Taip tik iš pradžių atrodo: šis pasaulis, neaprėpiamos Visatos dalis, toks didžiulis, o tu – smiltelė, trupinėlis, maža dulkelė jame, ir nežinai, kur tau prisiglausti, kur dėtis ir ką tau čia daryti.
Atrodo, kad viskas čia jau seniai pasidalinta, o jei tiksliau – sudėliota, o tu čia jautiesi tarsi mozaikos detalė iš kitos dėžutės: niekur nepritinki, neatitinki. Nors ir labai stengiesi.. Todėl nuliūsti, nuleidi rankas.
Tačiau juk iš tiesų viskas yra ne taip.
Ši planeta įsimylėjo tave dar iki tavo gimimo, ir viskas joje – kalnai, pievos, vandenynai, augmenija, gyvūnai, žvaigždynai, dangus – sukurti tau.. Ir šviesos čia tiek, kad visada turėtum jėgų ir energijos, čia šviesos tiek, kad tavo sielos šviesa neužgestų. Čia viskas tau..
O tu skundiesi, kad neturi jėgų, kad pavargai. Tau atrodo, kad viskas aplink atsirado savaime, lekia pro šalį ir tavęs neliečia. Bet visa šia savo spalvų, formų ir garsų įvairove pasaulis kalbasi su tavimi.. O tu to nepastebi ir negirdi.
Todėl ir gimsta liūdesys – tu nesupranti supančio pasaulio kalbos. Nesupranti, kad jis kalbasi su tavimi, todėl nemoki jam atsakyti. Ir jautiesi vienišas, atskirtas, nereikalingas. Bet vieną dieną pabandyk su juo pasikalbėti, atsakyk jam.
Kaip tai padaryti? Paprastai: nusišypsok ryte, pasveikink saulę ir naują dieną, pažvelk su meile į akis artimiesiems, dovanok savo švelnumą ir gerumą žmonėms, paglostyk nuliūdusį, palaistyk gėlę, pasikalbėk su kaimynu, paskambink draugui..
Dovanok savo vidinę šviesą ir meilę pasauliui!.. Juk pasaulis įsimylėjęs tave dar iki tavo gimimo.. Tiesiog atsakyk jam tuo pačiu 🙂 .
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Gražių, šviesių švenčių visiems 🙂 !
ruvi 
Sveika, Rūta, norėjau ir Jus pasveikinti su naujuoju pavasariu, gražia prabudimo, atgimimo švente. Ačiū už mintis, tekstus, bendravimą su mumis:))
PatinkaPatinka
Labas, miela Rūta 🙂 !
Labai AČIŪ! Ir Jums smagių, jaukių švenčių 🙂 !
PatinkaPatinka
Gražaus pavasario!
Puikio mintys.Ačiū!
PatinkaPatinka
AČIŪ, Audriau 🙂 ! Saulėtos pavasarinės nuotaikos 🙂 !
PatinkaPatinka
Taip,zodziai tikrai grazus, taip,-mes ne visada matom ta supanti mus visatos,gamtos grozi, taip,-mes nevisada bunam geranoriski ki am. O kai su visu tuo neprasilenkinejam,tai tikrai pasijuntam jauciantys i mus plustanti geri,siluma,jauciames jog esam kaip ir bendroje visumos apsupty,glebi. Bet kaip svisti palaima,kai negali nematyt,nejaust salia esancio kito zmogaus skausmo, jo vidiniu kanciu,slegesio,ji negailestingai slegiancio? Oi kaip tuomet tiek sunku,tiek ir graudu matyt ta visa rasinyje aprasyta grozi,sviesuma…
PatinkaPatinka
Sveiki, Algirdai,
Yra du pasauliai: gamtos ir žmonių sukurtas. Gamtos pasaulis – šviesus, tyras ir dosnus. Žmonių pasaulis – žiaurus, tamsus ir griaunantis (deja..) Bet kai pasijuntame gamtos pasaulio dalimi, galime keisti, harmonizuoti žmonių sukurtą pasaulį, juk tai, kas žmonių sukurta, gali būti tik žmonių pakeista. Tada pagal jėgas, pagal galimybes galime pagelbėti kenčiantiems, juk tam daug nereikia – širdies šilumos, gero žodžio, nuoširdaus palaikymo, pasidalinimo duona ar drabužiu. Dideli pokyčiai daromi mažais gerais kasdieniniais darbais, o sveika sąveika su gamta suteikia jėgų, ryžto ir dvasinės stiprybės..
PatinkaPatinka
Viskas taip, argi galėčiau Jums kaip tai prieštarauti?, tikrai neketinu. Taip, padėti kenčiančiam pagal galimybes,-be abejo, Jūs vėlgi teisi. Deja, būna žmogui juk tokių kentėjimų, kad ta greta jo esančio pagalba pagal galimybes tiesiog būna tik keletas lašelių kibiro dugne…ir kaip vat komentatorė Rūta As sako,-galbūt kai kuriems žmonėms tiesiog kokie tai kentėjimai taip jau skirti, ir kiek besuteiks kiti pagalbos iš šalies, vistiek anieji eis per gyvenimą su kokiomis tai kančiomis…o vėlgi, kaip sako Rūta As, gal mes ir ne visada žinom kiek ir kaip begalim padėti kitam kenčiančiam…nesam visagaliai, oi kaip nesam visagaliai, ir ,kai pagalvoju,- vistik kaip gerai kad jais nesam…
malda, mintys,- taip, be abejo, čia jau kartu ir atsakau į Rūtos As komentarą, visa tai yra teigiama, visa tai gali padėti, bent jau aš to neneigiu, bet jei kitam tiesiog ‘paskirta’ atitinkamai pasūdyta Kelionė šiapus?…
mažais, kasdieniais žingsneliais,-taip, be abejo…tiesiog kartais net nežinai kaip atrasti, išspausti savyje to bent šiokio tokio pradinio žingsnelio, kad atlikt tuos kuklius kasdienius žingsnelius…nemanau, jog Jūs, abi Rūtos :), nesat patyrę to, apie ką aš kalbu…bet kai jau esam kiek atsigavę, mes visada kalbam tai, ką vat ir išsakot savo atsiliepimuose į mano komentarą. Ačiū Jums, abiems, ačiū visiems, kurie paskaitot, pagalvojat, pamąstot…pavasaris eina, mes einam, laikas nestoja, jis Visagalis…tebūnie, kaip VISA BŪNA…
PatinkaPatinka
Perduoti mintimis tą gamtos, gyvenimo pajautimą, nuoširdžia, atvira malda, suvokiant kas yra tie sakomi žodžiai, perduoti savo dvasios stiprybę, savyje esančios jėgos, energijos dalį. Bet reikia žinoti, kad kitų pamokos kartais būna jiems skirtos, jie jas turi išmokti, jie jas mokosi. Mes darome viską, kad jiems būtų lengviau, bet ne visada žinome kiek galime padėti, nes gal tai skirta taip jiems. Mes galime padėti žodžiu, veiksmu, bet mintis yra svarbiausia, kartu su ja einanti mūsų dvasinė jėga, nuoširdus maldos žodis – tai svarbios pagalbos priemonės.
PatinkaPatinka
Ačiū, Rūta, atsakyme į Rūtos(ruvi) atsiliepimą po manuoju komentaru, atsakiau tuo pačiu ir Jums.
PatinkaPatinka
Taip, aš buvau tokiose situacijose, taip… buvo.. sunku. Kaip dabar suvokiu, kiekviena ji turėjo būti, tik jos buvo pačios savimi skirtingos – vienos artimųjų išėjimai, kitos mano gyvenimo pokyčiai, dar kitos – pokalbiai su mano vaikais, ir dar, ir dar. Kiek dabar suprantu, kai kurie veiksmai turi savas priežastis, jei kaip sakiau duota pamoka, vadinas buvo už ką, vadinas kažko nepamatė, kažką nuneigė, kažkas nuvylė ar pan. Galima (ir reikia) ieškoti priežasties, už ką tai duota, ją radus, bandyti ištaisyti. Kiek jau esu supratusi, pirmiausia – savęs paties pažinimas, labai net geras savęs supratimas. Nes nuo mūsų asmenybės viskas ir eina. Bet tai gal nelabai suprantama, kai sunku net pradėti mažus žingsnelius. Vieną reikia žinoti, kad viskas yra mūmyse – ir ta pati dvasinė jėga yra, tik pasakysiu paprastai – reikia pačiam susiimti, tiesiog kito kelio nėra. Linkiu Jums dvasios atgimimo ir stiprumo.
PatinkaPatinka
Sveiki 🙂
Labai įdomūs pamąstymai ir diskusija. Ir visi mes ją matome iš savo patirties taško, ir tai yra suprantama. O dėl gyvenimo pamokų ir pagalbos kitiems žmonėms – manau, kad taip, visi veiksmai turi priežastis, yra kiekvieno gyvenimo pamokos, bet aš vadovaujuosi šiuo klausimu gyvenime tokiu principu: yra kitų žmonių pamokos, kurias jie turi patys išmokti, bet nieko šiaip sau gyvenime nebūna, todėl jei į mano akiratį pakliuvo žmogus, kuriam reikia pagalbos – tai jau mano gyvenimo pamoka, kaip aš sureaguosiu. Jei paprasčiau: kito žmogaus kančia yra jo karma, o mano reakcija į jo kančią – tai jau mano karma. Todėl kiek galiu, kuo galiu – padedu, net jei tai lašas vandens kibire. Kartais to lašo tetrūksta, kad žmogus atsigautų ir sustiprėtų, pasijustų reikalingas. Padėdami kitiems mes atkuriame sveiką tarpusavio sąveiką, žmoniškumą, vienybę. Sistema daugelį laužo ir sulaužo, bet jei šalia kenčiančių yra nors vienas neabejingas žmogus, tuomet jau jis laužo šią beširdišką sistemą.
Sulaukėme šilumos 🙂 .. Tegul sušyla ir mūsų širdys 🙂 .
PatinkaPatinka
Manau,jei musu sirdys nebutu susile, tai taip graziai,zmogiskai kazi ar cia bebutume susikalbeje. Buda savo mokyme apie keturias kilnias tiesas,teigia,jog pati pirmoji ju yra,-“Gyvenimas yra kancia.“ Sutinkam?,nesutinkam?…galim daug mokymu skaityt,daug permastyt,o kaip jus ir sakot,-visi galai sueina i save…bukim savimi,bukim einantys,ieskantys,klumpantys,besikeliantys,ir niekad niekuo neuztikrinti galutinai,kitaip gi sustabdytume savaji brendima.
PatinkaPatinka
Sveiki, Algirdai,
Geranoriškumas – harmoningo bendravimo pagrindas. Kai dalinamės savo patirtimi, o nesiekiame ginčytis, tuomet ir diskusijos įdomios ir naudingos..
Budizmas kalba ne tik apie tai, kad (dualus) gyvenimas yra kančia, bet ir apie kančios priežastis – troškimus, mūsų dienomis tai vartotojiška gyvenimo filosofija, kurios pagrindas ir yra troškimai ir jų visapusiškas skatinimas.. Ir dar budizme nurodomas būdas išeiti iš troškimų rato – tai: tobulos pažiūros, tobulas nusiteikimas, tobulas kalbėjimas, tobulas elgesys, tobulas pragyvenimo šaltinis, tobulos pastangos, tobulas budrumas, tobulas susitelkimas. Tobulumas – tai tyra sąmonė, dvasingumas, tiesa, sąžinė, meilė.
Tikrai, Algirdai, pradėkime nuo savęs, būkime savimi – gerais, dvasingais žmonėmis, skleiskime savo širdies šilumą ir meilę viskam.. Ir teisingai rašote – tobulėjimui nėra ribų, todėl visos mūsų žinios yra tarpinės, vedančios į tolimesnį tobulėjimą. O pasidalinti patirtimi su kitais bendraminčiais labai naudinga – tai tarsi orientyrai, pasitikslinimas dvasinio augimo kelyje 🙂 ..
PatinkaPatinka