Kartą mokinys paklausė Mokytojo:
– Mokytojau, aš girdėjau, kad tu pasiekei kažkokią ypatingą būseną, kuri ne kiekvienam žmogui pasiekiama.. Ar galėtum apie tai papasakoti?
Mokytojas nusišypsojo.
– Aš nieko ypatingo nepasiekiau. Tiesiog aš nustojau miegoti, aš pabudau.
Mokinys apsidžiaugė:
– O, tai tikrai paprasta! Aš taip pat galiu net naktį nemiegoti..
– Tai tik atrodo paprasta, – atsakė Mokytojas, – bet aš dabar kalbu apie kitokį, apie sąmonės miegą – tokie žmonės iš pirmo žvilgsnio mažai kuo skiriasi nuo pabudusių.
– Bet jei ir miegantys, ir pabudę vaikšto, kalba, bendrauja, galvoja.. Kuo tada ypatingi pabudusieji?
– Pabudusiųjų tarpe nėra ypatingų, tiesiog jų sąmonė gyva, – atsakė Mokytojas. – O miegančių protas sapne yra perpildytas iliuzijomis, todėl jie gali būti labai aktyvūs..
– Bet kaip, kaip gi man atskirti miegančius nuo pabudusių? – neatlėgo mokinys.
– Pabudusį pirmiausiai atskirsi, pažvelgęs jam į akis – jo žvilgsnyje tu pamatysi gyvą sąmonės šviesą.
– Bet gal yra daugiau skirtumų? Juk ir miegantys vaikšto atsimerkę, o man dar sunku įžvelgti tą sąmonės šviesą.. – paklausė mokinys.
Mokytojas vėl nusišypsojo – jį džiugino toks mokinio žingeidumas.
– Tavo sąmonė jau bunda, todėl tau kyla tiek klausimų.. Greitai tu viską ir pats pamatysi: miegančiojo protas panašus į rėtį, į kurį pilama viskas be didelių apmąstymų, jis gyvena įspūdžiais ir reakcijomis, jo meilę greitai keičia neapykanta, jį valdo emocijos, o gyvena jis praeitimi, miglotai suvokdamas dabartį.
– Bet kas užmigdo žmogų?..- smalsavo mokinys.
– Apribojimai. Rėmai. Šablonai.. Viskas, kas sukausto jo dvasią, jo kūrybinį potencialą. Pradžioje žmogus dar priešinasi, maištauja, o paskui.. galiausiai susitaiko, paklūsta, o jo sąmonė užmiega.
– Liūdna.. Bet, turbūt, pabudus prasideda nuostabus gyvenimas?
– Ne iš karto, – atsakė Mokytojas. – Miegančio kelias ilgas, o pabudusio kelias nelengvas, nes pabudęs pasijunti labai vienišas tarp miegančių. Tau jau keisti atrodo jų sapnuojami džiaugsmai ir rūpesčiai, o pabudusi sąmonė dar turi apsivalyti nuo sapnų iliuzijų ir išskleisti savo sukaustytą dvasinę jėgą.
– O kas tada?..
– Tada aiškiai pamatai ir save, ir realybę tokią, kokia ji yra. Pajunti ir išmoksti valdyti savo dvasinę jėgą. Tampi kūrėju – skleidi meilę, gėrį, šviesą ir harmonizuoji šį pasaulį. Ir, aišku, švelniai žadini kitus miegančius kūrėjus..
– O kada, kada gi jie visi pagaliau atsibus? – paklausė mokinys.
– Sapnas nesitęsia amžinai, visada ateina pabudimo metas. O kiekvienas pabudęs žadina dešimtis, šimtus miegančių, o jie – tūkstančius, milijonus.. Kantrybės.. Atsibus visi. Bet.. kiekvienam savo laikas pabusti.
Visiems pavasarinės nuotaikos 🙂 !
ruvi 