Kategorija: Saviugda

Ko gero, vienas iš garbingiausių pripažinimų žmogui – kai žmonės pasako, kad juo galima pasitikėti. Pasitikėjimas pelnomas pažadų vykdymu – tai yra ir padorumo rodiklis. Bet kokios bendros veiklos sėkmė taip pat priklauso nuo žmonių pasitikėjimo vienas kitu.

Garbė, padorumas, patikimumas – ne tušti žodžiai, o gyvenimo pozicija. Žadėdamas žmogus žodžiais patvirtina, kad imasi atsakomybės įvykdyti tai, ką pažadėjo. Neįvykdyti duoto pažado – tas pats, kas įžiebti viltį ir paskui sąmoningai ją sutrypti.

Todėl geriau nežadėti, nei pažadėjus neįvykdyti. Gal ir ne visada galime padaryti tai, ką norėtume, tačiau žadėti ar ne – visada mūsų valioje. Ypač svarbu laikytis vaikams duoto žodžio, nes vaikai mokosi iš suaugusiųjų elgesio pavyzdžio.

Įprotis žadėti ir nevykdyti savo pažadų nepastebimai paverčia žmogų apgaviku. Kodėl nepastebimai? Todėl, kad žadėdami jaučiamės darantys gerą darbą, o štai pažadų nevykdymas – nemalonus, todėl randame sau pasiteisinimų ir stengiamės apie tai tiesiog negalvoti.

O kadangi nesurišame savo elgesio su to elgesio pasekmėmis, tai ir pradeda atrodyti, kad žadėti – gerai, kad tai patinka žmonėms.. todėl ir noriai atliekame pirmąją šio veiksmo dalį – įprantame žadėti, nesusimąstydami apie pažadų vykdymą.

Žinoma, yra ir piktybiškų “pažadukų“, kurie melagingai žada, turėdami paslėptus motyvus ir tikslus. Jie daug kalba apie savo “sąžiningumą“, “patirtį“, “kilnius tikslus“, o iš tiesų naudojasi žmonių patiklumu savo tikslams. Taip elgiasi įvairūs aferistai ir machinatoriai.

Tokie “veikėjai“ stengiasi sudaryti įspūdį, kad žmogus pats nori to, kas jam žadama. Tokiu būdu kratomasi atsakomybės, nes visi apgavikai žino, kad tiesa anksčiau ar vėliau išaiškėja, todėl visada bando apkaltinti tą, kurį apgaudinėjo (“pats to norėjo“). Apgavikai visada gudrūs ir ciniški.

Jie stengiasi paveikti žmogaus emocijas – taip greičiau palaužiama valia. Lengviausiai apgaunami geri ir patiklūs, naivoki žmonės. Ir nors apgavikai naudoja visokias psichologines manipuliacijas, tai, kad jie apgauna – ne manipuliacijų nuopelnas, o apgavikų moralės klausimas.

Kaip nuo tokių piktybiškų “pažadukų“ apsisaugoti? Būti budriems – juk visuomet pasidaro įtartina, kai žmogus daug žada, bet mažai daro; prisiminti, kad visi pažadai turi būtinai virsti aiškiai matomais rezultatais. Tiesiog būkime atidūs.

Beje, įdomu tai, kad dažniausiai nevykdome pažadų.. sau. Ir, pasirodo, žadame sau daugiausiai, ir nuolat atidėliojame pažadų vykdymą: gal rytoj, kitą savaitę, po švenčių, reikėtų susiimti.. Pažįstama :)?..

Pažadai sau dažnai susiję su senų įpročių keitimu, todėl reikalauja kantrybės ir nuoseklumo. Tam, kad susiformuotų naujas naudingas įprotis – reikia laiko. O štai nerimtas požiūris į pažadus sau didina vidinę įtampą ir nepasitikėjimą savimi.

Todėl kam bepasižadėtume – sau ar kitiems žmonėms – vykdykime. Juk pažadas yra įsipareigojimas, kurį duodame patys ir už kurio įvykdymą esame atsakingi. Nepamirškime įvykdyti veiksmą iki galo: pereikime nuo gražių žodžių prie gražių veiksmų.

O kad netaptume “pažadukais“, atminkime paprastus dalykus:

* Žadėkime tik tai, ką tikrai galime ištesėti. Tiesiog gerai pagalvokime prieš žadėdami, apsvarstykime savo galimybes. Jei įmanoma – geriau atsisakyti, nei tuščiai žadėti.

* Jei pažadėjome – pildykime, kad ir kaip būtų sudėtinga. Tai ugdo atsakingumą ir išmoko duoti pagrįstus pažadus.

* Bet koks pažadas vienodai svarbus, nes mes duodame savo žodį jį įvykdyti. Tai pirmiausiai garbės reikalas.

* Jei dažnai žadate – užsirašykite savo pažadus. Paryškinkite, apibrėžkite juos ir kartas nuo karto peržiūrėkite.

* Jei keičiasi sąlygos ar terminai – perspėkite žmogų, kuriam įsipareigojote. Tačiau jei tikrai negalite įvykdyti – geriau atvirai prisipažinti ir atsiprašyti, nei nuolat atidėlioti.

Vykdykime savo pažadus – nuo to priklauso mūsų padorumas ir kitų žmonių pasitikėjimas mumis. Geriau mažas geras poelgis, geriau malonus netikėtumas, nei iškilmingai duodamų pažadų ar net priesaikų laužymas. Juk anksčiau ar vėliau už viską atsakysime..

Žingeidumas – neatsiejamas talentingo žmogaus charakterio bruožas. Galima teigti, kad būtent šis bruožas yra genialumo sąlyga ir “variklis“. Jis skatina žmogų savarankiškai gilintis į jį dominančią sritį – tai savotiškas raktas į pažinimą, tobulėjimą, kūrybingumą.

Žingeidumas – pirmiausiai mūsų natūralaus pažinimo poreikio patenkinimas: nuolatinis žinių siekis, aktyvus domėjimasis viskuo, kas gali praplėsti akiratį ir praturtinti gyvenimo patirtį. Ir, žinoma, atradimų ir begalinio tobulėjimo džiaugsmas!

Žingeidūs žmonės atviri informacijai, naujoms idėjoms ir galimybėms. Jie gyvena aktyviai, įdomiai ir turiningai, todėl niekada nenuobodžiauja. O štai be žingeidumo mes negalime nei tobulėti, nei išreikšti savo dvasinio potencialo, nes protas pasidaro vangus, o mąstymas inertiškas.

Vaikystėje mes visi esame žingeidūs (tai įgimtas bruožas!), tačiau suaugę dėl įvairių priežasčių dažnai prarandame šį bruožą. Tai dinamiškas bruožas, todėl gali būti atgaivintas ir palaikomas tam tikrais veiksmais. Taigi: tereikia noro, ir žingeidumą galime susigrąžinti.

Pirmiausia (pagal D. Latumahiną) – išlaikykime proto budrumą. Tam reikia nuolat lavinti savo mąstymą ir dėmesingumą (sąmoningumą). Tai būtina žingeidumo sąlyga, nes turime būti pasiryžę mokytis, vystyti ir taikyti gyvenime gautas žinias.

Nemanykime, kad viskas vyksta savaime ar yra savaime suprantama. Mes prarandame žingeidumą, jei stebime tik išorines formas ir apraiškas, nesistengdami pasigilinti į esmę. Visuomet žvelkime į esmę, priežastį – tai padės geriau suprasti mus supantį pasaulį ir save.

Nuolat užduokime sau klausimus. Patikimiausias būdas pažvelgti giliau, į esmę – užduoti reikiamus klausimus. “Kas tai?“, “Kodėl?“, “Iš kur?“, “Kada?“, “Kaip?“, “Kur?“ – tokie ir panašūs klausimai yra geriausi žingeidžių žmonių draugai.

Nenusistatykime iš anksto priešiškai kažkokios informacijos atžvilgiu (nuobodu, neįdomu ir pan..). Išankstinis nusistatymas užgesina motyvaciją pažinimui. Jei šiuo metu neturite galimybės, noro ar laiko į kažką pasigilinti – pasilikite sau galimybę sugrįžti prie to vėliau. Žingeidūs žmonės visuomet atviri naujai informacijai.

Į mokymosi ir saviugdos procesą žiūrėkime pozityviai. Jei žiūrėsime į šį procesą kaip į kančią, noro mokytis tikrai nebus, o mokymasis bus sunki našta. Ir atvirkščiai – pozityvus požiūris į mokymąsi natūraliai skatins norą sužinoti daugiau. Kai į gyvenimą žiūrime per nuoširdaus susidomėjimo prizmę, tuomet pažinimo procesas teikia džiaugsmą.

Domėkimės įvairiomis temomis. Mes įtikėjome mitu, kad žmogus gali domėtis tik kažkokia siaura sritimi. Tačiau žingeidūs žmonės paprastai turi platų interesų ratą ir įvairių pomėgių – kartais sunku įsivaizduoti, kaip jie viską spėja! Pabandykite pasidomėti kažkokia nauja tema ir nustebsite, kiek įdomaus atrasite ten, kur nesitikėjote, nes.. nebandėte ieškoti.

Vystykime žingeidumą – žinių troškimas ir tobulėjimas yra natūralus žmogui. Nenatūralu ir nebūdinga žmogui niekuo nesidomėti ir manyti, kad išsilavinimas pasibaigia užvėrus mokymo įstaigų duris. Visas mūsų gyvenimas yra mokykla ir visuomet yra ir bus ko pasimokyti.

Ne veltui senovės išminčiai teigė, kad žinios yra didelė jėga. Kad tai, ką žinome, yra ribota, o tai, ko nežinome – neaprėpiama.. Ir peržengti visas nežinojimo ribas, uždegti kūrybingumo kibirkštį ir tobulėti padeda tik mūsų žingeidumas 🙂 .

Kartais girdime: “užvaldė emocijos“, “nesivadovauk emocijomis“, “kalba emocijos“ ir pan.. Kodėl jos užvaldo, juk emocijos tėra mūsų reakcijos į tam tikras situacijas? Vadinasi, emocijos turėtų išblėsti, pasibaigus jas sukėlusiai situacijai? Turėtų, tačiau ne visuomet taip yra.

Mūsų emocinės reakcijos priklauso ir nuo kiekvieno iš mūsų individualių savybių, pavyzdžiui: melancholikas bus linkęs į minorines emocijas, cholerikas gali sureaguoti audringai, flegmatikas gali užslopinti savo reakcijas, o sangvinikas – į situaciją pažiūrėti paviršutiniškai.

Todėl mūsų išgyvenamos emocijos – ne tik atsakas į tam tikrą situaciją, bet ir savotiškas indikatorius, atskleidžiantis mūsų pačių vidinę būseną. Be to, kuo reikšmingesnė yra žmogui situacija, tuo ryškesnės bus jo išgyvenamos emocijos. O štai pernelyg stiprios, pasikartojančios neigiamos emocijos gali sukelti ir stresines būsenas.

Turime suprasti, kad emocija yra trumpalaikė reakcija-išgyvenimas į tam tikras situacijas. Skirtingai nei jausmai, emocijos blyksteli, greitai keičiasi – todėl yra greičiau pastebimos ir dėl to kartais painiojamos su jausmais. Jausmai gi, atvirkščiai – ilgalaikiai, yra vystomi ir tobulinami, keičiasi lėtai.

Neigiamų emocijų yra žymiai daugiau, nei teigiamų, tai: pyktis, baimė, liūdesys, sielvartas, nuoskauda, kaltė, pasibjaurėjimas, panieka, sumaištis. Teigiamos – susidomėjimas ir džiaugsmas. Ir teigiama, ir neigiama emocija gali būti nuostaba.

Priklausomai nuo emocijų pobūdžio, jos gali: motyvuoti, įkvėpti, aktyvinti, padėti įvertinti situaciją, reguliuoti elgesį, o taip pat – slopinti, kaustyti, stabdyti. Tačiau suskirstyti į blogas ir geras, ar teisingas ir neteisingas emocijas yra sudėtinga, nes viskas priklauso nuo situacijos ir žmogaus individualių savybių.

Visoms emocijoms būdingi keli etapai – jos užgimsta, auga, yra išreiškiamos, turi būti suprastos, suvoktos ir išlaisvintos (paleistos). Problemos prasideda tuomet, kai užgimusių emocijų nesuprantame, neišreiškiame arba slopiname ar nekreipiame į jas dėmesio.

Užslopintos ar ignoruojamos emocijos tęsia savo gyvavimą pasąmonėje, nors jas sukėlusi situacija gali būti jau seniai praėjusi. Ir jei vėl pasikartos panaši situacija, pagal rezonanso principą šios užslopintos emocijos gali sukilti su dar stipresne jėga.

Todėl gebėjimas suprasti savo emocijas – labai svarbus. Tai išmoko mus ne tik adekvačiai reaguoti į įvairias iškylančias situacijas, bet ir pasimokyti iš jų, priimti teisingus sprendimus bei tapti emociškai brandžiais.

Ko gi mus gali išmokyti emocijos? Pavyzdžiui, dažnai kylantis pyktis ar net agresija gali reikšti, kad atėjo laikas kažką užbaigti arba pradėti – galbūt, sekina sudėtingi santykiai, o gal vis nesiryžtame pradėti naujo gyvenimo etapo?

Vis užvaldanti nuoskauda gali parodyti, kad vengiame atsakomybės ir todėl kaltiname išorines sąlygas ar žmones. O štai baimė kyla tuomet, kai nesuprantame, kas vyksta. Galima bijoti daug ko: tamsos, ateities, pokyčių, paties gyvenimo.. – baimę visuomet “įjungia“ nežinomybė. Išeitis – sužinoti, suprasti tai, kas baugina.

Liūdesys dažniausiai sugrįžta tuomet, kai žvalgomės į tai, kas jau praėjo, atgyveno, išėjo. Kai tik praeitį paliekame praeičiai ir pradedame gyventi tuo, kas vyksta dabar ir judėti į priekį – liūdesys praeina.

O štai džiaugsmas gali būti dvejopas: kaip trumpalaikė emocija – kai dėl kažko apsidžiaugiame (euforija), o gali ir peraugti į džiaugsmo būseną – kai esame savimi, kai esame ten, kur reikia ir atliekame tai, ką turime atlikti, kai esame harmonijoje, meilėje ir santarvėje su visa Kūrinija..

Išvada paprasta: jei išmokstame pažinti ir suprasti savo emocijas, mokytis iš jų – mes tampame sąmoningi ir emociškai brandūs. Tuomet emocijos mūsų neužvaldo, ir mes galime skirti savo gyvenimo energiją prasmingiems ir harmoningiems darbams.

Tam tikrų specialybių žmonės dirbdami beveik nuolat patiria didesnį ar mažesnį stresą. Yra atlikti tyrimai ne tik apie darbus, kurių nuolatinis palydovas – stresas, bet ir apie bendrus faktorius, kurie bet kokiame darbe sukelia stresą.

Todėl pirmiausiai apie stresorius – faktorius, sukeliančius darbe stresinę reakciją. Juos žinoti tikrai naudinga, nes tuomet lengviau valdyti ir savo reakcijas, ir pačią situaciją. Tyrimais nustatyta, kad tai yra:

* kvota, normatyvai;

* kraštutiniai terminai;

* darbas kitų akivaizdoje;

* ribinės situacijos (kai galima arba sėkmė, arba žlugimas);

* konkurencija, varžymasis;

* sunkumų kėlimas;

* fizinės sąlygos (nepatogi darbo poza, kilimas į aukštį ir pan.)

* nepalankios aplinkos sąlygos;

* mašinų ir prietaisų panaudojimas;

* reikalavimas greitai atlikti darbą;

* galimi pavojai;

* rizika savo gyvenimui;

* rizika kitų žmonių gyvenimui;

* tikslumo reikalavimas;

* reikalavimas rodyti iniciatyvą;

* ištvermės reikalavimas;

* darbas atviroje erdvėje (lauko darbai);

* laisvės suvaržymas;

* veiklos detalizavimas;

* dalykiniai susitikimai ir susirinkimai.

O dabar – apie darbus, kuriuose patiriama daugiausiai streso. Nustatyta, kad šių specialybių atstovai darbe patiria stresą dažniausiai:

* gaisrininkai;

* įmonių vadovai;

* taksi vairuotojai;

* gydytojai-chirurgai;

* policininkai;

* lėktuvų pilotai;

* kelių policininkai;

* įvaizdžio kūrimo specialistai;

* reklamos kūrėjai;

* nekilnojamojo turto pardavimo agentai.

Žinoma, galima būtų dėl kai kurių darbų suabejoti – pavyzdžiui, dėl įvaizdžio ar reklamos specialistų, bet jie, matyt, įtraukti į “neramiausių“ sąrašą todėl, kad dirbant taip pat pasitaiko nemažai faktorių, kurie sukelia stresą.

Įdomus ir kiek netikėtas “ramiausių“ specialybių dešimtukas:

* muzikos instrumentų meistras;

* gydytojas-statistas;

* teismo raštininkas;

* krautuvo operatorius;

* buitinės technikos remonto meistras;

* medicininės dokumentacijos pildymo specialistas;

* bibliotekininkas;

* buhalteris;

* klavišinių instrumentų derintojas;

* valytojas.

Čia gal nesutikčiau dėl buhalterio darbo – atrodytų, ir dėl atsakomybės, ir dėl darbo pobūdžio (galimų klaidų) jis nėra jau toks ramus. Beje, pastebėjau, kad beveik visi šio sąrašo specialistai, išskyrus kelis, nedirba su žmonėmis – gal todėl jų darbas ramus?..

Visuomet buvo įdomu – kodėl žmonės renkasi darbą, kuriame yra stresą sukeliančių faktorių. Juk tam reikia drąsos, pasiaukojimo, ir galiausiai.. ištvermės bei atsparumo stresams. Plačiau apie šiuos tyrimus galima paskaityti čia.

O ką apie tai manote jūs?

Atidėti darbai turi nemalonią savybę kauptis. Tai tarsi ėjimas užburtu ratu: kiekvienas atidėtas darbas papildo esamų eilutę, ir ji niekada nesibaigia.. Todėl įtampa kyla vien apie juos pagalvojus – ką jau kalbėti apie jų atlikimą..

Be to, ta įtampa atima mūsų energiją, ir jos lieka mažiau kasdieniniams darbams. Net nedidelė atidėtų darbų eilutė gali negatyviai veikti žmogaus emocinę būseną. Puikią metodiką atlikti susikaupusius darbus siūlo sistema “Spiritual Option“. Dėl savo paprastumo ji tinka kiekvienam.

Taigi, kad pajudintume savo atidėtų darbų eilutę, reikia atlikti šiuos žingsnius:

1. Sudarome visų pradėtų ir planuojamų atlikti, bet atidedamų darbų sąrašą. Į šį sąrašą būtinai įtraukiame ir tai, ko norime atsisakyti ar apriboti. Pavyzdžiui:

a) nebaigti darbai:
– neparašytas laiškas;
– nebaigtas remontas bute;

b) nepradėti (planuojami) darbai:
– rytinė mankšta;
– anglų kalbos pamokos;

c) atsisakyti ar apriboti:
– valgyti prieš miegą;
– laiką, praleidžiamą prie kompiuterio.

2. Pasirenkame iš šio sąrašo patį paprasčiausią darbą – tą, kurį galime atlikti tuojau pat.

3. Atliekame jį DABAR!

4. Pasirenkame iš šio sąrašo sekantį darbą – tą, kurį galime lengvai atlikti ir atliekame DABAR!

Ir taip toliau.. Sugrįžtame prie šio sąrašo tol, kol atliekame visus darbus. Metodas išbandytas ir veikia puikiai dėl vienos priežasties: sąraše visuomet rasime bent vieną ar net kelis darbus, kuriuos be didelio vargo atliksime. Vieną dieną lengvai eisis vieni darbai, kitą dieną – kiti.

Sąrašą galime koreguoti – suskirstyti darbus pagal grupes (nebaigti, nepradėti ribotini), arba rašyti vieną darbų eilutę. Esmė tame, kad mes turėtume juos visus prieš akis. Todėl nėra būtinybės rūšiuoti darbus pagal sudėtingumą – užrašome didelius ir mažus kartu.

Pakanka sudaryti sąrašėlį, o jau paskui telieka pagal jį darbuotis. Nėra sąrašo – neturime realios situacijos vaizdo, todėl padėtis gali atrodyti beviltiška. O kai tik pradedame spręsti užsistovėjusius uždavinius, mes išlaisviname energiją, kurią sudeginame nerimaudami dėl susikaupusių darbų.

Kokiu eiliškumu juos atliksime – pasirinksime kiekvieną dieną. Tai atrodo neįtikėtina, bet būtent štai toks laisvas pasirinkimas padeda lengvai įveikti visus atidėtus darbus. Jau atlikę pirmąjį, mes pasijusime geriau – juk pamatysime rezultatą :)!

Ir tai bus puikus motyvas sekantiems darbams atlikti. Tai suteiks pasitikėjimo, entuziazmo ir stiprybės atlikti ir sudėtingus, didelius darbus. Taip pat išmokys organizuoti savo veiklą, ir, svarbiausia – išsivaduoti iš nemalonaus nerimo dėl atrodančios nevaldomos situacijos.

Todėl jei atidėtų darbų susikaupė – pabandykite. Tai iš tiesų paprasta :)..

Psichologas S. Vygonskis savo knygoje “Kita interneto pusė“ iššifravo vadinamus “avatarus“, angliškai dar vadinamus “user pick“. Visi žinome, kad tai paveikslėliai, kuriais prisistatome internetinėje erdvėje.

Autorius teigia, kad iš to, kokius žmogus pasirenka vaizdus, galime daug sužinoti. Įdomu, kad tikra žmogaus nuotrauka atskleidžia mažiau, nei pasirinktas tam tikras simbolis. Tačiau ir nuotrauka gali daug papasakoti – rodomais nuotraukoje gestais ar pasirinkta poza.

Beje, nėra jokios patologijos tame, kad žmogus nenori rodyti savo tikrosios nuotraukos, internetas – erdvė, kur žmonės dažniausiai renkasi simbolius. Pavyzdžiui, nepasitikintys savimi dažnai pasirenka simbolizuojančius jėgą ir didybę paveikslėlius – taip kompensuojamas pasąmoninis noras tokiu būti.

Neretai pasirenkami vaizdai, atspindintys žmogaus idealą ar aukštus tikslus. Ir tai dėsninga, nes tobulėjimas – natūralus žmogaus siekis. Kartais paveikslėlis gali būti ir magiškas ženklas, tarsi apsauga nuo išorės.

Dažnas “avatarų“ keitimas gali rodyti ir nepastovumą, ir naujų įspūdžių siekį. Pavojinga grupė – pikti, sarkastiški, antihumaniški motyvai, parodantys žmogaus psichologines problemas. Na, o nuteikiantys bendrauti paveikslėliai yra pirmiausiai gražūs, taikūs ir harmoningi :)..

Dabar smulkiau apie dažniausiai pasitaikančias vaizdų grupes:

– Jei žmogus įdeda savo nuotrauką, tuomet svarbu – kokią. Nuotrauka be neigiamų emocijų – puiku. O jei demonstruojamas agresyvumas, pikti ar nepadorūs gestai – verta susimąstyti, kodėl.

– Kažkokio įžymaus žmogaus nuotrauka. Deja, tai dažniausiai patvirtina nepilnavertiškumo pojūtį. Kaip teigia psichologas, žmogus su normaliu savęs vertinimu nesislėps už įžymybės, nes jaučia savo unikalumą ir nesistengia nei kažko kopijuoti, nei būti į kažką panašus.

– Nuogo žmogaus nuotrauka. Tai atviras kvietimas intymiems santykiams. Vyras tokia nuotrauka sako: “štai koks aš galingas ir stiprus..“, o moteris: “aš tokia patraukli ir aistringa, niekas man neatsispirs..“

– Priešingos lyties žmogaus nuotrauka. Reiškia, kad žmogus gali turėti vyriškų ar moteriškų savybių. Tai atspindi pasaulines tendencijas: vyrai moteriškėja, o moterys – vyriškėja.

– Ne savo, o kito, “idealaus“ žmogaus atvaizdas. Parodo, kad žmogus norėtų būti toks, koks yra žmogus paveikslėlyje, tai jam suteikia pasitikėjimo.

– Animacinių filmukų herojai ar epizodai. Tai greičiausiai reiškia, kad žmogus tiesiog mėgsta šį meno žanrą.

– Kažkoks daiktas, gali būti bet kas: knyga, muzikinis instrumentas, automobilis ir t.t.. Tokie paveikslėliai paprastai atspindi žmogaus polinkius, tikslus ir pomėgius. Taip simboliškai parodoma tai, kas žmogui yra svarbu.

– Gamta: kalnai, jūra, miškai, augalai, gyvūnai ir pan. – visa tai simbolizuoja vidinį žmogaus pasaulį. Tokie paveikslėliai labai daug pasako apie žmogaus charakterį: jei žmogus harmonijoje su gamta, tuomet jis harmonijoje ir su savimi :)..

Galime sutikti su autoriaus išvadomis, galime prieštarauti – tačiau logikos jo išvadose yra. Juk kokie esame mes, taip save išreiškiame ir realiame pasaulyje, ir virtualioje erdvėje..

Tiesa, virtualioje erdvėje naudojame daugiau simbolių ir ženklų, kurie dažnai pasako net daugiau, nei atviras tekstas. Nors.. gali atrodyti, kad esame labai gerai už tų “avatarų“ pasislėpę 🙂 ..

Kai gyvename harmonijoje su savimi ir aplinka, mes esame laimingi. O kai elgiamės neteisingai, gyvenime atsiranda įvairūs ženklai, kurie nurodo mūsų klaidas. Jei esame sąmoningi ir atidūs, mes juos pastebime ir galime keisti savo elgesį.

Atrodytų, viskas paprasta – tačiau tų ženklų mes dažnai nesuprantame, o dėl nesėkmių pasineriame į negatyvias emocijas ir kaltinimus. Toks elgesys tik dar labiau pablogina bet kokią situaciją, todėl labai svarbu išmokti suprasti gyvenimo ženklus – juk jie parodo mums, kad nuklydome nuo teisingo kelio.

Pirmuosius ženklus rodo mūsų emocinė būsena – tai subtiliausia užuomina į neteisingą elgesį. Reikia išmokti įsiklausyti į save ir laiku pastebėti nerimą, prislėgtumą ar įtampą. Tokios būsenos visuomet turi priežastis, todėl svarbu jas atsekti.

Negalima šių būsenų slopinti ar ignoruoti: jei jaučiame emocinį diskomfortą, reiškia, turime sustoti ir susimąstyti – kas jį sukelia. Priežastys gali būti įvairios: įsisukome į skubėjimą, neteisingai pasielgėme, ne tuo užsiimame ir t.t..

Jei ignoruojame savo emocinę būseną, gyvenimas siunčia signalus per “atsitiktinius“, netikėtus įvykius. Tai gali būti pasikartojantys trukdymai kažką atlikti ar pasakyti (pvz., neįmanoma prisiskambinti, vėlavimas ir pan.); nugirsta įsimintina frazė; primygtinai siūloma knyga ir pan. Šiuos ženklus dažniausiai pastebime po kažkokių nemalonių įvykių, todėl turime atkreipti į juos dėmesį, ypač jei jie kartojasi.

Tokie signalai gali būti siunčiami ir “atviru tekstu“ – galime sutikti žmogų, pvz., psichologą ar dvasinį vadovą ir paskaitoje ar pokalbyje išgirsti tiesioginį mūsų nesėkmių paaiškinimą. Tiesmukesnė forma – įžeidinėjimai arba “įspėjimai“ – kai pagalvoję kažką blogo, galime tuoj pat susižeisti (paslysti, įsipjauti ir pan.).

Jeigu nepastebime ankstesnių signalų, tuomet ženklus gauname per situacijas mūsų gyvenime: žlunga įvairūs planai, prasideda bendravimo krizės, apgavystės ir pan.. Jos negatyvios, todėl priverčia sustoti, susimąstyti, analizuoti ir peržvelgti savo gyvenimo vertybes.

Jei to nepadarome, gali prasidėti nesėkmių ruožas. Tai ženklai, nurodantys sunkesnes pamokas. Jos paliečia tą sritį, kuri žmogui atrodo svarbiausia: sveikata, artimi santykiai, materialinė padėtis, profesija, t.y., ten, kur žmogus negali nepastebėti.

Tai dažniausiai skausmingos pamokos, dėl išgyvenimų (kaltės jausmo, aukos jausmo, nevilties) neleidžiančios pamatyti išeitį. Jos sunkiau sprendžiamos, tačiau mechanizmas toks pats: suprasti įvykių priežastis, jų nekartoti ir kiek įmanoma, taisyti pasekmes – nuo įvykių iki savo emocinės būsenos.

Žinoma, lengviausiai pastebima ir ištaisoma yra mūsų emocinė būsena. Kuo ryškesni gyvenimo ženklai, tuo daugiau laiko ir pastangų reikia situacijai pataisyti. O ir gyvenimo ženklus gali pamatyti sąmoningi, dvasiškai augantys žmonės.

Inertiškai mąstančiam, miegančios sąmonės žmogui viskas gyvenime atrodo kaip atsitiktinumai ir netikėtumai, kurių jis nesusieja su savo mąstymu ir elgesiu. Toks žmogus gyvena iš išorės įdiegtais kriterijais, jo sąmonė veikia pasitelkdama šablonus, o ne kūrybinį mąstymą.

Tačiau kiekvienam žmogui būna prašviesėjimo momentai, kai jis suvokia, kad gyvenimas pagal svetimą valią jam netinka. Išeitis – būti savimi, būti laisvu ir atsakingu už savo gyvenimą. Kai suprantame, kad viskas yra mūsų pačių rankose, štai tuomet, siekdami harmonijos ir pradedame pastebėti gyvenimo ženklus..

Visi gyvenimo ženklai nurodo mūsų gyvenimo pamokas, ir jei jų neišmokstame, gali tekti spręsti vis sunkesnius uždavinius. Jei gyvenimo pamoka išmokta – gyvenimas keičiasi į gerą pusę. Tuomet jaučiame, kad pasielgėme teisingai ir gyvenimo ženklų dėka išmokstame gyventi harmonijoje :)..

Dažniausiai abejingumas lyginamas su siena arba ledu. Kartais jis vadinamas mūsų amžiaus rykšte ir visų žmonijos blogybių šaknimi. Akivaizdu, kad tai neigiama savybė, tačiau abejingų žmonių matome vis daugiau. Kodėl žmonės pasidaro abejingi?

Priežastys gali būti vaikystėje dėl neteisingo auklėjimo – meilės ir švelnumo trūkumo, tėvų dėmesio ir palaikymo trūkumo, t.y., abejingi tėvai auklėja abejingus vaikus. Abejingumą skatina ir aplinkos poveikis – propaguojamas egoizmas ir paviršutiniškumas.

Abejingu žmogus gali tapti ir dėl vidinių prieštaravimų, kai kažkokie deklaruojami dalykai neatitinka tikrovės. Tokiu atveju žmogus užsidaro savo pasaulėlyje, kuris jam atrodo saugesnis, nei realybė, o viskas, kas vyksta aplinkui, pasidaro nesvarbu – tai tarsi apsauga nuo to, kas skaudina.

Abejingas žmogus tyli tuomet, kai reikia kalbėti, neveikia, kai reikia veikti, niekur nesikiša ir tikisi, kad viskas apsieis be jo, kad geriau tyliai palaukti. Jis abejingas ir kitų skausmui. Todėl abejingumas dažnai prilyginamas bailumui ir niekšiškumui.

Dažniausiai žmonės nepripažįsta, kad yra abejingi ir maskuoja tai įvairiais pasiteisinimais: “ne mano problema“, “nenoriu gilintis“, “patys kalti“, “nenoriu trukdyti“ ir t.t.. Būna ir taip, kad žmogus abejingumą laiko gera savybe, todėl randa “logišką“ paaiškinimą: “tokie laikai“, “visiems nepadėsi“, “nieko asmeniško, tik darbas“ ir t.t..

Tokie žmonės atbunka – iš pradžių jie nejautrūs smulkmenoms, vėliau – svetimam skausmui ir socialinėms problemoms. Taip atsiranda pragmatiški, formalūs vykdytojai visuose visuomenės sluoksniuose, apie tai rašytojas A. Jasenskis rašė: “Bijok abejingų – tik su jų tyliu pritarimu Žemėje vyksta baisiausi dalykai“.

Mes esame žmonės, mums duoti jausmai ir emocijos – per juos pažįstame save ir pasaulį. Būtent abejingumas palengva gesina viską, kas žmoniška, todėl abejingi žmonės – dvasiškai tingūs, siauro suvokimo, sunkiai bendraujantys, egoistiški, nekūrybingi.

Vienintelis dalykas, kas gali sujaudinti abejingą – jis pats ir viskas, kas liečia jo interesus. Štai toks abejingojo portretas: šaltas viskam, kas jo asmeniškai neliečia, ir kryptingas ten, kur jam svarbu. Tarpusavio santykiuose abejingumas žeidžia labiausiai, todėl jį dažnai lydi vienatvė.

Kartais galime painioti ramybę su abejingumu. Tačiau mokėjimas išlikti ramiu ir valdyti savo jausmus, jei to reikia – teigiamos savybės, nes žmogus yra jautrus ir išgyvena jausmus. O štai abejingas nesugeba giliai jausti, yra paviršutiniškas – dėl to jis gali pasidaryti net žiaurus.

Neatsiejami abejingumo palydovai – šaltumas santykiuose, nesugebėjimas mylėti ir užjausti, suprasti kitų žmonių jausmus ir poreikius. Abejingumas palengva naikina vienybę, meilę, pasitikėjimą, draugystę – viską, kas jungia žmones.

Pabandykime įsivaizduoti analogiją su žmogaus organizmu – jei, tarkim, susižeisime pirštą, kūnas nesako: “tai ne mano problema“, “visiems nepadėsi“.. Atvirkščiai, organizmas mobilizuoja visas pajėgas ir padeda jam pasveikti – jo ir visų labui.

Taip ir kiekvienas žmogus yra žmonijos dalis, didelės visumos dalis. Jei žmonės bus abejingi – palengva žlugs viskas, kas juos vienija. Rašytojas B. Šo rašė, kad abejingumas yra nežmoniškumo pagrindas, todėl – nebūkime abejingi!