Kiek atiduodame už iliuziją?

Gyvename sistemoje, kurioje yra prekių-pinigų, pinigų-prekių mainai, todėl be pinigų gyventi neįmanoma. Didžiąją savo gyvenimo dalį žmonės praleidžia uždirbdami pinigus. Tačiau retas dirba mėgstamą darbą ir pasiekia trokštamų rezultatų. Galiausiai įsitikiname, kad pinigai nepadaro žmogaus absoliučiai laimingu, nes niekada neturėsime ir nenusipirksime visko, ką galima nusipirkti.

Kuo daugiau pinigų, tuo didesnė jų vartojimo jėga, nepriklausomai nuo daiktų kainos ir išorinių sąlygų pokyčių. Galime tik teoriškai įsivaizduoti gyvenimą be pinigų, nes yra tam tikri dalykai – maistas, rūbai, darbo įrankiai, buitinė technika, automobilis, baldai, indai, mokesčiai.., kurie šiuo metu be pinigų neišsprendžiami. Iš esmės žmonės naudojasi vienu daiktų rinkinio standartu, kuris skiriasi tik savo kaina.

Yra keistas paradoksas – gyvenimas išoriškai vis gerėja (prekių ir vartojimo prasme), o skurstančių žmonių, nežiūrint į jų pastangas uždirbti, vis daugėja. Kodėl? Tam, kad tai suprastume, žvilgtelėkime, kokioje santvarkoje mes gyvename. Pirmiausia pabrėžiama, kad yra demokratija (liaudies valdžia) ir visi mes gyvename kapitalizme, kuris yra labiausiai paplitusi ekonominė sistema pasaulyje (demokratinis kapitalizmas?).

Žodyne kapitalizmas apibrėžiamas kaip sistema, kurioje kapitalas yra privačioje nuosavybėje, prekės ir darbo jėga perkamos ir parduodamos laisvoje rinkoje, pelnas investuojamas ir reinvestuojamas į naujas technologijas ir ūkio šakas. Dabar pats įdomiausias apibrėžimas: šiai sistemai būdinga tai, kad investicijas, gamybą, paskirstymą, pajamas ir kainas nulemia rinkos jėgos, o ne valstybinė valdžia. Taigi, gaunasi, kad liaudies renkama valdžia tik imituoja demokratiją ir visiškai paklūsta jėgoms, kurių rankose yra kapitalas.

Filosofai kapitalizmą apibrėžia dar griežčiau, pavadindami tai klasine antagonistine (priešiška) visuomenės ekonomine formacija, kuri pagrįsta privačia gamybos priemonių nuosavybe ir samdomojo darbo išnaudojimu, pridedamosios vertės pavertimu kapitalu ir fiktyvaus kapitalo sudarymu. Esmė aiški: kas valdo finansus, tas valdo pasaulį. Tokiam valdymo būdui būtina, kad būtų kuo daugiau žmonių, priklausomų nuo tų, kurie valdo pinigus.

Tai atvirai ekspluatacinė sistema, kuri turtėja, išnaudodama kitus. Štai kodėl šiuolaikinės ekonomikos šaukliai kviečia dirbti vis daugiau, pajungiant konkurencinę kovą ir varžymąsi. Dirbantysis parduoda savo darbą, už kurį darbdavys moka tokią sumą, kuri greitai baigiasi, nes išnaudotojui būtina laikyti ant trumpo pavadėlio neturtingus žmones, kuriems reikia pinigų. Sąmoningai propaguojama ir skurdo bei nevilties psichologija, kad kapitalistas būtų tas vienintelis “gelbėtojas“, duodantis darbo, kuris iš esmės yra išnaudojimas.

Dabar jau girdime, kad ekonomika atsigauna ir vartojimas didėja. Ar susimąstome, kad vartojimas ir yra ta “morka“, kurią lyg tam asiliukui, mums pariša lyg kelrodį? Ir pagrindinis pelnas yra ne iš duonos kasdieninės, o iš karinės pramonės, tabako, alkoholio, vaistų ir gamtos resursų pardavimo ir perpardavimo, įvairių spekuliacijų. Dirbtinai padaroma būtinybe, už kurią mes sąžiningai dirbdami sumokame. Ši sistema jau išgyvena ne pirmą sisteminę krizę, o dabartinė jau vadinama civilizacijos krize.

Visi suprantame, kad ekonominės sistemos greitai nepasikeičia, todėl reikia ne sistemą kaltinti, o suprasti – kaip ji mus valdo. Pokyčiai neišvengiamai įvyks, bet kaip apsisaugoti nuo vis primetamų iliuzijų ir išgyventi, išlikti savimi? Daugelis žmonių dabar yra neviltyje dėl nedarbo ir neaiškios ateities. Tam, kad nepasiduotume išoriniam spaudimui, turime būti maksimaliai sąmoningi ir suprasti pinigų sistemos veikimą bei labai atsakingai įvertinti savo poreikius ir galimybes.

Nustebsite, bet labai daug žmonių nežino, kiek jie uždirba pinigų per metus ir kur juos išleidžia. Net sudėtingoje situacijoje pasiduodama vartojimo skatinimo įtakai, momentiniams įgeidžiams, imamos paskolos neįvertinus savo galimybių. Santykis su pinigais dažnai nesąmoningas, automatiškas. Retas naudoja savo pinigus racionaliai ir apgalvotai. Sąmoningas, teisingas požiūris į pinigus ugdo teisingą jų panaudojimą.

Kiekvienas žmogus gali ir turi pakeisti savo požiūrį į pinigus – tuomet tai privers keistis ir ydingą pinigų sistemą, kuri gyvena iš žmonių godumo ir aistrų, silpnybių ir priklausomybių, troškimo turėti ir vartoti. Ištrūkti iš vartojimo rato galime tik per sąmoningą asmeninių resursų valdymą. Galime dažniau atlikti patys tai, už ką įpratome mokėti (didelė dalis pinigų išleidžiama tam, ką galime padaryti patys): dažniau paėjėti pėsčiomis, gyventi džiaugsme be perkamų linksmybių, gyventi sveikai ir nepirkti vaistų.. galiausiai pagarbiai elgtis su kiekvienu įsigytu daiktu ir tausoti jį – tuomet jis tarnaus ilgiau..

Visi žinome, kad pilnatvė yra vidinė ir išorinė. Vidinė pilnatvė – tikroji, išorinė – iliuzinė. Kodėl iliuzinė? Todėl, kad išreiškiama daiktais ir paslaugomis ir visiškai nuo jų priklauso. Nebus jų, nebus ir išorinės pilnatvės. Taip, pinigai suteikia išorinę laisvę, galimybę neskaičiuojant vartoti, svorį pinigų sistemos visuomenėje. Ką atiduodame už šią iliuziją? Laiką, sveikatą, nuoširdumą, bendravimą, draugystę, pomėgius, o dažnai ir galimybę pasidžiaugti tuo, ką turime.

Atsiranda baimė visko netekti, be to, turtą reikia prižiūrėti ir saugoti. Ir nerimas: kur investuoti pinigus finansų pasaulyje, kur visi vienas kitą apgaudinėja, o kur dar visos finansinės krizės ir perturbacijos, galinčios akimirksniu turtingą paversti vargšu.. Kol gyvuoja tokia sistema, tol gyvuoja viskas, kas aplink ją sukasi: tas, kuris myli pinigus, visa kita myli už pinigus. Žmonėms nuolat kažko trūksta todėl, kad jie daug nori. Ar tai gali suteikti tikro džiaugsmo?..

Tikroji, vidinė pilnatvė – tai dvasinis turtas. Tai, kas tikra ir amžina – neįkainojama, o viskas, kas yra laikina, turi savo kainą. Ir dažnai tai silpnybės kaina: godžiam – įsigytas daiktas, gurmanui – maistas, alkoholikui – butelis, rūkančiam – cigaretė.. Dvasiškai turtingas, sąmoningas žmogus bet kokiose sąlygose susikurs sau įmanomas gyventi optimalias sąlygas, nes viskas, kas išties vertinga, yra su juo – jame pačiame. Kiekvienas žmogus kiekvieną savo gyvenimo momentą turi minimumą visko (ir dažnai virš), kas jam reikalinga pragyvenimui – mes apie tai net nesusimąstome.

Todėl negalima jaudintis dėl to, ko dar neturime, reikia išmokti džiaugtis ir prasmingai naudoti tai, ką turime. Mus skurdina ne tai, ką turime, o tai, ko neturime – tik ar reikia tiek?.. Visi apribojimai sukuriami negatyviomis mintimis, patikėjus arba skurdo filosofija, arba įsisukus į vartojimo karuselę. Ir vienu, ir kitu atveju atiduodame už tai savo gyvenimą. Visuotinės gausos teorija teigia, kad visi turime vienodas sąlygas ir galimybes, ir apie tai – sekantį kartą .

Reklama

4 mintys apie „Kiek atiduodame už iliuziją?“

  1. Labas rytas.
    Ačiū už įdomią temą.
    Mes tikrai dar nemokame džiaugtis tuo, ką turime. Vis norime kažko daugiau, ir ne todėl, kad mums to reikia, o…dėl to, kad tai turi kaimynai, apie tai kiekvieną minutę plyšauja televizija ir radijas. Skatinamas besaikis vartojimas. Tik ar mums to iš viso tiek reikia?Pasidarėme tik vartotojai, o ne žmonės , gyvenentys pilnavertį gyvenimą.Laikas sustoti ir pagalvoti. Visiems geros dienos.

    Patinka

  2. Tikrai – ar iš tiesų visi suprantam, kokioje santvarkoje gyvenam? Tavo paryškintas apibrėžimas tiksliai viską nusako. Rimta informacija pamąstymui ir apie demokratiją, ir apie vartojimą, ir apie sąmoningą santykį su pinigais (ir aš ne iškart primečiau, kiek uždirbu per metus, o tuo labiau, kur išleidžiu 😦 ). Lauksiu tęsinio. Man patiko: “ tas, kuris myli pinigus, visa kita myli už pinigus“ – taikliai!

    Patinka

  3. O, tarp kitko, gera idėja – pradėti daryti dažniau patiems tai, už ką mokame pinigus. Dar pridurčiau maisto gamybą, ir šeimynines iškylas gamtoje vietoje ėjimo i kavines. Ir daiktus saugoti būtina, kiek išmetam, kiek priperkam, ko nereikia!

    Patinka

  4. Sveiki 🙂
    Kiek įdomių minčių. Tiesiog vėl viskas susiveda į sąmoningumą – kai suprantame, kas, kodėl ir kaip vyksta, galime lengviau susiorientuoti ir daryti savarankiškus ir optimalius sprendimus.
    Geros idėjos – taip, daug ką galime padaryti patys ir daiktus galime saugoti ir naudoti tol, kol veikia.. Turime galvoti ir apie ekologiją – juk kokius kalnus šiukšlių dėl besaikio vartojimo kasdien prigaminame.
    Zahira, Bagira, ačiū už įdomias mintis 🙂

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s