Kad darbas džiugintų

Darbui atiduodame didelę dalį savo gyvenimo. Jau vien todėl negalima paversti to prievole ar nemalonia pareiga. Neabejotina, tai turi būti saviraiška – nesvarbu, kokį darbą beatliktume.. Kiekvienas žmogus turi unikalų gabumą ir tik jam būdingą išraišką, kūrybingas darbas visada reikalingas ir prasmingas. Žmogus, kuris dirba iš širdies, visada suteikia dvasingumo ir aukščiausią kokybę darbui, kurį atlieka.

Tokio darbo procesas ir rezultatas džiugina patį dirbantį ir tuos, kuriems jis atliekamas. Mes leidome save įtikinti, kad tik veikla, kuri atneša didelį pelną, yra teisinga ir gerbtina, ir pasijuntame menkais, jei neatitinkame šio požiūrio. Tuo tarpu kai išdrįstame gyvenime daryti tai, kas mums labiausiai prie širdies, mes atliekame tai, kam esame pašaukti šiame gyvenime ir jaučiame pilnatvę.

Tuomet pradeda veikti ne žmonių sugalvoti dėsniai, o dvasiniai dėsniai, pagal kuriuos mes iš gyvenimo gauname lygiai tiek, kiek įdedame savo pozityvios kūrybinės energijos. Tik tas žmogus, kuris dirba su entuziazmu, kūrybiškai, pilnai realizuoja save gyvenime. Ir tai neišmatuojama jokiais pinigais.. Jei darbas nemėgiamas, tuomet mes didelę savo gyvenimo dalį praleidžiame įtampoje ir negatyviuose išgyvenimuose. Ar verta, ar tam mes gimėme?

Mes negalime būti visi pagal komandą lyderiais, verslininkais ar gerbiamos profesijos atstovais – išorinis motyvas negali atskleisti žmogaus aukščiausio potencialo. Kiekvienas atsineša savo unikalų gabumą: vienas puikiai išreiškia save amatuose, kitas mene, trečias puikiai organizuoja žmones darbui ir gali imtis atsakomybės. Kiekvienas turime savo tikslus, kurie turėtų susilieti į bendrą tikslą – visuotiną gerovę.

Savo veikla mes turime saugoti ir palaikyti visų mūsų vienintelius namus – Žemę – taip, kaip ji palaiko mus.. Nuo to, kaip gyvena kiekvienas atskiras žmogus, priklauso visuomenės ir visos žmonijos gyvenimas. Nėra nesvarbių žmonių, visi mes esame viena, ir jei kažkas šioje Žemėje kenčia nuo kažkieno egoistinės veiklos, tai galiausiai kenkia ir mums visiems.

Gyvenime mes vadovaujamės arba asmeniniais, arba kolektyviniais, arba istoriškai suformuotais kartų įsitikinimais. Tuo tarpu yra gamtos, energijų sąveikų dėsniai, kurie veikia nepriklausomai nuo to, žinome apie juos ar ne. Mes esame natūralioje gyvenimo tekmėje, kai išdrįstame realizuoti savo pašaukimą, ir tuomet visada atsiranda poreikis tam, ką mes dirbame, nes mes esame harmonijoje, sąveikoje ir vienybėje su gamtos dėsniais.

To įrodymui apstu pavyzdžių gyvenime: sėkmės pasiekia netikėti, neordinarūs sprendimai, o ne veikla pagal senus šablonus. Ir tai logiška, nes savirealizacija negali būti apibrėžta standartais. Tobulėjimas ir progresas vyksta tuomet, kai žmonės žengia už ribų, kurios yra įprastos. Tai gali atlikti tik žmogus, kuris yra kūrybiškas ir neriboja savo dvasinio potencialo.

Dažniausiai mus riboja tik baimės neatitikti, neturėti lėšų pragyvenimui. Bet tai ir yra didžiausias stabdis žmogaus savirealizacijai. Nesvarbu, kokiomis emocijomis mes aktyvuojame savo gyvybines energijas – jos aktyvuojamos stipriomis, pastoviomis mintimis. Jei esame baimėje, mes viską, ko bijome ir pritraukiame į savo gyvenimą, tuo pačiu gesindami savo kūrybinį potencialą.

Mes visuomet pasirenkame patys: galvoti apie save kaip apie kūrėją, ar jaustis aplinkybių auka. Mes linkę pasiduoti visuotinei panikai, kuri aptemdo sąmonę ir gesina mūsų saviraišką. Kai esame baimėje, mes negalime pamatyti teisingų sprendimų, kurie skatina savirealizaciją. Baimė apriboja, sumenkina, sustingdo. Tuo tarpu tik realizuodami savo vidinį potencialą, mes galime būti laisvi ir laimingi.

Visada verta peržiūrėti, pasitikrinti savo požiūrį į darbą. Kartais mes esame juo nepatenkinti, nes tiesiog įpratome kritiškai mąstyti. Pakeitę savo neigiamą nuostatą į darbą, mes galime pamatyti jį kitomis spalvomis. O jei tai, ką dirbame, išties nedžiugina, žiūrėkime į tai kaip į laikiną pragyvenimo šaltinį ir greta būtinai ieškokime to, kas prie širdies.

Jei netekome darbo, nenuleiskime rankų ir nepasiduokime niūrioms mintims. Tik tas, kas tikrai nuoširdžiai ieško, visuomet randa. Ieškokime visais įmanomais būdais ir nenuvertinkime savęs, nepasiduokime panikai. Šiuo periodu išbraukime visas abejones ir negatyvias mintis ir pokalbius apie sunkmetį. Jokių “gal būt, norėčiau, bandysiu“, tik “ieškau, žinau, atrandu“. Tiksliai apibrėžkime sau, ko ieškome.

Prisistatydami darbdaviui, parodykime savo ryžtą dirbti, nesimenkinkime, rodydami perdėtą kuklumą. Aiškiai žinokime, kokio atlyginimo norime, kokiomis sąlygomis norime dirbti. Bet kokiomis ekonominėmis aplinkybėmis darbą visada atranda pirmiausiai tie, kurie pasitiki savimi, yra motyvuoti konkrečiam darbui ir pozityviai nusiteikę. Niūraus, nepasitikinčio savimi ir nežinančio ko nori žmogaus darbdaviai privengia, nes supranta, kad toks žmogus veiks visą kolektyvą ir darbo rezultatus.

Mes susikūrėme iliuziją, kad darbas yra kažkas sunkaus ir varginančio, kad tai nemaloni būtinybė. Tuomet kokiu būdu mes galime save išreikšti? Pakeitę savo požiūrį į darbą, mes tuo pačiu pakeičiame savo gyvenimo kokybę. Darbas turi džiuginti, nes tai vienintelė galimybė realizuoti save gyvenime. Jokie pinigai, joks įmantriausias poilsis ar pramogos nesuteiks gyvenimo pilnatvės, jei dirbsime nemėgiamą darbą.

Galime sakyti kad darbas – ne visas gyvenimas, bet tai labai didelė jo dalis. Todėl.. išdrįskime išreikšti savo unikalius gabumus, ir tuomet viskas gyvenime taps kūrybiška savirealizacija. Neveltui yra sakoma: “dirbkite tai, ką mėgstate, ir visa kita ateis pas jus“ 🙂 .. Ar sutinkate? 🙂

Saulėto visiems artėjančio savaitgalio! 😀

Reklama

7 mintys apie „Kad darbas džiugintų“

  1. Labas rytas, Ruvi ir komanda, 🙂

    Sutinku, kur aš galiu dėtis? 🙂 Pastaba dėl vartojamų žodžių labai taikli. Dar pridėčiau žodelius – reikia, privalau… Iš tikrųjų jei kažką darome, vadinasi, tame yra noro. Jei reikia pakeičiame į noriu (ne norėčiau, nes tai vėl šauksmas į ateitį…), tai tikrai didžiulis skirtumas, protas kitaip interpretuoja, nesukelia vidinio pasipriešinimo.

    Patinka

  2. Sveiki 🙂 taip tikrai darbas didelė gyvenimo dalis. Kai darbas mėgiamas, žmogui reikia mažiau visokių kvailų pramogų (alkoholis ir t.t.) Ir sekmadienį žmogus su malonumu galvoja kaip pradės dirbti kitą savaitę

    Patinka

  3. Gal ir pakaks saulės jau 😉 ? Kažkaip jau norisi vėsos… O tema svarbi, ypač dabar. Žinoma sutinku, tik nelengva keisti požiūrį. Ir tau gero savaitgalio! Ir komandai 😉

    Patinka

  4. Vytas,

    Tai, kad alkoholio vartojimas nėra pramoga, o greičiau psichozė po kurios jautiesi „žemę pardavęs“. Po pramogų gali būti pavargęs, bet pakiliai pavargęs! Tai pastaba, kad daiktus vadintume tikraisiais vardais.

    Bagira,

    Aš tai kasdien po darbų mirkstu ežeruose, tai pakankamai ilgai plūduriuojant atvėsti. 🙂 Plius mėgstu pasideginti tai karščiais esu pakankamai patenkintas. O orų prognozės tau palankios… 🙂

    Rašau dėl to, kad pamiršau visiems palinkėti gero savaitgalio atgalios! 🙂

    Patinka

  5. Kadangi darbas užima didelę dalį ne tik gyvenimo, bet ir dienos, todėl nuo jo labai priklauso žmogaus savijauta. Taigi, jei žmogus dirba atmestinai ar tiesiog apsimeta dirbąs, mažai įdeda kūrybingumo, tuomet išlaikyti gerą nuotaiką labai sunku. Juk mes jaučiamės taip, kaip elgiamės bei elgiamės taip, kaip jaučiamės. Todėl, jei visą dieną krauni mėšlą į medaus statinę, tai iškrauti neužteks ir viso vakaro. Be to, statinė jau vis tiek sugadinta.

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s