Kategorija: Saviugda

Visi esame patyrę, kad nuo vienų išgirstų ar perskaitytų žodžių jaučiamės pakylėti, o nuo kitų – prislėgti. Kodėl taip yra? Todėl, kad žodžiuose yra žymiai daugiau jėgos, nei mes galvojame. Mes ištariame žodžius ir nesusimąstome, kad jie pradeda savo gyvenimą – gali pakylėti ir įkvėpti, o gali ir visiškai priešingai – pasėti abejones arba sujaukti protus.. Žodis – įgarsinta ar užrašyta mintis – gali tapti kito žmogaus mintimi ir kurį laiką valdyti jo būseną ar net gyvenimą.

Šiuolaikinis žmogus kalba daug: manoma, kad vidutiniškai per dieną pasakome per tūkstantį žodžių, o kai kurie ir žymiai daugiau. Dar daugiau žodžių žmogus girdi arba perskaito, ir visa ši žodžių lavina nuolat papildoma. Gerai, jei žmogus sąmoningai pasirenka informaciją, o jei ne – galvoje rizikuojame turėti ne tik beverčių ir tuščių minčių chaosą, bet ir neigiamai paveikusius mus žodžius, kurių kartais ne taip lengva atsikratyti.

Jei apie veiksmą galime pasakyti, kad gailimės ne to, ką padarėme, bet to, ko nepadarėme, tai su žodžiais atvirkščiai: dažniausiai gailimės ne to, ko nepasakėme, o to, ką pasakėme. Nors kalbame daug, bet mažai galvojame, ką kalbame ir kaip tie žodžiai paveiks kitus žmones. Kalbame, kartais norėdami padaryti įspūdį, demonstruodami ambicijas ar tiesiog išliedami savo susierzinimą.., o kad tai gali užnuodyti kito žmogaus gyvenimą, retai susimąstome.

Galima sakyti, kad žmogaus dvasia materializuojasi į žodį: juk savo vidinę būseną išreiškiame pirmiausiai žodžiais. Vienaip reaguojame į tą pačią situaciją ir kalbame, kai esame ramūs ir geroje nuotaikoje, o visai kitaip – kai esame įsitempę ar suirzę. Juk daugiausiai problemų bendravime kyla būtent dėl neapgalvotai ištartų žodžių ar frazių: dėl to kyla kivirčai šeimose, dėl jų ir draugai kartais tampa priešais.

Paskui gal ir susigriebiame, ir gailimės, bet vėlu: piktas žodis jau vykdo savo juodą darbą.. Todėl žodžiams tinka taisyklė: geriau mažiau, bet iš esmės, o jei abejojame, ar sakyti, tai geriau nesakykime. Neskubėkime, apgalvokime, ypač jei norime pasakyti kažką nemalonaus – mes niekuomet negalime nuspėti, kaip tai paveiks ar net sužeis kitą žmogų. Ypač sverkime žodžius, kai pykstame – nes tuomet kalbame ne mes, o mūsų negatyvios emocijos. Susierzinę apskritai venkime kažką spręsti ar kalbėti – susierzinimas praeis, o ištarti žodžiai ir jų poveikis liks ilgam.

Daugelyje dvasinių praktikų yra tylėjimo įžadai – ilgesniam ar trumpesniam laikotarpiui. Jie yra ir tam, kad žmogus išgirstų savo vidinį monologą (dažniausiai chaotiškas mintis) ir išmoktų.. patylėti ir netuščiažodžiauti. Tuščias plepėjimas ar apkalbos tik atrodo nekaltas užsiėmimas, iš tiesų jis atima ne tik daug laiko ir energijos, bet ir užima protą nenaudinga veikla. Teisingas posakis: plepio liežuvis – savo ir kitų gyvenimų ardymo įrankis..

Tas pats liečia ir skurdžią ar sąmoningai iškraipomą kalbą – ji ne tik ardo mūsų kalbą, bet ir paveikia mūsų kūrybingumą, sėkmę, ir visą mūsų gyvenimą. Nuo to, kaip mes kalbame, priklauso ir mūsų dvasinė pusiausvyra. Ne vienas esame sutikę išoriškai įspūdingų žmonių, kuriems prabilus norisi greičiau užbaigti pokalbį. Ir, atvirkščiai – negalime atsiklausyti sklandžiai ir įdomiai kalbančio žmogaus, nors išoriškai jis ir nepatraukia dėmesio.

Todėl nepamirškime, kas yra kalba ir kam ji yra. Žodynas aiškina, kad kalba yra žodinė minčių reiškimo sistema, praktinis sugebėjimas reikšti mintis, bendravimo priemonė, turinti kelis išraiškos būdus – garsinį, grafinį ir prasminį (su žodžiu susietą vaizdinį). Kalbos pagalba bendraujame, išreiškiame jausmus ir emocijas, bei (jauskime už tai atsakomybę) veikiame kitus žmones.

Žodis pažadina vaizdinį gyvenimui, vaizdinys sukelia emocijas, o emocijos paskatina veiksmus. Žodžiai gali gyventi amžių amžius – jų autorių jau seniai nėra, o pasakyti ir užrašyti žodžiai ir toliau taiko arba priešina, skiepija dorovingumą ar sėja palaidumą, klaidina ar manipuliuoja.. Todėl būkime atidūs savo ištartiems ar užrašytiems žodžiams – tegul tai bus įkvepianti ir vienijanti jėga.

Bendravimas žmonėms reikalingas – būtent bendraudami mes galime pasiekti vienybę ir tapti bendraminčiais – taip generuojama didžiulė kūrybinė jėga. Bendravimo tikslas – pasikeitimas informacija, kuris formuoja kolektyvinę mintį, bendradarbiavimą, supratimą, kūrybą. Atidžiai apsižvalgę pamatysime, kad primiršome pradinę žodžių ir kalbos prasmę, o taip pat atsakomybę už tai, ką kalbame.

Kaip manote?

Laisvo žmogaus priešingybė – konformistas. Tai pasyvaus gyvenimo, plaukimo pasroviui pozicija – kai žmogus nežino, ko jis nori iš gyvenimo ir neturi asmeninių tikslų. Toks žmogus tampa manipuliavimo įrankiu, todėl galime taip pavadinti nusistatymą ar prisitaikymą būti kaip visi, kaip dauguma. Konformizmo priežastys – baimė priimti sprendimus, baimė jų neįgyvendinti, neryžtingumas, nepasitikėjimas savimi.

Žodyne konformizmas (lot. conformis – panašus, atitinkantis) apibrėžiamas kaip: 1. politikoje kaip prisitaikėliškumas, pasyvus prisiderinimas prie esamos tvarkos ar vyraujančios nuomonės; 2. etikoje – sekimas elgesio standartu ir minties stereotipu. Skirtingai nei sąmoninga pagarba aplinkinių nuomonei, konformizmas yra prisitaikymas nemąstant, kuris dažniausiai grįstas baime kažko neatitikti ir neturėjimu savo įsitikinimų.

Tai gali būti įgimtas polinkis, o gali būti ir įgytas. Nuo ko priklauso konformizmo lygis? Pirmiausiai nuo:
1. Asmeninių savybių: į konformizmą labiau linkusios moterys ir vaikai, paaugliai (bendraamžių grupėse), o taip pat žmonės su neišlavintu intelektu bei pasiduodantys įtakai žmonės.
2. Nuo grupės, kuri įtakoja: kuo didesnė ir vieningesnė grupė, tuo sunkiau atsispirti jos įtakai.
3. Nuo žmogaus ir grupės santykių: kuo žemesnis statusas žmogaus grupėje, tuo stipresnis prisitaikymas, prisirišimas ir priklausomybė nuo jos.
4. Nuo aptariamo klausimo ar užduoties: jei svarstomas klausimas žmogui nesvarbus arba jei jis mažai jame supranta (t.y, pasinaudojama jo nekompetencija).

Reikia pabrėžti, kad konformizmas nėra lankstumas, tai prisitaikymas “dėl šventos ramybės“ ar iš baimės būti nesuprastam ir atstumtam, dėl abejonių savo vertybėmis ir sugebėjimais. Tokiam žmogui net mintis apie savo unikalumą, laisvę ar saviraišką yra baugi, jam saugumas gyvenime siejasi su sekimu paskui daugumą ir atitikimu visuotinai priimtiems standartams.

Įdomu tai, kad konformizmas gali būti dvejopas:
1. Išorinis, viešai deklaruojamas – kai demonstratyviai paklūstama primetamai grupės nuomonei, kurio tikslas – užsitarnauti pritarimą grupėje arba išvengti papeikimo ar griežtesnių sankcijų iš grupės narių.
2. Vidinis, asmeninis konformizmas – kai dėl aplinkinių pozicijos įtakos keičiamos asmeninės nuostatos.

Vidinis konformizmas dažnai yra lydimas išorinio – kai galiausiai taip susigyvenama su daugumos įtaka, kad svetimi įsitikinimai tampa savais. Dažniausiai priklausomybė nuo grupės priverčia ieškoti įsivaizduojamo sutarimo su ja ir derinti savo elgesį pagal svetimus ar neįprastus šablonus. Tuo tarpu išorinis konformizmas yra manipuliacija, kai dėl tam tikrų asmeninių priežasčių yra tik demonstruojamas pritarimas primestoms daugumos normoms.

Daugumos spaudimo dėka gali išsivystyti nonkonformizmas – kaip pasipriešinimo svetimai įtakai forma, kai visais įmanomais būdais stengiamasi elgtis priešingai dominuojančios daugumos pozicijai, kai bet kokia kaina ir visais atvejais tvirtinamas ir įrodinėjama priešingas požiūris. Tai negatyvi būsena, kurios pagrindinis bruožas – maištavimas. Prieš ką – nelabai gilinamasi, svarbus pats maištas prieš daugumą.

Kyla natūralus klausimas: ar įmanomas taikus bendradarbiavimas grupėje? Žinoma, taip – asmenybė gali būti solidari su grupe, bet ne spaudimo ar prievartos pagalba, o sąmoningai pasirinktu sutarimu su ja. Kai grupė formuojama sutarimo ir susitarimo pagrindu, tuomet gimsta vienybė. Konformistais žmonės tampa iš baimės arba tuomet, kai yra verčiami prisitaikyti.

Kaip išvengti konformizmo? Mokytis įsiklausyti į save, stebėti pasaulį, lavintis ir formuoti asmenines vertybes bei gyventi taip, kaip sugebame geriausiai – tai dvasinio brandumo požymiai ir nepriklausomo, laisvo žmogaus gyvenimo pozicija. Pradėkime nuo paprastų dalykų:
1. Nusistatykime asmeninius tikslus – artimiausiam laikotarpiui, metams. Turintys tikslus žmonės yra pasitikintys savimi, motyvuoti ir savarankiški.
2. Vystykime pasitikėjimą savimi – būtinai fiksuokime savo pasiekimus ir jais pasidžiaukime.
3. Mokykimės laikytis savo pasirinktos krypties ir savo idėjų – nežiūrint į nieką.
4. Tapkite asmenybe! Toks žmogus aiškiai suvokia, ką jis nori pasiekti gyvenime, jis turi savo tikslą.

O ką jūs manote apie konformizmą?

Šią savybę dažniausiai pastebime kituose žmonėse ir vertiname kaip neigiamą. Vadiname tokius žmones pasikėlusiais, pasipūtusiais, sužvaigždėjusiais ir tuščiagarbiais. Pastebėti savyje tokią, švelniai tariant, nemalonią savybę yra sunkiau. Kodėl, aišku kiekvienam: galvoti apie save esame linkę truputį geriau, o ir nesinori tikėti, kad galime tokie būti..

Kaip pasireiškia ši savybė? Kaip pasipūtimas, dėmesio troškimas, išbujojęs egoizmas, nuolaidžiavimas savo silpnybėms, kaprizingumas, perdėtas dėmesys ir gailestis sau. Visa tai, kaip bepasirodytų keista iš pirmo žvilgsnio, yra silpnos asmenybės bruožai ir nepasitikėjimo savimi požymiai. Susireikšminimas yra pavojinga saviapgaulė, nes dažnai painiojama su meile sau, pakreipia mus priešinga tobulėjimui kryptimi.

Pasiduodame šiai saviapgaulei, kai įsivaizduojame savo “triumfą“, sėkmę, kuri visus priblokš, nustebins ir iškels mus į neįtikėtinas aukštumas. Galime tai vadinti klaidingu išoriniu motyvu ar liguistomis fantazijomis, bet jei jomis gyvename, tai didelę savo energijos dalį joms ir atiduodame. Tuo pačiu blokuojame galimybę realiai veiklai – saviraiškai, kūrybai ir savo talentų išskleidimui. Nes norime ne “būti“, o “pasirodyti ir atrodyti“, ir už tai laukiame aplinkinių įvertinimo.. aukšto.. kuo aukštesnio.

Dažniausias susireikšminimo rezultatas – pažeminimas. Atrodytų – kodėl, juk norime sėkmės?.. Bet pasvarstykime – kokios? Išsikeliant save virš kitų, susireikšminant. Reiškia, tam, kad išsikeltume, kažkas turi būti pažemintas.. Gaunasi, kad paslėptas motyvas yra pažeminti kitą, o visa tai, ko linkime kitiems, galiausiai rezonanso principu grįžta mums patiems. Todėl ir “žvaigždės“ šiandien vienadienės, nes jų veikla visiškai priklauso nuo kitų žmonių reakcijų..

Todėl stebėkime savo siekius, o ypač jų motyvus. Ir tai nereiškia savo asmenybės slopinimo ar žeminimo, ir niekas neneigia galimo pripažinimo ar materialaus atlygio. Skirtumas tik motyve – ar esame prisirišę prie galutinio rezultato ir ypač jo įvertinimo, ar mūsų veiklos tikslas yra kūrybinė saviraiška. Kai nėra prisirišimo prie rezultato ir įvertinimo, žmogaus negali “pagadinti“ materialus atlygis ar šlovė.

Jei nėra susireikšminimo, žmogaus negalima pažeminti nei žodžiais, nei veiksmais, nes jis yra orus ir labai gerai supranta savo galimybes, kurios nepriklauso nuo kitų vertinimų. Šios savybės nebuvimas išlaisvina daugybę energijos, kurią susireikšminęs sunaudoja perdėtam emocionalumui, dėmesio troškimui ir išsigalvotoms problemoms. Kartas nuo karto tai gali pasireikšti kiekviename žmoguje, ir kad fantazijos apie “didybę“ neatsisuktų prieš mus pačius, turime tai stabdyti.

Todėl mokykimės atpažinti menkiausius susireikšminimo požymius: stebėkime, kaip bendraujame su žmonėmis – ar ne iš aukšto, ar jų nežeminame. Juk ir pastabas galime išsakyti geranoriškai, tuomet ir reakcija į jas bus tokia pati. Nuolat sąžiningai “pasitikrinkime“ ir savo gyvenimo siekius, visada viską vadinkime tikrais vardais, be pagražinimų. Ir jei aptinkame “karališkų užmojų“, pasipūtimo, paniekos kitiems – sustokime, susimąstykime – tai ne “kietumas“, tai susireikšminimas!

O kaip elgtis, jei gyvenime susiduriame štai su tokiais pasipūtėliais? Tuščiagarbius žmones, kurie žemina kitus kad pasijustų svarbūs, K. Kastaneda pavadino “smulkiais tironais“. Jei priešinamės jų veiksmams, tai prilygsta jų žaidimo taisyklių pritarimui. Geriausia tokiu atveju – neleisti primesti situacijos, nesileisti valdyti – ignoruoti. Tuomet šis “smulkus tironas“ atsidurs kvailoje padėtyje ir jo elgesys atrodys kaip nesubrendusio žmogaus išsišokimas.

Kiekvieną kartą, susidūrę su sunkaus būdo žmonėmis, priimkime tai kaip progą tobulėti ir patikrinti save ekstremaliomis sąlygomis. Juk neveltui sakoma, kad tikrosios žmogaus savybės išryškėja būtent sunkiose aplinkybėse. Išmokę atpažinti savo pasipūtimą, mes išmokstame pastebėti susireikšminimą ir kituose žmonėse, todėl galime rinktis nuoširdų bendravimą be manipuliacijų.

Nėra gyvenime svarbių ar nesvarbių, vertų ar nevertų žmonių, kiekvienas žmogus yra unikalus ir nepakartojamas. Kiekvienas galime išreikšti save harmoningoje saviraiškoje, nesistumdant, nelipant per galvas ir nežeminant kitų. Visi esame svarbūs ir reikalingi, kiekvienas esame reikšminga visumos dalis – visada tai prisiminkime.

Išbraukę iš savo gyvenimo susireikšminimą, įgyjame nepaprastą lengvumą, nes nereikia lygiuotis į abejotinas vertybes ir ieškoti savo “žvaigždiškumo“ patvirtinimų. Sąmonė įgauna tyrumą, nes išsivalo nuo negatyvių minčių gromulavimo ir iliuzijų. Veiksmai tampa aiškūs ir efektyvūs, mes pasitikime savimi, nes tampame savimi.

O ką jūs manote apie susireikšminimą?

Ar verta kreiptis psichologinės pagalbos? Kad suprastume, kas yra psichologinė pagalba, išsiaiškinkime, kas yra psichika. Psichika (gr. psyche – siela) įgimtų ir įgytų psichinių reiškinių visuma, įtakojanti žmogaus elgesį – tai mąstymas, jutimas, suvokimas, emocijos, atmintis. Siela, arba psichika vienija ir išreiškia mūsų vidinius psichinius procesus, tai mūsų vidinis pasaulis. Sutrikus šiems psichiniams procesams, gali būti teikiama įvairi psichologinė pagalba.

Supaprastintai galime pasakyti, kad psichologija yra sielos pažinimas, psichoterapija – sielos gydymas, o psichoanalizė – sielos analizė. Priklausomai nuo sutrikimo, šių sričių specialistai padeda grąžinti arba pasiekti žmogui gyvenimo vientisumą ir dvasinę pusiausvyrą. Specialistas yra tarpininkas, laikinas padėjėjas, atliekantis savo darbo pusę (atrandantis sutrikimą, jo priežastis ir nurodantis galimus sprendimo būdus), kitą pusę turi atlikti pats žmogus, kitaip rezultatai bus laikini arba jų apskritai nebus.

Kaip atsiranda psichikos sutrikimai? Jie prasideda dėl neharmoningų būsenų, kurios veikia mūsų mąstymą, emocijas, įsitikinimus, elgesį, jausmus, reakcijas ir suvokimą. Tokios neharmoningos būsenos atsiranda dėl gyvenimo būdo: retas šiuolaikinis žmogus gyvena įvairiapusišką gyvenimą, dažniausiai viena ar kelios gyvenimo sferos yra apribotos, o kitos išpūstos ir sureikšmintos. Kai nėra lygsvaros, žmogus pasidaro vienpusiškas ir atsiranda įvairios įtampos būsenos.

Žmogaus gyvenime yra keturios pagrindinės raiškos sferos:
1. Fizinė – kūniškos ir materialios būties;
2. Socialinė – visuomeninių ir viešųjų santykių;
3. Psichologinė – artimų santykių ir vidinio pasaulio erdvės sfera;
4. Dvasinė – pasaulėžiūros, vertybių ir prasmių, transcendentinės (intuicija, aukštesnė sąmonė) realybės sfera.
Dvasinė sfera žmogui pati svarbiausia, tai tobulėjimo potencialas ir aukščiausias gyvenimo tikslas. Per dvasinį augimą teigiamai veikiamos ir visos kitos gyvenimo sferos.

Gydytojas psichoterapeutas A. Alekseičikas savo knygoje “Gydyti gyvenimu“ rašo: “Daugelį bauginančių psichiatrijos diagnozių galima apibūdinti paprastesniais žodžiais: didesnis jautrumas, nepastovumas, jaudrumas, slopinimas, išsekimas, silpnadvasiškumas, pasimetimas, pusiausvyros stoka“. Jei atsidūrėme kritinėje situacijoje ar nesėkmių virtinėje, reiškia, mus pradėjo valdyti štai tokios neharmoningos būsenos.

Specialistas padeda pamatyti mūsų situaciją tarsi iš šalies, o kartais ir iš netikėtos pozicijos, kuri priverčia susimąstyti. Pavyzdžiui, jūs galite jam smulkiai papasakoti apie savo pasiaukojimą namiškiams, apie tai, kaip jie nevertina jūsų pastangų, ir sulaukti netikėtų klausimų: “O kodėl jūs manote, kad tai, ką jūs dėl jų darote, yra jiems tikrai reikalinga? Ką jūs darote dėl savęs? Ir kodėl jūs tikitės, kad jie reaguos taip, kaip jūs norite?.“

Arba po sunkaus pasakojimo apie nelaimingas meiles ir niekam tikusius mylimuosius galite būti paklausti, kas yra meilė, ką reiškia mylėti. Ir kai tik pradėsite vardinti meilės požymius, galite išgirsti: “Jūs norite, kad jus mylėtų taip, kaip norite jūs. Kaip manote, ar gali būti meilė su sąlygomis? Ar yra žmogus, kuris bus laimingas, vykdydamas jūsų iškeltas sąlygas?“

Kalbėdami apie gyvenimo beprasmybę, galite išgirsti klausimą, kuris daugelį išmuša iš vėžių: “O koks jūsų gyvenimo tikslas?“ Jei sutriksite ir atsakysite kažką panašaus: “Nežinau.. velnias žino..“, tai galite išgirsti netikėtą: “O ar suvokiate, kad jūsų atsakymas – “nežinau, velnias žino“ – ir yra jūsų gyvenimo programa šiai minutei? Gal pagalvokite apie tai giliau, ar paliksite šitą gyvenimo programą, dėl kurios ir jaučiate beprasmybę?.“ Ir t.t., ir t.t..

Toks požiūris iš šalies ir tokie netikėti klausimai labai vertingi todėl, kad patys sau jų paprastai neužduodame (na, nebent jau esame pažengę saviugdoje 😉 ).. Žinote, kodėl? Dėl mūsų smegenų veiklos ypatumų, prisimenate Galvojantį ir Įrodinėjantį? Todėl mes linkę pateisinti save, o kritinėse situacijose dar ir emocijos nuveda į lankas – mes pradedame gintis ir kaltinti. Tokia pozicija ydinga, nes mes negalime suprasti savo patirties ir negalime pakeisti savo gyvenimo.

Gyvenimo sunkumai tikrai neveda į augimą, jei mes nedarome išvadų ir nekeičiame savo elgesio. O štai sustojimas augime ar augimo nebuvimas gali atvesti į traumuojančią patirtį. Todėl nuolat pabrėžiama, kad svarbiausias gyvenime yra dvasinis augimas. Siela (psichika) yra mūsų vidinis pasaulis, mūsų vidinės išraiškos būdai ir priemonės. Dvasingumas vienija visas mūsų gyvenimo sferas ir jungia mus su pasauliu. Tai nuolatinis augimas ir kūrybinio potencialo išraiška.

Jei sustojame augime ar užstringame (prasideda nesėkmės), požiūris iš šalies kartais reikalingas. Gali pakakti ir emocinio palaikymo – kai išklausoma, o išsipasakojęs savo sunkumus žmogus jau be emocijų, visai kitaip pamato savo situaciją ir galimus naujus sprendimus. Mes galime ne iš karto suprasti, kodėl sukūrėme sunkią situaciją savo gyvenime ir kodėl ją išgyvename, bet turime aiškiai suvokti, kak tai mūsų “darbas“, kad tai negatyvių minčių ir žemų būsenų rezultatas, ir kad ištaisyti ją – su pagalba ar be – galime tik mes patys.

Jei nusprendėme kreiptis psichologinės pagalbos – atidžiai pasirinkime specialistą, pasidomėkime, kokiu metodu jis dirba. Specialistas gali padėti suprasti klaidas, parodyti galimus sprendimus, bet tolimesnis kelias – mūsų pačių konkretūs žingsniai, nes niekas negali už kitą žmogų nugyventi jo gyvenimo. Svarbiausia – ne kentėti, o veikti, keisti ir spręsti, kitaip vis rezonuosime, auginsime bei didinsime negatyvumą savo gyvenime.

Ar sutinkate?

Žmogus yra biologinė-energetinė-informacinė sistema, ir jo veikla grįsta energetine-informacine apykaita. Tai natūrali žmogaus būsena – aplinkos, žmonių, visuomenės ir visatos atžvilgiu – viskam, ką žmogus vadina išoriniu pasauliu. Bet koks pažinimo ar energijos gavimo procesas yra energetinė-informacinė apykaita. Pavyzdžiui, ir valgymas, ir skaitymas yra energijos ir informacijos gavimas, tačiau valgydami gauname energijos daugiau, o informacijos mažiau, o skaitydami – atvirkščiai.

Energija ir informacija yra neatsiejamos, todėl vis dažniau naudojamas terminas energoinfomacija (S.Volkov). Mintis, jausmas ar veiksmas taip pat yra energoinformaciniai procesai, kuriuose energija ir informacija sąveikauja skirtingomis proporcijomis ir turi skirtingas charakteristikas. Pvz., neapykanta turi vienokią informaciją ir energiją (poveikį) žmogui, į kurį ji nukreipta, o meilė turi jau visai kitokius parametrus ir kokybę. Kiekvienas iš mūsų aiškiai suvokia ir jaučia šių jausmų skirtumą.

Kad aiškiau suprastume energijų apykaitos veikimą, mes galime pritaikyti dažnių rezonanso teoriją, kuri aiškina, kad du procesai su vienodais parametrais stiprina vienas kitą. Rezonuoti (lot. resonare – duoti atgarsį) – kai išorinės jėgos dažnis lygus sistemos virpesių dažniui. Šiuo efektu grįsta ir energoinformacinė apykaita tarp žmonių. Bendraudami žmonės stengiasi pasiekti rezonansą: jei nepavyksta, tai sąveika nežymi arba apskritai neįvyksta.

Tai geriausiai iliustruoja ginčas, kai vienas iš dalyvių provokuoja kitą, kad pasiektų rezonansą ir tam naudoja įžeidimus ar grasinimus. Kai tik kita pusė “susiderina“ su provokatoriaus energijomis, įvyksta stiprus dažnių rezonansas ir jo įtakota reakcija. Tai gali būti agresyvus atsakas, arba, jei rezonansas nepakankamas, barnis užgesinamas. Kuo stipresnis rezonansas, tuo greičiau jis tampa nekontroliuojamas. Dėl šios priežasties kartais paprastas ginčas gali turėti nenuspėjamas pasekmes.

Mūsų protas yra tarsi filtras tam, kad neįvyktų stiprus rezonansas, tačiau stiprus poveikis daro žmogų neadekvačiu. Tai ypač ryšku masiniuose renginiuose: mitinguose, koncertuose ar sporto varžybose. Kuo daugiau dalyvių yra vienodose energijų virpesių dažniuose, tuo stipresnis rezonansas. Šį principą galime pastebėti ir bendravime pagal žmonių interesus, pomėgius ar polinkius – “toks tokį pritraukia“.

Dar vienas ryškus energetinio-informacinio rezonanso pavyzdys – vadinamas energetinis vampyrizmas. Tokiam žmogui trūksta energijos, ir jis pasiekia rezonansą išprovokuodamas energijos blykstelėjimą: kuo stipriau, tuo geriau. Tam stengiamasi supykdyti, sukelti gailestį ar kaltės jausmą. Geriausias atsiribojimas nuo tokių veiksmų – rezonanso nebuvimas. Jei rezonanso nėra, žmogus laisvas nuo svetimų energijų poveikio.

Tokių pavyzdžių gyvenime apstu, jie patvirtinami senomis patarlėmis: “ką pasėsi, tą ir pjausi“, “kaip nori, kad su tavimi elgtųsi, taip elkis su kitais“, “jei nori, kad tau šypsotųsi – šypsokis pats“, “kaip šauksi, taip atsišauks“, “mes pritraukiame tai, apie ką galvojame“. Taigi, visi procesai, kuriuos žmogus laiko problemomis, yra jo asmeninių vibracijų ir išorinių procesų rezonansas.

Mūsų valioje ir galioje atsikratyti baimių, problemų ar kompleksų – tam turime keisti savo mintis ir emocijas, kurios pakeis ir rezonansą su aplinka. Tai ne tušti žodžiai ar mistika, tai mūsų dienomis įrodytas ir iki smulkiausių detalių aprašytas dėsnis. Bet daugelis pasakys: tai neveikia, bandėme. Žinote, kodėl? Tam yra tik dvi priežastys. Nepatikėsite, bet: a) žmonės tiksliai nežino, ko jie nori iš gyvenimo ir kokiais jie nori tapti; b) jie nesugeba bent dvi savaites pozityviai ir kryptingai mąstyti..

Kaip gi prisitraukti tą taip trokštamą teigiamą rezonansą? Paprastai: pirmiausiai – valios pastangomis. Jau įrodyta, kad žmogaus valia yra pritaikyta tikslų siekimui, o ne kažko slopinimui. Todėl jei turime neigiamų savybių ar minčių – neslopinkime jų, o pripažinkime, kad jos yra ir tiesiog keiskime jas naujomis ir pozityviomis. Jų neįtvirtinsime per akimirką, bet valios pastangomis to pasieksime tikrai (na, pabandykime bent dvi savaites..). Kai pradeda veikti naujos programos, nepalaikomos senosios tiesiog “išsitrina“.

Antra: sekime savo mintis ir kartas nuo karto atlikime minčių, jausmų, emocijų ir poelgių “inventorizaciją“. Aptikę negatyvias destrukcines mintis, keiskime jas pozityviomis ir kuriančiomis – tuo pačiu keisimės ir mes patys, ir, žinoma rezonansas su aplinka. Trečia: panaudokime dažnių rezonanso dėsnį bendraudami su žmonėmis, t.y., pasirinkime sektiną žmogaus pavyzdį ir lygiuokimės į jį, bendraukime su juo dažniau. Ne veltui sakoma, kad geras pavyzdys užkrečia (nepamirškime, blogas taip pat..).

Išvada ir vėl ta pati: viskas mūsų rankose – veikime! Linkiu visiems kurti savo gyvenime tik teigiamus rezonansus 🙂 ..

Šiandien dauguma žmonių linkę į analizę, tai dažniausiai skaitoma vertingu bruožu. Ar susimąstėte, kodėl? Žodyne analizė (gr. analysis – skaidymas) apibrėžiama kaip mokslinis metodas, pagrįstas mintiniu ir faktiniu skaidymu į dalis ir tų dalių nagrinėjimu. Taigi, jei norime kažką išanalizuoti, mes turime tai padalinti į dalis, kad galėtume išnagrinėti.

Daugumą specialistų galime pavadinti jų pasirinktos srities analitikais. Mokslas taip pat veikia analitiniu būdu: skirsto, dalina ir atveria vis smulkesnes materijos daleles. Tokiu pačiu būdu siekiama pažinti ir žmogų – jau ir sveikatos priežiūros specialistai “pasidalino“ žmogų į atskiras dalis ir jas gydo. Specializacija reikalinga, nes taip lengviau parengiami specialistai, gerai išmanantys tam tikras sritis.

Toks būdas viską dalinti ir skaidyti taip įsitvirtino visuose moksluose, kad neišvengiamai paveikė ir žmogaus dvasinį gyvenimą. Šiuolaikinis žmogus dažnai taip įnikęs į analizę, kad negali be jos apsieiti. Per analizę mes mokomės, bet retai žengiame sekantį žingsnį – link sintezės. Ir jei šiandien žmonės yra nejautrūs ir šalti, tai ir dėl to, kad pernelyg pasinėrė į analizę. Pasirodo, vien analizuodami mes nustojame matyti visumą.

Žvilgtelėkime, kaip apibrėžiama sintezė. Tai (gr. synthezis – sujungimas, sudarymas, derinimas) įvairių elementų, objekto dalių jungimas į visumą; apibendrinimas, sujungimas. Sintezės dėka galime pamatyti bendrą vaizdą, todėl kad atveriame ryšį tarp daiktų ir reiškinių. Analizė be sintezės yra vienpusis veiksmas, nes išskaido ir išskirsto, bet visumos neparodo.

Pavyzdžiui, išskirstykime kažką gyvą į elementus, ir gyvenimo nebus, nors gal ir sužinosime kažką vertingo apie atskirą elementą. Be to, tam, kad sužinotume to elemento savybes pilnai, mes turime pažinti jį visumoje, veikime. Kai sujungiame visus nagrinėjamus elementus į visumą, jie įgauna visai kitą prasmę ir savybes. Analizė moko nagrinėti, bet neleidžia sujungti ir pajusti, o sintezė nemoko nagrinėti, bet plečia sąmonę, nes moko sujungti ir pajusti.

Jos papildo viena kitą ir negali viena be kitos. Analizės ir sintezės dėka mes galime eiti link tikro žinojimo. Žinoti – reiškia žiūrėti iš pačio aukščiausio požiūrio taško. Tuomet matome bet kokį reiškinį ar daiktą pilnai – išnyksta detalės ir išryškėja visuma, ir mes pradedame daugiau suprasti. Tai svarbu, ir kad būtų dar aiškiau, pažiūrėkime, kaip polinkis į analizę be sintezės veikia mūsų kasdieninį gyvenimą.

Dažnai jau tą pačią akimirką, kai sutinkame naują žmogų, mes puolame jį analizuoti: išvaizdą, privalumus ir trūkumus, profesiją, padėtį visuomenėje, uždarbį ir t.t. Analizė fiksuoja dėmesį į smulkmenas, žiūri į jas tarsi pro didinamąjį stiklą, ir už mažiausią trūkumą gali pažeminti, nes per detales nematome visumos. Net šeimose visi tapo tikrais analitikais, nes pasiruošę nuolat kabinėtis prie smulkmenų.

Jei supykstame, tai tuoj pat jungiame analizę didžiausiu pajėgumu – išnarstome savo skriaudėją po kauliuką. Ir.. kai baigiame analizuoti ir sugrįžta meilė, mes atleidžiame, nes matome visumą, o smulkmenas pamirštame. Juk mylėdami mes jaučiame žmogų, jis mums svarbus, mes mylime jį tokį, koks jis yra. Vienybei reikalinga sintezė, o šeimoje tai yra meilė, supratimas, ramybė.

Arba begalinis praeities įvykių analizavimas, kuris be sintezės tampa kamuojančia savigrauža. Daugelis žavimės psichoanalize, bet pamirštame, kad po analizės turime daryti išvadas, sprendimus ir keistis arba keisti situaciją, jei to reikia. Įvykių analizė naudinga tuomet, kai aiškiai suvokiame priežastis, kurios trukdo laimingai gyventi, ir vykdome sintezę, t.y., panaudojame praeities patirtį savo dabartiniam gyvenimui gerinti.

Analizė plačiąja prasme, be jokios abejonės, pastūmėjo žmonijos vystymąsi į priekį. Tačiau be sintezės – veikimo visų labui, vienybės, informacijos ir įvairių pasiekimų panaudojimo visų klestėjimui, mokslo ir dvasinių vertybių vieningumo – žmonės tampa egoistiški, priešiški ir svetimėjantys. Vienybė nereiškia visų suvienodinimo, tai pirmiausiai yra visų darbas kiekvieno, visų žmonių ir Žemės labui.

Tai dvasinis principas, štai kodėl vienybėje yra didelė jėga. Žmonės nesiremia vienybės filosofija ir sinteze todėl, kad pasuko materializmo keliu. Todėl sakoma, kad analizė yra nusileidimas į materiją, o sintezė – dvasinis kilimas. Tik jų abiejų dėka galime pasiekti harmoniją, nes tuomet tos jėgos veikia kartu, viena kitos ir visų mūsų labui.

O ką jūs apie tai manote?

Žmogaus smegenys veikia pagal principą, kuris susideda iš dviejų veiklos etapų: galvojimo ir įrodinėjimo. Aiškumo dėlei pavadinkime šiuos smegenų veiklos etapus Galvojančiu ir Įrodinėjančiu. Ką begalvotų Galvojantis, Įrodinėjantis tai būtinai įrodys (L. Orras). Apie ką daugiausiai galvojame, kuo įtikime, tas ir tampa mūsų pasaulėžiūros dalimi, kuri veikia mūsų gyvenimą.

Galvojantis gali galvoti praktiškai apie viską, pvz., kad gyvena krikščioniškame, materialiame, iliuzijų ar kitokiame pasaulyje. Jis gali laikyti save realistu, mistiku, marksistu, budistu, idealistu – pasirinkimo variantų daugybė. Įrodinėjantis veikia paprastesniu principu: ką begalvotų Galvojantis, Įrodinėjantis tai įrodo (patvirtina, randa įrodymų). Pavyzdžiui, feministės visuomet atras įrodymų, kad vyrai eksploatuoja moteris, o nemėgstantys blondinių vyrai visuomet įžvelgs jų “kvailumo“ požymių.

Psichiatrai teigia, kad žmogus net gali susigalvoti sau ligą, priderinęs girdėtus simptomus, arba, atvirkščiai – stebuklingai išgyti, įtikėjus pasveikimu. Taip veikia plačiai žinomas placebo efektas, pvz., jei Galvojantis tvirtai tiki, kad šventas vanduo iš tam tikros vietovės išgydys jo negalias, tai Įrodinėjantis meistriškai diriguos signalams iš įvairių kūno organų ir sistemų, kol organizmas iš tiesų pradės sveikti.

O jei Galvojantis mąsto impulsyviai, su užsidegimu, tai Įrodinėjantis tą mintį taip nuosekliai įrodys, kad tokį žmogų jau bus neįmanoma perkalbėti priešingai. Tuo tarpu jei keičiame savo nuomonę laisvai pasirinkdami naują mąstymo versiją, tai Įrodinėjantis tuoj pat paslaugiai suras naujų patvirtinimų – taip veikia mūsų smegenys, be įrodymų mes negalime kažkuo nepagrįstai tikėti. Kiekvienu atveju Įrodinėjantis įrodo tai, apie ką galvoja Galvojantis.

Tačiau kiek toks galvojimas-įrodinėjimas atitinka realybę? Juk šiandien galime įtikėti vienu, rytoj – visai priešingu dalyku. Todėl ir teigiama, kad yra objektyvi ir subjektyvi realybės. Objektyvi realybė egzistuoja nepriklausomai nuo vertinimų, o subjektyvi visuomet tvirtinama tam momentui suvokiamais ir turimais įrodymais. Taip iš amžiaus į amžių mes vis artėjame prie objektyvios realybės.

Dauguma mūsų objektyviausiais skaitome mokslininkus, tačiau istorija parodo priešingą vaizdą. Kartais mokslininkai taip stipriai laikosi tarpinių subjektyvių rezultatų, kad tokiu būdu nesąmoningai stabdo progresą. Istorijoje tokių pavyzdžių apstu: juk ne kas kitas, o kolegos astronomai apkaltino Galilėjų. Taip pat pradžioje įvyko ir su Einšteino reliatyvumo teorija – dauguma to meto fizikų ją paneigė.

Tuo tarpu pats Einšteinas ilgai negalėjo priimti kvantinės teorijos, nors eksperimentais ji jau buvo įrodyta, ir t.t., ir t.t.. Mokslas prie objektyvios realybės priartėja tuomet, kai kolektyvinis darbas persveria individualius įsitikinimus, kai daugybiniai eksperimentai, atlikti tarpusavyje nesusijusių tyrėjų visame pasaulyje, patvirtina objektyvią tiesą.

Kodėl svarbu tai žinoti? Pirmiausiai tam, kad supratę šį smegenų veikimo principą, nesileistume į negatyvų mąstymą, nes Įrodinėjantis tuoj pat “pasirūpins“ tokių minčių įrodymu, ir tai gali tapti niūria pasaulėžiūra. Be to, šis suvokimas padės suprasti ginčų beprasmiškumą – būtent dėl tokios mūsų smegenų veiklos bet kokiai nuomonei, net jei jos prieštarauja viena kitai, atrandami įrodymai.

Ir dar.. nedarykime skubotų išvadų, neribokime savo mąstymo, nesprauskime minčių į rėmus ir šablonus. Supraskime, kad visą savo gyvenimą mes vystomės, augame dvasiškai, kad nuolat keičiasi pasaulio ir žmogaus pasaulyje suvokimas. Visada turėkime erdvę augimui – tegul vienos žinios tampa laipteliais kitoms žinioms, ir taip be galo.

Kitaip.. dar ir šiandien tvirtai tebetikėtume, kad Žemė laikosi ant banginių ar dramblių 🙂 ..

Išorinės kontrolės spąstai. Kai kuriems žmonėms atrodo, kad viskas, kas vyksta jų gyvenime, priklauso tik nuo išorinių jėgų – atsitiktinumų, likimo, aplinkybių, kitų žmonių elgesio, karmos ir pan. Tokie žmonės vadinami eksternalais – jie įsitikinę, kad gyvenime nuo jų nieko arba beveik nieko nepriklauso. Todėl jie pasyviai priima visus gyvenimo įvykius ir nerodo iniciatyvos, kad pasiektų kažko trokštamo ar pakeistų savo gyvenimą. Kaltę dėl nesėkmių jie verčia aplinkybėms, gabumų ar valios trūkumui, “blogai karmai“, “nužiūrėjimui“, “tokiam likimui“.

Kaip tai įveikti? Žinoma, tam tikrais atvejais mes priklausome nuo aplinkybių, tačiau savo gyvenimą galime valdyti žymiai daugiau, nei manome. Pagalvokime apie tai, ko norėtume gyvenime ir pradėkime siekti savo tikslų. Pradėkime nuo smulkių ir mažų tikslų – tai suteiks pasitikėjimo savimi, o vėliau siekime ir didesnių.

Vidinės kontrolės spąstai. Priešingybė eksternalams yra žmonės, kurie įsitikinę, kad visiškai kontroliuoja savo gyvenimą ir valdo jį tik savo pastangomis. Jie vadinami internalais: paprastai sėkmingi gyvenime, nes yra kryptingi. Nesėkmę laiko atsitiktinumu ir siekia savo toliau kitais būdais. Atrodytų – puiku, bet perdėta gyvenimo kontrolė ir pernelyg didelis pasitikėjimas tik savimi gali būti net pavojingi. Toks žmogus pervertina savo galimybes ir gali nepagrįstai rizikuoti – tokiu pavyzdžių apstu, kai vykdomi pavojingi manevrai ar rizikuojama gyvybe.

Kitas vidinės kontrolės pavojus – “magiškų“ galių ar “nežemiškos“ jėgos pojūčiai, kai žmogus įsitikinęs, kad šių galių pagalba gali kontroliuoti žmones ir įvykius. Tokios būsenos pavojingos ne tik pačio žmogaus psichikai ir sveikatai, bet ir aplinkiniams. Be to, patyrę fiasko, tokie asmenys greitai palūžta ir nusivilia savimi.

Išeitis – suprasti, kad be asmeninės vidinės jėgos, kuri leidžia valdyti savo gyvenimą, yra ir kitų žmonių valdomi gyvenimai, taip pat aplinkybės ir jėgos, kurios ne visada priklauso nuo žmogaus (pvz., gamtos stichijos).

Etikečių kabinimo spąstai. Tai šabloniškų įsitikinimų apie kažką taikymas – žmonėms ar įvykiams. Įsivaizduokite, kad pamatę pirmą kartą žmogų ir trumpai su juo pabendravę, jūs nusprendžiate, kad jis kvailas ir neįdomus. Toks skubotas etiketės užkabinimas riboja platesnį šio žmogaus pažinimą, nes jūs viską vertinate per savo užkabintos etiketės prizmę.

Visuomenėje sklando daug tokių etikečių, pvz.: visos moterys kvailos, visi vyrai niekšai, jaunimas neatsakingas, visos nelaimės – iš tokios tai tautos, ir t.t.. Kabindami tokias etiketes, mes matome reiškinį paviršutiniškai, tam tikrose etiketės ribose, todėl jo iki galo suprasti negalime. Mes ieškome toms etiketėms patvirtinimų, ir menkiausias “atitikimas“ fiksuojamas kaip absoliuti tiesa. Pažinimas ties tuo ir pasibaigia.

Įveikti šiuos etikečių kabinimo spąstus galime, pabandę į reiškinius ir žmones pažiūrėti plačiau, iš įvairių pusių, iš įvairių informacijos šaltinių. Taip pat naudinga bandyti suprasti žmones, turinčius kitokią, nei jūsų nuomonę ir mokytis matyti esmę.

“Minčių skaitymo“ arba analogijų spąstai. Labai paplitę, nes žmonės mano, kad kiti galvoja ir elgiasi lygiai taip pat, kaip ir jie. O iš tiesų žmonių mąstymas skiriasi labiau, nei pirštų antspaudai.. Net tą patį sakinį kiekvienas žmogus gali suprasti savaip.

Į šiuos spąstus pakliūname dviem būdais:
1. Galvojant (pagal savo analogiją), kad žinome, apie ką galvoja, ką jaučia ir kodėl vienaip ar kitaip elgiasi kitas žmogus. Kitaip tariant, esame įsitikinę, kad žinome jo minčių ir elgesio motyvus. Todėl tikimės, kad jis elgsis taip, kaip mums atrodo teisingai.
2. Manant, kad kitas žmogus turi “skaityti“ mūsų mintis, t.y., atspėti mūsų neišsakytus norus, priekaištus, poreikius ir elgtis taip, kaip mes tikimės.

Į tokius spąstus dažniausiai įkliūna artimi žmonės arba šeimos nariai. Tokiu atveju jaučiama nuolatinė įtampa dėl neišsipildžiusių lūkesčių, nes savaime suprantama, kad žmonės neskaito minčių, o ir elgesio motyvai visų skirtingi. Tam, kad laimingai gyventume, turime mokytis atvirai kalbėtis ir susitarti.

Kaip tai įveikti? Paprasčiausiai suvokti, kad kiekvienas žmogus mąsto savaip. Mokytis aiškiai išreikšti savo norus ir lūkesčius, išmokti su žmonėmis kalbėtis atvirai. Nesierzinti, jei kiti galvoja kitaip, stengtis juos suprasti.

Vengimo spąstai. Išvengti gąsdinančios situacijos atrodo taip viliojančiai, kad žmogus nesusimąsto apie tai, kad tokio vengimo pasekmės dažnai būna sunkesnės, nei situacija, kurios vengė. Vengimas dažnai virsta įpročiu, kuris pastiprinamas iliuziniu palengvėjimu, kai pavyksta išvengti kažko nemalonaus. Tačiau šis įprotis anksčiau ar vėliau atsisuka prieš patį žmogų, pvz., vengimas laiku kreiptis į stomatologą.. Dauguma mūsų baimių dėl galimų kažkokios situacijos pasekmių yra išgalvotos dėka negatyvaus prognozavimo.

Išeitis? Pirmiausiai – neapgaudinėti savęs ir išmokti adekvačiai žiūrėti į realybę. Nevenkime, neišsisukinėkime, o atlikime viską, kas reikalinga. Išmokime spręsti problemas, tuomet pajusime ne iliuzinį, o tikrą palengvėjimą ir džiaugsmą. Ir niekada nepamirškime gyvenimo patvirtintų dėsningumų:
– vengdami mažų pavojų, galime išprovokuoti didelius;
– vengdami mažų nemalonumų, galime sulaukti didelių nemalonumų;
– vengdami mažų skausmų, rizikuojame sulaukti didelių.

Kaltės spąstai. Slegiantis kaltės jausmas pažįstamas kiekvienam iš mūsų. Jei tai pelnyta, suprasta ir situacija ištaisyta, o netinkamas elgesys nekartojamas – viskas gerai. Tačiau būna atvejų, kai žmonės ilgą laiką kenčia dėl kaltės, o kodėl – aiškiai suprasti negali. Tokia graužatis gali kilti dėl įvairių priežasčių, pvz., jei žmogus mano, kad neatitinka savo įsivaizduojamo idealo, arba jei kažkas kitas mano, kad žmogus neatitinka jo lūkesčių, ir dėl to yra kaltas, ir pan. Iš tikrųjų eskaluojamas kaltės jausmas yra beprasmiška graužatis, kuri gali išsivystyti į gilią depresiją.

Kaip tai išspręsti? Būtina išsiaiškinti, dėl ko jaučiame kaltę, ir, jei įmanoma – ištaisyti klaidą, o jei ne – pasimokyti iš jos ir daugiau nebekartoti. Mokytis priimti save tokį, koks yra ir taisyti savo ydas, tobulėti, o ne graužtis. Aiškiai suprasti, kad praeities grąžinti neįmanoma, kad visada turime galimybę keistis.

Formos spąstai. Gražiai formai žmonės automatiškai priskiria geras savybes. Psichologų tyrimai patvirtino, kad žmonės nuoširdžiai tiki, jog gražus žmogus būtinai yra gero charakterio, yra laimingesnis, komunikabilesnis, protingesnis ir sėkmingesnis už kitus. Tai ypač ryšku žmonių santykiuose: sužavėti išorinio grožio ir priskirdami žmogui savybes, kurių jis gal ir neturi, dažnas skaudžiai nusivilia.

Tas pats ir su daiktais: graži pakuotė, graži etiketė pritraukia daugiau pirkėjų. Žmogus, pakliūnantis į formos spąstus, apie turinį sprendžia iš formos, net nesigilindamas į esmę, ir dėl to dažnai daro klaidas..

Išeitis? Dažniau prisiminti patarlę: “ Ne viskas auksas, kas auksu žiba“.. Mokytis nepasiduoti pirmam įspūdžiui, nurimti ir pasigilinti į esmę – tai apsaugos nuo daugelio nusivylimų 😉 ..

Štai taip.. O ką jūs apie tai manote?

(Pagal A. N. Medvedevo knygą “ 40 pagrindinių psichologinių spąstų ir būdai jiems išvengti“)

Ar žinote, kad tikrai probleminių situacijų žmogaus gyvenime tėra vos apie penkis procentus? Visi kiti sunkumai daugiau-mažiau yra susiję su mūsų įsitikinimais, elgesio stereotipais ir kitų žmonių reakcijomis į juos. Jei keičiame probleminį mąstymą ir elgesį, keičiasi ir gyvenimas. Tačiau dažnai įkliūname į savo pačių paspęstus psichologinius spąstus, kurių nesuvokiame arba nenorime atsisakyti, nes jie savi ir įprasti.

A. N. Medvedevas savo knygoje tokių psichologinių spąstų išskyrė net 40! Aš paminėsiu dažniausiai pasitaikančius, nes dalį jų aprašiau anksčiau kitose saviugdos temose. Sąlygos, norint keisti ydingus įpročius ar nuostatas, kurias tikrai galima pavadinti spąstais, nes atveda į kančias, yra paprastos – mes turime pripažinti, kad turime ydingų nuostatų ir turime norėti jas keisti. Tik tiek. O dabar dažniausiai pasitaikantys psichologiniai spąstai.

Pozityvios praeities spąstai. Į juos paprastai pakliūna žmonės, kuriems virš 30. Jie nostalgiškai ilgisi saulėtos vaikystės, pirmos meilės, seno draugo, kažko.., kas teikė lengvumo ir nerūpestingumo. Tokio ilgesio rezultatas – pojūtis, kad viskas, kas gali būti gero gyvenime, jau praeityje, kad viskas gera jau patirta, kad laimės nėra ir pan. Gyvendamas rožine praeitimi žmogus ne tik išeikvoja savo emocinę energiją nostalgiškiems prisiminimams, bet ir programuoja save tam, “kad jau niekada nebus taip gerai, kaip buvo“. Nenuostabu, kad su tokiomis nuostatomis nelieka nei jėgų, nei noro džiaugtis realiu gyvenimu.

Kaip tai įveikti? Pirmiausiai suprasti, kad idealizuojame praeitį, kad joje, kaip ir dabartiniame gyvenime, buvo visko: ne tik gero, bet ir problematiško. Tai supratę padarome išvadą, kad praeitis nei geresnė, nei blogesnė, negu dabartis, ir kad tik nostalgiškas idealizavimas mus verčia manyti, kad geriausia – praeityje. Supratę savo idealizaciją, galime savo dabartį kurti tokią, kokios norime, taip pat pastebėti joje daugiau džiaugsmo ir galimybių.

Negatyvios praeities spąstai. Įkliuvęs į juos žmogus fiksuojasi į negatyvią patirtį iš praeities. Jis naudoja savo emocinę energiją nuolatiniam negatyvios praeities pergyvenimui ir pagal praeities analogiją daro išvadą, kad toliau bus tik blogiau. Tokio savo požiūrio patvirtinimui dabartyje jis pirmiausiai pastebi tai, kas negatyvu. Dėl tokio įsitikinimo jis kenčia praeityje, dabartyje ir.. ateityje, programuodamas save būsimoms nesekmėms.

Įveikti tokias nuostatas galima suvokiant, kad praeityje buvo ir pozityvių momentų: naudinga periodiškai juos prisiminti, taip pat mokytis pastebėti gera ir savo dabartyje. Sunkesniais atvejais patariama sugalvoti sau “nuobaudas“ už pasinėrimą į negatyvią praeitį, pvz., atlikti 20 pritūpimų arba užsiimti kažkuo, kas pilnai perjungtų dėmesį nuo negatyvios praeities gromulavimo. Pastebėjus pažangą mąstyme, patariama save paskatinti – pasidžiaugti pokyčiu arba pasižiūrėti mėgiamą komediją, kuri padovanos pozityvumo užtaisą.

Negatyvaus prognozavimo spąstai. Į juos pakliūna labai daug žmonių dėl masinės informacijos priemonių – pradedant žiniomis, pasakojančiomis apie gyvenimo baisybes ir įvairiomis gąsdinančiomis prognozėmis, baigiant muilo operomis, koviniais ir siaubo filmais. Taip žmonės įtraukiami į nuolatinius negatyvius pergyvenimus, negatyvius lūkesčius ir negatyvias fantazijas.

Kodėl taip lengvai tam pasiduodame? Teigiama, kad taip įvyksta dėl mūsų savisaugos instinkto – civilizacijos dėka žmogus išsivadavo nuo daugumos jam realiai gresiančių pavojų: šalčio, alkio, troškulio, plėšrūnų ir daugelio ligų. Todėl savisaugos instinktas ir jungiasi nuo realių grėsmių į įsivaizduojamas, kurias taip paslaugiai eskaluoja informacinė aplinka.

Kaip to išvengti? Pirmiausiai riboti negatyvios informacijos šaltinius ir stebėti savo mąstymą – kai tik atsiranda negatyvios fantazijos, kurios gimdo nerimą ir baimę, tuoj pat jungtis į realybę. Tiksliai nuspėti ateitį neįmanoma, tai jau įrodė daugybė neišsipildžiusių pranašysčių. Taigi, jaudintis dėl to, ko nežinome, yra beprasmiška. Todėl naudingiau savo energiją skirti kažkam prasmingam.

Dramatizavimo spąstai. Tai polinkis “iš musės daryti dramblį“ – pergyventi dėl mažiausių smulkmenų, daryti iš visko tragedijas ir dėl to kentėti. Linkę dramatizuoti žmonės paprastai dėl savo dramų kaltina aplinkybes arba kitus žmones ir tokiu būdu tarsi nusimeta atsakomybę dėl savo neveiklumo. Jie mėgsta sakyti: jeigu turėčiau pinigų, tai padaryčiau karjerą, arba: jeigu ne mano išvaizda, būčiau aktorė, ir pan. Kankinių paprastai gailimasi, todėl jie mėgaujasi savo vaidmeniu ir nieko nekeičia savo gyvenime, nes užimti.. savo kančia.

Kaip tai įveikti? Reikia aiškiai įsisąmoninti: kaip mes reiškinį pavadiname, tokiu jis mums ir tampa. Pavadinsime tragedija – taps tragedija, pavadinsime problema – taps problema, ir t.t.. Reikia išmokti adekvačiai vertinti situaciją, ir jei tai iš tiesų problema – ją spręsti, o ne mėgautis drama ir kančia.

Realybės pakeitimo svajonėmis spąstai. Juose atsiduria žmonės, kurie dėl kažkokių priežasčių yra nepatenkinti gyvenimu arba savimi, todėl nuo realybės bėga į fantazijų pasaulį. Jame jie įsivaizduoja viską taip, kaip jiems atrodo idealu ir geriausia. Kai kurie jų slaptai svajoja, kiti tiek įsijaučia, kad neskiria realybės nuo savo fantazijų, ir pasakoja apie tai kaip apie realiai vykstančius dalykus.

Svajoti yra gerai, bet kai svajonėmis pakeičiamas realus gyvenimas, tuomet žmogus tikrąja ta prasme savo gyvenime sapnuoja. Paskendę fantazijose žmonės praleidžia daug realių galimybių gyvenime, nes jų tiesiog nepastebi – taip jie praleidžia progas pagerinti ir pakeisti savo gyvenimą realybėje.

Įveikti tai galima sąmoningai ribojant laiką fantazijoms ir skiriant daugiau laiko realiam gyvenimui. Taip pat reikia stiprinti pasitikėjimą savimi ir žengti konkrečius žingsnius savo svajonių įgyvendinimui. Daugiau matyti pozityvaus aplink, daugiau teigiamų realių emocijų.

Pradžiai tiek, pratęsiu sekantį kartą. Labai būtų įdomi jūsų nuomonė apie tai, ką perskaitėte 🙂 ..