Kategorija: Mintys

Mane žavi ŽMONĖS, į kuriuos žiūri, ir staiga toks grožis ir giluma atsiveria, kad žado netenki nuo viso to žavesio ir nuostabos: čia tai bent! Gražūs išoriškai? Ne, nebūtinai. Visai ne. Bet tokių žmonių išvaizdoje visada yra kažkas pritraukiančio žvilgsnį. Kažkas nenusakomai nuostabaus, kad norisi vėl ir vėl žiūrėti į tą grožį ir žavėtis: čia tai bent!

Jie dosnūs? Taip, viskuo: Savo Meile, Savo Nuoširdumu. Ir pinigais taip pat. Būtinai. Vidinis dosnumas ir per požiūrį į pinigus pasireiškia. Ne, šie žmonės visai ne turtuoliai ir ne švaistūnai. Jie dažniausiai taupūs – savo sąskaita. Bet jie gali kažkam padėti, negailėdami nei laiko, nei pinigų, nes tiesiog negali kitaip. Ir tu gauni tą pagalbą, o gerklę gniaužia: čia tai bent!

Jie geri? Taip, ir jų gerumas tikras ir nuoširdus. Jie apkabina vien savo buvimu šalia. Ir vien nuo minties, kad tavo gyvenime yra Toks Žmogus, kad tu jį pažįsti, širdis sušyla, tarsi apgaubta šiltu pledu, ir švelniai tuksena: čia tai bent!

Jie nuoširdūs ir drąsūs? Žinoma, taip. Bet tokie, kurie be kardo ir skydo. Kurie nebijo būti savimi, nebijo mylėti, nebijo skausmo. Kurie gyvena. Taip, tokiems žmonėms labai dažnai būna sunku, bet jie gyvena. Ir jų gyvenimas visai ne kova. Jie tyri ir šviesūs. Nežiūrint į nieką. Ir jie dėkingi. O gyvenimas žiūri į juos plačiai atvertomis akimis su nuostaba: čia tai bent!

Žodžiu, mane žavi ŽMONĖS…

Ne schemos, ne vaizdiniai ir ne šablonai – gyvi žmonės. Žmonės, kurie nepamatuojamai įdomesni ir nuostabesni už viską, ką tik galima sugalvoti. Gyvi žmonės, kuriuos tik ir verta mylėti.

O jei jūs staiga pagalvosite, kad dabar aš pasakysiu, jog tokių žmonių labai mažai – jūs klystate. Nepasakysiu. Nes aš pažįstu daug tokių žmonių. O kai kuriuos net artimai.

Gėriuosi. Mokausi. Dėkoju. Myliu.

Pagal Tatjanos Allionovos kūrinį, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio visiems 🙂 !

Kas suteikia žmogui džiaugsmą?

Lietus už lango, mėtos lapeliai karštame arbatos puodelyje, duonos trupinėliai delne ir alkani žvirbliai ant kiekvieno piršto galo – tarsi dangaus klavišai.

Grok sielos muziką, žmogau, rašyk gyvenimo simfoniją..

Ir tuoj pat gimsta skambėjimas – juoku, palaimingu atodūsiu, nuostaba: “kaip gražu šiame pasaulyje, kaip gražu!“

O neseniai aš sužinojau, kad taip pat galiu atnešti žmogui džiaugsmą.

Aš, ir labai paprastai. Taip paprastai, neįtikėtinai ir nenusakomai nuoširdžiai – tiesiog atsisėdu šalia žmogaus, o tas žmogus staiga pradeda plačiai šypsotis ir tarsi šviesesnis iš vidaus pasidaro.

Ir ta jo vidine šviesa sutapatina mane su lietumi, su paukščiais, su arbatos aromatu, su neaprėpiama jūros platybe ar žvaigždėtu dangumi, su visa didžiule žydinčia planeta, kupina kerinčio grožio.

Aš taip pat – džiaugsmo priežastis..

Ir taip norisi dažniau sėdėti šalia, kad šypsena nuo šito žmogaus veido niekada neišnyktų, kad jis šypsotųsi visada, nuolatos ir amžinai.

Todėl, kad jo šypsena – mano džiaugsmo priežastis..

Autorė – Alina Lion, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Kartais gyvenimas susiklosto taip, kad vienintelis tavo kelias staiga atveda prie sienos.

Ir tuomet įmanomi keli variantai.

Galima ilgai eiti palei sieną į vieną ar į kitą pusę (arba iš pradžių į vieną, o paskui – į kitą). Ir tikėtis, kad ji kur nors pasibaigs. Bet čia slypi pavojus, kad jėgos gali pasibaigti anksčiau.

Galima pradėti ieškoti galimybių ir būdų, kad būtų įmanoma perlipti, peršokti, perkopti sieną. Ir kartais tai tampa prasme ir pasiteisinimu. Arba darbu. Ar net žygdarbiu. Bet šios didžiulės pastangos retai duoda rezultatą.

Galima sėdėti priešais sieną ir laukti. Laukti, kol kažkas pasikeis savaime. Arba ateis kažkas protingesnis, stipresnis ir drąsesnis. Ir priimti savo laukimą kaip susitaikymą. Arba pamoką. Arba – praktiką.

Galima prisiminti visas vaikiškas pasakas ir visas savo svajones ir nupiešti ant sienos duris. Paskui bandyti šitas duris atidaryti arba materializuoti.

Galima braižyti paslaptingus ženklus ir sakralinius hieroglifus ant sienos. Šnabždėti užkeikimus ir maldas. Tikėti jais. Ir priimti kaip stebuklą.

Bet kartais viskas pasirodo taip paprasta: arba – nėra jokios sienos, arba – tai ne tavo kelias.

Pagal Elenos Kasjan apybraižą, vertė ruvi.lt

Gero visiems savaitgalio 🙂 !

Kartais sutinki žmogų ir nesupranti – kame reikalas? Lyg ir žmogus kaip žmogus: kalba, juda, kvėpuoja, šypsosi.. Gyvena sau.. Lyg ir viskas su juo tvarkoje.

Bet kažkas su juo ne taip. Lyg kažko jam trūktų.. Kažko labai svarbaus.

Tokie žmonės – tarsi švyturiai ant jūros ar vandenyno kranto. Tačiau kai ateina naktis ir sutemsta, pasirodo.. kad jie nešviečia! Nedega jų kelrodė šviesa.

Bet iš išorės jie atrodo kaip tikri švyturiai. O iš tiesų – tai šalti, tušti, neveikiantys bokštai.

Taip ir mūsų gyvenime: meilė – tai vienintelė kelrodė šviesa, kuri sušildo, nukreipia tiesos keliu ir suvienija žmones.

Todėl – mylėkime.. tyrai, besąlygiškai. Visais laikais, prie bet kokių režimų ir valdovų, bet kokiose aplinkybėse, su visais privalumais ir trūkumais. Kad ir kaip sudėtinga ir sunku bebūtų..

Ir ypatingai tuomet, kai labai sunku ir beveik nėra jėgų. Kai baisu, kai norisi nuo visų pasislėpti, kai viskas atrodo beprasmiška, beviltiška ir nepakeliama..

Kelkimės ir uždekime savo Meilės Šviesą.. Nežiūrint į nieką.

Nes būtent tokių audrų metu be mūsų kelrodžių Meilės Švyturėlių netenka vilties, susižeidžia ir žūsta gyvi žmonės, atsitrenkdami į abejingumo, egoizmo ir cinizmo tuščius ir šaltus bokštus..

Todėl – mylėkime.. Sušildykime savo meile  pasiklydusius, nusivylusius ir nuskriaustus. Tik meilėje – mūsų jėga ir vienybė.

Todėl – nuolatos, kiekvieną akimirką skleiskime žmonėms savo Meilės Šviesą, ir tegul ji tampa patikimu kelrodžiu į harmoniją..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Aš žiūriu pro langą, aš matau žmones.

Aš matau, kaip gatvėmis plaukia tokie nepaprastai skirtingi pasauliai, susidurdami tarpusavyje savo pačių pasistatytomis sienomis.

Aš žinau, kad kiekvienas iš jų savaip teisus. Bet savo teisume, savo nepajudinamoje teisybėje jie prarado gebėjimą girdėti ir suprasti kitus.

O aplink tiek vienatvės, tiek skausmo, kivirčų, pykčio, barnių, ginčų, neapykantos…

Ir niekas, niekas nenori girdėti ir suprasti, bet kiekvienas yra pasiruošęs įrodinėti būtent savo vienintelę įmanomą teisybę.

Ne, tai ne tikėjimų karas, tai netekčių netektis. Supratimo netektis.

Todėl kad už savo mažo pasaulėlio sienų viskas jau svetima ir priešiška.

Mes negirdime vieni kitų.

Mes nenorime girdėti, mes jau ir taip viską žinome.

Bet ar žinome?..

(Pagal Al Kvotiono novelę, vertė ruvi.lt)

Gražaus savaitgalio visiems 🙂 !

Vieną dieną mes išjungsime smartfonus ir išeisime į pasaulį.

Ten bus pavasaris, skaisčiai švies saulė, ir mes pagaliau atsuksime veidus saulei ir vėjui, o ne kompiuterio ekranui. Ir visu savo kūnu pajusime malonią saulės šilumą ir gaivų vėjo dvelksmą.

Vieną dieną mums nusibos bendrauti Feisbuke, ir mes nuvažiuosime su draugais prie jūros. Viskas bus tikra: sidabrinės žuvelės, grakščios žuvėdros ir pilys iš smėlio. Jūros bangos plaus mūsų pėdas, mes eisime pajūriu, žvelgsime į jūrą, dangų, smėlį, o paskui maudysimės ir džiaugsimės pamirštų pojūčių lavina.

Vieną dieną mes pašalinsime visas fotografijas iš Instagramo ir nė karto dėl to nepasigailėsime. Maistas bus toks skanus, kad niekas nespės jo nufotografuoti.. Mes vaikščiosime po pajūrio turgelį ir vaišinsimės uogomis, ūkininkų pagamintu sūriu, kvėpsime paprikos ir kardamono kvapą.. Ir mums nė karto neateis mintis į galvą įjungti kamerą, nė karto. Todėl kad.. kam?

Vieną dieną dirbtina serialų realybė pasirodys mums pernelyg ankšta ir tvanki. Aštuoniolikto sezono viduryje mes nutrauksime serialo peržiūrą, todėl, kad pajusime norą tiesiog gyventi. Žiūrėti, kaip žiemą plaukia ledas upe, lesinti balandžius, gaudyti snaiges ir džiaugtis gyvenimu. O paskui sugrįžti į šiltus jaukius namus ir gerti kvapnią žolelių arbatą..

– Kuo tu norėtum būti? – klausė Peliuko dėdės ir tetos.

– Drambliu! – nedvejodamas atsakydavo Peliukas.

– Šaunuolis! – gyrė jį dėdės ir tetos. – Mes taip ir likome pelėmis, o tau visi keliai atviri, tik mokykis!

Ir Peliukas mokėsi. Pavyzdingai mokėsi.

– Visada reikia siekti kažko didingo ir šviesaus, – sakė Peliukui mokytojas Kurmis. – Tu dar tapsi drambliu, viskas dar tau priešakyje.

Peliukas baigė mokyklą ir įstojo į dramblių kursus. Pabaigė juos ir gavo Didžiojo Dramblio diplomą.

Bet drambliu jis niekaip negalėjo įsidarbinti, o dirbti pele nenorėjo..

– Neliūdėk, – sakė Peliukui dėdės ir tetos, – tu dar jaunas, viskas tau prieš akis, dar būsi drambliu. O jei nebūsi – ne bėda. Juk mes ne drambliai, bet gyvename ir vargo nematome..

Ėjo laikas. Peliukas pavydžiai žiūrėjo į sėkmingas peles, kurios buvo tiesiog pelėmis. Ir laukė, kada gi pagaliau jis taps drambliu.

– Man dar viskas prieš akis, – ramino save Peliukas, žvilgčiodamas į savo diplomą. – Man dar viskas prieš akis..

Ir štai kartą jis sutiko didelį Dramblį ir paklausė jo:

– Kaip tu tapai dideliu drambliu?

– Tai kad aš gimiau drambliu.. – atsakė Dramblys.

– O kuo tu svajojai tapti vaikystėje? – pasidomėjo Peliukas.

– Svajojau tapti žmogumi.. – atsakė Dramblys.

– Tai kodėl juo netapai?

– Netapau.. Bet žinai, kartą, kai  išgelbėjau skęstantį vaiką, mane pavadino žmogumi!

– Bet tu gi dramblys, – nustebo Peliukas. – Štai koks tu didžiulis, su straubliu..

– Žinai, aš supratau vieną dalyką, – atsakė Dramblys, – svarbiausia ne tai, kaip tu atrodai ar į ką sieki būti panašus..

– O kas, kas gi tuomet?.. – Nustebo Peliukas.

Dramblys atsakė:

– Svarbiausia tai, kas yra tavo širdyje ir kokie yra tavo darbai 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gražaus visiems savaitgalio 🙂 !

Kažkas dar negali suprasti, kas vyksta, o kažkas jau aiškiai pradeda suvokti, kad taip, kaip buvo anksčiau – jau nebus. Niekada.

Kur Tiesa?.. Ką daryti?.. Koks bus pasaulis?.. Kokia mūsų visų ateitis?.. Klausimai, klausimai, klausimai… Ir ore sklandanti permainų dvasia…

Gyventi taip, kaip anksčiau, jau nesigaus. Ir beprasmiška bandyti priversti veikti senuosius metodus. Jie jau neveikia.

Ir mums sunku suprasti, kodėl jie neveikia. Juk anksčiau, kai atlikdavome tam tikrus veiksmus, mums gaudavosi viskas taip, kaip buvome įpratę, o dabar tų pačių veiksmų rezultatai vis dažniau tampa nenuspėjami ir net priešingi mūsų lūkesčiams…

Tiesiog kažkas jau pasiekė ribą, skiriančią senąją realybę nuo naujos, o kažkas dar tik eina prie šios ribos. Ir tai vyksta ne tik su atskirais žmonėmis, bet su visomis tautomis ir valstybėmis, su visu pasauliu.

Taip vyksta todėl, kad pasikeitė žmonių sąmonė.

Ir vienas ryškiausių to įrodymų yra tame, kad neįmanoma kažko įrodyti kitiems jėga. Agresija. Pykčiu. Spaudimu. Kodėl anksčiau tai veikė, o dabar – ne?

Todėl, kad pykčio, neapykantos, agresijos energijos neveikia tose naujose sąlygose, kurios formuojasi Žemėje.

Mums belieka keisti savo mąstymą: kažkas pakeis jį palaipsniui, stebėdamas besikeičiančią aplinką, o kažkas bus priverstas jį keisti, nes nuo to priklausys jo tolimesnis gyvenimas, jo gebėjimas prisitaikyti prie naujų sąlygų.

Ir tai nelengva – keisti mąstymą.. Juk tai reiškia, kad reikia keisti ir savo įpročius, ir savo pasaulėžiūrą, ir savo požiūrį į daugybę klausimų. Reikia keistis pačiam žmogui. Ir pradėti veikti gyvenime kitaip.

Šis sąmonės šuolis toks didžiulis, kad daugelį tai gąsdina, bet kartu ir traukia atsivėrusi nežinomybė, vilioja žmonijos beribio vystymosi ir augimo perspektyva.

Tačiau yra ir tai, kas žymiai palengvina žmonių mąstymo pokyčius – žmogus išmoks girdėti savo širdį, įsiklausyti į jos tylų balsą…

Tik protas nuolat abejoja ir vis svarsto, o širdis žino atsakymus į visus klausimus. Tyroje, mylinčioje širdyje nėra jokių abejonių, nes ji žino Tiesą.

Įsiklausykime į savo širdies balsą – ir tai bus pirmas žingsnis į naująjį mąstymą. Į meilę, į vienybę, į kitokį –  šviesų ir harmoningą žmonijos gyvenimą.

Tik neabejokime… Ir įvyks Stebuklas 🙂 !

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

Kas yra laimė?

Tai kuomet be priežasties norisi juoktis, dainuoti ir šokti. Kai nežiūrint į nieką viskas atrodo lengva ir įmanoma. Kai visi žmonės atrodo geri ir gražūs.

Kai paprastutė melodija sukelia emocijų škvalą. Kai myli gyvenimą ir jis atsako tau tuo pačiu.

O juk kai esame laimingi, kai laimė yra mūsų gyvenime, mes dažniausiai jos nepastebime.. Bet kai jos nėra, visa kita netenka prasmės.

Laimės negalima išsikovoti, užsisakyti ar išpranašauti. Laimingu galima tik tapti. Negalima ir už turtus nusipirkti laimės.

Nes būna ir taip: nusipirkai rūmus, įrengei pagal paskutinę madą, o laimė.. įsikūrė trobelėje priešais arba liko senajame bute, iš kurio išsikėlei.

Turbūt, ji pati renkasi, kur jai gyventi ir su kuo.

Kai per daug vandens – tai potvynis. Per daug  ugnies – gaisras. Per daug darbo – katorga. Per daug maisto – nutukimas. Perteklius dažnai sukelia problemas.

O ko nebūna per daug? Tik laimės..

Šiandien madingi įvairūs reitingai: “Šimtas turtingiausių“, “Šimtas įtakingiausių“, “Šimtas įžymiausių“.. Nėra tik laimingiausių žmonių reitingo.

Todėl, kad nėra laimės kriterijų.

Ir todėl, kad laime, kaip taisyklė, niekas nesigiria ir nestato visuotinei parodai. Laimę brangina ir saugo.

Nes vertina ją labiau už visus pasaulio turtus 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Gyveno kartą burtininkas. Jis viską galėjo, bet niekas jo nedžiugino, niekas neteikė laimės: mosteli ranka – didžiulis namas iškyla, mosteli kita – jūra atsiranda arba žydintis sodas..

Pažiūri į visa tai burtininkas ir sako: “Na ir kas?..“

Ir nusprendė jis vieną dieną išeiti į pasaulį pasižvalgyti ir sužinoti, ką žmonės ten apie laimę galvoja. Juk jie neturi tokių galių kaip jis, bet kodėl tada jaučiasi laimingi?

Ėjo jis ėjo ir sutiko žmogų, kuris nešė sunkų maišą.

– Sunku? – paklausė burtininkas.

– Nelengva.. – atsakė žmogus.

– O nori, aš tau palengvinsiu gyvenimą? Nori, kad viskas savaime pasidarytų? – pasiūlė burtininkas.

– Nee, nereikia, – atsakė žmogus, – darbas man teikia džiaugsmą. Kartais sunku, bet kokia laimė, kad viską, ko man reikia, moku pats padaryti.

Burtininkas susimąstė.

– Ko gero, tu teisus.. Juk tik ranka mosteliu – ir viskas atsiranda, o džiaugsmo nejaučiu..

– Ir namą gali priburti? – nedrąsiai paklausė žmogus.

Burtininkas mostelėjo ranka – ir priešais juos atsirado didžiulis namas, paskui tvora ir sodas.

– Čia tai bent! – nusistebėjo žmogus. – Tik geriau, kai savo rankomis visa tai padarai.

Burtininkas mostelėjo ranka, ir namas pradingo.

– Duok man savo maišą – pasisiūlė jis, – padėsiu tau jį nešti.

Kelias buvo ilgas.

– Ar dar toli? – paklausė burtininkas.

– Toloka.. – atsakė žmogus.

Pavargo burtininkas nuo neįprasto darbo, bet tyliai nešė sunkų maišą toliau. Nors.. jam taip knietėjo mostelėti ranka, kad tas maišas jau atsidurtų vietoje! Bet jis kantriai ėjo, nes labai norėjo nors kartą gyvenime patirti tikrą džiaugsmą..

Pagaliau žmogus pasakė:

– Atėjome.

Burtininkas numetė maišą ant žemės, nubraukė prakaitą, atsisėdo ant žolės, o jo veidą nušvietė plati šypsena.

– Rodos, pradedu suprasti.. Ačiū, tau, žmogau, už pamoką.

– Ir tau, burtininke, ačiū, – pasakė žmogus, – padėjai man maišą atsinešti.

Nuo tos dienos burtininkas metė savo burtus, pasiliko pas žmogų ir išmoko įvairių darbų. Savo rankomis pasistatė namą, užaugino sodą ir kas rytą su saule ėjo dirbti į laukus.

O dirbo jis su džiaugsmu ir dainavo.. Ir su žmonėmis buvo geranoriškas ir draugiškas. Nes dabar nebuvo jo gyvenime nei dienos be džiaugsmo.

Jis buvo laimingas, nes tapo Burtininku, kuris viską moka pats 🙂 !

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !