Iliuzijos, kurias laikome tikrove

Kiekvienas žmogus, susidūręs su rytų filosofija, yra girdėjęs teiginį, kad šiuolaikinės civilizacijos žmonės gyvena iliuzijose. Dažniausiai tai sukelia nuostabą: kaip taip gali būti – juk viską galime pamatyti ir paliesti, o ir matome visi tuos pačius vaizdus?.

Tačiau rytiečiai kalba ne apie materiją, o apie žmogaus psichikos kuriamas iliuzijas: minčių ir mąstymo šablonus, kurie reguliuoja mūsų gyvenimą, mūsų veiklą, ir tuo pačiu, žinoma, veikia ir materiją.

O iliuzijomis juos vadina todėl, kad jie atitraukia žmones nuo jų tikrosios prigimties, ir dėl to žmonės pradeda vadovautis netikromis (iliuzinėmis) nuostatomis ir vertybėmis.

Rezultatas: vietoje tobulėjimo – sąmoningumo nuopolis, griovimas ir degradacija – tereikia pažiūrėti į bet kurią mūsų gyvenimo sritį: ekologiją, visuomeninius santykius, bendravimą šeimoje, ekonomiką, politiką ir t.t..

Bet žmonės labai nemėgsta pripažinti, kad klysta arba kad yra sąmoningai klaidinami, todėl retas išdrįsta pažvelgti į gyvenimo realybę tokią, kokia ji yra ir ieškoti visų negerovių priežasčių – paprasčiau viską nurašyti į įvairias “sąmokslo teorijas“..

Juolab, kad įvairūs mąstymo šablonai buvo ir tebėra diegiami nuo seniausių laikų, todėl kiekvienas žmogus jau nuo vaikystės yra panardinamas į tradicijomis tapusias iliuzijas, kuriomis vėliau ir pats pradeda vadovautis gyvenime.

Mes dažnai net nepastebime, kad tikime tik žodžiais ir neieškome tų žodžių patvirtinimo – faktų. O kad nekiltų noras ieškoti tiesos, raminamės žodžiais: “Kaip buvo, taip ir bus“, “Nieko čia nepakeisi“, “Turiu būti kaip visi“, “Jei kažkas negerai – pats kaltas“..

Ir jei kyla mintis, kad “kažkas ne taip“ (o taip dažniausiai nutinka skausmingai susidūrus akis į akį su realybe), šalia iškyla logiškas klausimas – kam reikalinga ta visa apgaulė? Rytietis gudriai šyptelėjęs atsakytų: žiūrėk, kam tai naudinga..

Tai galime palyginti su fokusų rodymu: jei fokusininkas nori apgauti, jis sukurs iliuziją, kad atitrauktų dėmesį nuo realybės. Ir kol žmonės susižavėję žiūri į nieko vertus triukus, fokusininkas pasinaudoja galimybe juos apgauti.

Jei norime išsivaduoti iš iliuzijų – turime pamatyti realybę tokią, kokia ji yra. Ir jei kadaise tiesa apie mūsų realybę buvo pasiekiama tik pašvęstiesiems adeptams – mūsų informaciniais laikais tai tik noro ir asmeninių pastangų klausimas.

Tiesa išlaisvina, o noras augti ir tobulėti – prigimtinis kiekvienam iš mūsų. Juk iliuzijos sukausto, apriboja, nukreipia “pramintais takais“ į šalį nuo įgimtų, individualių kiekvieno gebėjimų, todėl vadovaudamasis jomis, žmogus negali nei gerai jaustis, nei būti laimingas – jį tiesiog perpildo gilūs vidiniai prieštaravimai.

Mes iš tiesų gyvename iliuzijų pasaulyje, kur daugybė problemų iškyla tik todėl, kad yra mums primetamos, ir dėl to mes praradome realybės pojūtį, pasitikėjimą savimi, orumo jausmą ir tikėjimą ateitimi.

Bet iliuzijos negali gyvuoti amžinai – anksčiau ar vėliau, kaip tuos fokusininko triukus, jas pamato visi. Mes gyvename įdomiais laikais, kai visos “fokusininkų“ apgaulės kyla į paviršių, ir jau negalime jų nematyti.

Pažvelkime į tai, kas jau akivaizdu.

Gerovės ir laimės iliuzija. Ji skatinama ir palaikoma vartojimo filosofija, tapatinama su klestėjimu, laime ir gerove. Tai gali būti pasiekiama vieninteliu būdu – daugybe pramogų ir daiktų, kuriuos kiekvienas “privalo“ turėti.

Tam, kad visa tai įsigytų, dažnas įlenda į nesibaigiančias skolas – tam sukurta bankų sistema, kuri iš to pelnosi. Tačiau laimės sutapatinimas su daiktais iš tiesų nesuteikia laimės.

Tačiau tikroji laimė – tai vidinė būsena, dalykai, kurių negalima nupirkti už jokius pinigus: tai sveikata, meilė, draugystė, nuoširdus bendravimas, kūrybingumas, harmoninga sąveika su gamta ir visa gyvybe, vienybė..

Pasirinkimo laisvės iliuzija. Mums teigiama, kad mes turime pasirinkimo laisvę. Bet iš tiesų mums siūlo tik tam tikrus pasirinkimų variantus – galime ribotai rinktis tik iš to, ką mums siūlo, ir bet kuris pasirinkimas bus iš esmės blogas.

Kodėl? Todėl, kad tą pasirinkimą reguliuos įstatymai ir mokesčiai, kurie galės būti keičiami be jūsų valios t.y., bus griežta kontrolė ir jūsų “laisvės“ valdymas. Pasirinkimo laisvės iliuzija – galinga poveikio priemonė, nes žmogus galiausiai patiki, kad laisvė gali būti tik tam tikruose nustatytuose rėmuose.

Tiesos iliuzija. Šiuolaikiniam žmogui įteigta, kad jis pats nieko nenusimano ir negali žinoti, kad visa tiesa – tik žiniasklaidos priemonėse, todėl tiesą galima sužinoti tik iš oficialios spaudos, radijo ir televizijos.

Dauguma žmonių aklai tiki tuo, ką skleidžia masinės informacijos priemonės. Tokiu būdu žmogus atpratinamas net nuo minties, kad jis gali savarankiškai mąstyti, tikrinti informaciją ir daryti savo išvadas. O kartu – užslopinamas ir gebėjimas atskirti melą nuo tiesos.

Iliuzija, kad įstatymai palaiko tvarką. Daugumai mūsų įstatymų laikymasis – moralinė pareiga. Tačiau korupcija, politiniai skandalai, turtingųjų nebaudžiamumas, teismų šališkumas, kišimasis į kitų valstybių reikalus ir net suvereniteto pažeidimai rodo, kad įstatymai – lankstus reikalas.

Todėl tiek karų ir chaoso pasaulyje. Kad įstatymai veiktų, jie turi būti pamatiniai, nekintami (neperrašomi ar nemanipuliuojami “pagal situaciją“), skaidrūs (neslapti, visiems žinomi) ir visiems vienodai taikomi. Teisūs rytų filosofai: “Kuo daugiau įstatymų, tuo daugiau betvarkės“..

Iliuzija “Laikas – pinigai“. Pinigams mūsų laikais suteikiama išskirtinė reikšmė – jais matuojama viskas, net mūsų gyvenimo laikas.

Tuo tarpu laikas – tai ir yra mūsų gyvenimas. Nematuokime savo gyvenimo pinigais, tai didelė iliuzija, kuri paverčia mus pinigų įkaitais ir vergais. Skirkime savo laiką tam, kas iš tiesų vertinga ir prasminga.

Susiskaldymo iliuzija. Tai garsi strategija “Skaldyk ir valdyk“, kai žmonėms diegiama mintis, kad visada yra priešai, su kuriais reikia kovoti arba konkuruoti, kad yra “savi“ ir “svetimi“, “geri“ ir “blogi“.

Toks mąstymas skatina agresiją žmonėms, kurių kartais net nesame matę.. O juk nepagrįsta agresija – ne tik neadekvatus elgesys, bet ir skaitoma psichiniu sutrikimu. Todėl turime tokio mastymo ryžtingai atsisakyti – tai baisi iliuzija.

Juk žmonija – tarsi vienas kūnas, vieningas organizmas, kur nėra ir negali būti gerų ir blogų, nes bet kokia priešprieša kenkia visiems ir kiekvienam. Mes negalime būti laimingi, kol kenčia nors nedidelė žmonijos dalis – ta kančia slėgs mus visus.

Turime pradėti bendradarbiauti ir veikti išvien visų labui. Nuo to priklausys visų mūsų ateitis. Tik vienybė gali pagaliau suteikti visai žmonijai geros ateities perspektyvą.

Tokių iliuzijų, kurias laikome tiesa ir nepajudinama tikrove, yra ir daugiau. Kad jas išsklaidytume – turime liautis aklai tikėti tuo, ką mums sako ir pradėti savarankiškai mąstyti, išmokti palyginti kalbas ir faktus.

Tik tuomet atgausime savo žmogiškąjį orumą ir pradėsime vadovautis tiesa savo gyvenime. O žinančius tiesą jau neapgausi – tai reiškia, kad iliuzijos neteks ne tik prasmės, bet ir savo jėgos, ir.. tiesiog išnyks 🙂 .

Reklama

2 mintys apie „Iliuzijos, kurias laikome tikrove“

  1. Atgalinis pranešimas: Atrasti save, atverti save.. – ruvi

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s