Psichologiniai spąstai

Ar žinote, kad tikrai probleminių situacijų žmogaus gyvenime tėra vos apie penkis procentus? Visi kiti sunkumai daugiau-mažiau yra susiję su mūsų įsitikinimais, elgesio stereotipais ir kitų žmonių reakcijomis į juos. Jei keičiame probleminį mąstymą ir elgesį, keičiasi ir gyvenimas. Tačiau dažnai įkliūname į savo pačių paspęstus psichologinius spąstus, kurių nesuvokiame arba nenorime atsisakyti, nes jie savi ir įprasti.

A. N. Medvedevas savo knygoje tokių psichologinių spąstų išskyrė net 40! Aš paminėsiu dažniausiai pasitaikančius, nes dalį jų aprašiau anksčiau kitose saviugdos temose. Sąlygos, norint keisti ydingus įpročius ar nuostatas, kurias tikrai galima pavadinti spąstais, nes atveda į kančias, yra paprastos – mes turime pripažinti, kad turime ydingų nuostatų ir turime norėti jas keisti. Tik tiek. O dabar dažniausiai pasitaikantys psichologiniai spąstai.

Pozityvios praeities spąstai. Į juos paprastai pakliūna žmonės, kuriems virš 30. Jie nostalgiškai ilgisi saulėtos vaikystės, pirmos meilės, seno draugo, kažko.., kas teikė lengvumo ir nerūpestingumo. Tokio ilgesio rezultatas – pojūtis, kad viskas, kas gali būti gero gyvenime, jau praeityje, kad viskas gera jau patirta, kad laimės nėra ir pan. Gyvendamas rožine praeitimi žmogus ne tik išeikvoja savo emocinę energiją nostalgiškiems prisiminimams, bet ir programuoja save tam, “kad jau niekada nebus taip gerai, kaip buvo“. Nenuostabu, kad su tokiomis nuostatomis nelieka nei jėgų, nei noro džiaugtis realiu gyvenimu.

Kaip tai įveikti? Pirmiausiai suprasti, kad idealizuojame praeitį, kad joje, kaip ir dabartiniame gyvenime, buvo visko: ne tik gero, bet ir problematiško. Tai supratę padarome išvadą, kad praeitis nei geresnė, nei blogesnė, negu dabartis, ir kad tik nostalgiškas idealizavimas mus verčia manyti, kad geriausia – praeityje. Supratę savo idealizaciją, galime savo dabartį kurti tokią, kokios norime, taip pat pastebėti joje daugiau džiaugsmo ir galimybių.

Negatyvios praeities spąstai. Įkliuvęs į juos žmogus fiksuojasi į negatyvią patirtį iš praeities. Jis naudoja savo emocinę energiją nuolatiniam negatyvios praeities pergyvenimui ir pagal praeities analogiją daro išvadą, kad toliau bus tik blogiau. Tokio savo požiūrio patvirtinimui dabartyje jis pirmiausiai pastebi tai, kas negatyvu. Dėl tokio įsitikinimo jis kenčia praeityje, dabartyje ir.. ateityje, programuodamas save būsimoms nesekmėms.

Įveikti tokias nuostatas galima suvokiant, kad praeityje buvo ir pozityvių momentų: naudinga periodiškai juos prisiminti, taip pat mokytis pastebėti gera ir savo dabartyje. Sunkesniais atvejais patariama sugalvoti sau “nuobaudas“ už pasinėrimą į negatyvią praeitį, pvz., atlikti 20 pritūpimų arba užsiimti kažkuo, kas pilnai perjungtų dėmesį nuo negatyvios praeities gromulavimo. Pastebėjus pažangą mąstyme, patariama save paskatinti – pasidžiaugti pokyčiu arba pasižiūrėti mėgiamą komediją, kuri padovanos pozityvumo užtaisą.

Negatyvaus prognozavimo spąstai. Į juos pakliūna labai daug žmonių dėl masinės informacijos priemonių – pradedant žiniomis, pasakojančiomis apie gyvenimo baisybes ir įvairiomis gąsdinančiomis prognozėmis, baigiant muilo operomis, koviniais ir siaubo filmais. Taip žmonės įtraukiami į nuolatinius negatyvius pergyvenimus, negatyvius lūkesčius ir negatyvias fantazijas.

Kodėl taip lengvai tam pasiduodame? Teigiama, kad taip įvyksta dėl mūsų savisaugos instinkto – civilizacijos dėka žmogus išsivadavo nuo daugumos jam realiai gresiančių pavojų: šalčio, alkio, troškulio, plėšrūnų ir daugelio ligų. Todėl savisaugos instinktas ir jungiasi nuo realių grėsmių į įsivaizduojamas, kurias taip paslaugiai eskaluoja informacinė aplinka.

Kaip to išvengti? Pirmiausiai riboti negatyvios informacijos šaltinius ir stebėti savo mąstymą – kai tik atsiranda negatyvios fantazijos, kurios gimdo nerimą ir baimę, tuoj pat jungtis į realybę. Tiksliai nuspėti ateitį neįmanoma, tai jau įrodė daugybė neišsipildžiusių pranašysčių. Taigi, jaudintis dėl to, ko nežinome, yra beprasmiška. Todėl naudingiau savo energiją skirti kažkam prasmingam.

Dramatizavimo spąstai. Tai polinkis “iš musės daryti dramblį“ – pergyventi dėl mažiausių smulkmenų, daryti iš visko tragedijas ir dėl to kentėti. Linkę dramatizuoti žmonės paprastai dėl savo dramų kaltina aplinkybes arba kitus žmones ir tokiu būdu tarsi nusimeta atsakomybę dėl savo neveiklumo. Jie mėgsta sakyti: jeigu turėčiau pinigų, tai padaryčiau karjerą, arba: jeigu ne mano išvaizda, būčiau aktorė, ir pan. Kankinių paprastai gailimasi, todėl jie mėgaujasi savo vaidmeniu ir nieko nekeičia savo gyvenime, nes užimti.. savo kančia.

Kaip tai įveikti? Reikia aiškiai įsisąmoninti: kaip mes reiškinį pavadiname, tokiu jis mums ir tampa. Pavadinsime tragedija – taps tragedija, pavadinsime problema – taps problema, ir t.t.. Reikia išmokti adekvačiai vertinti situaciją, ir jei tai iš tiesų problema – ją spręsti, o ne mėgautis drama ir kančia.

Realybės pakeitimo svajonėmis spąstai. Juose atsiduria žmonės, kurie dėl kažkokių priežasčių yra nepatenkinti gyvenimu arba savimi, todėl nuo realybės bėga į fantazijų pasaulį. Jame jie įsivaizduoja viską taip, kaip jiems atrodo idealu ir geriausia. Kai kurie jų slaptai svajoja, kiti tiek įsijaučia, kad neskiria realybės nuo savo fantazijų, ir pasakoja apie tai kaip apie realiai vykstančius dalykus.

Svajoti yra gerai, bet kai svajonėmis pakeičiamas realus gyvenimas, tuomet žmogus tikrąja ta prasme savo gyvenime sapnuoja. Paskendę fantazijose žmonės praleidžia daug realių galimybių gyvenime, nes jų tiesiog nepastebi – taip jie praleidžia progas pagerinti ir pakeisti savo gyvenimą realybėje.

Įveikti tai galima sąmoningai ribojant laiką fantazijoms ir skiriant daugiau laiko realiam gyvenimui. Taip pat reikia stiprinti pasitikėjimą savimi ir žengti konkrečius žingsnius savo svajonių įgyvendinimui. Daugiau matyti pozityvaus aplink, daugiau teigiamų realių emocijų.

Pradžiai tiek, pratęsiu sekantį kartą. Labai būtų įdomi jūsų nuomonė apie tai, ką perskaitėte 🙂 ..

Reklama

12 minčių apie „Psichologiniai spąstai“

  1. Skaitau, linkčioju galvą, viskas taip atitinka realybę! Va tik įdomu kodėl žmonės nepastebi kaip tuose spąstuose atsidūria? Suintrigavo, labai lauksiu pratesimo.

    Patinka

  2. Sveiki perskaičiau pirmą dalį buvo įdomu dabar dar įdomiau, lauksiu tęsinio 🙂
    Keisčiausia yra tai, kad tiek negatyvios praeities spąstai, tiek pozityvios praeities spąstai (nostalgija) duoda vieną ir tą patį rezultatą,. Čia tarsi iliuzinis pasirinkimas, kuris nieko neišsprendžia: jei galvosiu kaip anksčiau buvo gerai- tai dabar jausiuosi blogai, jei galvosiu kaip buvo blogai tai dabar jausiuosi dar blogiau. Bet labai gerai pastebėta, o juk visada buvo tiek gerų tiek blogų pojūčių- o jei dar toliau žvelgiant gerai ir blogai tėra žodžiai: informavimo priemonės (ypatingai įvairūs filmai), visuotinai priimta pasaulėžiūra mus “išmoko jaustis blogai arba gerai. O jei atsisukus į realybę: juk jos įvairovei, įdomumumui ir gilumui niekas negali prilygti, joks filmas, netgi mūsų fantazijos ir iliuzijos, rožinės svajonės ir visa kita yra labai ribotos ir pilkos palyginus su mūsų tikrove
    Ačiū, straipsnis daug ką paaiškina:)

    Patinka

  3. Sveiki 🙂 ,

    Daiva, ir aš atrinkau iš 40 tai, kas man artima ir suprantama, ką pastebiu savyje ir aplinkiniuose. O įsisukame į tuos spąstus dėl inertiškumo. Asmenybės formavimas, dvasinis augimas ir tobulėjimas yra veikla visam gyvenimui. Tas, kas sako, kad viską žino ir supranta, yra praeities žmogus, nes pasaulyje viskas auga ir keičiasi. Jei norime gyventi pilnavertiškai, turime būti atviri nuolatiniam augimui 🙂 .

    Vytautai, kaip smagu tave matyti 🙂 ! Aš taip pat tai pastebėjau – kraštutinumai neleidžia pamatyti esmės (nepainiokime su žalingais įpročiais, kai alkoholio mėgėjai sako, kad blaivybė – kraštutinumas, blaivybė yra normali žmogaus būsena, o alkoholizmas ir yra kraštutinumas, nes žmogus žaloja save ir dar nuo to jaučia malonumą).

    O dėl informacinio poveikio tai visu šimtu sutinku – kai tik nustojome žiūrėti televizorių, o visą informaciją pasirenkame, tai pasaulis atrodo visiškai kitaip 🙂 . Man labai artima mintis, kad tikrų nemalonumų mūsų gyvenime tėra 5 procentai, visos kitos mūsų kančios – dėl mūsų klaidingų įsitikinimų ir stereotipų, žmonių reakcijų į juos. Taip ir yra..

    Todėl tai dar kartą parodo, kad jei gyvenime kažkas negerai – taisykime situaciją, o ne graužkimės ar darykime dramas.

    Patinka

  4. Man asmeniškai būtent dabar ši informacija buvo naudinga, ačiū! 🙂 Taip, problemas reikia spręsti, o ne dramas iš jų daryti.

    Patinka

  5. Man asmeniškai buvo toks periodas nesulaukus 30 metų, kai jaučiausi viską ką geriausia praradęs, kad mano ateitis nieko neverta ir nebebusiu laimingas, tokias mintis sukėlė išsiskyrimas su antrąją puse, prie kurios buvau prisirišęs ir priklausomas. Tokios mintys priveda prie beprotybės, bet galima ir iš to išeiti reikia tik ieškoti, tikėti, ir svarbiausia DARYTI nors ir nežinai ar tai padės, bet kai pamatai, kad padėjo, tai paskiau darosi vis lengviau ir lengviau. O esminis dalykas, kuris man padėjo išlipti iš didelės duobės, tai tiesiog suvokimas, kad jai žmogus gali save padaryti nelaiminga, tai kodėl su tam tikrais veiksmais ir mintimis jis negali būti laimingas? Tik reikia nesustoti ieškoti, kurie veiksmai ir mintys tave daro laimingą.

    Patinka

  6. Sveiki, Matai 🙂

    Žinote, išsiskyrimas su artimu žmogumi ir negali praeiti lengvai.. reikia tai suprasti ir duoti sau laiko tai išgyventi. Kitaip sakant – atsisveikinti su praeitimi. O jei tai užsitęsia – tai kaip jūs ir rašote, galima prieiti iki beprotybės.
    Taip, tokiu atveju reikia mokytis būti laimingu, nepriklausomai nuo kitų žmonių. Ir vėl grįžtame prie dvasinio augimo ir tobulėjimo. Ir jūs, Matai, pabrėžėte svarbų dalyką – kai pamatome, kad asmeninės pastangos ir veiksmai duoda rezultatus, įgyjame pasitikėjimą savimi ir pajuntame, kad galime ir sunkumus išgyventi, ir valdyti savo gyvenimą.

    Labai ačiū už jūsų mintis! 🙂

    Patinka

  7. Labas, Ruvi,

    Malonu, kad patiko, tau mano mintys, ir tu labai teisingai pastebėjai, mano viena iš klaidų buvo, kuomet aš galvojau, kad galima lengvai išsiskirti su mylimu žmogumi, bet turbūt tai buvo natūralu, nes aš tada nemokėjau vertinti to, ką turiu, tada buvo mano toks suvokimas ir toks gyvenimas, dabar yra kitoks suvokimas ir tikėkimės bus atitinkamas gyvenimas, kokio aš siekiu, o pagrindinis siekis yra būti laimingam, ir visiškai nesvarbu, kuom aš gyvensiu. Ir kai tik aš pajuntu, kad darau kažką netaip, ar mąstau netinkamai, nes tie veiksmai ir tos mintys man sukelia skausmą, reiškias reikia ieškoti išeities, pirmiausia pakeisti į atitinkamas mintis, o paskiau ateis ir patys veiksmai.

    Aš tikiu, kad mes galime būti laimingi nepriklausomai, kokioje padėtyje mes esame.

    Ačiū už dėmesį 🙂

    Beje, Ruvi, jai nepaslaptis, ar tavo gyvenime buvo labai traumuojantis įvikis, ar tau tiesiog patinka tobulėti dvasiškai?

    Patinka

  8. Matai, smagu taip nuoširdžiai bendrauti – nesiginčyti, o tiesiog dalintis patirtimi ir išgyvenimais 🙂 ..

    Žinoma, Matai, turėjau traumuojančių įvykių gyvenime. Kaip dabar suprantu, dauguma jų buvo dėl mano vidinių nuostatų, nes kartojosi.. Bet visuomet turėjau vidinį suvokimą, kad žmogus gali ir turi gerinti savo gyvenimą (turiu omeny pirmiausia dvasinį), suprasti gyvenimo dėsnius, psichologiją. Netikėjau, kad gyvenimas gali būti chaotiškas ir nevaldomas.

    Taip prasidėjo mano ieškojimai, vaikščiojimai pas psichologus, vėliau mokslai. Mokausi iki šiol, nes, matyt, visko išmokti neįmanoma, tuo labiau, kad viskas keičiasi 🙂 . Bet man tai labai patinka ir įdomu ir matau, kaip pasikeičiau pati ir mano gyvenimas. Augimui ribų nėra..

    O laimė (aš priėjau tokios išvados) yra vidinė būsena. Jei laimė priklauso nuo kitų žmonių ar įvykių ar daiktų, tuomet mūsų laimė pasibaigia, jei jų nėra šalia. O kai išmokstame būti laimingi besąlygiškai (na, kad ir dėl to, kad gyvename, kad esame sveiki, kad galime kurti savo gyvenimą ir t.t..), tuomet ir kitiems su mumis lengva, ir bendravimas praturtina, o ne apsunkina 🙂 . Žinoma, gali būti ir liūdesio ar nusivylimų, bet tiesiog nereikia tokiose būsenose užsibūti..

    Labai artima tavo mintis, kad jei kas sukelia nerimą ar įtampą ar skausmą, suprantu, kad kažką darau ne taip.. Tuomet padarau pertrauką ir permąstau, kas to nerimo priežastis. Toliau jau pagal situaciją, bet būtinai ieškau kitų būdų. Svarbiausia – neskubėti ir visus sprendimus priimti ramiai.

    Gali pasirodyti, kad aš kokia knygų graužikė 😉 , bet taip tikrai nėra. Aš taip pat gyvenu tokį patį gyvenimą, kaip ir daugelis, tiesiog mano laisvalaikio pomėgis yra skaityti.. nuo mažens, daug skaitydama įvaldžiau greitąjį skaitymą. Neskaitau visko iš eilės, paprastai tik tai, kas man įdomu 🙂 . Rašyti taip pat visada patiko. O kas patinka, tas paprastai sekasi, tai man daug laiko neužima 🙂 .

    Tai va, Matai, jokių paslapčių 😉 . Aš tik dalinuosi savo augimu ir supratimu apie pasaulį, ir man labai įdomios kitų mintys. Todėl dėkinga visiems, kas jomis pasidalina 🙂 .

    Patinka

  9. Man taip pat malonu, ir vien dėlto, kad galime nesiginčyti, o tiesiog dalintis savo patirtimi, savo dabartiniu suvokimu, ir aš net pastebėjau, kad dažnai žmonės pradeda ginčytis vien dėlto, kad vienas kito nesupranta arba šneka ne apie tą patį, reikia tai norėti suvokti, nes kitokiu atveju abu jausis protingesni vienas už kitą ir jaus pyktį ant kito, nes neva jis kvailys ginčyjesi, nors yra neteisus, bet galų gale, jai abu išsiaiškintų be emociju, tiesiog geranoriškai norėdami vienas kita suprasti ir nebandyti būti protingesiu, tai galų gale suprastu, kad nei vienas nei kitas nėra neiteisųs, nes tiesiog jie vienas kito nesuprato (BET JUK TAIP MUMS SVARBU MŪSŲ IŠSIVAIZDUOJAMA GARBĖ, kuria mes tokiu elgiasiu tik darome atvirkštinį varianta, nei tu negerbi jo, nei jis tavęs).

    O jai ir vienas buvo neteisus ir galų gale prieitų prie išvados, kad vienas iš jų buvo neteisus, ir tas neteisusis nuoširdžiai sakytu “taip tu tikrai teisus, ir kaip aš galėjau to nepastebėti, super dabar viską puikiai supratau“ tas neteisusis apsidžiaugtų, kažka naujo supratęs ir pasidžiaugias tuom, o teisusis šiuo atveju būtų laimingas, kad jį suprato kitas (tokiu būdų žmonės ir suartėja, kai nori vienas kitą suprasti ir neįrodinėti savo tiesų, bet kokomis priemonėmis) ir tokiu atveju laimėtojai yra abu, nes jie gavo abudu gerų emocijų.

    O aš pas psichologų ir buvau, bet man nepatiko, kodėl? Aš žinau atsakymą, man reikėjo kitko nei man jie galėjo duoti, man blogu metu reikėjo būtent žmogikumo, ir norėjimo mane suprasti, ir būtent padėjo socialinė darbuotoja, kuri nebuvo baigusi mokslų, bet dabar žinau, kad ta moteris išėjo iš tos įstaigos ir atsidarė savo kabinetą, man jin labai patiko, tik deje, jin kaiptik ir išėjo, kai aš lankiausi, tai tada ir teko nuktraukti viską, nes kita psichologė man nelabai padėjo, bet yra kaip yra.

    O taip, tobulėjimui ribų nėra, aš taipat tai supratau, nes dar pradedant eiti kitu keliu, man atrodė, kad va aš perskaičiau kažką protingo ir dabar esu pats protingiausias, visi kiti kvailiai, bet tada klydau, visi esame išskirtinės asmenybės, kurios turi būti vertinamos, nors joms tuo metu ir blogas metas, aišku dažnai būna sunku vertinti teigiamai kitą žmogų, kai jis tau linki blogo, bet manau kad yra išeitis ir iš tokios situacijos, pakreipiant ją teisinga linkme, bet aš turbūt dar nesu tokio suvokimo, bet tikėkimės kadanors 🙂

    Taip laimė yra vidinė būsena, aš pilnai su tuom sutinku 🙂 o liudesys ir nusivylimas manau natūralus dalykas, nes kitu atveju mes nuo dabar nebeturėtumėme daryti klaidų, o tai juk žmogui neįmanoma.

    O kad tu esi knygų griaužikė ar nesi, čia tavo apsisprendimas ir tu neprivalai teisintis (turbūt tu dažnai pagalvoji, kad kiti galvoja, kad esi knygų graužikė 😀 čia pastebėjimas, kodėl taip galvoji nežinau :D, o gal klystu :D), juk ir knygu griaužikė gali būti laiminga, jai jin to nori.

    Man patinka tavo puslapis vien dėlto, kad jis gyvas, dėlto čia dažnai ir apsilankau.

    Beje, įdomu ar tavo mokslai susįje su psichologija?

    Ir ačiū, už atvirumą 😉

    Patinka

  10. Ooo dėl ginčų tai labai pažįstama.. Žinai, Matai, patiko kažkur skaityta mintis, kad tas, kuris aršiai ginčijasi, labiausiai ir abejoja savo tiesa, nes ją reikia taip sunkiai įrodinėti 🙂 .

    Nors atvirai pasakysiu – nelengva išlaikyti pusiausvyrą, kai skirtingos nuomonės.. Nelabai dar gaunasi ramiai šnekėtis.. Paprastai, jei pavyksta, pakeičiu temą arba pasakau, kad nenoriu ginčytis..

    Dėl psichologų – taip, kartais jie netinka, todėl prieš pokalbį su juo reikia išsiaiškinti, kaip jis dirba, ko iš jo tikiesi, žodžiu, neiti pas bet ką.

    Taip, dažnai sunkiu atveju pakanka nuoširdaus palaikymo, ir žmogus aprimsta ir pradeda pats ieškoti išeities.

    Apskritai, psichologų ir psichoterapeutų darbas yra labai sunkus ir jei dirbti nuoširdžiai, gali neužtekti visiems sveikatos.. Ir, kaip ir visose specialybėse, yra ir amatininkų, ir gerų atsidavusių savo darbui žmonių 😉 .

    Mano mokslai ir domėjimosi sritys tokios plačios , kad išvardinti sunku.. psichologija taip pat, bet savarankiškai 🙂 .

    Labai ačiū, Matai, už gerą atsiliepimą apie tinklapį 🙂 . Stengiuosi 😀 ..

    Patinka

  11. Atgalinis pranešimas: Atrasti save, atverti save.. – ruvi

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s