Kategorija: Mintys

Tavo nuovargis turi privalumą! Neskubėk nuvertinti ar nustumti jo, nes nuovargyje yra daug informacijos, net terapijos.

Tu įveikei ilgą kelionę iš žvaigždžių, drauge. Nulenk galvą prieš savo nuovargį ir daugiau nekovok su juo.

Nėra nieko gėdingo tame, kad tu pripažįsti, jog negali eiti toliau. Net didvyriams reikalingas poilsis.

Jis reikalingas didingai kelionei, kuri atsiveria tau prieš akis. Ir tam prireiks visų tavo jėgų.

Ateik, prisėsk prie Būties ugnies. Tegul kūnas atsipalaiduoja ir pasineria į tylą. Pamiršk vakarykštę dieną, pamiršk kelionę, tegul tave apkabina ši vakaro šiluma.

Kiekvienas didingas nuotykis yra palaikomas širdies ramybe.

Tavo nuovargis natūralus, drauge, jame yra gaivinanti jėga…

Tik išgirsk tai…

 Autorius – J. Foster, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio visiems 🙂 !

Taip tik iš pradžių atrodo: šis pasaulis, neaprėpiamos Visatos dalis, toks didžiulis, o tu – smiltelė, trupinėlis, maža dulkelė jame, ir nežinai, kur tau prisiglausti, kur dėtis ir ką tau čia daryti.

Atrodo, kad viskas čia jau seniai pasidalinta, o jei tiksliau – sudėliota, o tu čia jautiesi tarsi mozaikos detalė iš kitos dėžutės: niekur nepritinki, neatitinki. Nors ir labai stengiesi.. Todėl nuliūsti, nuleidi rankas.

Tačiau juk iš tiesų viskas yra ne taip.

Ši planeta įsimylėjo tave dar iki tavo gimimo, ir viskas joje – kalnai, pievos, vandenynai, augmenija, gyvūnai, žvaigždynai, dangus – sukurti tau.. Ir šviesos čia tiek, kad visada turėtum jėgų ir energijos, čia šviesos tiek, kad tavo sielos šviesa neužgestų. Čia viskas tau..

O tu skundiesi, kad neturi jėgų, kad pavargai. Tau atrodo, kad viskas aplink atsirado savaime, lekia pro šalį ir tavęs neliečia. Bet visa šia savo spalvų, formų ir garsų įvairove pasaulis kalbasi su tavimi.. O tu to nepastebi ir negirdi.

Todėl ir gimsta liūdesys – tu nesupranti supančio pasaulio kalbos. Nesupranti, kad jis kalbasi su tavimi, todėl nemoki jam atsakyti. Ir jautiesi vienišas, atskirtas, nereikalingas. Bet vieną dieną pabandyk su juo pasikalbėti, atsakyk jam.

Kaip tai padaryti? Paprastai: nusišypsok ryte, pasveikink saulę ir naują dieną, pažvelk su meile į akis artimiesiems, dovanok savo švelnumą ir gerumą žmonėms, paglostyk nuliūdusį, palaistyk gėlę, pasikalbėk su kaimynu, paskambink draugui..

Dovanok savo vidinę šviesą ir meilę pasauliui!.. Juk pasaulis įsimylėjęs tave dar iki tavo gimimo.. Tiesiog atsakyk jam tuo pačiu 🙂 .

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gražių, šviesių švenčių visiems 🙂 !

Kartą mokinys paklausė Mokytojo:

– Mokytojau, aš girdėjau, kad tu pasiekei kažkokią ypatingą būseną, kuri ne kiekvienam žmogui pasiekiama.. Ar galėtum apie tai papasakoti?

Mokytojas nusišypsojo.

– Aš nieko ypatingo nepasiekiau. Tiesiog aš nustojau miegoti, aš pabudau.

Mokinys apsidžiaugė:

– O, tai tikrai paprasta! Aš taip pat galiu net naktį nemiegoti..

– Tai tik atrodo paprasta, – atsakė Mokytojas, – bet aš dabar kalbu apie kitokį, apie sąmonės miegą – tokie žmonės iš pirmo žvilgsnio mažai kuo skiriasi nuo pabudusių.

– Bet jei ir miegantys, ir pabudę vaikšto, kalba, bendrauja, galvoja.. Kuo tada ypatingi pabudusieji?

– Pabudusiųjų tarpe nėra ypatingų, tiesiog jų sąmonė gyva, – atsakė Mokytojas. – O miegančių protas sapne yra perpildytas iliuzijomis, todėl jie gali būti labai aktyvūs..

– Bet kaip, kaip gi man atskirti miegančius nuo pabudusių? – neatlėgo mokinys.

– Pabudusį pirmiausiai atskirsi, pažvelgęs jam į akis – jo žvilgsnyje tu pamatysi gyvą sąmonės šviesą.

– Bet gal yra daugiau skirtumų? Juk ir miegantys vaikšto atsimerkę, o man dar sunku įžvelgti tą sąmonės šviesą.. – paklausė mokinys.

Mokytojas vėl nusišypsojo – jį džiugino toks mokinio žingeidumas.

– Tavo sąmonė jau bunda, todėl tau kyla tiek klausimų.. Greitai tu viską ir pats pamatysi: miegančiojo protas panašus į rėtį, į kurį pilama viskas be didelių apmąstymų, jis gyvena įspūdžiais ir reakcijomis, jo meilę greitai keičia neapykanta, jį valdo emocijos, o gyvena jis praeitimi, miglotai suvokdamas dabartį.

– Bet kas užmigdo žmogų?..- smalsavo mokinys.

– Apribojimai. Rėmai. Šablonai.. Viskas, kas sukausto jo dvasią, jo kūrybinį potencialą. Pradžioje žmogus dar priešinasi, maištauja, o paskui.. galiausiai susitaiko, paklūsta, o jo sąmonė užmiega.

– Liūdna.. Bet, turbūt, pabudus prasideda nuostabus gyvenimas?

– Ne iš karto, – atsakė Mokytojas. – Miegančio kelias ilgas, o pabudusio kelias nelengvas, nes pabudęs pasijunti labai vienišas tarp miegančių. Tau jau keisti atrodo jų sapnuojami džiaugsmai ir rūpesčiai, o pabudusi sąmonė dar turi apsivalyti nuo sapnų iliuzijų ir išskleisti savo sukaustytą dvasinę jėgą.

– O kas tada?..

– Tada aiškiai pamatai ir save, ir realybę tokią, kokia ji yra. Pajunti ir išmoksti valdyti savo dvasinę jėgą. Tampi kūrėju – skleidi meilę, gėrį, šviesą ir harmonizuoji šį pasaulį. Ir, aišku, švelniai žadini kitus miegančius kūrėjus..

– O kada, kada gi jie visi pagaliau atsibus? – paklausė mokinys.

– Sapnas nesitęsia amžinai, visada ateina pabudimo metas. O kiekvienas pabudęs žadina dešimtis, šimtus miegančių, o jie – tūkstančius, milijonus.. Kantrybės.. Atsibus visi. Bet.. kiekvienam savo laikas pabusti.

Visiems pavasarinės nuotaikos 🙂 !

Ką tik nukreiptas darbuotis į Žemę jaunasis Angelas sėdėjo ant medžio šakos ir klausėsi nedidelio vaikų būrelio pokalbio.

– Vakar tėtis padovanojo man kaspiną, tik pažiūrėkite, koks jis gražus! Mama sakė, kad gauti dovanas žmogui yra didelis džiaugsmas, – pasakė viena mergaitė, kedendama plaukų galiukus.

Vaikai susidomėję pažiūrėjo į jos kaspiną.

– O aš… turiu… pieštukus. Spalvotus. Man juos taip pat neseniai nupirko. Reiškia, ir aš galiu džiaugtis? – paklausė kita mergaitė.

Vienas iš berniukų kiek pagalvojo ir pasakė:

– O man dviratį nupirko, tik aš dar nemoku juo važiuoti. Juk tai irgi dovana, tiesa?

– Mano mama sakė, kad dovana yra tada, kai tu gauni dovaną ir džiaugiesi, – pasakė mergaitė su kaspinu.

– O jei tau dovanų nedovanoja, reiškia, tu neturi džiaugsmo? – paklausė berniukas, žvilgčiodamas į kitą berniuką, kuris statė iš smėlio pilį.

– Reiškia, ne, – pamokančiai atsakė mergaitė su kaspinu, – reiškia, niekas tavęs nemyli, jei nieko tau nedovanoja.

Ir dabar visi sužiuro į berniuką, kuris statė pilį – vaikai žinojo, kad jis gyvena su močiute ir dovanas retai gauna, galima sakyti, kad beveik visai negauna.

Ir jiems pagailo savo draugo.

Tačiau berniukas, nujausdamas, kad jo tuoj pradės gailėtis, smagiai pašoko ir pasakė:

– O aš taip pat turiu džiaugsmo! Vakar miškas padovanojo man grybų pintinę, įsivaizduojate? Pilnutėlę pintinę grybų.

Vaikai susidomėję pažiūrėjo į berniuką.

– Tai nesiskaito, juk tu pats juos surinkai. Reikia, kad kažkas kitas padovanotų, – pareiškė mergaitė su kaspinu.

Berniukas minutėlei susimąstė, o paskui išpyškino:

– O vakar lijo, ar prisimenate? Jūs visi namo išsibėgiojote, o aš pavėsinėje sėdėjau, močiutės iš parduotuvės laukiau. Tai va, lietus vakar man didžiulę vaivorykštę padovanojo! Tokią gražią, įvairiaspalvę. Ir džiaugsmo – iki pat dangaus!

Vaikai vėl su nuostaba sužiuro į berniuką.

– Ir dar po lietaus balose žuvytės sidabrinės plaukiojo… Tikrai, aš pats mačiau. Ir visa tai lietus padovanojo, – pridūrė berniukas.

Vaikai susižavėję klausėsi jo pasakojimo..

O Angelas išsiėmė savo ataskaitų knygelę ir užrašė: “Pirmoji darbo diena. Sutikau mažąjį burtininką.“

Paskui minutėlei susimąstė ir pridūrė: “O mane tikino, kad jų nėra..“

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Saulėtos pavasarinės nuotaikos visiems 🙂 !

Žiemą mes tyrinėjome savo ribas.

Pažinome šilumos ir šalčio taškus, žodžius, nuo kurių užlieja šiluma arba sušąla pirštai.

Kiek miego valandų mums dar prireiks, kad pabustume atsinaujinę ir išsivalę nuo viso blogio?

Kiek sniego dar turi iškristi, kad taptų aišku, jog stebuklai – visada mumyse, ir jie nesutveriami išorinėmis aplinkybėmis, o tik tėra jų atgarsis?

Kiek dar kartų mes neatlaikysime, nupulsime, griūsime visu svoriu žemyn, kol atrasime pusiausvyros ir atramos taškus savyje?

Kiek dar teks pasakoti pasakų, kad taptų aišku, jog geriausios istorijos vyksta čia ir dabar, ir būtinai su mumis, net jei mes to neįtariame..

Kiek dar kartų reikės įjungti ir išjungti šviesą, kad suprastume, jog mūsų vidinė šviesa dirba pagal tą patį principą – vienintele pastanga mes paleidžiame realizacijos impulsą, o toliau jau galime dėl to nesirūpinti..

Keliuose veidrodžių fragmentuose dar turime atsispindėti, kol pamatysime savo atspindį artimųjų akyse?

Ir kiek dar kartų tamsa turi mus numušti, išblaškyti, sukelti giluminę baimę, kol mes pajusime pasitikėjimą savimi, vidinę stiprybę ir gebėjimą šviesti?

Pavasaris prasideda nuo mūsų 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio visiems 🙂 !

Žmogus sutampa pats su savimi, deja, viso labo kelis kartus gyvenime. O būna – tik vieną kartą.

Tai nutinka, pavyzdžiui, kai septyniolikmetė mergina staiga atsiveria pasauliui visa savo esybe, myli jį kiekviena molekule, kiekviena ląstele, bėga į susitikimus su draugais, merkia akį vaikinams šokiuose ir gyvena taip, lyg visas pasaulis yra sukurtas jai, o paskui – staiga užgęsta.

Dvidešimt penkerių ji susiranda jaunesnę draugę ir pasineria į jos (jau ne į savo, o į svetimą) gyvenimą.

Keturiasdešimt trejų ji užsitempia jaunatviškus džinsus, persidažo plaukus, tuo siekdama kažkaip atgaivinti ankstesnį žaismingumą ir azartą.

Šešiasdešimt septynerių ji paskęsta prisiminimuose apie jaunystę, bandydama nors trumpam susigrąžinti tą laiką, tą trumpą atkarpą, kai ji sutapo pati su savimi – tikra, vidine – ir jautėsi laiminga.

Arba nedrąsus, pasimetęs jaunas vyras (apie kuriuos sako “niekam tikęs“ arba “nevykėlis“), šiurkštokas su merginomis dėl savo vidinių prieštaravimų, čiumpantis įvairius projektus, sumanymus, nemokantis sustoti ties kažkuo vienu, vis labiau besipainiojantis gyvenime, kamuojamas suvokimo apie atitrūkimą nuo pasaulio, apie nerealizuotas galimybes, sulaukęs septyniasdešimt vienerių – staiga apsiramina.

Tarsi į duobę sudėtingoje lenktynių trasoje įpuola – pats į save. Ir tampa būtent tuo, kuo visada turėjo būti. Tampa tikru.

Net jo veido bruožai, tokie neryškūs jaunystėje, brandžiame amžiuje staiga padaro jį gražiu. O nepasitikėjimas virsta sklandžiais, atsargiais ir apgalvotais veiksmais. Vyras įgauna ramybę. Sutampa. Pateisina savo gimimą su kaupu.

Deja, toks sutapimas su pačiu savimi gyvenime pasitaiko retai. Retsykiais – vieną kartą. O kartais – nepasitaiko apskritai.

Ir todėl mums taip visko trūksta, ir todėl mums taip norisi atrasti tą nišą, į kurią mes papulsime, tarsi mozaikos fragmentas, ir pagal visas linijas pilnai sutapsime su visa savo vidine esybe.

Sutapsime ir pasakysime: “Taip. Dabar aš esu ten, kur turiu būti. Dabar aš esu tas, kuo turiu būti.“

Pagal Al Kvotiono novelę, vertė ruvi.lt

Gero visiems savaitgalio 🙂 !

*Šilta ne ten, kur klimatas švelnus, o ten, kur žmonės geri.

*Sąmonės nereikia plėsti, tiesiog.. liaukimės ją riboti.

*Kai kažką atiduodame kitam, bet jaučiame tuštumą ir kartėlį – tai auka. O kai atiduodame ir džiaugiamės dėl to, kad džiaugiasi kitas – tai Meilė..

*Dalinasi tik dosnus žmogus, nes godžiam visada visko trūksta.

*Tik su amžiumi pradedame suprasti, kad malonumai ir laimė – ne tas pats.

*Nelengva pastebėti pasikeitimus savyje, nes “stebėtojas’ ir “stebimasis“ neatskiriami, ir keičiasi drauge.

*Tikrąjį žmogaus vidinį grožį gali atverti tik Meilė.

*Mūsų dienų paradoksas: mes taip dažnai nesuprantame vieni kitų, o štai Google mus supranta iš pusės žodžio.. Gal todėl renkamės virtualų pasaulį?

*Širdies šiluma nematoma, bet kaip ji sušildo!

*Atraskime ramybę savo širdyse, o visa kitas atras mus.

*Nuo gyvenimo pamokų nepabėgsime, jas reikia išmokti.. Patirtis – ne įvykių kolekcija, bet teisingos išvados iš jų.

*Kaip dorybė – pati savaime yra gėris, taip yda – pati savaime yra bausmė.

*Paminęs amžinas vertybes dėl laikinų iliuzinių, praranda ir vieną ir kitą.

*Brandumas – ne amžius, o savęs pažinimo būsena.

*Kiek spynų – tiek ir raktų. O žmonių širdims – tik vienas raktas: Meilė.

*Tyra motinos meilė – tai gyvenimo dovana ir palaima: jos nereikia užsitarnauti, jos neveikia nei laikas, nei gyvenimo aplinkybės, nei vaikų poelgiai. Kol turime mamą – turime savo mylintį angelą-sargą.

*Niekada nesiskųskime, kad tėvai mums kažko nedavė. Galbūt, jie atidavė mums viską, ką galėjo.

*Auklėjimas – tai doras ir teisingas tėvų elgesys.

*Tik vaikai padeda suprasti, kokias kantrybės atsargas mes turime.

*Vaikystė – tai kuomet dienos miegas – pareiga, o ne prabanga.

*Nežiūrėti televizoriaus paprasta – pakanka jo atsisakyti. Bėda tame, kad tenka nuolat turėti reikalus su televizijos žiūrovais. Jie visur..

*Optimizmo paradoksas: jei blogiau nebūna – reiškia.. viskas eina geryn.

*Gyvenimas visada vyksta DABAR!

*Kiek galima kalbėti apie tai, koks turi būti žmogus? Pats laikas juo tapti!

*Darykime viską iš širdies, su meile, ir tuomet nereikės jaudintis dėl pasekmių.

*Jei širdyje šviečia saulė, tuomet visai nesvarbu, koks oras už lango.

*Mūsų nuostabiai planetai BŪTINAS globalinis širdžių atšilimas 🙂 !

*Kiekviena diena – nauja pradžia. Todėl pradėkime ją nuo kažko gero: geros šypsenos, gerų akių, gerų minčių, gerų žodžių, gerų poelgių. Tegul tai bus gera pradžia 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Aš turiu pilną stiklainį laimės!

Štai jis – mano rankose..

Kiekvieną dieną, tiksliau – kiekvienos dienos gale, ant popieriaus lapelio aš užrašau vieną laimingą savo gyvenimo akimirką. Ir dedu jį į stiklainį.

Ir viskas.

Tai užima 30 sekundžių.

Taip paprasta.

Visada yra kažkas, ką galima užrašyti ir įdėti į šį stiklainį. Net prasčiausioje dienoje yra laimės akimirkos (na, arba kažkas mažiau blogo už blogiausią..)

Aš rašiau tokiuose lapeliuose apie dėkingumo ir džiaugsmo akimirkas pačiais sunkiausiais savo gyvenimo periodais, išgyvendama skausmą ar nusivylimą.

Tai galėjo būti nepažįstamo žmogaus gerumo gestas. Kava, kuria mane pavaišino.

Ta minutė, kai pavyksta nusimesti batus po ilgos bėgiojimo su reikalais dienos gale. Arba – staiga baigėsi lietus..

Visada yra šviesos prošvaistė. Užrašykite ją.

Įmeskite į stiklainį.

Ir išsaugokite.

Autorė – E. Gilbert, vertė ruvi.lt

Visiems gero savaitgalio 🙂 !

Jei pažvelgsime atidžiau – mes tokie panašūs į metų laikus, mes keičiamės kartu su jais!

Pavasarį mes tarsi atgimstame kartu su gamta.. Vis ilgėjančios dienos ir vis ryškesnė saulė pažadina gražiausias viltis ir svajones, o švelni šiluma ir pirmoji žaluma viliote vilioja į miškus, pievas ar pakrantes. Pirmas griaustinis, pirma vaivorykštė, pirmas vieversys, pirma žibutė..

Ir kartu su visa šia bundančia, žaliuojančia, čiulbančia, žydinčia, čiurlenančia gamtos didybe mes ir patys atgauname jėgas, o mūsų širdys prisipildo meile, šiluma, lengvumu ir gerumu. Pavasaris mus kviečia mylėti, džiaugtis, kurti.. mes jaučiame jį visa savo širdimi.

O vasara jau kvepia jūra, gėlėmis ir braškėmis! Kelionės, žygiai, vakaro laužai, kerintys saulėtekiai ir saulėlydžiai, susitikimai su draugais.. Darbai sode, pirmosios uogos, pirmas agurkas, pirmas sodo gėrybių krepšys ir jūra gėlių.

Ir mes – saulės nubučiuoti, vėjų nugairinti, atviri tam besikeičiančiam vasaros grožiui.. Kupini jėgų, džiaugsmo ir entuziazmo, mes ir patys tarsi trumpam virstame vasara.

Ankstyvas ruduo – lyg skambus vasaros atgarsis: dar šiltas, kviečiantis pasidžiaugti gražiomis dienelėmis ir dovanojantis gausų vasaros ir rudens gėrybių derlių. Jaučiamės pailsėję ir gamtos numylėti.

O štai vėlyvas ruduo su vis trumpėjančiomis dienomis, krentančiais medžių lapais, lietumi ir šaltais vėjais jau pradeda migdyti gamtą ir kartu tarsi sulėtina ir mus. Vis daugiau būname namuose, siaučiamės į minkštus pledus ir šildomės kvapnia arbata..

Žiema – ramybės, apmąstymų ir namų jaukumo metas. Tai kepamos duonos ar pyragų kvapas namuose, šilti megztiniai, rankdarbiai, kūryba, pietūs su artimais žmonėmis ir smagios žiemos šventės.

Ir – baltas sniegas, rogutės, sniego seniai, slidės, pačiūžos, pasivaikščiojimai apledėjusiu ežeru, nuostabus apsnigtas miškas.. Ir – pavasario nuojauta..

Mes tokie panašūs į metų laikus! Nes mes esame gamtos vaikai 🙂 ..

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Gyvenimo sunkumai, problemos, blogos naujienos, prastos nuotaikos.. Kartais atrodo, kad gerumo, žmoniškumo, nuoširdumo pasaulyje apskritai nebeliko..

O, pasirodo, gerumas – šalia, tereikia apsižvalgyti 🙂 ! Tai istorijos, kuriomis internete dalinasi žmonės iš viso pasaulio. Jos tikrai pakelia ūpą ir pastūmėja mus pačius daryti gerus darbus 🙂 ..

************

Mano draugė su savo sūneliu susiruošė į kiną. Pakeliui mažylis renka visus reklaminiu lapelius, kuriuos dalina platintojos merginos. Maža to – jis pats prie jų prieina, tarsi jam tai būtų labai svarbu ir reikalinga.

Mano draugė klausia: “Vaikeli, kam tau tie lapukai? Ką tu su jais darysi?“ Vaikas jai atsakė: “Nieko nedarysiu, mamyte. Tiesiog tos mergaitės visada tokios liūdnos stovi, nes niekas tų lapelių neima. O aš imu lapukus, kad jos būtų nors truputį laimingesnės..“

************

Vėluoju į savo pirmą egzaminą, labai skubu, nes jei pavėluosiu – griežtas dėstytojas neleis laikyti egzamino. Bėgu į stotelę per gatvę, o mane stabdo policininkas, grasina bausme, nes bėgu neleistinoje vietoje. Iš nevilties pravirkstu graudžiomis ašaromis ir pradedu pasakoti savo istoriją..

O jis tokiu akmeniniu veidu staiga griežtai man sako: “Eikite, prašom, į policijos automobilį.“ Mes įlipame į automobilį, o jis atsigręžia ir su šypsena man sako: “Na, nieko, suspėsime, sakyk, kur tau reikia?“ Ir su švyturėliais mane nuveža. Suspėjau!..

************

Žmona laukiasi kūdikio. Nusprendėme su ja vakarienei paruošti žuvį, nusipirkome karpį. Namuose išėmėme jį iš paketo – o jis gyvas, žiopčioja.. Žmona paleido jį į vonią su vandeniu. Sėdi šalia, žiūri, kaip jis plaukioja, net vardą jam sugalvojo – “Karlas“.

Aš paruošiau visus prieskonius ir atėjau į vonią žuvies, o žmona – į ašaras.. Galų gale mes apie dvyliktą valandą nakties keliaujame su kibiru du kilometrus iki upės ir paleidžiame karpį į upę. Tikiuosi, su Karlu viskas gerai..

************

Prieš pusmetį išvažiavau studijuoti į kitą miestą. Šiandien mama atsiuntė man siuntinį su žieminiais rūbais, o į šaliką suvyniojo šokoladą. Kai jį radau, pusvalandį žliumbiau.. Labai ilgiuosi namų. Branginkite savo tėvus, mes jiems visą gyvenimą esame vaikai, kuriuos jie taip nuoširdžiai ir besąlygiškai myli..

*************

Turiu labai gerą atmintį. Įsimenu perskaitytą tekstą beveik pažodžiui. Dirbu istorijos dėstytoju, ir studentai žino šią mano savybę: aš ne tik matau, kad darbas iš interneto, bet kartais net galiu pasakyti, iš kokio jis tinklapio.

Neseniai vienas studentas atidavė man eilinį kartą perrašytą kursinį darbą. Skaitau ir suprantu, kad teksto turinys man lyg ir pažįstamas, bet nematytas. Pasirodo, studentas nukopijavo tekstą ir pilnai jį perrašė, beveik kiekvieną žodį pakeisdamas sinonimu. Už išradingumą ir pastangas parašiau jam gerą įvertinimą..

************

Šiandien aš per klaidą nusiunčiau telefonu savo patėviui žinutę, kurią norėjau nusiųsti savo vyrui. Gerai, kad žinutėje aš parašiau tik: “Aš tave myliu“. Patėvis man atsiuntė gražų atsakymą ir pasirašė: “Myliu, tavo tėtis“ – pirmą kartą gyvenime..

************

Mūsų laiptinėje gyvena vien pensininkai. Jie visi anksčiau dirbo vienoje gamykloje ir todėl visi gavo butus viename name. Mūsų laiptinėje jie visi panašaus amžiaus – apie 80 metų ir vyresni.

Vienos močiutės anūkas, jau suaugęs 35 metų pasiturintis vyras, kartą į mėnesį atvažiuoja su savo padėjėju, apeina visus butus, skambina į duris ir šaukia: “Močiutės! Pagalbos komanda jau čia!“

Tai reiškia, kad visos močiutės turi sudaryti pirkinių ir vyriškų darbų sąrašus. Ir viskas superkama, suremontuojama. Ne, jos ne vienišos, ir vaikai jų nepamiršo. Tiesiog šis jaunas vyras nori joms padėti. Ir padeda.

***********

Eilinė darbo diena, nuotaika pakili, ausinėse – mano mėgiama muzika. Išlipu iš traukinio stotyje ir patraukiu link išėjimo iš stoties. Matau priešais, kad susidarė žmonių spūstis, o apsižvalgęs aplink, pastebiu surūgusius  žmonių veidus.

Neilgai svarstydamas susikaupiu ir sušunku: “Labas rytas, žmonės!“ Ir iš karto pastebiu, kaip pradeda keistis žmonių nuotaika, jie pradeda šypsotis, o šalia stovinti močiutė timpteli mane už rankovės ir sako: “Ačiū, sūneli..“

************

Parengė ir vertė ruvi.lt

Būkime geri vieni kitiems 🙂 .. Geros savaitės mums visiems 🙂 !