Kategorija: Pamąstymai

Atrodytų, žmonės dabar išsilavinę, sąmoningi – kuo gi juos vis dar patraukia sektos? Juose yra įvairiems skirtingiems visuomenės sluoksniams priklausančių žmonių: įvairaus amžiaus, interesų, gabumų ir polinkių. Kokius žmonių poreikius patenkina sektos, kokias visuomenėje esančias nišas užpildo ir kuo jos pavojingos žmogui? Kad suprastume, kaip žmogus pasiduoda sektantų pagundoms, turime suprasti sektų veikimo principus.

Pastebėta, kad sektų ypač padaugėja visuotinio sąmyšio, krizių ir permainų laikais. Sektų vadovai pateikia žmonėms paprastus ir iš pirmo žvilgsnio patikimus laimingo gyvenimo receptus. Žadamas ne tik laimingas gyvenimas, bet ir saugumas chaotiškame pasaulyje. Sektos įsipareigoja sukurti sveiką, saugų ir džiaugsmingą pasaulį, už kurį jos tarsi prisiima atsakomybę, bet su sąlyga – jis turi būti jų kontroliuojamas.

Pakliuvęs į sektą žmogus pradžioje pasijunta saugus tarsi savo šeimos rate: suprastas ir išklausytas, jis tampa reikšmingas. Idėjinis vadas dažnai patvirtina, kad visi grupuotės nariai yra išskirtiniai, priklausantys “tikriems“ pašauktiesiems. Pasiūlomi tiesioginiai keliai į laimę, bet su ta pačia sąlyga: jei bus griežtai laikomasi grupės reglamentuojamų taisyklių ir tam tikro gyvenimo būdo.

Visų sektų veikimo metodai panašūs: pritraukti naujus narius ir juos įtakoti, daryti spaudimą, slopinti jų laisvą valią. Kiekvienas naujas narys sustiprina sektą ir dažnai keičia savo laisvę į iliuzinį saugumą. Didžiausia sektų blogybė – žmonių apgaudinėjimas ir išnaudojimas, visų jų tikslas – pinigai ir valdžia. Joms reikalingi žmonės, kurie aukotų pinigus, veltui dirbtų, rinktų aukas ir verbuotų naujus narius. Žmonės besąlygiškai atsiduoda sektos valdžiai, tuo tarpu jos vadovai net nemano tesėti savo pažadų.

Pavojingiausios sektos yra tos, kurios atskirtos nuo išorinio pasaulio: kai griežtai kontroliuojama informacija, kai reikalaujama nutraukti visus iki sektos buvusius ryšius, ar prašoma į sektos sąskaitą perrašyti savo santaupas, užrašyti nuosavybę. Tokiu atveju žmogus patenka į visišką sektos priklausomybę, kuri tampa vienintele jo asmenybės formuotoja ir teisėja. Tai dvasinė prievarta: sužlugdomas žmogaus savarankiškas mąstymas, jo unikalumas – jis tampa lengvai valdomas.

Kai susipažįstame su sektų veikimo principais, sunku įsivaizduoti, kad žmogus į tai gali įsitraukti savo noru. Kada ir kokie žmonės pasiduoda sektų vilionėms? Nustatyta, kad dažniausiai į sektas įvilioja žmonės, kuriais pasitikima: draugai, artimi žmonės, giminės, kaimynai, bendradarbiai, arba sektantai profesionalai. Sektų šalininkai priviliojami ir internetu – mūsų informaciniais laikais žmonės kartais sutrinka ir pasiklysta informacijos gausybėje, todėl nesuvokia, kuo tikėti ir pasitikėti.

Dažniausiai pasiduoda tie žmonės, kurie atsidūrė kritinėje situacijoje: prarado darbą, išsiskyrė su artimu žmogumi, persikėlė gyventi į kitą šalį ar miestą, neteko artimo žmogaus, nusivylė gyvenimu, draugais, valdžia, tradicine religija, nepasitiki savimi ir pan.. Jie mano, kad nieko nepraranda, nes jaučiasi nepajėgūs patys pertvarkyti savo gyvenimą. Lengviau pasiduoda ir jauni žmonės, kurie dar dažnai jaučiasi drovūs ir neryžtingi.

Amerikiečių socialinis psichologas P. G. Zimbardo, tyrinėjęs sektų veiklą, pateikė tokias apibendrinančias išvadas:

* Niekas be priežasties neateina į sektas. Žmonės dažniausiai jungiasi prie tokių grupių, kurios žada išpildyti jų poreikius ir lūkesčius. Grupės tampa sektomis, kai jos apgaudinėja žmones, juos išnaudoja, paklaidina tikėjime, pamina bendražmogiškas vertybes arba kelia pavojų gyvybei.

* Sektos parodo, kokių vertybių stinga visuomenėje. Tai tarsi indikatorius, parodantis, kada ir ko trūksta visuomenėje, kokie piliečių poreikiai lieka nepatenkinti.

* Greitai besivystančioje visuomenėje dažnai tikrosios vertybės yra nustumiamos į šalį, ir jų vietą užima paviršutinės, laikinos bei greitai kintančios. Tokiu būdu sukuriama palanki dirva skleisti miglotas iliuzijas ir įvairiausius tikėjimus bei dalinti žmonėms niekuo nepagrįstus pažadus.

* Lengvai pasiduodama aplinkinių įtakai, kai neturima savo tvirtų įsitikinimų. Taip pat kiekvienas žmogus gali pakliūti į sektos žabangus, kai jaučia, jog išorinė aplinka neatitinka jo gyvenimo nuostatų ir yra slopinama jo individualybė.

* Klaida manyti, kad sektantai naudoja kažkokias įmantrias poveikio žmogui priemones. Mistikos čia nėra, pritaikoma socialinės įtakos taktika, kuri plačiai naudojama visuomenėje (reklama, rinkiminės kampanijos, nuomonės formavimas ir pan.).

Taigi, vienintelis apsisaugojimo nuo sektų būdas – dvasinė stiprybė per savęs pažinimą. Plačiau apie tai – sekantį kartą.

O ką jūs apie tai manote?

Metų pabaigos šventės idealus laikas tam, kad atidžiai pažiūrėtume į save ir į savo gyvenimą, į tai, kas nutiko per metus, ir padarę išvadas eitume į priekį. Prieš Kūčias įvyksta Saulėgrįža – tai iš esmės visos gamtos Naujieji Metai. Dienos pradėjo ilgėti, sugrįžta šviesa, o su augančia šviesos energija galime planuoti ir numatyti ateities darbus – tam padeda pati gamta. Mūsų protėviai žinojo šią paslaptį ir tai, kad kelias paras iki ir po Saulėgrįžos mes galime “gimti iš naujo“.

Tai virsmo laikas – nenaudingų ir senų procesų užbaigimas ir visų naujų sumanymų pradžių pradžia. Todėl labai naudinga šiuo metu peržiūrėti besibaigiančius metus: atsisakyti visko, kas gyvenime nereikalinga, pasimokyti iš klaidų ir nesėkmių, ir būtinai dar kartą pasidžiaugti savo pasiekimais 🙂 . Galime surašyti ant popieriaus viską, ko norėtume atsisakyti ir simboliškai sudeginti – taip atliksime sąmoningą, o kartu ir magišką veiksmą. Ateities planus taip pat galime surašyti ir įdėti į gražų raudoną voką, kitų metų pabaigoje bus įdomu pažiūrėti, kiek pavyko pasiekti.

Raudona, auksinė, sidabrinė ir žalia – magiškos šių švenčių spalvos, simboliškai siejamos su gausa, gerbūviu ir sveikata. Smagu, kad atgimsta senosios tradicijos, žmonės puošia eglutes ir namus pačių pagamintais žaisliukais. Toks bendras darbas suteikia daug džiaugsmo ir vienija. Tai gali būti mieli šiaudinukai, popierinės karpytos snaigės, folija apsukti graikiniai riešutai ar saldainių grupelės, kurie vėliau gali tapti prizais tiesiog nuo eglutės už laimėjimą šeimos žaidimuose. Visi mes Kūčių vakarą džiaugiamės lyg vaikai, nes didelė laimė būti su artimais žmonėmis.. 🙂

Tai stebuklų dvasios ir apmąstymų laikas, kuris perpildytas aukščiausių žmogiškumo idealų, gerumo ir vienybės. Jaukios visiems šventinės šeimos vakarienės, daug šypsenų, malonių staigmenų, stebuklingos širdžių šilumos! Būkite sveiki, laimingi, kūrybingi, būkite geri vieni kitiems 🙂 .. Nuostabių ir džiaugsmingų visiems švenčių!! 😀

Tai pirmiausiai reiškia atidumą ir sąmoningumą tam, kas šiuo metu vyksta. Tai veiksmas, vykdomas švaria sąmone, o ne protu. Tai reiškia kažkam leisti būti tokiam, koks jis yra dabar – be išankstinių nuostatų ir iš to kylančių bandymų vertinti, lyginti, slopinti, ignoruoti, sulaikyti arba neigti. Protas negali priimti visko, kaip yra, jis tuoj pat įjungia mąstymo procesą, trukdantį suvokti realybę ir priimti adekvačius sprendimus.

Būtent pagal chaotišką mąstymą mes galime lengvai atsekti proto veiklą ir valdyti mąstymo procesą – tai labai padeda augti dvasiškai ir neįsivelti į proto išvedžiojimus. Kad pamatytume reiškinį tokį, koks jis yra, mes turime nukreipti į jį savo dėmesį be išankstinių nuostatų, kurios visada nuveda nuo esmės. Priimti taip, kaip yra, reiškia suvokti ir pripažinti tai, kas vyksta momente “čia ir dabar“, ir, reikalui esant, priimti sprendimus situacijai keisti.

Tai nereiškia pasyvaus stebėjimo ar abejingumo, atvirkščiai – tai dėmesingumas tam, kas vyksta ir tam, kas svarbu šiuo momentu. Priešingybė tam yra nevaldomas įsitraukimas į mąstymo procesus ir nesuvokimas, kas vyksta šiuo momentu. Pavyzdžiui, einame per gatvę ir matome, kad automobilis artinasi greičiau, nei mes einame. Jei esame dėmesingi, tai suvokiame šį faktą ir paspartiname žingsnį – taip išsprendžiame iškilusią problemą ir mūsų dėmesys vėl laisvas, be jokio pasinėrimo į begalinius svarstymus.

Tai optimali sąmonės būsena, kai mąstymo procesas yra valdomas. Protas turi būti pagalbininkas, bet ne valdytojas. Tuo tarpu jei tokioje situacijoje būsime nedėmesingi, galime nepamatyti artėjančio automobilio arba supanikuoti, pasidavę chaotiškam mąstymui. Jei žmogus valdo savo mąstymo procesus, tuomet jo dėmesys yra dabarties momente, todėl galima daryti išvadą, kad sąmoningumas, dėmesingumas, buvimas “čia ir dabar“ ir priėmimas visko taip, kaip yra – tai sinonimai.

Jeigu mums sunku priimti kažką taip, kaip yra, tuomet mes galime pripažinti savo nenorą priimti realybę – tai taip pat sąmoningas veiksmas, neįtraukiantis į chaotišką mąstymą. Pavyzdžiui, jei erzina kažkoks žmogus, tuomet pripažinkime savo susierzinimą, ir jis išnyks. Kodėl jis išnyksta? Todėl, kad pripažindami savo susierzinimą, mes tampame jo stebėtojais, ir jis visiškai išnyksta mūsų sąmoningume, nes neturi dirvos – mūsų minčių – savo augimui. Tai nereiškia, kad iš karto priimsime šį žmogų tokį, koks jis yra, bet mes išmoksime įveikti savo susierzinimą jo atžvilgiu, o tai jau yra labai daug!

Nepriėmimas kažko taip, kaip yra, sukuria mentalinę (protinę) įtampą, kuri yra linkusi kauptis, ir gali įtakoti ne tik proto veiklą, bet ir mūsų elgesį bei savijautą. Toks žmogus gali būti įsitempęs, gali pradėti elgtis neadekvačiai esamai situacijai, nes reaguoja į ją per užslopintos patirties prizmę. Tuo tarpu kai priimame viską taip, kaip yra, mes pilnai išgyvename situaciją ir mąstome bei veikiame adekvačiai jai.

Kodėl svarbu tai suprasti ir ką tai duoda? Pirmiausiai, mes pasidarome dėmesingi ir sąmoningi, ir iš mūsų gyvenimo išnyksta daug chaotiškos ir beprasmiškos veiklos. Priimti situaciją tokią, kokia ji yra, reiškia ją pilnai išgyventi – pajusti, liūdėti ar džiaugtis ja, arba, reikalui esant, performuoti ją taip, kad ji būtų pozityvi, pagerinti- tai gyvenimo kūrėjo pozicija, juk savo gyvenimą mes kuriame “dabar“ momente. Kiekvieno mūsų galioje yra gyventi švaria sąmone ir būti savo gyvenimo kūrėju.

Begaliniai svarstymai, dvejonės, vertinimai kuria chaotišką mąstymą, jis panašus į virusus kompiuteryje, kurie trukdo ir stabdo jo veiklą. Manoma, kad viena iš priežasčių, kodėl žmogus teišnaudoja nedidelę dalį savo smegenų potencialo, ir yra daugybė neapdorotos (nepriimtos kaip yra, ir dėl to neįsisąmonintos) informacijos. Kol mes paskendę savo vidiniuose svarstymuose, visa, kas vyksta aplinkui, didžiuliais klodais nusėda pasąmonėje. Gera žinia yra ta, kad visus šiuos “virusus“ mes galime pašalinti, išmokę būti sąmoningais ir pradėję gyventi švaria sąmone.

Mąstymo procesas yra labai svarbus – tai mūsų gyvenimo valdymo pagrindinė priemonė. Todėl turime išmokti jį valdyti, kitaip jis pradeda valdyti mus.. Ką jūs apie tai manote?

Nuolat girdime, kad konkuruoti yra gerai, kad konkurencija skatina vystymąsi ir yra naudinga visais atžvilgiais: nuo asmeninio iki valstybės gyvenimo. Ar tai tiesa? Žvelgdami į gyvenimo realybę, matome priešingą reiškinį: konkurencija sekina ir žadina žemiausias egoizmo apraiškas. Pagrindinė iš jų – priešiškumas, nes negali būti iš esmės tokio dalyko, kaip draugiška konkurencija. Geranoriškas gali būti tik bendradarbiavimas.

Mes vis dar žavimės konkurencija, varžomės ir bet kokia kaina stengiamės tapti nugalėtojais. Tuo tarpu šalyse, kuriose konkurencija, kaip gyvenimo būdas ir rinkos reguliavimo instrumentas, parodė visas savo puses, jau seniai kviečiama atsipeikėti – konkurencija negali būti evoliucijos ir tobulėjimo pagrindu. Apie tai dar praeito amžiaus viduryje rašė psichologai W. ir M. Beecher. Jų įžvalgos ypač aktualios mūsų dienomis, todėl žvilgtelėkime:

“ Įprotis konkuruoti taip plačiai paplitęs, kad daugelis žmonių tvirtai tiki, kad tai yra gamtos įstatymas. Tai brangiai kainuojantis nesusipratimas, kadangi žmonių įgūdžiai tinkamai formuojasi tik bendradarbiaujant – tai sustiprinanti sąlyga. Konkurencija yra įprastinio elgesio variacija, kylanti iš mąstymo stereotipų.

Konkurencija protą paverčia vergu ir verčia jį degraduoti. Tai viena labiausiai dominuojančių ir griaunančių iš visos daugybės priklausomybės formų. Įsitvirtinęs kaip įprastas požiūris į žmonių tarpusavio santykius, jis užnuodija mūsų bendravimą.

Konkurencija visada prieštarauja bendradarbiavimui ir taip sužlugdo asmeninę žmogaus iniciatyvą. Dauguma nemato skirtumo tarp iniciatyvos ir konkurencijos, kai kurie laiko jas net identiškomis, tačiau skirtumas yra, ir jį turime pamatyti, kitaip negalėsime išvengti konkurencijos nešamų blogybių.

Iniciatyva yra konkurencijos priešingybė. Konkurencija visais įmanomais būdais mėgina pamėgdžioti iniciatyvą. Liūdna tikrovė: mes konkuruojame su kitais tik tokiose situacijose, kur bijome arba neturime iniciatyvos.

Iniciatyva yra laisvo proto savybė, absoliučiai spontaniška ir intuityvi. Laisva mintis leidžia žmogui vadovautis vidumi, konkurencija, visai priešingai, yra tik pamėgdžiojantis atsakas, einantis iš paskos, laukiantis nurodymų ir pritarimų kažkieno, kas buvo išrinktas mūsų veiklos tempui ir krypčiai nustatyti.

Besivaržantysis iš aplinkinių išsirenka nustatančius jam tempą, kuriuos jis laiko aukštesniais už save. Taip darydamas jis atsisako savo iniciatyvos ir ima kovoti, kad pralenktų tuos, kuriuos jis pats pastatė aukščiau savęs.

Jis patenka į visiškos išorinės priklausomybės sąlygas, nes jam nuolat reikia vedlio. Konkuravimas neatsiejamas nuo įpročio lyginti: mes lyginame save arba su aukštesniais, arba su žemesniais (mūsų manymu) už save. Noras pirmauti prieš kitus veda prie priklausomybės nuo kitų žmonių nuomonės – taip protas patenka geros aplinkinių nuomonės troškimo vergijon.

Konkuruojantis individas yra tarsi netikęs sportininkas. Jis negali ilgai išbūti jokioje situacijoje, kurioje nėra priekyje kitų. Jei jaučia, kad negali laimėti, jis tampa drumstėju ir nori sužlugdyti kitų žaidimą.

Arba jis netenka drąsos ir susidomėjimo žaidimu, taigi iš jo pasitraukia, arba jis žais tik tuose žaidimuose arba veiks tokiose situacijose, kuriame turės daug galimybių pirmauti. Visa konkurencija yra priešiška: ji išauga iš troškimo pasiekti dominuojančią padėtį ir sustiprinti kitų paklusnumą.

Apibendrinus galima teigti, kad konkuruojantis žmogus veikia vedamas nuolatinės baimės. Baimė visuomet mus apriboja – mes niekada negalėsime pasiekti savo potencialių galimybių baimės atmosferoje, kurią gimdo konkurencija. Ji nužemina iki pamėgdžiojimo, infantilizmo, konformizmo ir apsimetinėjimo. Priklausomybė ir mėgdžiojimas niekada neatveda prie kūrybingumo ir nepriklausomybės.

Kad išlaisvintume protą nuo įpročio varžytis, mes turime suprasti, kaip įkliūname į šiuos spąstus. Išsivadavimas slypi pasitikėjimo savo jėgomis augime, nes konkurencija gali išaugti tik iš pasitikėjimo savimi trūkumo. Štai kaip paprasta. Savarankiškumas padaro tai, ko konkurencija negalės net paliesti.

Iniciatyva gimdo pasitikėjimą savo jėgomis, kai jūs nustatote savo standartus, tuo tarpu konkurencija su kitais reiškia, jog jūs leidžiate nustatyti jums standartus, jūsų vertybes, jūsų apdovanojimus. Atminkite, kad konkurencija visuomet atiduos jūsų gyvenimą į kitų rankas, tuo tarpu iniciatyva suteiks laisvę pasirinkti savo pačių likimą.“

Šie pamąstymai visiškai atitinka ir mano požiūrį į konkurenciją, o ką apie tai manote jūs?

Netikite? Ir man keistai nuskambėjo šis tvirtinimas. Bet, anot Džono Kecho, knygos “Pasąmonė gali viską“ autoriaus, tai yra absoliuti tiesa, tereikia atidžiau pažvelgti į gamtą. Į ją mes dažniausiai žvelgiame, kai ji mums primena apie save stichijomis, į gyvūnų pasaulį žvelgiame, kai norime pateisinti savo silpnybes ir lyginamės su jais.. Tuo tarpu nematome svarbiausio: gamtoje vyrauja absoliuti tvarka ir užprogramavimas tobulėjimui bei sėkmei.

Pažvelkime į gamtos ir gyvūnijos įvairovę, mutacijų-prisitaikymo subtilybes ir galimybes, gyvųjų grandinių sąveiką, ir mes suprasime, kad viskas gamtoje orientuota į tobulumą. Daug ko mes nesuprantame, todėl aiškiname savaip ir dažniausiai iš baimės (nežinomybės) pozicijų, be to, mes nesijaučiame gamtos dalimi, bet jaučiamės visagaliais Žemės valdytojais ir karaliais..

Kurlink tas išsikėlimas virš viso veda, mes jau pradedame matyti. Vienybės principas nėra sugalvotas idealistų, tai visa ko gyvo gyvavimo principas. Mes esame gamtos dalis ir, logiška – gyvename pagal jos dėsnius – suprantame tai ar ne. Visi sutiksime, kad pakanka pakliūti į gamtos stichijų šėlsmą, ir mes pasijuntame bejėgiais.. Matyt, atėjo laikas atidžiau pažvelgti į mūsų visų namus – Žemę ir pradėti realiai taikyti jos dėsnius savo gyvenime.

Kas gi pirmiausiai krenta į akis? Žinoma, absoliuti tvarka, tikslingumas, sąveika ir tobulėjimas. Keičiasi metų laikai, ir tai “supranta“ augalai: pasėta šiltuose namuose rudenį sėkla vargiai išdygs, o jei ir išdygs, sparčiai augti pradės tik atėjus pavasariui. Iš tam tikros sėklos išaugs tik tam tikros rūšies ir spalvos augalas. O kur grandiozinis žaliųjų augalų darbas, aprūpinantis mus deguonimi..

O vandens ciklai – garavimas ir krituliai – tai teikia augmenijai gyvybę, kuri aprūpina mus deguonimi. Žemė apsisuka aplink Saulę per 365 su trupučiu dienų, o per tą laiką įvyksta ciklų ir metų laikų kaita, su visa įvairove skirtingose Žemės vietovėse. Ir visa ši grandiozinė veikla visuomet atliekama pilnai, reikiamu laiku ir, mūsų supratimu – sėkmingai 🙂 ..

Sėkmė – natūralus Visatos dėsnis. Gausa – taip pat.. Gamtoje vyrauja tvarka, sėkmė ir gausa, tereikia sustoti ir atidžiai pažvelgti, kad visa tai pastebėtume. Net kai žmonija savo veikla kenkia Žemei, ji nepailsdama sėkmingai kartoja ciklus, metų laikus, kantriai atlikdama savo nelengvą triūsą ir tarsi nepaliauja tikėtis: kiek dar klaidžiosime savo egoizmo labirintuose, kada pagaliau atsigręšime į tai, kas mums natūralu ir įgimta?

Tik žmogiškuose reikaluose mes kuriame ir nepriteklių, ir gausą. Vieni žmonės yra sėkmingi, kiti – ne. Kodėl taip atsitinka? Kodėl gamtoje sėkmė ir gausa yra savaime suprantamas dalykas, o žmonių visuomenėje – ne? Argi mes nesame viena iš šios galingos sistemos dalių? Juk nesėkmės nepadeda niekam, o sėkmė padeda daugeliui – kaip tik dėl šios priežasties sėkmės “kodas“ įskiepytas visoms gyvybės formoms. Nesėkmė yra tarsi sistemos krachas, savotiškas nenormalumas..

Kiekvienas žmogus gimsta švariu, galime net vadinti nušvitusiu, o vyraujančios visuomenės taisyklės ir normos pamažu jį įstūmia į nenatūralią būseną. Joje sąmonė aptemsta, paminamas žmogaus kūrybiškumas, prigimtiniai talentai, ir žmogus pradeda stengtis įtikti, atitikti, sekti. Tokioje būsenoje mes patikime viskuo, ką mums sako ir gyvename pagal priimtus daugelio šablonus. Taip atitrūkstame ir nuo prigimtinio ritmo, ir nuo vienybės suvokimo.

Atgauti aiškų suvokimą galime kiekvienas, tereikia panorėti. Mes užprogramuoti sėkmei, kitaip ir būti negali – juk esame sėkmingos visumos (Visatos) dalis. Visos mūsų nesėkmės yra iš nežinojimo ir atitrūkimo nuo savo vidinio potencialo. Turime pabusti ir pamatyti savo gyvenimą tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokį mes norime matyti arba tokį, kokį jį mums rodo.

Prisijunkime ir lygiuokimės prie to, kas harmoninga, šviesu ir tikra – kiekvienas tai jaučia savo širdimi. Skleiskime su meile ir giliu pasitikėjimu savo vidinį potencialą, tuomet viskas, ką mes bedarytume – ar mokytume vaikus, ar statytume namus, ar dirbtume pardavėju, ar rašytume knygas ar muziką – visa tai atneš sėkmę ir gausą į mūsų gyvenimą.

Kitaip ir būti negali: kai veikiame gyvenime nuoširdžiai, kūrybiškai ir su meile, mes prisidedame prie visuotino gėrio ir harmonijos kūrimo, o tai yra visapusiškai palaikoma mūsų vidinių kodų ir programų. Juk esame visumos dalis, kuri, kaip matome, veikia išvien ir visų labui..

Taip teigia Džonas Kecho, ir sunku tam prieštarauti. Man ši analogija labai artima. O jums? 🙂

Ir.. kyla klausimas – o ką mes švenčiame? Tai tiesiog ilgas savaitgalis, ar Jono vardo pagerbimas? Jei taip, tai galima juokauti, kad tai diskriminacija likusių vardų atžvilgiu 🙂 .. O jei švenčiame tradicines Rasas, kiek išlikusių tradicijų šiame šventime ir ką mes žinome apie jas? Dažnam tai tik su paparčio žiedo ieškojimu susiję – kur, kodėl, kam – jei jis nežydi?..

O jei apie tradicijas – Rasa yra vienas iš Rėdos Rato ciklų, atitinkantis gyvenimišką – vestuvių – žmogaus gyvenimo laikotarpį. Rėdos Rato ciklų yra keturi: Užgavėnės, Rasa, Ilgės ir Kalėda. Rasa – atsiradimo, prasidėjimo, pradžios misterija, o kartu ir kosminės dramos kulminacija. Saulės spinduliai vis mažiau šildys žemę, dienos trauksis, naktys ilgės, kol ateis Ilgės. Tai didžiausias gyvybės suvešėjimo, kupos metas. Paparčio žiedo paieškos – simbolinės laimės paieškos.

Visiems besidomintiems lietuvių tradicijomis, siūlau perskaityti A.Patacko ir A.Žarskaus knygą “Virsmų knyga“. Čia labai plačiai atskleidžiamos lietuvių tradicijos ir papročiai, kalbos ypatumai, surinkta graži tautosaka, atskleistos sąsajos su kitomis tautomis. Perskaičius ją supratau, kad apie mūsų tautos tradicijas ir protėvių gyvenimo filosofiją ugdymo ir mokymo įstaigose sužinome labai mažai.

Todėl ir gaunasi, kad švenčiame, kad švęstume.. Smagu yra tie ilgieji savaitgaliai, bet jei tai valstybinė šventė, norėtųsi apie ją daugiau žinoti ir plėsti bei perduoti sekančioms kartoms gražias tradicijas.. Kaip trūksta ir čia valstybinio patriotinio požiūrio.. Belieka stebėti, kad švenčiame tiesiog kalendorinius pavadinimus.. Ta tema pamąstymai iš “Virsmų knygos“:

“Tradicija miršta tada, kai prarandama gyvybingoji jos esmė, ir perduodamos tik formos… Jeigu tradicija neperduodama esminiai, per gyvybingą esmę, tada ji, kaip tas sėklos nesubrandinęs medis, pasmerkta išnykti. Tradicijos išlikimo garantas yra vidinio turinio arba esmės perdavimas. O formas kiekviena karta išaugina savas, panašiai kaip iš sėklos išauga naujas medis.

Jeigu rūpinsimės tik formos išlaikymu, pamiršdami papročių ir apeigų esmes, tradicija neišvengiamai nyks. Amžinos tiesos nepersiduoda mechaniškai ar kopijuojant, bet kiekviename laikmetyje gimsta naujai – jeigu jos išauga iš subrendusio sąmoningumo.

… Nors papročiai ir tradicijos sunyko, tačiau juose glūdėjusios dorovės normos nesikeičia. Šiuolaikiniam bręstančiam, dar neįgijusiam gilesnio dorovinio matmens žmogui jos nepriimtinos arba menkai suprantamos. Tačiau jų pažeidimas vis tiek objektyviai sukelia neigiamus visuomeninius reiškinius… Kiekviename virsme slypi ir žlugimo pavojus (ką regime dabartinės Europos kultūroje), bet kartu ir naujos galimybės.

…Senieji papročiai tebeglūdi ne tik mumyse, bet ir kiekviename indoeuropietiškųjų tautų palikuonyje. Jie yra mūsų praeitis bei tūkstantmetė patirtis, kurią kiekvienas nešiojamės savyje. Tereikia prie jų prisiliesti ir jie atsiveria, atgyja. Mūsų pakitusioje sąmonėje jie turi atlikti virsmą. Tik tada šie praeities prisiminimai, atskleidžiantys gilius gyvenimo dėsningumus, padės mums susivokti šiame esmių praradimo ir visuotinės nedarnos amžiuje.

…Šalia akivaizdaus nuopolio galima pasidžiaugti nors ir nedideliais, bet jau pastebimais gyvenimo pokyčiais, rodančiais, jog atlikusi virsmą sugrįžta senoji dorinė kultūra. Ryškiausi pokyčiai pastebimi gimties virsme (pvz. sąmoningas požiūris į gyvybės pradėjimą ir nėštumą, atgimstantys natūralaus kūdikių žindymo bei auginimo papročiai). Tai rodo dabartinių jaunų žmonių dorinės sąmonės, ant kurios nematomo pagrindo laikosi visa kultūra, brendimą ir jos stiprėjimą.

Šiuolaikinės civilizacijos nesėkmių priežastis – esmių praradimas. “Virsmų knyga“ yra žvilgsnis į lietuvių kalbos žodžiuose, tautos papročiuose bei apeigose glūdinčias esmes, bandymas jas priminti, peršviesti jas asmeninio sąmoningumo šviesa ir iš atgijusios esmės auginti naujas, šių laikų gyvenimo sąlygas bei asmeninį sąmoningumą atitinkančias prasmes. “

Taigi, švęskime sąmoningai, be gaivališko linksminimosi ir šėlimo, po kurių lieka prišiukšlintos aikštės ir tuštuma širdyje.. iki sekančių švenčių.. Esame vienos iš seniausių indoeuropiečių kultūrų palikuonys. Baltų kultūra yra viena iš senųjų žmonijos kultūrų.. Kultūra nėra mokslas, tai pats gyvenimas, todėl pažinkime šią šventą tautos erdvę ir švęskime prasmingai, su džiaugsmu širdyje 🙂 . Su šventėmis! 🙂

Tai yra viena iš energijos formų. Visi žmonės ir kiekvienas atskirai naudojasi ta pačia gausos energija. Nuo gimimo visi turime lygias teises ir galimybes naudotis šia energija (kaip ir visomis kitomis). Visi mes – tai turime aiškiai suvokti – nėra išskirtinių ar išrinktųjų. Gausa yra energija, o pinigai – žmonių sugalvota gausos energijos išorinė išraiška.

Ši energija veikia visas kūrinijos formas ir paklūsta visų energijų dėsniams: ji sąveikauja, juda, keičiasi. Žvilgtelkime į mus supantį pasaulį ir aiškiai pamatysime gausos energijos veikimą – kiekvienas gamtos kampelis ir gyvybės forma gauna viską, kas reikalinga jos gyvavimui ir viskas tarpusavyje sąveikauja, palaiko vienas kitą bendram labui ir.. neprašo už tai sumokėti – sąveika yra visuotinė nauda, o ne pelnas.

Visi žinome (ir tai jau įrodyta), kad žmogus kūrinijos energijas gali valdyti ir valdo minčių pagalba – sąmoningai arba ne. Mintys turi būti kryptingos ir subalansuotos, kaip pavyzdį galime paimti elektros prietaisą – kad jis veiktų, reikalinga atitinkama elektros srovė: jei ji bus per stipri, prietaisas perdegs, o jei per silpna – neveiks. Labai svarbu suprasti, kad gausos energijos “generatoriai“ esame mes patys, ir tik mes patys galime ją apriboti baimėmis.

Žmogaus gerovė pirmiausia yra pačiame žmoguje – jo mąstyme ir įsitikinimuose. Gausa yra vidinės pilnatvės išraiška, pritraukianti išorinę gerovę. Pinigai – išorinė išraiška, jokiu būdu negalinti pritraukti vidinės pilnatvės. Todėl, jei nuolat trūksta pinigų, ar jie teikia nerimą – išsivaduokime pirmiausiai nuo nerimo dėl pinigų, nes tai blokuoja gausos energiją.

Jei nuolat mėginame prisitaikyti prie to, kas nebūdinga mūsų prigimčiai, kas primetama iš išorės, tai prarandame savo vidinę stiprybę. Pavyzdžiui, galime patikėti, kad pinigai suteikia stiprybę, laisvę, saugumą, ir nuolat nerimauti dėl jų galimo praradimo, o jei prarandame – ar tai reiškia, kad be pinigų esame bejėgiai?.. Atsipeikėkime, juk tai pirmiausiai dvasinio skurdo psichologija..

Tarkime, mes įpratome gauti tam tikrą sumą, ji mums įprasta, todėl mes ją be baimės priimame. Dabartiniais krizės laikais dažnai net nedrįstame pagalvoti apie didesnę pinigų sumą, nes.. bijome, arba esame iš anksto įsitikinę, kad jos negausime – štai ir vidiniai apribojimai. Tuo tarpu gausos energijos principas teigia: sąmoningai formuluokite tik sumas, leidžiančias oriai gyventi, ir darykite tai drąsiai, be abejonių – tik tuomet gyvenime “pritrauksite“ situacijas, leisiančias tai turėti.

Mūsų vidinė būsena veikia kaip paklausa, o išorinės sąlygos – kaip pasiūla. Jei viduje gimsta ketinimas (stiprus, kryptingas), tai išorėje atsiranda galimybė jį įgyvendinti. Kaip pavyzdį galime panagrinėti situaciją su alkiu. Suvokimas, kad žmogus alkanas, gimdo norą alkį numalšinti. Noras gimdo ketinimą, kuris rodo, kad kažką dėl to reikia padaryti, taigi, gimsta mintis, idėja, o ši pereina į veiksmą: “materializuojamas“ kažkoks prieinamas maisto produktas, o alkis transformuojasi į sotumą.

Paremta jausmu mintis pritraukia kuriančią mintį ir taip įvyksta realizacija. Tai paprastas pavyzdys, įrodantis, kad sąmoningi ketinimai yra įvykdomi, tereikia absoliutaus žinojimo, kad tai įgyvendinama (jei neblokuojame savo abejonėmis, nes abejonė – taip pat ketinimas) . Reikia tvirtai žinoti, kad kiekvieną momentą mes galime įgyvendinti savo ketinimus – tam kūrinijoje yra viskas.

Bet, kaip žinome, ketinimai gali būti geranoriški arba piktavališki, todėl ypač piniginiuose santykiuose, kur lengvai apvaldo egoizmas ir godumas, turime prisiminti principą “Nekenk“ – tai turi tapti kiekvieno žmogaus gyvenimo norma. Bendražmogiškumas, geraširdiškumas ir geranoriškumas atneša pozityvius dalykus į žmogaus gyvenimą. Žmogus turi suprasti savo atsakomybę ir suvokti, kad visų pasekmių jo gyvenime priežastis yra jis pats.

Gausos energija paklūsta dviems harmoningo pinigų panaudojimo taisyklėms: 1) pinigai turi tarnauti žmonijos ir žmogaus labui, atnešdami laimę ir naudą; 2) pinigus turime naudoti tik tam, kas tikrai reikalinga čia ir dabar – tai būtinybės tikslingumo dėsnis. Labai svarbu suprasti, kad mokėjimas naudotis mažu ir būtinu yra asmenybės brandumo ir pilnavertiškumo požymis. Turime pasitikėti gyvenimu – prisimenate vandenyną, kaip gausos simbolį: jei visi prieisime ir pasisemsime, kiek panešime, jis tikrai neišseks 🙂 ..

Ir dar vienas svarbus momentas mūsų laikmečiui: kartais žmogui tenka dėl rimtų aplinkybių keisti darbą. Tokiu atveju dažnas supanikuojame ir išsigąstame. Nusiraminkime, kad ir kaip atrodytų viskas nestabilu, žinokime tvirtai – jei nuoširdžiai tikėsime savimi nežiūrint į nieką ir dėsime visas pastangas išspręsti situaciją – gyvenimas mums visada suteiks būdus ir galimybes gyvavimui naujose sąlygose.

Svarbiausia – nepasiduoti nevilčiai. Jei atėjo pokyčių metas, ryžtingai pradėkime savo adaptaciją ir prisitaikykime prie naujų sąlygų, nenuleiskime rankų. Keičiasi sąlygos, keiskimės ir mes. Jei einame į naują etapą be baimės, tuomet visada ateina žinojimas – kaip tai reikia padaryti.

Dvasine prasme pinigai – iliuzija, galinti užgožti gyvenimo realybę ir gyvenimo prasmę. Jei suvokiame gausos energijos veikimą ir įgauname vidinę pilnatvę, pinigai gali tos vidinės pilnatvės išraiška. Kas suvokia skirtumą tarp iliuzijos ir vidinės pilnatvės, tam atsiveria gausybės ragas – visomis prasmėmis. Materialiniai turtai tėra labai menkas begalinės dvasinės gausos atspindys..

Gyvename sistemoje, kurioje yra prekių-pinigų, pinigų-prekių mainai, todėl be pinigų gyventi neįmanoma. Didžiąją savo gyvenimo dalį žmonės praleidžia uždirbdami pinigus. Tačiau retas dirba mėgstamą darbą ir pasiekia trokštamų rezultatų. Galiausiai įsitikiname, kad pinigai nepadaro žmogaus absoliučiai laimingu, nes niekada neturėsime ir nenusipirksime visko, ką galima nusipirkti.

Kuo daugiau pinigų, tuo didesnė jų vartojimo jėga, nepriklausomai nuo daiktų kainos ir išorinių sąlygų pokyčių. Galime tik teoriškai įsivaizduoti gyvenimą be pinigų, nes yra tam tikri dalykai – maistas, rūbai, darbo įrankiai, buitinė technika, automobilis, baldai, indai, mokesčiai.., kurie šiuo metu be pinigų neišsprendžiami. Iš esmės žmonės naudojasi vienu daiktų rinkinio standartu, kuris skiriasi tik savo kaina.

Yra keistas paradoksas – gyvenimas išoriškai vis gerėja (prekių ir vartojimo prasme), o skurstančių žmonių, nežiūrint į jų pastangas uždirbti, vis daugėja. Kodėl? Tam, kad tai suprastume, žvilgtelėkime, kokioje santvarkoje mes gyvename. Pirmiausia pabrėžiama, kad yra demokratija (liaudies valdžia) ir visi mes gyvename kapitalizme, kuris yra labiausiai paplitusi ekonominė sistema pasaulyje (demokratinis kapitalizmas?).

Žodyne kapitalizmas apibrėžiamas kaip sistema, kurioje kapitalas yra privačioje nuosavybėje, prekės ir darbo jėga perkamos ir parduodamos laisvoje rinkoje, pelnas investuojamas ir reinvestuojamas į naujas technologijas ir ūkio šakas. Dabar pats įdomiausias apibrėžimas: šiai sistemai būdinga tai, kad investicijas, gamybą, paskirstymą, pajamas ir kainas nulemia rinkos jėgos, o ne valstybinė valdžia. Taigi, gaunasi, kad liaudies renkama valdžia tik imituoja demokratiją ir visiškai paklūsta jėgoms, kurių rankose yra kapitalas.

Filosofai kapitalizmą apibrėžia dar griežčiau, pavadindami tai klasine antagonistine (priešiška) visuomenės ekonomine formacija, kuri pagrįsta privačia gamybos priemonių nuosavybe ir samdomojo darbo išnaudojimu, pridedamosios vertės pavertimu kapitalu ir fiktyvaus kapitalo sudarymu. Esmė aiški: kas valdo finansus, tas valdo pasaulį. Tokiam valdymo būdui būtina, kad būtų kuo daugiau žmonių, priklausomų nuo tų, kurie valdo pinigus.

Tai atvirai ekspluatacinė sistema, kuri turtėja, išnaudodama kitus. Štai kodėl šiuolaikinės ekonomikos šaukliai kviečia dirbti vis daugiau, pajungiant konkurencinę kovą ir varžymąsi. Dirbantysis parduoda savo darbą, už kurį darbdavys moka tokią sumą, kuri greitai baigiasi, nes išnaudotojui būtina laikyti ant trumpo pavadėlio neturtingus žmones, kuriems reikia pinigų. Sąmoningai propaguojama ir skurdo bei nevilties psichologija, kad kapitalistas būtų tas vienintelis “gelbėtojas“, duodantis darbo, kuris iš esmės yra išnaudojimas.

Dabar jau girdime, kad ekonomika atsigauna ir vartojimas didėja. Ar susimąstome, kad vartojimas ir yra ta “morka“, kurią lyg tam asiliukui, mums pariša lyg kelrodį? Ir pagrindinis pelnas yra ne iš duonos kasdieninės, o iš karinės pramonės, tabako, alkoholio, vaistų ir gamtos resursų pardavimo ir perpardavimo, įvairių spekuliacijų. Dirbtinai padaroma būtinybe, už kurią mes sąžiningai dirbdami sumokame. Ši sistema jau išgyvena ne pirmą sisteminę krizę, o dabartinė jau vadinama civilizacijos krize.

Visi suprantame, kad ekonominės sistemos greitai nepasikeičia, todėl reikia ne sistemą kaltinti, o suprasti – kaip ji mus valdo. Pokyčiai neišvengiamai įvyks, bet kaip apsisaugoti nuo vis primetamų iliuzijų ir išgyventi, išlikti savimi? Daugelis žmonių dabar yra neviltyje dėl nedarbo ir neaiškios ateities. Tam, kad nepasiduotume išoriniam spaudimui, turime būti maksimaliai sąmoningi ir suprasti pinigų sistemos veikimą bei labai atsakingai įvertinti savo poreikius ir galimybes.

Nustebsite, bet labai daug žmonių nežino, kiek jie uždirba pinigų per metus ir kur juos išleidžia. Net sudėtingoje situacijoje pasiduodama vartojimo skatinimo įtakai, momentiniams įgeidžiams, imamos paskolos neįvertinus savo galimybių. Santykis su pinigais dažnai nesąmoningas, automatiškas. Retas naudoja savo pinigus racionaliai ir apgalvotai. Sąmoningas, teisingas požiūris į pinigus ugdo teisingą jų panaudojimą.

Kiekvienas žmogus gali ir turi pakeisti savo požiūrį į pinigus – tuomet tai privers keistis ir ydingą pinigų sistemą, kuri gyvena iš žmonių godumo ir aistrų, silpnybių ir priklausomybių, troškimo turėti ir vartoti. Ištrūkti iš vartojimo rato galime tik per sąmoningą asmeninių resursų valdymą. Galime dažniau atlikti patys tai, už ką įpratome mokėti (didelė dalis pinigų išleidžiama tam, ką galime padaryti patys): dažniau paėjėti pėsčiomis, gyventi džiaugsme be perkamų linksmybių, gyventi sveikai ir nepirkti vaistų.. galiausiai pagarbiai elgtis su kiekvienu įsigytu daiktu ir tausoti jį – tuomet jis tarnaus ilgiau..

Visi žinome, kad pilnatvė yra vidinė ir išorinė. Vidinė pilnatvė – tikroji, išorinė – iliuzinė. Kodėl iliuzinė? Todėl, kad išreiškiama daiktais ir paslaugomis ir visiškai nuo jų priklauso. Nebus jų, nebus ir išorinės pilnatvės. Taip, pinigai suteikia išorinę laisvę, galimybę neskaičiuojant vartoti, svorį pinigų sistemos visuomenėje. Ką atiduodame už šią iliuziją? Laiką, sveikatą, nuoširdumą, bendravimą, draugystę, pomėgius, o dažnai ir galimybę pasidžiaugti tuo, ką turime.

Atsiranda baimė visko netekti, be to, turtą reikia prižiūrėti ir saugoti. Ir nerimas: kur investuoti pinigus finansų pasaulyje, kur visi vienas kitą apgaudinėja, o kur dar visos finansinės krizės ir perturbacijos, galinčios akimirksniu turtingą paversti vargšu.. Kol gyvuoja tokia sistema, tol gyvuoja viskas, kas aplink ją sukasi: tas, kuris myli pinigus, visa kita myli už pinigus. Žmonėms nuolat kažko trūksta todėl, kad jie daug nori. Ar tai gali suteikti tikro džiaugsmo?..

Tikroji, vidinė pilnatvė – tai dvasinis turtas. Tai, kas tikra ir amžina – neįkainojama, o viskas, kas yra laikina, turi savo kainą. Ir dažnai tai silpnybės kaina: godžiam – įsigytas daiktas, gurmanui – maistas, alkoholikui – butelis, rūkančiam – cigaretė.. Dvasiškai turtingas, sąmoningas žmogus bet kokiose sąlygose susikurs sau įmanomas gyventi optimalias sąlygas, nes viskas, kas išties vertinga, yra su juo – jame pačiame. Kiekvienas žmogus kiekvieną savo gyvenimo momentą turi minimumą visko (ir dažnai virš), kas jam reikalinga pragyvenimui – mes apie tai net nesusimąstome.

Todėl negalima jaudintis dėl to, ko dar neturime, reikia išmokti džiaugtis ir prasmingai naudoti tai, ką turime. Mus skurdina ne tai, ką turime, o tai, ko neturime – tik ar reikia tiek?.. Visi apribojimai sukuriami negatyviomis mintimis, patikėjus arba skurdo filosofija, arba įsisukus į vartojimo karuselę. Ir vienu, ir kitu atveju atiduodame už tai savo gyvenimą. Visuotinės gausos teorija teigia, kad visi turime vienodas sąlygas ir galimybes, ir apie tai – sekantį kartą .

Mūsų laikais sunku įsivaizduoti gyvenimą be televizijos. Ir jei prieš kelis dešimtmečius televizorių įjungdavome kartais, tai dabar daugelyje namų jis įjungtas “dėl fono“. Gerai tai ar ne? Gal tai tiesiog informacijos skleidimo būdas? Pradinis sumanymas gal ir buvo toks..

Ilgai rinkau šiai temai informaciją, kuri, manau, ir jums bus įdomi.

Statistika teigia, kad šiuolaikinis žmogus praleidžia prie televizoriaus vidutiniškai 4 valandas per dieną. To visiškai pakanka, kad garso ir ryškių vaizdų pagalba būtų suformuoti tam tikri vaizdiniai žmogaus smegenyse, kurie vėliau gali veikti žmogaus mąstymą ir veiksmus. Ankstesnėse epochose tam, kad  būtų išsilavinęs, žmogus vystė savo intelektą – kad pasiektų šį tikslą, žmonės skaitė, rašė, diskutavo, t.y., – nuolat mokėsi.

Dabar gi, esant vaizdinei komunikacijai, tereikia orientuotis vaizduose, o tam, kaip tvirtina psichologai, intelektualių sugebėjimų nereikia. Jei knyga moko mąstyti, tai poveikis per vaizdus ne tik atbukina, bet ir yra galingas įtaigos instrumentas. Kaip tai vyksta?

Įtaiga yra dvejopa: tiesioginė ir netiesioginė:

Tiesioginė – tai ištarti žodžiai ar komandos, tai poveikis į sąmonę.

Netiesioginės įtaigos atveju viskas vyksta priešingai – sąmonė apeinama, o per vaizdinius vyksta poveikis į pasąmonę.

Tiesioginei įtaigai paprastai priešinamasi, nes niekas nenori būti valdomas ar manipuliuojamas. Netiesioginei įtakai paprastai nesipriešinama, nes sąmonė nedalyvauja, o tiesiog stebimi vaizdai. Šiuolaikinė vaizdinė informacija (reklama, įvairios politinės laidos) visada turi užslėptą informaciją, kuri veikia pasąmonę. Todėl poveikis per vaizdinius – pats efektyviausias.

Besaikis televizoriaus žiūrėjimas formuoja menko aktyvumo ir žemo darbingumo žmogų. Jo veikla – dažniausiai darbo imitacija arba darbo vykdymas per prievartą, be entuziazmo. Tyrimai parodė, kad sėkmingi, aktyvūs dirbantys jaunuoliai ankstyvoje vaikystėje žiūrėjo televizorių apie porą valandų į savaitę, o kai kurie augo šeimose, kur televizorius apskritai nebuvo žiūrimas. Sėkmingų žmonių laikas, praleistas vaikystėje prie televizoriaus, neviršijo pusvalandžio į dieną.

Amerikiečių ekspertų išvados teigia, kad 10 valandų televizoriaus žiūrėjimo per savaitę ketvirčiu sumažina žmogaus kūrybinį potencialą. Dvi valandos televizoriaus žiūrėjimo per dieną vaikystėje sumažina kūrybinį potencialą per pusę. Kuo ilgiau žiūrimas televizorius vaikystėje, tuo labiau gesinamas kūrybingumas, aktyvumas ir žmogaus entuziazmas. Dar vienas ekspertų pastebėjimas – neiniciatyvūs, pasyvūs žmonės yra linkę į įvairias priklausomybes, tarp jų ir nuo televizoriaus.

Kita labai svarbi šio reiškinio pusė – per televizijos laidas, filmus ir reklamą “įrašomi“ elgesio stereotipai ir siekiamybės. Suaugusieji klaidingai mano, kad vaikams televizija negali pakenkti. Tyrimais taip pat įrodyta, kad subrendusio, suaugusio žmogaus smegenys į išorinius dirgiklius reaguoja visai kitaip, nei mažo vaiko besiformuojančios smegenys.

Suaugę žmonės gali filtruoti, analizuoti ir apdoroti informaciją, remdamiesi vaikystėje ir per gyvenimą suformuota “duomenų baze“. Vaikams šis procesas vyksta visiškai kitaip. Svarbiausių nuostatų formavimas ir įtvirtinimas – praktiškai visam gyvenimui – vyksta proporcingai smegenų augimui ir brendimui. Vaikystėje suformuotos nuostatos yra bazinės (prisiminkime Mauglio sindromą), performuoti jas sunku, o kartais ir neįmanoma.

Specialistų sudarytas orientacinis svarbiausių gyvenimo nuostatų formavimosi grafikas yra toks:

iki 4 metų – 80%,

iki 6 metų – 90%,

iki 10 – apie 97%,

ir apie 18 gyvenimo metus žmogaus pagrindinės nuostatos yra susiformavusios.

Taigi, greitai besikeičiantys vaizdai televizoriaus ekrane formuoja vaiko smegenyse “duomenų bazę“, kuri įtakos jo gyvenimą. Kad besiformuojanti asmenybė nebūtų žalojama, psichologai rekomenduoja vaikams iki 3 metų apskritai nežiūrėti televizoriaus, o vyresniems (taip pat ribotai) rodyti tik harmoningas, vaikų amžių atitinkančias mokomąsias laideles ar filmus.

Kodėl tai svarbu? Be pasaulėžiūros formavimo, kai kurių laidų žiūrėjimas sukelia panikos ir baimės pojūčius ne tik suaugusiems, bet ir vaikams – tai neigiamai veikia psichiką. Vienareikšmiškai vaikams kenkia programos, skirtos suaugusiems, nes informacija gali būti suprasta neteisingai, savaip. Galiausiai vaikas, matydamas per ekraną smurtą, žalingų įpročių afišavimą, erotiką, keiksmus, susišaudymus, lavonus – pradeda tai vertinti kaip socialinę normą. Taip gimsta paauglių ir net suaugusių žiaurumas.

Šis faktas taip pat patvirtintas tyrimais, kurių išvada teigia: nuo vaikystės žiūrimi žiaurūs vaizdai yra labai stiprus katalizatorius nusikaltimams. Kokiu būdu? Pasirodo, neigiama energija, kaupiama iš ekrano per demonstruojamus agresyvaus elgesio modelius, priėjus iki tam tikros gradacijos, galiausiai prasiveržia ir yra išmetama į aplinką per smurtą. Daugelio šalių tyrėjai įrodė, kad ryšys tarp televizijos poveikio ir didėjančio jaunų žmonių nusikalstamumo yra akivaizdus. Šis dėsningumas pasireiškia įvairiuose visuomenės sluoksniuose.

Kadangi ekraninė agresija kasmet auga, tai kiekviena nauja karta gauna vis didesnį agresyvumo energijos krūvį, kuris sociume pasireiškia kaip polinkis į kriminalinį elgesį. Britų mokslininkas A.Sigman daro dar kategoriškesnę išvadą: televizija yra mūsų laikų blogis ir vadina ją “infokratija“. Jis pabrėžia, kad žodžius “televizorius“, “televizija“, “internetas“, “DVD“ galima apibendrinti vienu žodžiu: “ekranas“, kuris nusako tą patį poveikį.

Dar 1970 metais Vakarų Europos sociologai sudarė televizijos neigiamo poveikio sąrašą, kuris labai aktualus ir mūsų dienomis. Štai keli punktai iš jo:

tai nekorektiška, perteklinė politinė propaganda ir reklama;

agresija,

fizinė ir moralinė prievarta ekrane ir erotikos perteklius;

sisteminis realybės iškraipymas;

negatyviai nuspalvinta socialinė informacija ir nepateisinamai didelis kiekis pranešimų apie katastrofas, smurtą, aukas ir pan.;

nekorektiška, iškraipyta vedančiųjų kalba;

perteklinis užsienio produkcijos kiekis;

nepagarbūs pasisakymai apie žmones, nacionalines vertybes, istoriją ir kultūrą.

Šis sąrašas mūsų dienomis vis papildomas naujais punktais. Psichologai teigia, kad kai “dėl fono“ įjungtas televizorius, šeimos nariai mažiau kalbasi ir bendrauja tarpusavyje. Dietologai teigia, kad išsivystė savotiška priklausomybės forma, kai įjungus televizorių, bėgama atsinešti maisto (dažnai dėl spalvingos maisto reklamos poveikio). Jei valgymo metu žiūrime televizorių, mūsų protas silpnai priima skrandžio signalus apie pasisotinimo jausmą, ir tokiu būdu dienos racionas viršijamas iki 30%. O kur dar hipodinamija..

Ar televizija yra toks jau blogis? Tikrai ne, jei vietoje, laiku, sąmoningai ir tiek, kiek tikrai reikia. Yra įdomių filmų, mokomųjų laidų, dokumentinių filmų – tai gali būti prasmingas laiko praleidimas. Bet.. turime pripažinti, kad dažnai piktnaudžiaujame šiuo išradimu, kuris ne tik atima brangų laiką, bet ir gesina mūsų kūrybingumą ir atitraukia nuo daug svarbesnių ir įdomesnių užsiėmimų. Taigi – būkime atidūs ir budrūs, o svarbiausia – saugokime savo vaikus!

Jų mūsų gyvenime yra nemažai. Kodėl jie yra ir iš kur jie atsiranda? Vidinis prieštaravimas atsiranda tuomet, kai realybė neatitinka mūsų vidinės būsenos. Mes tai juntame kaip įtampą, nepaaiškinamą nerimą, kartais ir baimę. Kad suprastume, kaip atsiranda šitie neatitikmai, turėtume žvilgtelėti į žmogaus sąmonės raidą, nes tai, kas šiandien mums kelia prieštaravimus, užgimė jau labai seniai.

Filosofai nuolat nagrinėjo žmogaus sąmoningumo vystymąsi ir to vystymosi kryptis bei pasekmes. Pirmasis svarbus žmogaus suvokimas buvo tai, kad jis gyvena – savęs suvokimas, o pirmasis rūpestis – savisauga. Žemė teikia žmogui viską, kas būtina jo egzistencijai, o instinktas išmokė visu tuo naudotis. Alkis ir prigimtiniai poreikiai vertė žmogų išbandyti tai vieną, tai kitą gyvenimo būdą – taip atsirado medžioklė, žvejyba, žemdirbystė, gyvenimas bendruomenėje.

Naujos žinios, atsiradusios kaip vystymosi rezultatas, atvedė į svarstymus ir vertinimus – žmogus ne tik išmoko skirti įvairių gyvų būtybių padėtį viena kitos atžvilgiu, bet ir pripažino save pranašesniu. Šiuo laikotarpiu labai stipriai pradeda reikštis žmogaus “ego“ – pirmiausia kaip savisaugos instinktas. Bendruomeniniame gyvenime žmogus pastebėjo panašumus savo ir jį supančių žmonių elgesyje ir padarė išvadas, kad ir kiti žmonės galvoja, jaučiasi ir elgiasi panašiai kaip jis.

Ši svarbi išvada paskatino žmogų laikytis tam tikrų elgesio taisyklių, kad užtikrintų savo saugumą. Patirtis išmokė, kad gerovės siekimas – žmogaus poelgių variklis ir pastebėjo atvejus, kai bendri interesai leido jam tikėtis aplinkinių pagalbos. Tokiu atveju žmonės vienydavosi į bendruomenę – savotišką laisvą asociaciją – kuri egzistuodavo tol, kol išlikdavo ją sukūręs poreikis.

Poreikis gyventi kartu pagimdė pačius subtiliausius žmogaus jausmus. Pirmosios sąmoningumo ir dvasingumo apraiškos prasidėjo, kai žmonės pradėjo gyventi bendruomeniškai – gimė šeima, jos narių tarpusavio šilti jausmai, tėviška globa. Išsivystė savitarpio įsipareigojimai ir suvokimas, kad juos visiems naudinga vykdyti. Sėkmė bendravime pastūmėjo daryti sparčią pažangą – lavėjo protas, tobulėjo išradingumas ir įgūdžiai.

Bendruomeniškumas ne tik kilstelėjo žmonių sąmoningumą ir pažangą, bet ir pagimdė rungtyniavimą bei lygiavimąsi. Kai tik žmonės pradėjo vienas kitą vertinti, atsirado pagarbos, vertybių, dorybių ir grožio sampratos, kurios vertė teikti pirmenybę vienam ar kitam. Kiekvienas dėl konkurencijos stengėsi atsidurti patogesnėje padėtyje arba atvirai panaudodamas jėgą (jei jautėsi stipresnis), arba naudodamas apsukrumą ir vikrumą (jei jautėsi silpnesnis).

Teigiama, kad kai žmogui kilo mintis konkuruoti, turėti atsargas, nedirbti pačiam, bet samdyti kitus žmones – atsirado nuosavybė ir nelygybė. Kad visa tai būtų valdoma, gimė moralės sampratos, įstatymai, bausmės. Štai taip, filosofų teigimu, baigėsi laisvas ir džiaugsmingas žmonių bendravimas ir egzistavimas. Darbas tapo ne tik būtinybe, bet ir vergove, iš kurios gimė skurdas ir nelygybė. Visa tai Dž.Lokas apibrėžė aksioma: “Negalima padaryti žalos ten, kur visiškai nėra nuosavybės“. Galima būtų pridurti, kad ne pati nuosavybė pagimdė visas blogybes, o nepasotinamas godulys ir saiko neturėjimas, ir iš to kylantis susipriešinimas.

Kaip visa tai veikia mus šiandien? Evoliucijos psichologai teigia, kad bendruomeniškumas, poreikis vienytis yra prigimtinė žmogaus savybė. Būtent vienijimosi – ne konkurencijos – periodais žmonija darė pastebimą sąmoningumo šuolį. Mūsų dienomis sukurti valdymo modeliai – nesvarbu, kaip jie įvardinami politikoje – yra priešinantys, skaldantys ir grupuojantys. Galime kurti įvairias sąmokslo teorijas, bet pagrindinė priežastis, anot visų laikų mąstytojų, yra būtent ydingame valdyme (sistemoje). Dirbtinai sukurti poreikiai ir valdymas per juos neteikia nei gyvenimo džiaugsmo, nei laimės, ir gimdo daugybę vidinių prieštaravimų.

Filosofai išskiria tris pagrindines prigimtines žmogaus savybes ir teises. Mūsų prigimtinė savybė – sąmoningumas, proto veikla. Laisvė – tai visų mūsų prigimtinė teisė. Ir prigimtinis laimės troškimas (susijęs su saviraiška) – tai trys neliečiami dalykai. Valdymo sistema visa tai pajungė valdymui: protas paveikiamas reikiama linkme, manipuliuojama laisvės “suteikimu“ ar “apribojimu“ ir siūlomi laimės pakaitalai prekių ir pramogų pavidalu.

Istoriškai susiklostė neatitikimai tarp moralės ir pareigų. Mūsų prigimtinės savybės diktuoja mums vienokį elgesį, o išorinės sąlygos (valdymo sistema) reikalauja elgtis priešingai. Iš to gimsta gilūs vidiniai prieštaravimai žmogaus sąmonėje. Garsi psichoanalitikė K.Horney mūsų dienų žmogų įvardina kaip neurotišką asmenybę ir įvardina tris prieštaravimus, kurie sukelia įtampas, neurozes, depresijas, priklausomybes ir kitus psichinius sutrikimus.

Pirmasis – prieštaravimas tarp sėkmės ir konkurencijos. Iš vienos pusės, skatinama daryti viską sėkmei pasiekti, o iš kitos – tai verčia kartais elgtis tiesmukiškai ir agresyviai, kas prieštarauja ir visuotinai priimtiniems moralės principams, ir žmogaus sąžinei. Pastangos suderinti šiuos du nesuderinamus dalykus kelia didelę įtampą.

Antrasis prieštaravimas – tarp poreikių stimuliavimo ir kliūčių jiems įgyvendinti. Ekonominiais sumetimais poreikiai ir dirbtinai kuriami, ir visapusiškai stimuliuojami (reklama, mada ir t.t..) , bet daugeliui žmonių tiesiog neįmanoma šiuos poreikius atitikti ir patenkinti: jie nuolat keičiami vis įmantresniais ir bėgimas paskui juos galiausiai sukelia gilią neviltį.

Trečiasis prieštaravimas – laisvės iliuzija. Valdymo sistema deklaruoja, kad žmogus yra laisvas, nepriklausomas ir gali pasiekti viską, ką tik nori, jei yra veiklus ir energingas. Iš kitos pusės – toli gražu ne visada paprasta visa tai įgyvendinti: griežti konkurenciniai apribojimai, suformuotas mąstymas, o ir visi žmogaus žlugdymo mechanizmai – mokesčiai ir nuobaudos. Rezultatas – abejonės dėl savo galimybių ir likimo, bejėgiškumo, nesaugumo jausmas susidūrus su realybe.

Kaip išvengti vidinių prieštaravimų? Pirmiausia – nebūti fatalistais ir negalvoti, kad nieko negalima padaryti – atseit, taip buvo per amžius ir nieko čia nepakeisi.. Žmogus išgyveno ilgą ir sudėtingą evoliuciją. Jos pasekoje suprato ir išmoko valdyti savo galimybes, taip pat pamatė savo veiksmų pasekmes. Evoliucija vyksta toliau. Tam, kad tobulėtume, turime įvertinti tas pasekmes.

Tai svarbu kiekvienam žmogui, nes esame neatsiejama visumos dalis. Galime naudoti naujausias psichologines technologijas, daug dirbti, bet jei tai naudosime tik egoistiniams ar ambicijų tenkinimo tikslams, mes ir vėl visi suksimės vidinių prieštaravimų ir nesibaigiančių krizių rate. Gyvename permainų laikais – ko gero, atėjo laikas augti visiems dvasiškai, įvertinti vienybės būtinybę ir išbristi iš prieštaravimų rato. Mes esame žymiai didingesni, nei manome 🙂 ..