Kategorija: Pamąstymai

Iliuzijos, kurias laikome tikrove

Kiekvienas žmogus, susidūręs su rytų filosofija, yra girdėjęs teiginį, kad šiuolaikinės civilizacijos žmonės gyvena iliuzijose. Dažniausiai tai sukelia nuostabą: kaip taip gali būti – juk viską galime pamatyti ir paliesti, o ir matome visi tuos pačius vaizdus?.

Tačiau rytiečiai kalba ne apie materiją, o apie žmogaus psichikos kuriamas iliuzijas: minčių ir mąstymo šablonus, kurie reguliuoja mūsų gyvenimą, mūsų veiklą, ir tuo pačiu, žinoma, veikia ir materiją.

O iliuzijomis juos vadina todėl, kad jie atitraukia žmones nuo jų tikrosios prigimties, ir dėl to žmonės pradeda vadovautis netikromis (iliuzinėmis) nuostatomis ir vertybėmis.

Rezultatas: vietoje tobulėjimo – sąmoningumo nuopolis, griovimas ir degradacija – tereikia pažiūrėti į bet kurią mūsų gyvenimo sritį: ekologiją, visuomeninius santykius, bendravimą šeimoje, ekonomiką, politiką ir t.t..

Bet žmonės labai nemėgsta pripažinti, kad klysta arba kad yra sąmoningai klaidinami, todėl retas išdrįsta pažvelgti į gyvenimo realybę tokią, kokia ji yra ir ieškoti visų negerovių priežasčių – paprasčiau viską nurašyti į įvairias “sąmokslo teorijas“..

Juolab, kad įvairūs mąstymo šablonai buvo ir tebėra diegiami nuo seniausių laikų, todėl kiekvienas žmogus jau nuo vaikystės yra panardinamas į tradicijomis tapusias iliuzijas, kuriomis vėliau ir pats pradeda vadovautis gyvenime.

Mes dažnai net nepastebime, kad tikime tik žodžiais ir neieškome tų žodžių patvirtinimo – faktų. O kad nekiltų noras ieškoti tiesos, raminamės žodžiais: “Kaip buvo, taip ir bus“, “Nieko čia nepakeisi“, “Turiu būti kaip visi“, “Jei kažkas negerai – pats kaltas“..

Ir jei kyla mintis, kad “kažkas ne taip“ (o taip dažniausiai nutinka skausmingai susidūrus akis į akį su realybe), šalia iškyla logiškas klausimas – kam reikalinga ta visa apgaulė? Rytietis gudriai šyptelėjęs atsakytų: žiūrėk, kam tai naudinga..

Tai galime palyginti su fokusų rodymu: jei fokusininkas nori apgauti, jis sukurs iliuziją, kad atitrauktų dėmesį nuo realybės. Ir kol žmonės susižavėję žiūri į nieko vertus triukus, fokusininkas pasinaudoja galimybe juos apgauti.

Jei norime išsivaduoti iš iliuzijų – turime pamatyti realybę tokią, kokia ji yra. Ir jei kadaise tiesa apie mūsų realybę buvo pasiekiama tik pašvęstiesiems adeptams – mūsų informaciniais laikais tai tik noro ir asmeninių pastangų klausimas.

Tiesa išlaisvina, o noras augti ir tobulėti – prigimtinis kiekvienam iš mūsų. Juk iliuzijos sukausto, apriboja, nukreipia “pramintais takais“ į šalį nuo įgimtų, individualių kiekvieno gebėjimų, todėl vadovaudamasis jomis, žmogus negali nei gerai jaustis, nei būti laimingas – jį tiesiog perpildo gilūs vidiniai prieštaravimai.

Mes iš tiesų gyvename iliuzijų pasaulyje, kur daugybė problemų iškyla tik todėl, kad yra mums primetamos, ir dėl to mes praradome realybės pojūtį, pasitikėjimą savimi, orumo jausmą ir tikėjimą ateitimi.

Bet iliuzijos negali gyvuoti amžinai – anksčiau ar vėliau, kaip tuos fokusininko triukus, jas pamato visi. Mes gyvename įdomiais laikais, kai visos “fokusininkų“ apgaulės kyla į paviršių, ir jau negalime jų nematyti.

Pažvelkime į tai, kas jau akivaizdu.

Gerovės ir laimės iliuzija. Ji skatinama ir palaikoma vartojimo filosofija, tapatinama su klestėjimu, laime ir gerove. Tai gali būti pasiekiama vieninteliu būdu – daugybe pramogų ir daiktų, kuriuos kiekvienas “privalo“ turėti.

Tam, kad visa tai įsigytų, dažnas įlenda į nesibaigiančias skolas – tam sukurta bankų sistema, kuri iš to pelnosi. Tačiau laimės sutapatinimas su daiktais iš tiesų nesuteikia laimės.

Tačiau tikroji laimė – tai vidinė būsena, dalykai, kurių negalima nupirkti už jokius pinigus: tai sveikata, meilė, draugystė, nuoširdus bendravimas, kūrybingumas, harmoninga sąveika su gamta ir visa gyvybe, vienybė..

Pasirinkimo laisvės iliuzija. Mums teigiama, kad mes turime pasirinkimo laisvę. Bet iš tiesų mums siūlo tik tam tikrus pasirinkimų variantus – galime ribotai rinktis tik iš to, ką mums siūlo, ir bet kuris pasirinkimas bus iš esmės blogas.

Kodėl? Todėl, kad tą pasirinkimą reguliuos įstatymai ir mokesčiai, kurie galės būti keičiami be jūsų valios t.y., bus griežta kontrolė ir jūsų “laisvės“ valdymas. Pasirinkimo laisvės iliuzija – galinga poveikio priemonė, nes žmogus galiausiai patiki, kad laisvė gali būti tik tam tikruose nustatytuose rėmuose.

Tiesos iliuzija. Šiuolaikiniam žmogui įteigta, kad jis pats nieko nenusimano ir negali žinoti, kad visa tiesa – tik žiniasklaidos priemonėse, todėl tiesą galima sužinoti tik iš oficialios spaudos, radijo ir televizijos.

Dauguma žmonių aklai tiki tuo, ką skleidžia masinės informacijos priemonės. Tokiu būdu žmogus atpratinamas net nuo minties, kad jis gali savarankiškai mąstyti, tikrinti informaciją ir daryti savo išvadas. O kartu – užslopinamas ir gebėjimas atskirti melą nuo tiesos.

Iliuzija, kad įstatymai palaiko tvarką. Daugumai mūsų įstatymų laikymasis – moralinė pareiga. Tačiau korupcija, politiniai skandalai, turtingųjų nebaudžiamumas, teismų šališkumas, kišimasis į kitų valstybių reikalus ir net suvereniteto pažeidimai rodo, kad įstatymai – lankstus reikalas.

Todėl tiek karų ir chaoso pasaulyje. Kad įstatymai veiktų, jie turi būti pamatiniai, nekintami (neperrašomi ar nemanipuliuojami “pagal situaciją“), skaidrūs (neslapti, visiems žinomi) ir visiems vienodai taikomi. Teisūs rytų filosofai: “Kuo daugiau įstatymų, tuo daugiau betvarkės“..

Iliuzija “Laikas – pinigai“. Pinigams mūsų laikais suteikiama išskirtinė reikšmė – jais matuojama viskas, net mūsų gyvenimo laikas.

Tuo tarpu laikas – tai ir yra mūsų gyvenimas. Nematuokime savo gyvenimo pinigais, tai didelė iliuzija, kuri paverčia mus pinigų įkaitais ir vergais. Skirkime savo laiką tam, kas iš tiesų vertinga ir prasminga.

Susiskaldymo iliuzija. Tai garsi strategija “Skaldyk ir valdyk“, kai žmonėms diegiama mintis, kad visada yra priešai, su kuriais reikia kovoti arba konkuruoti, kad yra “savi“ ir “svetimi“, “geri“ ir “blogi“.

Toks mąstymas skatina agresiją žmonėms, kurių kartais net nesame matę.. O juk nepagrįsta agresija – ne tik neadekvatus elgesys, bet ir skaitoma psichiniu sutrikimu. Todėl turime tokio mastymo ryžtingai atsisakyti – tai baisi iliuzija.

Juk žmonija – tarsi vienas kūnas, vieningas organizmas, kur nėra ir negali būti gerų ir blogų, nes bet kokia priešprieša kenkia visiems ir kiekvienam. Mes negalime būti laimingi, kol kenčia nors nedidelė žmonijos dalis – ta kančia slėgs mus visus.

Turime pradėti bendradarbiauti ir veikti išvien visų labui. Nuo to priklausys visų mūsų ateitis. Tik vienybė gali pagaliau suteikti visai žmonijai geros ateities perspektyvą.

Tokių iliuzijų, kurias laikome tiesa ir nepajudinama tikrove, yra ir daugiau. Kad jas išsklaidytume – turime liautis aklai tikėti tuo, ką mums sako ir pradėti savarankiškai mąstyti, išmokti palyginti kalbas ir faktus.

Tik tuomet atgausime savo žmogiškąjį orumą ir pradėsime vadovautis tiesa savo gyvenime. O žinančius tiesą jau neapgausi – tai reiškia, kad iliuzijos neteks ne tik prasmės, bet ir savo jėgos, ir.. tiesiog išnyks 🙂 .

XXI amžiaus moralė

Dario Salas Sommer – mūsų laikų humanistas, tyrinėtojas, filosofas, rašytojas. Jo knyga “XXI amžiaus moralė“ – svarbus informacijos šaltinis kiekvienam, norinčiam suprasti mūsų dienų realybę, žmonijos evoliucijos problemas ir perspektyvas.

Mintys iš šios knygos:

* Vienintelis dalykas, kuris daro žmogų žmogumi – moralė, aukštas sąmoningumas. Moralė – Gamtos dėsnių kodeksas, leidžiantis pasiekti tobulumą ir harmoniją su savimi, žmonėmis, Gamta, Visata.

* Moralės sąvoka mūsų kultūroje ribota ir nesusieta su Gamtos dėsniais – moraliu skaitoma “kažkas“ tam tikroje situacijoje tam tikru istoriniu laikotarpiu.

* Šiuo metu daugumai žmonių nežinoma tikroji moralė, pagrįsta Gamtos principais ir Kosminių dėsnių veikimu, kurie yra už žmonijos istorijos rėmų. Šie dėsniai – tai aukščiausias mechanizmas, kuris palaiko visą Kūriniją.

* Moralės fizika aš vadinu mokslą, kuris moko sąmoningai, laisvu noru sąveikauti su Gamta, Visata vardan aukščiausios visų gerovės, vystant kiekvieno žmogaus tobulumą.

* Aukščiausia gerovė – tikrosios laimės šaltinis – atsiveria žmogui, kai jis laikosi tam tikrų taisyklių, taiko jas gyvenime ir mato teigiamus savo veiksmų rezultatus, kurie motyvuoja jį laikytis šių taisyklių.

* Tikrosios elgesio normos nėra kažkieno sugalvotos – jos įrašytos Gamtos atmintyje, o pamatyti ir suprasti jas galima tik pasiekus aukščiausią sąmoningumą.

* Žmonės elgiasi neteisingai tik todėl, kad nesupranta gėrio ir blogio prigimties ir nesugeba atsisakyti subjektyvių pažiūrų ir asmeninės naudos. Todėl žmogus neturi tvirtų moralinių nuostatų, o jo elgesys pajungiamas egoistiniams interesams, aistringiems troškimams ir momentinei iliuzinei gerovei.

* Kai žmonės neskiria, kas yra gerai, o kas – blogai, moralės ribos išsitrina, o elgesio taisyklės pasidaro netvirtos, nepastovios ir tampa manipuliacijos priemone.

* Žmonės nuolat susiduria su situacijomis, kai turi padaryti pasirinkimą iš moralinio požiūrio taško, tačiau negali, nes neturi aiškaus suvokimo apie tai, kas iš tiesų yra teisinga. Ir tai liečia visus.

* Laimės ir gėrio paieškose žmogus priima iliuzijas už realybę ir todėl dažnai nuklysta nuo kelio, puldamas į nuodėmes ir degradaciją.

* Šiuolaikiniam gyvenimui charakteringa integracija į visokias masines organizacijas: politines partijas, sportinius klubus, religinius judėjimus, asociacijas, sąjungas. Jose nėra laisvo pasirinkimo, žmogus įtraukiamas į šabloninį, mechaninį, užprogramuotą elgesį ir tampa minios dalimi.

* Minia neturi moralės, nes neturi savo mąstymo, gebėjimo skirti gera nuo blogo ir atsakomybės. Vidutinybė – minios charakteristika, reguliuojanti jų elgesį. Tapęs minios dalimi, žmogus praranda individualumą, gebėjimą savarankiškai mąstyti ir nusileidžia keletu pakopų žemyn evoliucijos laiptuose.

* Žiniasklaida – galinga jėga, vienijanti žmones į minią: net esantys toli vienas nuo kito žmonės gauna vienodą informaciją, kuri sujungia juos mąstymo šablonais bei moko pasyviai priimti viską, kas sakoma ir rašoma. Tuo pačiu temdo žmonių sąmonę, sveiką nuovoką ir mažina gebėjimą savarankiškai mąstyti.

* Mechaniškas, stereotipiškas elgesys tapo norma ir atbukino aukščiausius žmogaus gebėjimus, neleisdamas teisingai vertinti įvykius ir reiškinius. Pratinami prie banalumo ir vidutinybių, žmonės praranda suvokimą apie tai, koks iš tiesų turi būti žmogus.

* Visuomenė pažeista veidmainiškumu ir savanaudiškumu, kurie giliai įsišaknijo žmonių protuose ir neleidžia pamatyti akivaizdžias tiesas, nes jos prieštarauja visuotiniam socialiniam maskaradui.

* Dabartiniu pasaulinės istorijos metu mums, kaip niekada anksčiau, būtina ateiti prie vieningo moralės suvokimo. Tai įmanoma tik tuomet, jei laikysimės moralės dėsnių, kurių pagrindas – neginčijama ir akivaizdi aukščiausia visų gerovė.

* Jei suprasime, kas yra tikroji moralė, tuomet galėsime įveikti mūsų ydas bei trūkumus ir neeikvoti energijos tam, kad slėptume juos, tarnautume jiems ar gintume nuo kritikos. Mes išmoksime savarankiškai vertinti save ir pasaulį. Turėdami moralę, turėsime vystymosi ir tobulėjimo orientyrus ir priemones.

* Aukščiausia sėkmė – tai dvasinė, o ne socialinė sėkmė. Nėra alternatyvos dvasiniam vystymuisi. Tikrąją evoliuciją gali vykdyti tik dvasinė žmogaus esybė, kuri skleis gėrį į žemišką materialų pasaulį.

* Žmogus – neizoliuota būtybė, jis daro poveikį ne tik savo gyvenimui, artimiausiai aplinkai, Gamtai, bet ir visam Kosmosui – ir tuo pelno atitinkamą atsaką. Todėl kiekvienas yra svarbus, kiekvienas atsakingas už savo poelgius ir poveikį bendriems procesams.

* Jei visi žmonės sužinotų, kiek daug grožio galima sukurti, kai elgiamės sąžiningai ir tobulai, tuomet liktų labai mažai amoralių žmonių, o teisėjai ir policija būtų reikalingi tik labai retais, išskirtinais atvejais.

* Suvokimas, kad sėkmė ir laimė didžiąja dalimi priklauso nuo moralaus elgesio, suteiks žmogui didžiulę vidinę jėgą, kuri skatins elgtis pagal aukščiausią etiką. Tuomet jis patirs vidinės harmonijos privalumą, kurios ištakos – širdyje, kur nėra pykčio, pavydo, nuoskaudų.

* Moralės fizikos tikslas – sugrąžinti žmones į evoliucijos kelią, kad pasiektume aukščiausią gėrį ir pastovią laimę šiame pasaulyje – kur įsigalės solidarumas, santarvė, klestėjimas, gerovė ir taika, kur nebus atstumtųjų, kur žmogui bus sugrąžintas orumas ir laisvė vystytis ir kurti.

(Parinko ir vertė – ruvi.lt)

Svarbiausi klausimai

Ko gero, kiekvienas žmogus, paklaustas, ar pažįsta save, atsakytų teigiamai. Jis gyvena, jis turi tam tikrą charakterį, jis priima sprendimus, jis kasdien mato save veidrodyje.. Žinoma, pažįsta!

Tačiau kodėl jis toks? Ar tai jis tikrasis? Ar jis pilnai išreiškia save? Kas suformavo ar įtakojo jo pasaulėžiūrą? Ar gali įtakojamas žmogus būti savimi?

Klausimas “ką reiškia būti savimi“ – sudėtingiausias, nes dažniausiai tai siejama su egoizmo apraiškomis. O išdrįsęs būti savimi žmogus paniekinamai apšaukiamas “balta varna“.. Tuo tarpu būti savimi reiškia gyventi pagal savo tikruosius vidinius-dvasinius poreikius ir žmogiškąją prigimtį, t.y., – būti dvasingu žmogumi.

Kiekvienas žmogus turi neribotą vidinį dvasinį potencialą – tai kūrybinė saviraiška, individualūs gabumai ir talentai, o taip pat – įgimtos dorovinės savybės: sąžinės jausmas, vienybės pojūtis, gebėjimas besąlygiškai mylėti.

Šis dvasinis potencialas gali būti vystomas, bet gali būti ir nuslopintas – žmogaus gyvybinė energija tokiu atveju nukreipiama į grynai išorinius, primestus tikslus.

Tam, kad atskirtume tikruosius vidinius-dvasinius poreikius nuo išorinių tikslų, turime suprasti, kad gyvename tam tikroje sistemoje, kuri visiems mums daro poveikį – nuolat mus nukreipia į išskirtinai išorinius tikslus.

Mes taip įsitraukiame į tuos primetamus išorinius tikslus, kad prarandame gebėjimą suprasti savo tikruosius vidinius poreikius. O laikui bėgant pradedame išorinius tikslus laikyti savo tikraisiais poreikiais ir manome, kad jais mes ir išreiškiame save..

Dabartinė gyvenimo sistema iš visų žmonių daro vartotojus, o ne gyvenimo valdytojus, kūrėjus. Mes mąstome kaip vartotojai, gyvename kaip vartotojai (vartotojiškai žiūrime į tarpusavio santykius, į Žemę, į meilę..) ir galvojame, kad išoriniai poreikiai ir jų tenkinimas tai ir esame mes tikrieji.

Pasaulis užkrėstas vartojimo bacila, todėl dauguma žmonių gyvena primestą, o ne savo gyvenimą. Juos skatina parduoti save tikrąjį už teisę naudotis išorinėmis “gėrybėmis“ ir “vertybėmis“ (primetamais elgesio šablonais ir rėmais).

Taip dvasingumas, žmoniškumas palengva keičiamas pinigais, egoizmu ir savanaudiškumu. O žmogus beveik neturi sričių, kur gali veikti pats, savo laisva valia: jis tegali rinktis iš to, kas jam siūloma, bet dažniau yra nukreipiamas ar įpareigojamas atlikti svetimą valią.

Tačiau anksčiau ar vėliau dėl tokio gyvenimo kyla vidiniai prieštaravimai (neatitikimas tarp vidinių ir primetamų poreikių), įtampa, vidinės tuštumos, beprasmybės pojūtis. Toks gyvenimas neteikia džiaugsmo, nes žmogus neišskleidžia savo vidinio dvasinio potencialo.

Kai esame orientuoti į išorę, visada esame įsitempę, nes turime reaguoti į išorinius dirgiklius, kuriais sistema nuolat “aprūpina“: tai negatyvios žinios, konfliktų ir karų kurstymas, spaudimas mokesčiais, kainų kėlimas, nežinia dėl rytojaus ir įstatymai, pagal kuriuos gyventi darosi neįmanoma..

Tai sistemos degradacija, kurios ryškiausias pavyzdys – neadekvačiai aukštos kainos už gyvybiškai svarbias medicinines operacijas arba sunkių ligų gydymą. Tai nužmogėjimo požymis – kai būtina pagalba gyvybės ar mirties akivaizdoje paverčiama tiesioginiu, atviru šantažu pinigais.

Ir toks žmoniškumo nuopolis vyksta todėl, kad žmonės yra nuolat atitraukiami nuo savo vidinio dvasinio potencialo, kurį pamažu pakeitė pinigai.

Tačiau tai negali tęstis iki begalybės, juk gyvename dualiame pasaulyje: šalia įdiegtos žmonių gyvenimo sistemos yra kitas pasaulis – Amžinasis Kūrinijos, arba Visatos Harmonijos pasaulis.

Dabartinė žmonių gyvenimo sistema neatitinka Visatos Harmonijos dėsnių, o dirbtinai sukurtas spaudimas dvasinei žmogaus prigimčiai pagimdė begalinį poreikį ir troškimą gyventi pagal prigimtinius dvasinius poreikius.

Todėl žmonės sugrįžta prie sakralinių dvasinių žinių ir senųjų Mokymų – vis daugiau žmonių užduoda sau svarbiausius gyvenimo klausimus ir atranda prasmę bei gyvenimo džiaugsmą tylioje kasdieninėje tarnystėje – pagelbėjant kenčiančiam, bėdoje atsidūrusiam žmogui ir savo gyvenimu rodant žmoniškumo pavyzdį.

Kiekvieno dvasingo žmogaus doros mintys ir geri darbai pamažu keičia užsistovėjusią, slegiančią visų mūsų realybę – taip veikia harmonijos, pusiausvyros atkūrimo   dėsniai. Ir galiausiai kiekybiniai pokyčiai peraugs į kokybinius pokyčius, kurie neišvengiamai pasireikš visų mūsų gyvenime.

Žemė – visų mūsų bendri Namai. Pradėti pokyčius ir sukurti harmoniją Žemėje gali tik sąmoningi, atsakingi, dori, mylintys ir taikūs žmonės. Viskas, kas reikalinga tokiems pokyčiams, yra kiekviename žmoguje. Tai begalinis, prigimtinis žmogaus dvasinis potencialas.. Tikrasis žmogaus “Aš“.

Ką apie tai manote?

Žvilgsnis į ateitį

Jei vienu žodžiu reikėtų apibūdinti mūsų dienų gyvenimą, ko gero, geriausiai tiktų žodis “krizė“. Ir nelengva įžvelgti šviesą tunelio gale, kai gyvename lyg ant ugnikalnio, krečiami vis naujų konfliktų, ekonominių svyravimų ir nežinios dėl rytojaus.

Kodėl taip yra ir kodėl didžiulis būrys visokiausių specialistų nesugeba rasti sprendimų? Pasirodo, esmė – sistemoje, kurioje mes visi gyvename. Ji griūva, nors.. jos niekas negriauna, nes – paradoksas – griovimo mechanizmai jau yra pačioje sistemoje.

Ekonomistas, filosofas, visuomenės veikėjas ir rašytojas Jeremy Rifkin – vienas iš šiuolaikinių mokslininkų, kuris prognozuoja greitą kapitalizmo griūtį. Tokią išvadą jis padarė tyrinėdamas ekonomikos ir socialines problemas, ekologiją, etiką.

Griūtis visada skausminga, tačiau mokslininkas įsitikinęs, kad dabartinę ekonominę paradigmą, kurios griaunantis pagrindas – konkurencija, pakeis sistema, kurioje aukščiau visko bus bendradarbiavimas.

Tai ne tik įmanoma, bet logiškai neišvengiama: žlugus senajai sistemai, žmonija turi žengti sekantį žingsnį savo evoliucijoje. Kas gi laukia mūsų po dabartinės sistemos griūties?

Tai naujos idėjos, tikslai ir užduotys. Prioritetas – žinios, informacija. Išsilavinimas bus laisvai visiems prieinamas ir kiekvienas galės dalintis žiniomis su kitais.

Visų šalių moksleiviai ir studentai galės vienu metu lankyti virtualias paskaitas ir ne tik mokytis įvairių dalykų ir specialybių, bet ir keistis idėjomis, kurti, bendradarbiauti.

Vyraus kitoks, mums dar neįprastas, pagarbus požiūris į žmogų, į jo galimybių ir talentų vystymą. Bus įgyvendinami svarbiausi mūsų poreikiai – bendrauti, bendradarbiauti, kurti visų labui.

Daug ginčų sukėlė J. Rifkin tvirtinimas, kad ateityje nebus reklamos.. Juk gamins tik reikalingas, kokybiškas prekes, todėl kiekvienas sąmoningai, be poveikio pasirinks tai, kas jam tikrai reikalinga.

Užgimstanti ekonominė sistema bus skaidri – visi galės matyti resursų paskirstymą, informaciją apie prekių gamybą ir galės dalyvauti įvairiausių klausimų sprendimuose. Paklausą tirs pagal poreikius: visuomenės apklausas, rekomendacijas ir patarimus.

Iš pagrindų pasikeis ir energetinė sistema – ji bus decentralizuota. Kiekvienas namų ūkis, kiekviena patalpa turės autonominį elektros aprūpinimą iš atsinaujinančių energijos resursų. Perteklius galės būti perskirstytas bendroms reikmėms.

Žinoma, tai bus kitokie, ekologiški energijos ištekliai, kurie jau dabar yra, tačiau dėl didelės kainos ar dėl monopolistų veiksmų dar neprieinami visiems.

Efektyvesnis ir produktyvesnis Žemės resursų panaudojimas ir perėjimas prie atsinaujinančių energijos resursų – kertiniai gimstančios ekonomikos paradigmos bruožai.

Bus plačiau taikomas ir internetinis ryšys – galėsime matyti resursų paskirstymo, valdymo ir ekonomikos procesus, įvairius projektus ir prekes. Turėsime įvairių palengvinančių gyvenimą valdymo programų namuose, automobiliuose, buityje.

Kapitalizmas privertė mus visus bijoti, užsidaryti, slėptis, saugotis.. Naujoje sistemoje mes tapsime atviresni pasauliui ir nuoširdesni, išmoksime dalintis, padėti, rūpintis bendrais reikalais – juk esame socialiausios būtybės Žemėje 🙂 .

Svarbiausia – tai, kad rinkos santykių pabaiga padarys mus visus laimingais! Mokslininkas teigia, kad visuomenėje, kur bus patenkinti svarbiausi žmogaus poreikiai, o prekės visiems prieinamos, o vėliau ir nemokamos – mes galėsime pagaliau atrasti balansą tarp nepritekliaus ir pertekliaus.

Mes išsigydysime nuo godumo, egoizmo, kaupimo ir išmoksime dalintis. Ir nors mums nuolat teigė, kad žmogų motyvuoja tik noras praturtėti, mes pamatysime, kad žmogus labiausiai ilgisi paprasčiausio bendravimo – be ambicijų, pykčio ir įtampos.

Iš tiesų mes norime vienytis, bendradarbiauti, mylėti ir draugauti – juk visa tai daro mus laimingais.. Turime įvertinti savo praeitį, padaryti išvadas, atsisakyti visko, kas mus visus skaudina ir drąsiai žengti į ateitį.

Ir tada baigsime pagaliau kovoti ir griauti. Pradėsime vienytis ir kurti – tuomet prasidės augimas, vystymasis, klestėjimas – kaip didelėje ir draugiškoje šeimoje: visų labui 🙂 .

(Pagal Jeremy Rifkin knygą, parinko ir vertė – ruvi.lt)

Kova – visada su vėjo malūnais..

Mums nuo mažens skiepijama mintis, kad kova – kilnus dalykas. Ir iš tiesų – susiejus šį žodį su visomis gyvenimo negerovėmis, gaunasi labai skambūs junginiai.

Ir idėja graži – jei jau šalinti blogybes, tai ryžtingai, su jėga! Ir šalina jas žmonija per visą savo istoriją.. Tačiau jų ne tik nemažėja, bet akivaizdžiai daugėja.

Paradoksas: tiek pastangų, o norimo rezultato – nėra. Atvirkščiai – tarsi apsėsta kovos manijos, žmonija kovoja su viskuo: net vaikučiai kompiuteriniuose žaidimuose traiško piktus paukštelius, žiūri filmukus apie monstrus blogiukus – ruošiasi tikroms kovoms..

O suaugusieji žiūri kovinius filmus ir kovoja jau su realiomis blogybėmis – su priklausomybėmis, su vaikų agresija, su agresija šeimoje, su klimato kaita, su viršsvoriu, su ligomis, ir – už savo teisės, už taiką.. Kovų laukas labai platus.

Tačiau kovodami mes tik didiname blogį ir tampame blogio daugintojais. Blogis – klastinga energija: kovodami mes aktyvuojame pyktį, agresiją, žiaurumą, neapykantą – t.y., tą patį blogį.

Be to, mes kovojame su matoma blogio išraiška, o tai reiškia – su pasekmėmis, palikdami blogio ištakas (priežastis), kurios ir toliau be perstojo “štampuoja“ blogį, su kuriuo mes kovojame ir kovojame..

Imkime paprasčiausią pavyzdį – kovą su viršsvoriu. Galima laikytis dietų, sportuoti, skaičiuoti kalorijas, bet jei žmogus neišmoks sveikai maitintis ir gyventi – nepanaikins viršsvorio atsiradimo priežasties – po visų dietų svoris dar labiau padidės.

Arba – kova su alkoholizmu. Vėl kova su pasekmėmis.. Sveikai mąstantys žmonės supranta, kad alkoholis yra legalūs narkotikai. Kol jie bus gaminami ir laisvai parduodami – išgydytų gretas greitai papildys tūkstančiai naujų alkoholikų. O ir socialinės sąlygos turi būti tokios, kad žmogui net nekiltų mintis temdyti savo sąmonę.

Keistai atrodo ir kova už taiką kariaujant.. Kol žmones tarpusavyje priešins, kol bus karo pramonė, kuri gamina žudymo įrankius – bus karai. Juk jei nebūtų ginklų, nebūtų ir karų provokatorių. O susipykę kaimynai blogiausiu atveju apsimėtytų akmenimis..

Kova su ligomis labai skaudi. Kiekviena liga turi keletą faktorių, kurie sudaro sąlygas jai atsirasti. Jei žmones būtų mokomi sveikai gyventi, jei maistas ir aplinka būtų sveiki, jei socialinė santvarka nekeltų nuolatinio streso – nebūtų sąlygų, kurios būtų palankios ligoms atsirasti.

Kiekvienas veiksmas turi pradžią, ištakas arba – priežastį. Jei pradedame kovoti su veiksmo pasekme – kovojame su vėjo malūnais.. Blogis gali būti neutralizuotas vieninteliu būdu – panaikinus jo pradžią, ištakas arba – priežastį.

Ir tai nereiškia, kad turime sėdėti rankas sudėję. Tiesiog turime mokytis atpažinti blogį – kad jo nekartotume. Ir ne tik matomą blogio išraišką – pasekmės, bet ir aiškiai matyti jo atsiradimo priežastis – kad nesudarytume sąlygų jam atsirasti.

Ir nors blogio dabar daug, atpažinti jį paprasta: blogis yra doros priešingybė. Kiekvienas žmogus turi įgimtą doros pojūtį per sąžinės balsą.

Doras elgesys yra stipriausias priešnuodis blogiui. Kuo daugiau dorų, tyros sąmonės žmonių – tuo greičiau baigiasi palankios sąlygos blogiui gyvuoti.

Todėl – baikime kovas su vėjo malūnais.. Ugnimi ugnies neužgesinsime, ką pasėsime – tą ir skinsime. Sėkime dorą – visas žmogiškas dorybes, tuomet skinsime taiką, vienybę ir meilę 🙂 .

Tai mūsų gyvenimas

Labai įdomus teksto rašymo būdas: šiuo atveju aprašoma mūsų realybė, o kai skaitome eilutes iš apačios į viršų – gaunasi visai kita prasmė 🙂 . Pažiūrim:

Nesuprantantiems rusų kalbos mano vertimas:

Tai – mūsų gyvenimas
Juk viskas dar įmanoma
Susimąstyti apie tai, kaip mes norime čia gyventi
Bet… mes neturime kito pasirinkimo, tik
Pasiduoti mastymo stereotipų valdžiai
Sunku laužyti įpročius, ir taip patogu
Būti šiuolaikiniais vergais
Ir jau neįmanoma
Gyventi džiaugsme, lygybėje, tiesiog kaip broliai
Mūsų vaikai auga ir nori
Būti apatiškais ir tuščiais firminių “brendų“ vartotojais
Praėjo laikai, kai mes norėjome
Vystyti tokias vertybes, kaip rūpestis kitais ir meilė artimam
Ir mes daliname apdovanojimus, skatinančius
Veidmainiškumą, agresiją, gerbėtrošką
Mes tiesiog nenorime matyti
Štai mūsų devizas
Viltis
Šito daugiau nėra mumyse
Cinizmas
Tai mūsų vienintelis būdas išgyventi
Tokiame pasaulyje suvokimas, kaip stipriai esame susieti
Pasmerktas žlugti
Egocentrizmas, atsainumas ir baimė
Gaubia mus iš visų pusių
O šiluma, pasitikėjimas ir draugo petys
Visa tai jau gilioje praeityje
Suktumo, gobšumo ir išnaudojimo valdžia
Plinta kaip epidemija, apimdama visą visuomenę
“Pamilk artimą savo kaip save patį“
Tai labiausiai nuvalkiota frazė
Ir nėra jokių šansų kažką pakeisti
Tai mūsų gyvenimas. Bet… Mes galime jį apversti
Kartu.

(O dabar skaitykite sakinius iš apačios į viršų 🙂 )

Paradoksai, arba apverstos vertybės

Jei vadovaujamės gyvenime dalykais, kurie prieštarauja sveikai nuovokai ir žmogaus prigimčiai, anksčiau ar vėliau, tačiau neišvengiamai kyla vidiniai prieštaravimai, neviltis ir beprasmiškumo pojūtis.

Tai – paradoksai, kurių mūsų gyvenime jau nemažai.. tereikia atidžiau apsižvalgyti, pažiūrėti į visuomenę, šeimą, žmoniją, pasaulį – ir pamatysime juos visu gražumu.

Kaip įsileidžiame juos į savo gyvenimą ir kodėl pradedame jais vadovautis? Dėl daugelio priežasčių: neturime vientiso pasaulio vaizdo, nesigiliname į įvykių priežastis, netikriname skleidžiamos informacijos, vadovaujamės šablonais, neturime moralinių nuostatų, paklūstame daugumai.

Štai tuomet ir tampame lengvai įtikinami bet kuo, net jei akivaizdžiai matome ir jaučiame, kad tai neteisinga ar net absurdiška. Na, ne veltui, matyt, yra pasaka apie nuogą karalių 😉 ..

O kai jau pradedame vadovautis kažkokia idėja, įsijungia psichikos apsauginis mechanizmas: mes turime sau pateisinti tai, ką darome, todėl atrandame visus argumentus “už“, kitaip mūsų psichika tiesiog neatlaikytų.

Tačiau ilgai vadovautis melu ar absurdiškais dalykais taip pat negalime – anksčiau ar vėliau vis gi ateina praregėjimas. Ir dažnai reikia drąsos ne tik pamatyti tiesą, bet ir pripažinti sau, kad klydome.. Be to, tai, kas netikra – galiausiai griūva, subyra, todėl tampa aiškiai visiems matoma.

Dabar ryškėja vis daugiau paradoksų – atėjo laikas! Kviečiu pažvelgti į kai kuriuos iš jų, manau, kad daugelis juos jau matote.

* Vienas didžiausių mūsų dienų paradoksų – žmogus nesuvokia, kad gyvena tam tikroje sistemoje, kuri reguliuoja jo gyvenimą. Jam įteigta, kad gyvenimas – veiksmų virtinė, už kuriuos niekas neatsakingas, nes jie vyksta tarsi savaime. Na, o jei kažkas nesiseka – pats kaltas.

* Paradoksas – daiktai pavergė žmones, o gamintojai jau seniai tapo žmonių šeimininkais – juk jie geriau “žino“, ko žmonėms reikia. Šiandien nei vienas daiktas negaminamas tikriesiems žmonių poreikiams patenkinti, nes pagrindinis tikslas – kuo didesnis pelnas kuo mažesnėmis sąnaudomis.

* Paradoksalus dvejopo standarto pavyzdys: už žmogaus nužudymą yra įstatymo nustatyta bausmė, o štai kareivis skaitomas didvyriu, kaip ir karas (organizuotos masinės žudynės) – “normalus“ dalykas, “taikdariška misija“. Tuo tarpu niekas negali spręsti – kam gyventi, o ką žudyti. Teisė gyventi – prigimtinė.

* Visą savo vaikystę vaikai mokykloje mokosi faktų ir dalykų, dauguma kurių jiems neįdomūs, ir kuriuos po to labai retai naudoja gyvenime, tačiau tai vadinama lavinimu. O standartizuota mokymo sistema palengva nužudo vaikiškas svajones apie būsimą profesiją ir paskatina rinktis pelningą specialybę.

* Paradoksas – mes piktinamės vaikų žiaurumu, tačiau nepastebime nuolat skleidžiamo smurto vaizdų per žinias, televiziją, filmus, vaikiškus žurnalus ir knygas, kompiuterinius žaidimus ir multiplikacinius filmus. Nepastebime ir spaudimo bei besąlygiško reikalavimo paklusti auklėjime ir mokymo įstaigose.

* Mes praradome vienybės pojūtį, o kartu ir savisaugos jausmą: mes negalvojame apie kitų žmonių ar žmonijos problemas, kol tai nepaliečia asmeniškai. Badas, ligos, skurdas, alkoholizmas, karai, nusikaltimai, nelaimės – tai mūsų tarsi neliečia, tai liečia kažką kitą arba tėra vaizdai per televiziją. Kol.. avarija dėl girto vairuotojo kaltės, vagystė, liga, nelaimė nepasibeldžia į mūsų gyvenimą.

* Paradoksas – pinigai tapo didžiausia “vertybe“, didesnė už žmogų, dėl pinigų gali būti pamintos visos žmogiškos savybės: sutikite, kad už N.. sumą dauguma atsisakys savo idealų, principų, įsitikinimų, draugų, t.y., parsiduos..

* Šiuolaikinių žmonių santykiai – vartotojiški, tarsi viena kitą išnaudojančių gyvų mašinų: darbdavys išnaudoja darbuotojus, prekybininkas – pirkėjus, santuokos kupinos išskaičiavimo, draugystė – savanaudiškumo. Kiekvienas gali būti preke ar pirkėju, o išorinis mandagumas slepia šaltumą ir abejingumą.

* Žmogus praranda savo individualumą, jis jaučiasi toks, kokiu jį nori matyti kiti, jis nuolat siekia atitikti kažkokius standartus. Todėl nuoširdų juoką keičia dirbtinė šypsena, tuščias plepėjimas – prasmingą bendravimą, šiltą artimą ryšį su žmonėmis – formalumas ir abejingumas.

* Paradoksas – ir į savo kūną žmonės žiūri kaip į negyvą instrumentą, vartotojiškai: žmogui tereikia, kad jis veiktų ir atrodytų nepriekaištingai. Na, o visuomenė žerte žeria stereotipus (mada, dietos, ūgio ir svorio standartai..) – koks turi būti kūnas ir ką reikia su juo daryti.

* Žmonės atitraukti nuo savo prigimtinių poreikių, todėl – paradoksas – jie nežino, kaip praleisti laiką – jie stengiasi jį kažkaip “prastumti“ ir džiaugiasi, kad praėjo eilinė diena.. Tam yra ir “bėgimo nuo savęs“ priemonės: televizija, spauda, kompiuteris, sporto rungtynės – ne vieną ištiktų nervinis priepuolis, jei jų nors trumpam netektų..

Tokių paradoksų mūsų gyvenime – daugybė. Gyvename tokiu laikotarpiu, kai pradedame aiškiai juos matyti. Ir tai yra gerai! Pagaliau suprasime, ko turime savo gyvenime atsisakyti. Tiesa išlaisvina.. 🙂

Pasirinkimas – laimingas gyvenimas

* Kiekvienas gimęs kūdikis turi visas žmogiškas savybes, kurios gali išsivystyti palankiose socialinėse ir kultūrinėse sąlygose. Žmogaus prigimtiniai poreikiai – laimės, harmonijos, meilės ir laisvės siekiai.

* Jei besivystydamas žmogus pasiekia savo žmogiškos prigimties savybių brandumą, tuomet jo psichika sveika. Laimė – tai būties pilnatvės pojūtis, o ne vidinė tuštuma, kurią reikia kažkuo užpildyti.

* Psichinės sveikatos rodiklis yra ne individualus prisitaikymas prie visuomenės, o visuotinis, t.y., visiems tinkantis kriterijus – pozityvus (teigiamas) žmogaus egzistencinių problemų sprendimas.

* Kultūra ir civilizacija vis daugiau prieštarauja žmogaus prigimčiai ir natūraliems poreikiams, todėl tampa socialinių neurozių priežastimi.

* Šalyse, kurios skaitomos civilizuotomis, turtingomis ir klestinčiomis – pats didžiausias psichinių sutrikimų skaičius. Todėl kyla natūralus klausimas – kas iš esmės neteisingo yra mūsų gyvenimo būde, mūsų tiksluose, jei turime tokias pasekmes?

* Mums visiems labai svarbu suprasti, kad vieni veiksmai veda į sveikatą ir laimę, o kiti – į ligas ir nelaimes. Griovimo kelias sąlygoja nelaimes, kūrybinis kelias – laimę.

* Niekas taip neklaidina, kaip įsitikinimas, kad jei dauguma kažką galvoja arba daro – tai teisinga. Juk jei milijonai žmonių turi tas pačias ydas – jos automatiškai nevirsta dorybėmis. Jei milijonai meluoja – melas netampa automatiškai tiesa.

* Svarbiausias sveikos visuomenės gyvenimo principas – visuomenė ir ekonomika turi tarnauti žmogui, o ne žmogus – joms. Mūsų dienomis žmogus su jo siekiais ir poreikiais neteko savo centrinės pozicijos sistemoje, o jo vietą užėmė biznis ir pramonė. Visuomeninį gyvenimą pakeitė socialinės prievolės. Žmogus nustoja būti gerovės matu – juo tampa kuo didesnis pelnas.

* Žmonių bejėgiškumas prieš valdančiuosius ypač aiškiai matomas ekonominių depresijų ir karų metu – t.y., socialinių katastrofų, kurios kaskart skelbiamos kaip atsitiktinumai, nors jos prasideda kaskart, kai sudaromos sąlygos joms atsirasti.

* Žmonės nei turi, nei gali išreikšti “savo“ valią, nes jie – susvetimėję “automatai“, kurių nuomone, pasirinkimais ir skoniu manipuliuoja galingi mechanizmai, nukreipiantys visa tai į tam tikras normas. Individo laisvė – iliuzinė.

* Vietoje to, kad supažindintų žmones su geriausiais visų laikų literatūros, muzikos ir kitais meno kūriniais, masinio informavimo priemonės kartu su reklama kemša į žmonių galvas tamsiausius kliedesius, tolimus nuo realybės ir kupinus sadistiškų fantazijų, prie kurių dvasingas žmogus nė neprieitų.

* Skirtingai nei gyvūnai (kurie gyvena harmonijoje su gamta), žmonės turi praktiškai neribotas prisitaikymo galimybes: jie gali prisitaikyti prie įvairių klimatinių sąlygų, gali daug ką valgyti arba gyventi pusbadžiu, kęsti ilgalaikį psichologinį spaudimą, būti vergu, kariauti, arba – gyventi taikoje, santarvėje ir meilėje.

* Ištisas tautas ar atskiras socialines grupes galima pavergti ir ilgą laiką išnaudoti, bet ilgainiui jos pradeda tam tikru būdu į tai reaguoti: vystosi apatija, dingsta iniciatyva ir kūrybingumas, o galiausiai žmonės praranda gebėjimą vykdyti išnaudotojų diktuojamas funkcijas.

* Kitaip tariant – jei žmogus gyvena sąlygose, kurios prieštarauja jo prigimčiai, jis negali į tai nereaguoti – jis arba degraduoja ir žūsta, arba pradeda aktyviai priešintis, arba kuria palankesnes savo vystymuisi sąlygas.

* Be to, žmoguje kaupiasi tiek neapykantos ir noro griauti tai, kas jį slegia, kad jis pasiryžęs sunaikinti ir engimo sistemą, ir engėjus. O iš kitos pusės – gimsta begalinis laisvės ir nepriklausomybės siekis, troškimas kurti naują, harmoningą visuomenę.

* Progresas negali būti skaitomas moraliu, jei atneša žalą kuriai nors visuomenės grupei. Mūsų laikais ne tik rinkos dėsniai, bet ir technikos bei mokslo pasiekimai pastatyti virš žmogaus, o ne žmogui.

* Mums nereikalingi nei nauji idealai, nei nauji dvasiniai tikslai. Didieji žmonijos mokytojai jau seniai suformulavo sveikos visuomenės principus: tai meilė, taika, dorovė, laisvė, vienybė su žmonėmis, gamta ir visa gyvybe, kūryba, bendradarbiavimas, solidarumas, bendri tikslai, harmonija, laimė..

* Kol galime įsivaizduoti alternatyvas šiuolaikinei visuomenės struktūrai, kol suprantame, kad taip negali toliau tęstis – tol dar ne viskas prarasta. Kol galime tartis, dalintis ir kartu planuoti mūsų visų ateitį – dar yra viltis. Turime rinktis laimingą gyvenimą. Toks ir yra mūsų pasirinkimas!

(Pagal E. Fromo knygą “Sveika visuomenė“, parašytą 1955 metais. Parinko ir vertė – ruvi.lt)

Anomija

Dažniausi šiuolaikinių žmonių skundai – chroniškas nuovargis, apatija, beprasmiškumo pojūtis. Kas juos įtakoja? Tai tiesiog nuotaikų kaita ar depresijos įtakotos būsenos? Ir kodėl tai plinta?

Bet koks masinis reiškinys visuomenėje turi gilias socialines-kultūrines priežastis. Toks “pavargusios visuomenės“ sindromas dar vadinamas anomija (gr. – įstatymų, normų nebuvimas). Pirmasis ją aprašė prancūzų sociologas Emilis Diurkheimas.

Jis nagrinėjo nusikaltimų ir savižudybių priežastis ir priėjo išvadą, kad moralės normų pakrikimas, bandražmogiškų vertybių nuopolis ir socialinių institucijų negebėjimas sukurti organišką solidarumą sudaro sąlygas tokiai socialinei patologijai.

Anomija – socialinis reiškinys, kai susilpnėja visuomeniniai ryšiai, vyksta dorovinis nuopolis, nyksta tradicijos. Tai sukelia socialinę ir psichinę dezorientaciją, nusivylimą, apatiją ir skatina nusikaltimus, alkoholizmą, narkomaniją, savižudybes.

Ypač ryškiai ji pasireiškia įvairių perversmų, krizių, nestabilumo, ryškios žmonių socialinės nelygybės fone. Anomija veikia visus visuomenės narius ir visas jos gyvenimo sritis: žmonės nesijaučia visuomenės dalimi, praranda vertybinius orientyrus, susvetimėja, susipriešina.

Tai visuomenės būsena, kurioje vyksta nuopolis. Tokioje būsenoje žmonės ilgisi “senų gerų laikų“ (kurie tokiame fone dažnokai idealizuojami) – kai buvo moralinės vertybės, vienijančios tradicijos, bendri tikslai ir aiški ateities perspektyva.

Anomija atspindi ir objektyvią socialinės struktūros prieštarą: iškeltų tikslų ir priemonių jiems pasiekti neatitikimą, t.y., kai nurodomi teisėti būdai tikslui pasiekti, bet ekonominiai ištekliai paskirstomi privilegijuotiems visuomenės sluoksniams.

Kai visuomenė susvetimėjusi ir suskaldyta, jos gyvenimas praranda struktūrą: ji suyra į sluoksnius, grupes, atskirus vienišius. Kiekvienas paliktas sau: žmogui nerūpi visuomenė, o visuomenei nerūpi žmogus.

Išlieka tik prievolė laikytis įstatymų, o ko siekiame, kur einame – niekam neaišku. Kiekviename sluoksnyje ar grupėje savos taisyklės ir savos vertybės, kurios nesusietos su kitų grupių ar sluoksnių taisyklėmis ir vertybėmis.

Galime tai palyginti su savo kalbos sukūrimu kažkokioje grupėje: su savais tarpusavyje jie susikalbės, bet pakalbėti su žmonėmis, nepriklausančiais grupei – ne. Žmonių visuomenėje niekas nejungia: nėra bendrų siekių, nėra vienijančios veiklos ar bendros perspektyvos.

Akivaizdu, kad tokioje būsenoje atsidūrė visa žmonija – išgyvename gilią anomiją. Esame susiskaldę, susipriešinę, abejingi, chroniškai pavargę ir pametę dorovinius orientyrus. Ir – kiekvienas sau..

Tačiau esame socialios būtybės, ir turime prigimtinį poreikį ne tik bendrauti, turėti socialinių ryšių, bet ir bendradarbiauti visų labui – kad prasmingai gyventume, kad kurtume visų mūsų bendrą ateitį.

Todėl labai norisi kuo greičiau bristi iš tos anomijos.. Nes vargina, nes daro mus apatiškais. Tuo labiau, kad, pasirodo, anomija – ne tik socialinių krizių rodiklis, bet ir socialinių pokyčių postūmis!

Kaip tai padaryti? Pirmiausia – suvokti, kad esame anomijos būsenoje.. ir ne orų ar nuotaikų kaita čia kalta, o mūsų gyvenimo struktūra.

Visiems labai svarbu suprasti – kokioje visuomenėje gyvename ir koks gyvenimo būdas veda į socialinę patologiją. Sveikoje visuomenėje visi jos nariai svarbūs, reikalingi ir vieningi.

Kad tai pasiektume, kiekvienas turime remtis bendražmogiškomis vertybėmis. Kiekvieną akimirką ir kiekvienoje situacijoje. Taip nuo mažų žingsnelių gimsta dideli gražūs darbai visų mūsų labui.

O kai žmonės remiasi pamatinėmis vertybėmis ir pradeda bendradarbiauti, tuomet, kaip ir besikuriančioje šeimoje, vietoje “aš“ atsiranda “mes“, vietoje “man“ – “mums“, o vietoje “mano“ – “mūsų“..

Gimsta Vienybė: mūsų šeima, mūsų gatvė, mūsų bendruomenė, mūsų visuomenė, mūsų Tėvynė, mūsų žmonija, mūsų Žemė, mūsų ateitis 🙂 ..

Pamąstymai apie sėkmę

Kas gi yra sėkmė šiuolaikiniame pasaulyje? Ir kokie jie, sėkmingi žmonės? Kokią naudą, kokią gerovę jie sukuria? Ne siaura egoistine prasme, bet platesne – visuomenės, žmonijos, planetos?. Juk ne veltui jie vadinami sėkmingais..

Kai kalbame apie tokius žmones, prieš akis tuoj pat iškyla būrelis vietinių “garsenybių“, ir didesnis – pasaulinis “žvaigždynas“. Bet greičiau tai populiarūs,o ne kažkuo nusipelnę žmonės, apie kuriuos kasdien rašo spauda ir rodo televizija.

Jei kalbėsime apie profesijas – koks, pavyzdžiui, yra sėkmingas gydytojas? Tas, kuris puikiai atlieka sudėtingiausias operacijas ir gelbėja gyvybes, ar tas, kuris atidarė privačią kliniką aptarnauja turtingus klientus?

O sėkmingas rašytojas? Tas, kuris parašo prasmingą kūrinį ir skleidžia tiesą apie bendražmogiškas vertybes, ar tas, kuris gali atspausdinti savo knygas tūkstantiniais tiražais?

Ir koks turėtų būti sėkmingas mokytojas, sėkmingas filosofas, sėkmingas geologas ar ornitologas?.. Kai kurioms profesijoms sunkoka pritaikyti šiuolaikinės sėkmės kriterijus, tiesa?

Taip yra dėl vienos paprastos priežasties – dabartinės visuomenės sėkmės supratimo: ją žmonės šiandien sieja išskirtinai su pinigais (t.y., jų kiekiu), o bet kokios veiklos motyvas – pelno siekimas visais įmanomais būdais.

Kai pagrindinė siekiamybė – pinigai, tuomet bet kokios profesijos žmonių veikla orientuota į kuo didesnį pelną, o ne į visuotinę gerovę. Todėl tokie žmonės negelbėja, nepadeda, nekuria, neatlieka visiems naudingų darbų. Jie veikia tik sau arba siauram “savų“ ratui.

Toks “sėkmingumo“ modelis – iš esmės nesveikas, nes besistengdamas atitikti šiuos kriterijus, žmogus turi konkuruoti, varžytis, manipuliuoti, stengtis išsilaikyti, t.y., gyventi nuolatinėje įtampoje ir baimėje.

Jo gyvenimas – amžina kova, nes supa ne bendraminčiai ar bendražygiai, bet konkurentai, kurie bet kurią akimirką gali pakenkti arba be skrupulų sužlugdyti: “ nieko asmeniško tai tik biznis“.. Konkurencija skatina pačias žemiausias egoizmo apraiškas.

Gal todėl toks “sėkmingumo“ modelis vadinamas nesveiku ir griaunančiu, todėl tiek pasaulyje priešiškumo, karų ir begalinių krizių? Juk priešakyje – vadovų pozicijose – atsiduria patys aršiausi, nesiskaitantys su niekuo, paminantys bet kokius žmoniškumo principus..

Jie griauna viską, prie ko prisiliečia, jie manipuliuoja ir nesibodi jokių priemonių, kad tik išliktų ir patenkintų savo asmenines ambicijas. Tai griovėjai, nebranginantys nieko, išskyrus savo “sėkmingumą“ ir gėrybes, kurias jis suteikia.

Tačiau griaudami negalime nieko sukurti.. Griovimas ir kūryba – priešingos sąvokos. Griaudami nesukursime nei laimės, nei harmonijos, nei tuo labiau – visuotinės gerovės.

Šiandien jau pasiekėme ir negatyvumo, ir dorovinių prieštaravimų ribą – kai “normaliais“ įvardiname ir skaitome absoliučiai negatyvius reiškinius. Nes lygiuojamės į “sėkmingus“.. ir tampame jų liguistų ambicijų įkaitais.

Todėl – keiskime “sėkmingumo“ kriterijus. Kiekvienas veiksmas turi savo pradžią – pradėkime jau šiandien vadovautis žmoniškumo principais. Mūsų gražiajai planetai nereikalingi parazitai ir griovėjai.

Jai ir visai žmonijai reikalingi taikūs, mylintys, kūrybingi ir geranoriški žmonės, kurie saugos planetą, kurs harmoniją, darbuosis ir bendradarbiaus visų labui. Žmonės, kurie turės gražius bendrus tikslus.

Ir tegul sėkmingumas bus matuojamas gerais darbais. O sėkmingi bus tie žmonės, kurie kiekvieną dieną padaro šį pasaulį nors truputį geresniu 🙂 ..