Dažniausi šiuolaikinių žmonių skundai – chroniškas nuovargis, apatija, beprasmiškumo pojūtis. Kas juos įtakoja? Tai tiesiog nuotaikų kaita ar depresijos įtakotos būsenos? Ir kodėl tai plinta?
Bet koks masinis reiškinys visuomenėje turi gilias socialines-kultūrines priežastis. Toks “pavargusios visuomenės“ sindromas dar vadinamas anomija (gr. – įstatymų, normų nebuvimas). Pirmasis ją aprašė prancūzų sociologas Emilis Diurkheimas.
Jis nagrinėjo nusikaltimų ir savižudybių priežastis ir priėjo išvadą, kad moralės normų pakrikimas, bandražmogiškų vertybių nuopolis ir socialinių institucijų negebėjimas sukurti organišką solidarumą sudaro sąlygas tokiai socialinei patologijai.
Anomija – socialinis reiškinys, kai susilpnėja visuomeniniai ryšiai, vyksta dorovinis nuopolis, nyksta tradicijos. Tai sukelia socialinę ir psichinę dezorientaciją, nusivylimą, apatiją ir skatina nusikaltimus, alkoholizmą, narkomaniją, savižudybes.
Ypač ryškiai ji pasireiškia įvairių perversmų, krizių, nestabilumo, ryškios žmonių socialinės nelygybės fone. Anomija veikia visus visuomenės narius ir visas jos gyvenimo sritis: žmonės nesijaučia visuomenės dalimi, praranda vertybinius orientyrus, susvetimėja, susipriešina.
Tai visuomenės būsena, kurioje vyksta nuopolis. Tokioje būsenoje žmonės ilgisi “senų gerų laikų“ (kurie tokiame fone dažnokai idealizuojami) – kai buvo moralinės vertybės, vienijančios tradicijos, bendri tikslai ir aiški ateities perspektyva.
Anomija atspindi ir objektyvią socialinės struktūros prieštarą: iškeltų tikslų ir priemonių jiems pasiekti neatitikimą, t.y., kai nurodomi teisėti būdai tikslui pasiekti, bet ekonominiai ištekliai paskirstomi privilegijuotiems visuomenės sluoksniams.
Kai visuomenė susvetimėjusi ir suskaldyta, jos gyvenimas praranda struktūrą: ji suyra į sluoksnius, grupes, atskirus vienišius. Kiekvienas paliktas sau: žmogui nerūpi visuomenė, o visuomenei nerūpi žmogus.
Išlieka tik prievolė laikytis įstatymų, o ko siekiame, kur einame – niekam neaišku. Kiekviename sluoksnyje ar grupėje savos taisyklės ir savos vertybės, kurios nesusietos su kitų grupių ar sluoksnių taisyklėmis ir vertybėmis.
Galime tai palyginti su savo kalbos sukūrimu kažkokioje grupėje: su savais tarpusavyje jie susikalbės, bet pakalbėti su žmonėmis, nepriklausančiais grupei – ne. Žmonių visuomenėje niekas nejungia: nėra bendrų siekių, nėra vienijančios veiklos ar bendros perspektyvos.
Akivaizdu, kad tokioje būsenoje atsidūrė visa žmonija – išgyvename gilią anomiją. Esame susiskaldę, susipriešinę, abejingi, chroniškai pavargę ir pametę dorovinius orientyrus. Ir – kiekvienas sau..
Tačiau esame socialios būtybės, ir turime prigimtinį poreikį ne tik bendrauti, turėti socialinių ryšių, bet ir bendradarbiauti visų labui – kad prasmingai gyventume, kad kurtume visų mūsų bendrą ateitį.
Todėl labai norisi kuo greičiau bristi iš tos anomijos.. Nes vargina, nes daro mus apatiškais. Tuo labiau, kad, pasirodo, anomija – ne tik socialinių krizių rodiklis, bet ir socialinių pokyčių postūmis!
Kaip tai padaryti? Pirmiausia – suvokti, kad esame anomijos būsenoje.. ir ne orų ar nuotaikų kaita čia kalta, o mūsų gyvenimo struktūra.
Visiems labai svarbu suprasti – kokioje visuomenėje gyvename ir koks gyvenimo būdas veda į socialinę patologiją. Sveikoje visuomenėje visi jos nariai svarbūs, reikalingi ir vieningi.
Kad tai pasiektume, kiekvienas turime remtis bendražmogiškomis vertybėmis. Kiekvieną akimirką ir kiekvienoje situacijoje. Taip nuo mažų žingsnelių gimsta dideli gražūs darbai visų mūsų labui.
O kai žmonės remiasi pamatinėmis vertybėmis ir pradeda bendradarbiauti, tuomet, kaip ir besikuriančioje šeimoje, vietoje “aš“ atsiranda “mes“, vietoje “man“ – “mums“, o vietoje “mano“ – “mūsų“..
Gimsta Vienybė: mūsų šeima, mūsų gatvė, mūsų bendruomenė, mūsų visuomenė, mūsų Tėvynė, mūsų žmonija, mūsų Žemė, mūsų ateitis 🙂 ..
ruvi 
Labai ačiū, visada malonu paskaityti tokias mintis 🙂 kaip jūs manote, ar egzistuoja kur nors visuomenė, kuri neturėtų kuri nebūtų paveikta anomijos? Ar tokia visuomenė kada nors egzistavo? Bandau sugalvotį bent vieną pavyzdį, bet nelabai sekasi.
PatinkaPatinka
“Talentingas žmogus- tai šaulys, galintis pataikyti į taikinį, į kurį nepataiko kiti. Genijus- tai šaulys, pataikantis į taikinį, kurio kiti nemato.“ Irvin D. Yalom.
Sveikinu, Jūs pataikėte į taikinį kurio kiti nemato. Labai teisingas straipsnis.
PatinkaPatinka
Sveiki 🙂
Dėkoju už gerus žodžius!
Kai žmogui gerai, jis nesigilina – kodėl. O kai blogai, ir ne tik vienam, žmonės pradeda ieškoti priežasčių, kodėl taip yra. Tam, kad pamatytume tas priežastis, turime pažiūrėti į faktus, o ne klausytis begalinių kalbų apie tai, kaip mes “tobulėjame“, nors aplink – skurdas, priešiškumas, badas, bedarbystė, ligos, korupcija, karai.. Ir niekas už tai neatsakingas, visi kaltina vieni kitus ir viskas tarsi savaime išdygsta.
Socialinės patologijos arba žmonijos depresijos apibrėžimas – anomija – atsako į daugelį klausimų. Nes kai nežinai tiesos, visada pradedi vadovautis melu arba kažkieno interpretacijomis. O kai atrandi priežastį – galima ją pradėti šalinti ir pagaliau taisyti, keisti situaciją.
Ir tam nereikia laukti komandų ar įstatymų – kiekvienas savo gyvenime, savo šeimoje, savo darbo vietoje galime būti žmonišku, geru žmogumi ir pradėti palengva harmonizuoti savo aplinką ir vienyti tai, kas buvo suardyta.
Viskas turi pradžią, o gėris auga iš kilnių, didingų idėjų ir – mažų pradinių žingsnelių 🙂 . Sociologai paskaičiavo, kad realūs pokyčiai pradedami tuomet, kai 5% visuomenės pradeda skleisti ir įgyvendinti naujas idėjas. Stabilūs pokyčiai, tobulėjimas pasiekiamas būtent tuomet, kai keičiamas suvokimas – tuomet pradedama šalinti blogio priežastis, o ne kovojama su pasekmėmis.
Ir dar – svarbu suprasti, kad anomiją sukelia valdymo būdas, tai valdymo rezultatas. O kraštutinės anomijos formos sukelia žmonių nepasitenkinimą gyvenimu ir poreikį bei postūmį viską keisti. Tai ta situacija, kai taip jau neįmanoma gyventi – vieni pasineria į apatiją arba bando bėgti nuo kankinančio beprasmybės jausmo, o kiti – jau realiai imasi pokyčių.
LNS, ir man kilo toks klausimas – ar buvo harmoningos bendruomenės – kad būtų aiškiau, į ką lygiuotis.. Istoriniais aprašymais remtis negalime, nes jie visaip interpretuojami ir perrašomi, todėl galime tik teoriškai pasvarstyti – kokia turėtų būti tokia visuomenė.
Manau, tokia bendruomenė pirmiausiai turi labai aiškius moralės, dorovės principus – juk tai gyvenimo orientyrai. Jei jų nėra – galima primesti bet kokius (ką ir matome dabar). Gyvenimo orientyrai turi būti vienijantys, skatinantys išreikšti geriausias žmonių savybes, dirbti, tobulėti ir kurti visų labui, tausojant mūsų vienintelius namus ir maitintoją – Žemę.
O jei pažiūrėsime atidžiau – tokios bendruomenės buvo kaimuose: matyt, mažoje gyvenvietėje, kur visi pažįsta vienas kitą, kitaip ir neįmanoma. Tam, kad žmonės sugyventų ir išgyventų, reikia bendradarbiauti, padėti vieni kitiems, laikytis tam tikrų dorovės principų.
Beje, kaimuose žmonės gyveno natūraliais mainais – dalinosi ir keitėsi tuo, kas ką užaugina ar pagamina, už darbą atsiskaitydavo taip pat mainais, todėl ir pinigai buvo minimaliai reikalingi. Matyt, ne šiaip sau kaimus visada taip nuosekliai ardė ir naikino – kartu juk sunaikino ir tą bendro gyvenimo, savitarpio palaikymo modelį..
Na va, bekomentuojant dar vieną straipsnelį surašysiu 🙂 . Nors visada stengiuosi rašyti trumpai ir aiškiai, komentaruose taip nesigauna 😉 .
Visiems ačiū! Saulėtos nuotaikos 🙂 !
PatinkaPatinka
Taip ir yra. Dar tave apkaltina, kad linkęs į depresijas ar esi negatyvus ir nemoki džiaugtis gyvenimu. Vau, bet yra baziniai poreikiai ir jei jų nepatenkinam jie pasidaro problemomis! Ir pakol jų neišsprendi, nes negali, tu negali džiaugtis iš širdies. O jeigu tokių problemų daug??? Tai va… Čia yra raktas tų depresijų, kad žmogui užkrauna neišsprendžiamas problemas. Tada nieko nesinori. Moralės jokios senai nėra. Jeigu ji būtų tai žmonėms neužkrautų tokios naštos. O dabar vieni šoka ir dainuoja, nes paskendę pertekliuj ir linksminasį, o kiti negali galų sudurt. Išsigimimas totalinis, žmoniškumo neliko nei lašo. Neatgimsime jau, čia reiktų stebuklo, nes perdaug supuvus jau ir galva ir uodega.
PatinkaPatinka
Milda,
kuo žmogui sunkiau, tuo daugiau šansų, kad jis atsigręš į Dievą.
PatinkaPatinka
Labas. Tik iš Dievo dar galim tikėtis stebuklo… O dabar mes atiduoti nelabojo eksperimentams ir sprendžiant iš rezultatų, jam labai sekasi! Kaip lengvai žmonės parduoda jam savo dūšią! Net su malonumu. Liūdna žiūrėti į visą tą beprotybę. Geras žmogus dabar skaitomas kvailu arba silpnu. Jis negali meluoti, vogti, lipti per galvas. Todėl lieka už borto. Tokioje situacijoje labai sunku išlikti žmogumi ir velnio užvaldytoje karalystėje įžvelgti Dievą. Bet trauktis nėra kur, jau tupim visi duobėj. Viltis beliko, jinai miršta paskutinė, tikėsimės stebuklo! 🙂 🙂 Aš tikrai ne pesimistė, bet realybė labai liūdina. Plius lyja! 🙂
PatinkaPatinka
Sveiki 🙂
Milda, ačiū tau už nuoširdumą ir kad taip plačiai išdėstei savo matymą! Nesiginčysiu – realybė niūroka, bet tai, kad tu matai, kad daug kas ne taip, jau yra gerai: tu supranti, ką reikia keisti. Tik nereikia nuolat į viską žiūrėti ir liūdėti, reikia eiti toliau – keisti savo asmeninę erdvę, harmonizuoti kiekvieną situaciją, kurioje atsiduri.
Jei tik liūdėsime ir piktinsimės, bet nieko nedarysime, tai viskas liks taip, kaip buvę. Taip, tai nelengva, bet kas gi tai darys, jei ne mes?., todėl – stiprybės, nuoseklumo ir.. kantrybės. Tik blogi darbai daromi greitai 🙂 ..
Teisingas oposumo pastebėjimas – tamsa aplink skatina atsigręžti į esmę, ištakas, Kūrėją – taip atgauname vidinę stiprybę, dvasinę jėgą, pasitikėjimą gyvenimo dėsniais ir postūmį keisti, harmonizuoti gyvenimą.
O lietus.. už debesų šypsosi saulė, nepamiršk šito 😉 !
Visiems AČIŪ 🙂 ! Jaukaus vakaro!
PatinkaPatinka