Žmogaus vidinio pasaulio ekologija

* Moralė – subtilesnė sąvoka, nei dorovė, nes susieta ne tik su dorovine sistema, bet ir su dvasiniu žmogaus pasauliu ir orientacija į vidines vertybes.

* Raktas į žmonijos išlikimą – žmogaus vidinio pasaulio evoliucija: dvasinis žmogaus pasaulis turi tapti pagrindinė vertybė. Be šios evoliucijos žmonija neturi ateities.

* Šiandien mes gyvename pasaulyje, kur žmogaus intelektui suteikiama pernelyg didelė reikšmė – manoma, kad kuo protingesni bus žmonės, tuo geresnis taps ir pasaulis. Tačiau šiuolaikinės žmonijos būsena nepatvirtino šios teorijos: badas, karai, skurdas, depresija, nerimas dėl pinigų, stresas, korupcija, nepagydomos ligos auga proporcingai su augančiu žmonių intelekto lygiu.

* Žmonės pasidarė panašūs į galvojančias bejausmes mašinas, galinčias atlikti objektyvią analizę – tarsi kompiuteriai pagal įdiegtą programą. Dvasinės vertybės jau seniai nustumtos į antrą planą dėl nesuvaldomo materialinio turto siekio.

* Žmonės rūpinasi išorinio pasaulio ekologija, bet nemoka apsivalyti nuo aistrų, instinktų ir nuo įdiegtos informacijos, kuri valdo jų impulsus.

* Visos mus pasiekiančios žinios yra fragmentinės, mūsų protas fragmentinis, mūsų “aš“ sudarytas ir begalybės fragmentų, o realybės suvokimas apribotas. Mes gerai valdome mūsų mažą erdvę, bet nežinome, kas yra už jos ribų.

* Žmonės nesupranta vienas kito, nes kiekvienas gina savo mažytę teritoriją, izoliuotą nuo realybės visumos, kuri atrodo nepasiekiama. O gal ši “realybės visuma“ yra rezervuota tik dievams arba aukštesnėms kitų planetų civilizacijoms?

* Iš tikrųjų ji yra pasiekiama mums visiems bet kurią akimirką – todėl, kad esame jos sudėtinė dalis. Reikia suprasti, kad dėl tam tikrų žmogaus mąstymo funkcinių pažeidimų mes suvokiame tik mažą realybės dalį.

* Yra keli faktoriai, nulemiantys mūsų gebėjimus protauti:

– Nepakankamas sąmoningumas – “užtemdantis“, “užmigdantis“ protą ir neleidžiantis teisingai matyti realybę;
– Neteisinga švietimo sistema, kurios pagrindas – įsiminimas: kai žmogaus “aš“ yra pasyvus, nes moko “iš išorės“, o ne per suvokimą “iš vidaus“.
– Nuolatinis sublimuotas (išaukštintas, iškeltas) suvokimas, pvz., per reklamą;
– Įdiegtas į protą implantas – t.y., informacija, kuri priimama be svarstymų ir analizės;
– Autonominė proto informacija, kuri pavaldi ne mums, o šaltiniui, iš kurio ji buvo nukreipta.

* Šito supaprastinto išvardinimo pakanka, kad suprastume: ne mes galvojame, o mumis galvoja. Tokiu atveju žmogus lyg papūga operuoja tik ta informacija, kuri “kolonizavo“ jo protą. Kitaip tariant – nėra aukščiausio sąmoningumo, ir ši savybė nėra įgimta, ji turi būti išvystyta.

* Aukščiausio sąmoningumo išvystymas – svarbiausia užduotis, kurią turi įvykdyti žmogus, kad galėtų šiandien išspręsti ir savo kasdienines, ir globalines problemas.

* Tik išvystę aukščiausią sąmoningumą, mes galime: vystytis įgyvendindami teisingumą ir lygybę; teisingai valdyti planetos resursus; draugystės ir bendradarbiavimo pagalba suvienyti visas šalis ir kultūras; paskelbti taiką visame pasaulyje.

* Žmonėms reikalingi išmintingi, aukšto sąmoningumo lyderiai, o ne enciklopedinių žinių kaupikliai; lyderiai, kurie vadovaujasi aukščiausia morale ir dvasinėmis vertybėmis.

* Gyvenimas jau įrodė, kad moralės pažeidimai sukelia chaosą, griūtį ir gimdo energiją, kuri disonuoja su gamtos tvarka bei harmonija, ir tuo pačiu kenkia ir žmogui.

* Valstybės turi remtis morale, turi vystyti žmonių sąmoningumą, kad jie aiškiai suprastų: Moralė – tai gamtos dėsnių visuma, juos gerbti ir jų laikytis turi visi: tuomet gyvenimas bus prasmingas ir sėkmingas visiems ir visapusiškai.

Mintys iš Dario Salas Sommer knygos “XXI amžiaus moralė”.