Svarbiausi klausimai

Ko gero, kiekvienas žmogus, paklaustas, ar pažįsta save, atsakytų teigimai. Jis gyvena, jis turi tam tikrą charakterį, jis priima sprendimus, jis kasdien mato save veidrodyje.. Žinoma, pažįsta!

Tačiau kodėl jis toks? Ar tai jis tikrasis? Ar jis pilnai išreiškia save? Kas suformavo ar įtakojo jo pasaulėžiūrą? Ar gali įtakojamas žmogus būti savimi?

Klausimas “ką reiškia būti savimi“ – sudėtingiausias, nes dažniausiai tai siejama su egoizmo apraiškomis. O išdrįsęs būti savimi žmogus paniekinamai apšaukiamas “balta varna“.. Tuo tarpu būti savimi reiškia gyventi pagal savo tikruosius vidinius-dvasinius poreikius ir žmogiškąją prigimtį, t.y., – būti dvasingu žmogumi.

Kiekvienas žmogus turi neribotą vidinį dvasinį potencialą – tai kūrybinė saviraiška, individualūs gabumai ir talentai, o taip pat – įgimtos dorovinės savybės: sąžinės jausmas, vienybės pojūtis, gebėjimas besąlygiškai mylėti.

Šis dvasinis potencialas gali būti vystomas, bet gali būti ir nuslopintas – žmogaus gyvybinė energija tokiu atveju nukreipiama į kažkokius grynai išorinius tikslus.

Tam, kad atskirtume tikruosius vidinius-dvasinius poreikius nuo išorinių tikslų, turime suprasti, kad gyvename tam tikroje sistemoje, kuri visiems mums daro poveikį – nuolat mus nukreipia į išskirtinai išorinius tikslus.

Mes taip įsitraukiame į tuos primetamus išorinius tikslus, kad prarandame gebėjimą suprasti savo tikruosius vidinius poreikius. O laikui bėgant pradedame išorinius tikslus laikyti savo tikraisiais poreikiais ir manome, kad jais mes ir išreiškiame save..

Dabartinė gyvenimo sistema iš visų žmonių daro vartotojus, o ne gyvenimo valdytojus, kūrėjus. Mes mąstome kaip vartotojai, gyvename kaip vartotojai (vartotojiškai žiūrime į tarpusavio santykius, į Žemę, į meilę..) ir galvojame, kad išoriniai poreikiai ir jų tenkinimas tai ir esame mes tikrieji.

Pasaulis užkrėstas vartojimo bacila, todėl dauguma žmonių gyvena primestą, o ne savo gyvenimą. Juos skatina parduoti save tikrąjį už teisę naudotis išorinėmis “gėrybėmis“ ir “vertybėmis“ (primetamais elgesio šablonais ir rėmais).

Taip dvasingumas, žmoniškumas palengva keičiamas pinigais, egoizmu ir savanaudiškumu. O žmogus beveik neturi sričių, kur gali veikti pats, savo laisva valia: jis tegali rinktis iš to, kas jam siūloma, bet dažniau yra nukreipiamas ar įpareigojamas atlikti svetimą valią.

Tačiau anksčiau ar vėliau dėl tokio gyvenimo kyla vidiniai prieštaravimai (neatitikimas tarp vidinių ir primetamų poreikių), įtampa, vidinės tuštumos, beprasmybės pojūtis. Toks gyvenimas neteikia džiaugsmo, nes žmogus neišskleidžia savo vidinio dvasinio potencialo.

Kai esame orientuoti į išorę, visada esame įsitempę, nes turime reaguoti į išorinius dirgiklius, kuriais sistema nuolat “aprūpina“: tai negatyvios žinios, konfliktų ir karų kurstymas, spaudimas mokesčiais, kainų kėlimas, nežinia dėl rytojaus ir įstatymai, pagal kuriuos gyventi darosi neįmanoma..

Tai sistemos degradacija, kurios ryškiausias pavyzdys – neadekvačiai aukštos kainos už gyvybiškai svarbias medicinines operacijas arba sunkių ligų gydymą. Tai nužmogėjimo požymis – kai būtina pagalba gyvybės ar mirties akivaizdoje paverčiama tiesioginiu, atviru šantažu pinigais.

Ir toks žmoniškumo nuopolis vyksta todėl, kad žmonės yra nuolat atitraukiami nuo savo vidinio dvasinio potencialo, kurį pamažu pakeitė pinigai.

Tačiau tai negali tęstis iki begalybės, juk gyvename dualiame pasaulyje: šalia įdiegtos žmonių gyvenimo sistemos yra kitas pasaulis – Amžinasis Kūrinijos, arba Visatos Harmonijos pasaulis.

Dabartinė žmonių gyvenimo sistema neatitinka Visatos Harmonijos dėsnių, o dirbtinai sukurtas spaudimas dvasinei žmogaus prigimčiai pagimdė begalinį poreikį ir troškimą gyventi pagal prigimtinius dvasinius poreikius.

Todėl žmonės sugrįžta prie sakralinių dvasinių žinių ir senųjų Mokymų – vis daugiau žmonių užduoda sau svarbiausius gyvenimo klausimus ir atranda prasmę bei gyvenimo džiaugsmą tylioje kasdieninėje tarnystėje – pagelbėjant kenčiančiam, bėdoje atsidūrusiam žmogui ir savo gyvenimu rodant žmoniškumo pavyzdį.

Kiekvieno dvasingo žmogaus doros mintys ir geri darbai pamažu keičia užsistovėjusią, slegiančią visų mūsų realybę – taip veikia harmonijos dėsniai. Ir galiausiai kiekybiniai pokyčiai peraugs į kokybinius pokyčius, kurie neišvengiamai pasireikš visų mūsų gyvenime.

Žemė – visų mūsų bendri Namai. Pradėti pokyčius ir sukurti harmoniją Žemėje gali tik sąmoningi, atsakingi, dori, mylintys ir taikūs žmonės. Viskas, kas reikalinga tokiems pokyčiams, yra kiekviename žmoguje. Tai begalinis, prigimtinis žmogaus dvasinis potencialas.. Tikrasis žmogaus “Aš“.

Ką apie tai manote?

2 mintys apie „Svarbiausi klausimai“

  1. Sveiki, Ramai 🙂

    Jūs supratote svarbiausią dalyką, nes dar labai daug žmonių mano, kad jie – tik kūnas, gyvenantis trumpą gyvenimą, todėl “po jų – nors ir tvanas“..

    O iš tiesų mes atėjome čia ne tik mokytis, bet ir išreikšti savo aukščiausiąją prigimtį dualiame pasaulyje, o tai kartais nėra paprasta, nes kaskart turime ne tik rinktis tarp gėrio ir blogio, bet ir sugebėti atskirti gėrį nuo blogio.. Turime gerinti šį pasaulį 🙂 .

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s