Pasaka “Grožio Meistras“

Gyveno kartą dailininkas, kuris buvo apdovanotas gebėjimu matyti ir atvaizduoti grožį, ir šis jo gebėjimas stebino žmones! Juk jie gyveno šalia, matė tą patį, ką ir dailininkas, bet neįžvelgė, kad tai – nuostabu… Jie to nematė, kol dailininkas nepaversdavo to grožio matomu visiems savo stebuklinguose paveiksluose.

Dailininkas buvo tikras Grožio Meistras. Jis paliesdavo savo sielos žvilgsniu tai, ką matė – ir pavaizduodavo nuostabią Amžinos Būties akimirką savo drobėse.

Kartą jis ėmėsi tapyti lieknutės ir neišvaizdžios merginos portretą, kurios niekas prieš tai nelaikė gražia. O ir ji pati drovėjosi savo išvaizdos, savo trapumo, todėl vengė aplinkinių žvilgsnių ir kukliai nuleisdavo akis…

“Kokia ji negraži, ir kaip tu sumanei ją nutapyti…“ – priekaištavo dailininkui žmonės. Bet dailininkas jų neklausė – ir piešė… Ir lieknumas ir grakštumas, ir švelnus veido ovalas, ir gilus drovių akių žvilgsnis – staiga atgijo nuostabiu atvaizdu ant drobės.

Ir mergina negalėjo atsistebėti: “Negali būti, kad tai aš… Koks puikus paveikslas!…“ O dailininkas šypsojosi: “Aš – tik veidrodis, aš tik parodžiau tau tavo sielos grožį! Gyvenk dabar ir neslėpk jo nuo pasaulio, skleisk visiems savo švelnumą ir meilę…“

Vėliau pradėjo dailininkas piešti senolės paveikslą, o žmonės vėl stebėjosi: ką gi jis joje pamatė? O dailininkas – jis kiekvieną raukšlelę ant jos rankų – tarsi metraštį rašė. Ir buvo tame metraštyje pasakojimai apie ilgą ir nelengvą gyvenimą, apie gerumą ir meilę, apie vaikus, užaugintus švelniu rūpesčiu, apie anūkus, gilia išmintimi išugdytus… Ir nušvito senolės akys, ir suspindėjo širdies gerumo spinduliukais…

Ir portrete tame – meilė, ir išmintis, ir ramybė – pasakojo žmonėms apie dorą gyvenimą, apie didelę sielą! Ir žmonės susižavėję sustodavo priešais tą paveikslą… Matė jie gyvenimo esmę, o nuostabios sielos meilė apkabindavo juos tarsi švelnios saulėlydžio spalvos. Dailininkas taip viską pavaizdavo, kad žmonės pajusdavo pagarbą senolei… 

Paskui dailininkas piešė rasos lašelį ant plonytės smilgos. Viso labo… lašelis vandens žvilga saulėje… Bet šis lašelis tarytum sako: “Aš – beribės Meilės lašelis! Manyje – saulės grožio atspindys. Ir mano meilėje, lyg veidrodėlyje – dabar spinduliuoja visas pasaulis ir Žemės grožis!“

Ir dar vieną Amžinos Būties akimirką dailininkas savo teptuku atkūrė. Virš jūros – saulė paskleidė savo spindulius… Ir – atsispindėjo debesyse… Ir paukščių skrydis – iš tolimų kraštų į gimtąjį kraštą… Ir jūros krantas su auksiniu smėliu… Susiliejo išvien drobėje –  Kūrėjo ir žmogaus kūriniai! Ir nušvietė sielas kylanti saulė – Beribis Kūrėjo Šviesos Vandenynas! Ir išryškėjo šioje Grožio didybėje – jos Kūrėjo Neregimi Bruožai…  

Stebuklingu žvilgsniu šis dailininkas buvo apdovanotas: juk Kūrinyje – Kūrėją viso to Grožio matė jis! Ir galėjo žmonėms dovanoti gebėjimą – matyti ir mylėti!

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s