Su šventėmis :)

Ir.. kyla klausimas – o ką mes švenčiame? Tai tiesiog ilgas savaitgalis, ar Jono vardo pagerbimas? Jei taip, tai galima juokauti, kad tai diskriminacija likusių vardų atžvilgiu 🙂 .. O jei švenčiame tradicines Rasas, kiek išlikusių tradicijų šiame šventime ir ką mes žinome apie jas? Dažnam tai tik su paparčio žiedo ieškojimu susiję – kur, kodėl, kam – jei jis nežydi?..

O jei apie tradicijas – Rasa yra vienas iš Rėdos Rato ciklų, atitinkantis gyvenimišką – vestuvių – žmogaus gyvenimo laikotarpį. Rėdos Rato ciklų yra keturi: Užgavėnės, Rasa, Ilgės ir Kalėda. Rasa – atsiradimo, prasidėjimo, pradžios misterija, o kartu ir kosminės dramos kulminacija. Saulės spinduliai vis mažiau šildys žemę, dienos trauksis, naktys ilgės, kol ateis Ilgės. Tai didžiausias gyvybės suvešėjimo, kupos metas. Paparčio žiedo paieškos – simbolinės laimės paieškos.

Visiems besidomintiems lietuvių tradicijomis, siūlau perskaityti A.Patacko ir A.Žarskaus knygą “Virsmų knyga“. Čia labai plačiai atskleidžiamos lietuvių tradicijos ir papročiai, kalbos ypatumai, surinkta graži tautosaka, atskleistos sąsajos su kitomis tautomis. Perskaičius ją supratau, kad apie mūsų tautos tradicijas ir protėvių gyvenimo filosofiją ugdymo ir mokymo įstaigose sužinome labai mažai.

Todėl ir gaunasi, kad švenčiame, kad švęstume.. Smagu yra tie ilgieji savaitgaliai, bet jei tai valstybinė šventė, norėtųsi apie ją daugiau žinoti ir plėsti bei perduoti sekančioms kartoms gražias tradicijas.. Kaip trūksta ir čia valstybinio patriotinio požiūrio.. Belieka stebėti, kad švenčiame tiesiog kalendorinius pavadinimus.. Ta tema pamąstymai iš “Virsmų knygos“:

“Tradicija miršta tada, kai prarandama gyvybingoji jos esmė, ir perduodamos tik formos… Jeigu tradicija neperduodama esminiai, per gyvybingą esmę, tada ji, kaip tas sėklos nesubrandinęs medis, pasmerkta išnykti. Tradicijos išlikimo garantas yra vidinio turinio arba esmės perdavimas. O formas kiekviena karta išaugina savas, panašiai kaip iš sėklos išauga naujas medis.

Jeigu rūpinsimės tik formos išlaikymu, pamiršdami papročių ir apeigų esmes, tradicija neišvengiamai nyks. Amžinos tiesos nepersiduoda mechaniškai ar kopijuojant, bet kiekviename laikmetyje gimsta naujai – jeigu jos išauga iš subrendusio sąmoningumo.

… Nors papročiai ir tradicijos sunyko, tačiau juose glūdėjusios dorovės normos nesikeičia. Šiuolaikiniam bręstančiam, dar neįgijusiam gilesnio dorovinio matmens žmogui jos nepriimtinos arba menkai suprantamos. Tačiau jų pažeidimas vis tiek objektyviai sukelia neigiamus visuomeninius reiškinius… Kiekviename virsme slypi ir žlugimo pavojus (ką regime dabartinės Europos kultūroje), bet kartu ir naujos galimybės.

…Senieji papročiai tebeglūdi ne tik mumyse, bet ir kiekviename indoeuropietiškųjų tautų palikuonyje. Jie yra mūsų praeitis bei tūkstantmetė patirtis, kurią kiekvienas nešiojamės savyje. Tereikia prie jų prisiliesti ir jie atsiveria, atgyja. Mūsų pakitusioje sąmonėje jie turi atlikti virsmą. Tik tada šie praeities prisiminimai, atskleidžiantys gilius gyvenimo dėsningumus, padės mums susivokti šiame esmių praradimo ir visuotinės nedarnos amžiuje.

…Šalia akivaizdaus nuopolio galima pasidžiaugti nors ir nedideliais, bet jau pastebimais gyvenimo pokyčiais, rodančiais, jog atlikusi virsmą sugrįžta senoji dorinė kultūra. Ryškiausi pokyčiai pastebimi gimties virsme (pvz. sąmoningas požiūris į gyvybės pradėjimą ir nėštumą, atgimstantys natūralaus kūdikių žindymo bei auginimo papročiai). Tai rodo dabartinių jaunų žmonių dorinės sąmonės, ant kurios nematomo pagrindo laikosi visa kultūra, brendimą ir jos stiprėjimą.

Šiuolaikinės civilizacijos nesėkmių priežastis – esmių praradimas. “Virsmų knyga“ yra žvilgsnis į lietuvių kalbos žodžiuose, tautos papročiuose bei apeigose glūdinčias esmes, bandymas jas priminti, peršviesti jas asmeninio sąmoningumo šviesa ir iš atgijusios esmės auginti naujas, šių laikų gyvenimo sąlygas bei asmeninį sąmoningumą atitinkančias prasmes. “

Taigi, švęskime sąmoningai, be gaivališko linksminimosi ir šėlimo, po kurių lieka prišiukšlintos aikštės ir tuštuma širdyje.. iki sekančių švenčių.. Esame vienos iš seniausių indoeuropiečių kultūrų palikuonys. Baltų kultūra yra viena iš senųjų žmonijos kultūrų.. Kultūra nėra mokslas, tai pats gyvenimas, todėl pažinkime šią šventą tautos erdvę ir švęskime prasmingai, su džiaugsmu širdyje 🙂 . Su šventėmis! 🙂

Reklama

4 mintys apie „Su šventėmis :)“

  1. Va ir man toks klausimas kartais kildavo, nes pas mus Jonų giminėje nėra. Knyga sudomino. Na ir tave su švente! Juk kiekviena diena šventė, o čia dar į darbą nereikia 😉 😀

    Patinka

  2. Ačiū, Ruvi, už nuorodą “Virsmų knygai“ :), jos beieškodama dar ir “Rėdos ratą“ aptikau- gal pavyks kur nors knygynuose gauti, tai bus įdomaus skaitymo. 🙂

    Patinka

  3. Labas, Giedra 🙂
    Man kai šitą knygą padovanojo, tai pavarčiusi atidėjau, nes pasirodė labai sudėtinga.. O dabar, matyt, atėjo laikas, kaip ten rašo – pabudo protėvių dvasia – ir taip viskas, kas liečia Lietuvą, įdomu.. Įvairiuose šaltiniuose atradau tokių įdomybių.. Po truputį čia rašysiu, bet noriu rimtai pasiruošti 🙂 ..
    Taigi, dalinsiuos viskuo, ką tik rasiu 🙂 .
    Gražaus savaitgalio, Giedra 😀 .
    P.S. Nepamirškime ir Vydūno raštų, jis kažkodėl nepelnytai užmirštas mūsų dienomis..

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s