškia imtis atsakomybės teisingai atsakant į gyvenimo klausimus ir vykdant keliamas užduotis, atliekant tai, ko iš mūsų reikalauja ši valanda. Šis reikalavimas, o kartu su juo ir būties prasmė yra skirtingi kiekvienam žmogui kiekvieną akimirką.
Kaip gimė ši terapija ir kaip ji apibrėžiama? Logoterapija – psichoterapijos kryptis, besiremianti į dvasinę žmogaus gyvenimo sferą, nagrinėjanti konkrečių gyvenimo įvykių prasmę ir jos ieškojimą (gr.“logos“ šiame kontekste yra “prasmė“). Jos kūrėjas – austras psichoterapeutas Viktoras Emilis Franklis (1905-1997), profesorius, 29 universitetų garbės daktaras, pasaulinio garso mąstytojas humanistas, parašęs 32 knygas. Jo sukurta terapija buvo sunkios gyvenimo patirties rezultatas.
Antrojo pasaulinio karo metais V.Franklis pakliuvo į vokiečių koncentracijos stovyklą, perėjo per Osvencimo, Dachau ir Aušvico lagerius. Jo profesinis pastabumas net tokiose sunkiose sąlygose leido jam padaryti svarbias įžvalgas. Jis pastebėjo, kad vienodose sąlygose žmonės elgėsi ir kaip gyvuliai, ir kaip šventieji, t.y., turėdamas savyje šiuos du aspektus, tik pats žmogus pasirenka, kuris iš jų bus aktyvuotas, ir tai nepriklauso nuo aplinkybių.
Taip pat V.Franklis pastebėjo, kad įkalintieji, kurie praranda norą gyventi ir nemato prasmės gyventi, miršta neužilgo pakliuvę į koncentracijos stovyklą dėl jų vidinės kapituliacijos – jų organizmas silpsta ir jie žūsta nuo ligų, infekcijų ir bado. Ir, atvirkščiai – šansą išgyventi turėjo tik tie įkalintieji, kurie tikėjo šių kančių laikinumu ir turėjo viltį išsilaisvinti ar pamatyti savo artimuosius – kiekvienas iš jų turėjo savo tikslą.. Pats V.Franklis savo trimetį įkalinimą išgyveno dėl vilties po išlaisvinimo atstatyti savo pirmąją knygą “Gydytojas ir siela“, kurią nacistai konfiskavo. Visą įkalinimą gydytojas rašė knygą ant skiautelių ir slėpė apsiauste.
Pokariniais metais nagrinėdamas taikaus laikmečio neurozes V.Franklis padarė išvadą, kad dauguma žmonių kenčia dėl tuštumos ir gyvenimo beprasmybės jausmo. Tačiau.. gydytojas negali suteikti paciento gyvenimui prasmę, tai turi atlikti pats pacientas logoterapijos pagalba, kurios pagrindiniai principai teigia:
1) Gyvenimas yra besąlygiškai prasmingas;
2) Kiekvienam žmogui būdingas prasmės siekimas, kuris yra svarbiausias gyvenimo variklis;
3) Kiekvienas žmogus yra laisvas – pasinaudoti galimybe atrasti prasmę ar ne.
Neįmanoma nurodyti bendros gyvenimo prasmės, neįmanoma į klausimą apie prasmę atsakyti apskritai. Nevalia lyginti vieno žmogaus su kitu, vieno likimo su kitu, nes aplinkybės nesikartoja, ir kaskart žmogus kviečiamas elgtis kitaip. Kartais jis privalo veiksmu formuoti savo gyvenimą, o kartais tiesiog paklusti likimui. Prasmės siekimas yra savo gyvenimo tikslų atradimas. Gyvenimo prasmė nuolat kinta, bet niekada nepaliauja egzistavusi.
Prasmė ima nykti, kai žmogus nesiekia toliau ir aukščiau. Iš žmogaus galima atimti viską, tik ne žmogišką laisvę priimti vienokią ar kitokią nuostatą į tam tikras aplinkybes. Jei žmogus nemato prasmės gyvenime, jis jaučia tuštumą, kuri sukelia neurozes, priklausomybes (išorinius “ramsčius“) ir problemas, kuriomis dažnai yra slopinamas.. gyvenimo prasmės siekimas. Tuo tarpu suteikti gyvenimui prasmę reiškia pripildyti gyvenimą įdomia veikla.
V.Franklis rašė, kad nėra tokios situacijos gyvenime, kuri būtų beprasmiška, nėra taip pat nei vieno žmogaus, kuriam gyvenimas nesuteiktų kokios nors veiklos. Na, o gyvenimo iššūkius ir sunkumus priimkime kaip gyvenimo klausimus, kurie yra mums užduodami ir į kuriuos turime atsakyti. Trumpiau tariant, kiekvieną žmogų gyvenimas klausinėja, ir jis gali atsakyti tik prisiimdamas atsakomybę už savo paties gyvenimą. Pasak logoterapijos – žmogaus egzistencijos prasmė – jo atsakomybė.
Žmogus galiausiai kuria save ir tai, kuo jis taps, priklauso ir nuo jo gabumų ir aplinkos, ir nuo jo paties pastangų – ką jis daro iš paties savęs. Visuomet turime prisiminti, kad vieni poelgiai veda mus link tobulėjimo, o kiti, deja – į bedugnę. Tik turėdami atsakomybės jausmą ir suvokdami savo veiksmų pasekmes, mes galime pasirinkti teisingus veiksmus. Griežtesnių teisėjų nei mūsų sąžinė, nėra, ir ji anksčiau ar vėliau (norime to ar ne) privers pažvelgti į nuveiktus darbus ir atsakyti už savo veiklos rezultatus.
Prasmės ieškojimas, jos atradimas – svarbiausia motyvacija žmogaus gyvenime. Šis ieškojimas unikalus tuo, kad prasmę gali atrasti tik pats žmogus, tik tada ji taps jam reikšminga ir motyvuojanti. Nereikėtų ieškoti abstrakčios gyvenimo prasmės, kiekvienas turi savo ypatingą gyvenimo misiją, konkretų pašaukimą, kurį reikia įgyvendinti. Todėl niekas negali jo pakeisti, niekas negali jo gyvenimo pakartoti. Kiekvieno uždavinys toks pat unikalus, kaip ir galimybė jį įgyvendinti.
Kiekvienas momentas siūlo šimtus galimybių ir nuo pasirinktos galimybės priklauso tolimesnis gyvenimas. Logoterapijos pagalba gyvenimo prasmę galime atrasti trimis skirtingais būdais:
1) kurdami arba nuveikdami darbą;
2) ką nors patirdami arba ką nors sutikdami;
3) priimdami nuostatą neišvengiamos situacijos atžvilgiu.
V.Franklis patardavo kiekvienam kartas nuo karto atlikti logoterapiją: peržiūrėti savo gyvenimo tikslus, prisiminti apie asmeninę atsakomybę ir padaryti patiems savo gyvenimą prasmingu. Jis teigė, kad atsakomybė daro žmogų žmogumi, todėl yra tik dvi žmonių rasės: padorių žmonių rasė ir nepadorių žmonių rasė. Niekas neturi teisės elgtis neteisingai – net tas, kuris pats patyrė neteisybę.
Nenormaliai reaguoti į nenormalią padėtį yra normalu, bet jei esate žmogus, turite būti atsakingas ir neskleisti blogio. Pasaulio būklė prasta, bet viskas dar pablogės, jei kiekvienas iš mūsų nepadarys geriausia, ką gali.. tikra bendruomenė – iš esmės atsakingų asmenybių bendruomenė, o masė – vien nuasmenintų būtybių suma – teigė V.Franklis.
Labai gyvas, nuoširdus, paremtas asmenine patirtimi metodas, kurį lengvai galima pritaikyti, tiesa? Juk visi susimąstome apie gyvenimo prasmę.. Ką jūs apie tai manote?
ruvi 
labas, šaunus straipsnins.. kaip manote ar kitos gyvybės formos žemėje užduoda sau egzistencijos prasmės klausimus? tikriausiai ne.. dažniausiai žmogus apie tai susimąsto, kuomet neturi sau užsibrėžtų tikslų. Manau gyvenimo prasmė – gyventi taip, kad nereiktų mąstyti apie prasmę 🙂 !
Perskaičiau gražią pasakėlę:
Gyveno sykį karalius; daugelį metų jis kariavo ir plėtė
savo karalystės ribas. Sulaukęs šešiasdešimties suvokė,
jog per savo gyvenimą ne kažin ką sužinojo apie patį
gyvenimą ir egzistencijos prasmę. Sušaukė ministrus,
patarėjus ir įsakė:
– Paimkite visus pinigus iš mano seifo ir keliaukite į
keturias pasaulio puses ieškoti išminties knygų; norėčiau
pagaliau pažinti tikrąją gyvenimo išmintį.
Pavaldiniai pasiėmė aukso maišus ir leidosi į kelią
visomis žemės kryptimis. Grįžo po septynerių metų,
varydami keturiasdešimt kupranugarių, kraute apkrautų
įvairiausiomis knygomis – didelėmis ir mažomis.
Milžiniškas retų knygų kalnas. Visa tai išvydęs, karalius
sušuko:
– Man šešiasdešimt septyneri metai, nespėsiu tiek visko
perskaityti. Padarykite man šių veikalų santrauką!
Sukviesti gabiausi mokslininkai pasinėrė į darbą ir
po septynerių metų įteikė valdovui puikią viso šio išminties
lobyno santrauką. Tačiau toji santrauka buvo tokia
didžiulė, kad jai panešti reikėjo septynių kupranugarių.
– Man jau septyniasdešimt ketveri, – palingavo galvą
karalius. – Neturiu tiek laiko, kad viską perskaityčiau.
Padarykite dar vieną santrauką!
Buvo padaryta santraukos santrauka. Tam prireikė dar
septynerių metų, o po jų mokslo vyrai teturėjo krovinį
vienam kupranugariui.
– Man jau daugiau kaip aštuoniasdešimt, – tarė vis
labiau silpstantis valdovas. – Mano akys pavargusios. Niekaip
nepajėgčiau perskaityti šių knygų. Sutraukite viską
dar labiau!
Žinovai vėl ėmėsi darbo. Septynerius metus dieną naktį
sėdėjo palinkę prie sudėtingų raštų. Galiausiai jiems
pavyko sudėti visą pasaulio išmintį į vieną knygą.
Tuo metu pas išminčius atbėgo sargybinis:
– Greičiau neškite knygą karaliui. Jis miršta.
Valdovas jau buvo sulaukęs aštuoniasdešimt aštuonerių
ir gulėjo savo lovoje apimtas agonijos.
Mokslingiausiasis iš visų palenkė ausį prie karaliaus
lūpų ir išgirdo silpną valdovo šnabždesį:
– Būk malonus, perduok man vienu sakiniu visą pasaulio
išmintį, visą žinojimą…
– Štai, jūsų didenybe: „Išgyvenk esamą akimirką“.
PatinkaPatinka
Sveiki,
taigi, susimąstome apie gyvenime prasmę… BET. Yra tokių žmogelių, kurie galvoja, kad galvojimas apie prasmę kenkia gyvenimui. Ir šiaip nemažai tokių, kuriems svarbiau kur čia ką pigesnio, geresnio rasti, štai kur jie prasmę randa.
Blogiuk, pamokanti pasakėlė (: Aiškiai pasako, kad reikia mokėti BŪTI ČIA IR DABAR (:
Ačiū, Ruvi, už Franklio priminimą (:
Gražaus vakaro !
PatinkaPatinka
Sveiki, as neseniai skaiciau sia knyga, itraukiantis pasakojimas, kaip jam pavyko isgyventi koncentracijos stovykloje.
PatinkaPatinka
Labas rytas 🙂
Blogiukai, labai įdomi pasaka 🙂 .
Iki šiol žmonija yra taip surėdyta, kad kiekvieną žmogų visuomenė stipriai veikia. Todėl dauguma mūsų tikslų iš tiesų yra ne mūsų, jie primesti, todėl žmones savęs nerealizuoja ir jaučia beprasmybę. Be to, sukeliamos situacijos, į kurias ir pakliuvo V.Franklis, kai reikia ir tokiose sunkiose sąlygose atrasti gyvenimo prasmę, atspirties tašką.
Logoterapija moko nepalūžti, ieškoti ir atrasti prasmę, spręsti geriausiai, kaip tik galime, iškilusius klausimus.
Akimirkos “čia ir dabar“ suvokimas yra aukšto sąmoningumo žmogaus gebėjimas, tai nėra taip paprasta, kaip atrodo. Be to, labai dažnai žmonės painioja laisvę su palaidumu – todėl V.Franklis pažymi atsakomybės svarbą.
O dėl lyginimosi su gyvūnais – aš sutinku, kad daug ko galime iš jų pasimokyti, bet mes nesame tokie patys, todėl tai tik sąlyginis, filosofinis palyginimas. Žmogui duota savybė mąstyti ir.. įžvelgti gyvenimo prasmę 🙂
Dovile, ir man buvo smagu prisiminti V.Franklį.. Tai, kas tikra, visada išlieka. 🙂
Matai, ir aš neseniai kelias jo knygas perskaičiau, jos tokios nuoširdžios, priverčiančios susimąstyti.. Skaitant apie tokią patirtį, apskritai galima tik stebėtis ir žavėtis, koks stiprus yra žmogus, tikras Žmogus.. 🙂
PatinkaPatinka
Sveiki Gyvi,
Reguliariai peržvelgti gyvenimo eigą, tikslus ir pakoreguoti prasmę yra būtinybė, kitaip gali ir ištinka beprasmybė. Jeigu esi paskendęs veikloje ir nėra kada nė pagalvoti apie prasmę, tai eini link to jog tave ištiks beprasmybė. Per veiklą gali atrodyti, kad pabėgai nuo šio svarbaus ir esminio gyvenimo klausimo, bet taip nėra.
Labai geras pastebėjimas jog be prasmės nėra motyvacijos. O prasmės nėra be atsakomybės – tampriai susiję.
Ačiū, Ruvi, laiku ir vietoje.
P.s. Labai įkvepia istorijos apie stiprius žmonės, kurie nepalūžta sunkiomis akimirkomis, valandomis, dienomis, metais.
Linkėjimai,
Saulius
PatinkaPatinka
Ačiū, už straipsnį, Ruvi.. Kone kiekvienas tavo įrašas sustiprina mano nuojautą, jog pasirinkau tinkamą kelią 🙂 Nuoširdžiai ačiū tau 🙂
PatinkaPatinka
Labas, Edita 🙂
Man iš tiesų tai pasirodė labai svarbu ir įdomu – tokios istorijos įkvepia 🙂 . Na, ir aišku, nėra vertingesnės išminties, nei paremtos gyvenimo patirtimi. Juk daug ką žinome teoriškai, o tikrosios žmogaus savybės ir sugebėjimai išryškėja būtent kritinėse situacijose.
Sauliau, su tavimi visuomet sutinku 🙂 , linkėjimai ir tau 🙂
PatinkaPatinka
O aš sau taikau LEGOterapiją. Ypač gerai perkelia dėmesį iš kasdienos galvasakudžių į konstravimo problemų sprendimą 😉
PatinkaPatinka
Kaip tik ruošiantis klinikinės psichologijos seminarams artimiau susipažinau su Frankliu ir jo logoterapija ir apskritai egzistencine terapija, tad labai naudinga buvo paskaityti tokią santraukėlę ir susidėlioti mintis 🙂 manau, kad tiek logoterapija, tiek apskritai egzistencinė terapija gali būti itin naudinga šiandieniniam žmogui, nes gvildena klausimus, svarbius kiekvienam – mirties, vienatvės, gyvenimo prasmės ir laisvės. Dažnai girdžiu sakant žmones – tai kokia čia prasmė, juk vis tiek numirsim… Bet būtent tas suvokimas ir turėtų išlaisvinti kuo prasmingiau nugyventi kiekvieną dieną, kuri duota… Anyway, kaip egzistencinės psichologijos ir filosofijos fanė sakau, kad puikus įrašas 🙂
PatinkaPatinka
Sveiki,
Jau vien tai kokias diskusijas čia sukėlė gyvenimo prasmės tema,parodo, kad ji aktuali visiems ir visada. O gyvenimas atrodo pilkas ir visada toks pats tik tol kol neišgryniname savo tikslų. Labai geras pastebėjimas dėl savų ir svetimų tikslų sumaišymo.
PatinkaPatinka
Sveiki 🙂
grumlinai, jei kažką darome su įkvėpimu, tai ir visą gyvenimą pripildo prasmės ir paprasto džiaugsmo 🙂 Legoterapija – puiku 🙂 .
Crazyvoveriuk, dėkui už specialisto žvilgsnį 🙂 . Žinau, kad kartais erzinu specialistus savo laisvu matymu ir mąstymu – teko girdėti pastabas įvairiuose seminaruose, nors juokaudami vadina grynuoliu ir noriai diskutuoja :)..
Galiu tik padėkoti visiems, kas populiarina šias sritis ir padaro prieinamas visiems žmonėms – tai tikrai labai svarbu ir yra realus pamatas pokyčiams.
O dėl pasakymo “kokia prasmė, vis vien numirsim“ – tereikia susidurti (nelinkiu, žinoma) su ta pačia mirtimi, ir nuomonė kardinaliai pasikeičia – sakau tai iš savo skaudžios patirties.
Gyvenimas yra nuostabus, aš pritariu V.Frankliui: gyvenimas yra besąlygiškai prasmingas, ir tik mes patys pasirenkame – pamatyti arba ne tą prasmę 🙂 .
PatinkaPatinka
Labas, Vytai 🙂
Žinoma, svarbi tema, juk tai vienas iš pirmųjų klausimų, kurį sau patys užduodame, jis iškyla kartas nuo karto visą gyvenimą.
Čia taip pat pritarčiau V.Frankliui: nereikia ieškoti kažkokios abstrakčios prasmės, reikia daryti geriausia viską, ką galime šią valandą; kartais reikia valdyti gyvenimą, kartais jam paklusti, o kartais tiesiog pakeisti nuostatą, požiūrį..
PatinkaPatinka
Vertingas ir įdomus straipsnis. Gyvenimo prasmės problema būdinga kiekvienam žmogui. Logoterapija – svarbus atspirties taškas žmonėtyros srityje. Ji paaiškina daugelį visuomenės kultūros dalykų. Mes, lietuviai turime labai tikslią gyvenimo prasmės sampratą: dvi varlės įkrito į grietinės pripiltą puodą. Varlė pesimistė nuliūdo, apsiverkė ir nuslydo į dugną. Varlė optimistė visą laiką judėjo, plakė kojomis, muistėsi. Ir pagaliau sumušę sviestą, užlipo ant jo ir iššoko iš puodo. Lietuviai tremtyje, partizanai miškuose, inteligentai įstaigose išlaikė viltį ir galiausiai iškovojo laisvą Lietuvą. Santykinai lengvai visuomenės atsisakė politeizmo (daugybinės nesisteminės religijos) ir priėmė monoteistinę religiją, kuri aiškiai ir gana suprantamai suformavo gyvenimo prasmės sampratą. Monoteistinės religijos yra trys: judaizmas, krikščionybė ir islamas. Visi savižudžiai yra praradę gyvenimo prasmę – dėl patirtų nuoskaudų, praradimų, nesugebėjimo išeiti iš kritiškos padėties. Todėl jų gydymas psichoterapinis – gyvenimo prasmės sugražinimas. Žmonėtyros tyrimo objektas – žmogaus autostatas, jo egzistencinė sistema kartu su dinamiška aplinka. Gyvenimo prasmė – egzistencinis kriterijus.
PatinkaPatinka
Labas, Algirdai!
Be gyvenimo prasmės, motyvacijos sudėtinga, o ji yra tik tuomet, kai žmogus daro tai, kam turi prigimtinių gabumų. Deja, gyvenimo sistema yra nukreipta išskirtinai į uždarbį, išgyvenimą, vartojimą, materialumą. Dėl to atsiranda vidiniai prieštaravimai, ir kuo ilgiau žmogus daro tai, ką priverstas daryti, tuo didesnis nepasitenkinimas gyvenimu, beprasmiškumo jausmas.
Kitaip tariant, koks pagrindas – toks ir gyvenimas. Kaip ir nederlingoje dirvoje auga silpni augalai, taip ir žmonės netinkamose sąlygose negali išskleisti savo prigimtinių dvasinių savybių ir gebėjimų.
Kol kas yra taip, todėl kelia pagarbą žmonės, kurie sugeba išsaugoti savo dvasines savybes, prigimtinius gebėjimus ir juos vystyti, tuo pačiu ne tik įkvėpdami ir kitus, bet ir įtakodami svarbius pokyčius visų gerovei 🙂 ..
PatinkaPatinka
Mūsų nuomonės labai artimos. Tai skatina mąstyti toliau. Algirdas
PatinkaPatinka
Algirdai, dėkoju už galimybę bendrauti! Labai įdomu ir naudinga bendrauti su bendraminčiais 🙂 .
PatinkaPatinka
Todėl bendraukime. Man malonu.
PatinkaPatinka