Einam?…

Man jau seniai nepatinka gyventi su devizu VAROM…

Iš esmės, kur?…

Viską suspėti?…

Bet tai neįmanoma, o ir vargiai ar reikalinga…

Varyti… žodis, panašus į botago pliaukštelėjimą… Kietos priebalsės, kaip tvora, per kurią peršoksi, lyg pabaidytas žirgas, kuris žino, kad tas pliaukštelėjimas teks jam, jei suklups…

Varyti… tarsi bijoti pavėluoti nežinia kur… tarsi tikėti, kad audringas aktyvumas identiškas pilnavertiškumui… tarsi apskritai apie nieką negalvoti, bet stengtis neatsilikti nuo prabėgančių šalimais…

Nenoriu…

Visiems laikams pamėgau neskubumą…

Sustoti ir įsižiūrėti… sustoti ir suprasti… sustoti ir pajusti… sustoti ir priimti sprendimą… sustoti ir pasirinkti…

Visiems laikams pamėgau žinoti, ką ir kodėl aš darau, ir ar tikrai man to reikia… nes kai varai, tam nelieka jėgų…

Visiems laikams pamėgau nuoširdų bendravimą, minios nebuvimą, nedalyvavimą garsiame, triukšmingame, masiniame…

Visiems laikams pamėgau lėtą gyvenimą…

Ne, aš nesiekiu nieko įtikinti, kad tai tinka visiems…

Rašau apie džiaugsmą susiderinti su savo tikruoju ritmu…

Ir kažkam jis yra būtent toks, greitas gyvenimas – toks jam labiausiai tinka…

Tik reikia suprasti, kad greitis greičiui nelygus… Varyti – tai ne apie gerą sveiką greitį… greičiau apie greitį, kuris išsekina…

Nereikia iki išsekimo, mielieji…

Vėl įsiklausykite į žodį… Išsekimas… Aš visada įsiklausau į žodžius, myliu juos ir pasitikiu jais, jie nemeluoja…

Tai štai, išsekimas, reiškia, negailestingai… Reiškia, iki skylių… kad paskui tuoj pat išmesti…

Negalima gyventi, išsekinus save iki skylių… Nėra nieko, kas tai pateisintų…

Būti vergijoje blogai net pas save pačius…

Nenoriu VAROM… noriu EINAM…

Į ilgą pasivaikščiojimą po žiemą, pavasarį, vasarą, rudenį…

Į ilgą pasivaikščiojimą po įvairiaspalvį gyvenimą, suspėjant pastebėti jį, pragyventi, suverti įspūdžių karolius ant begalinio atminties siūlo…

Į ilgą pasivaikščiojimą su tais, su kuo ne taip svarbu, kur… bet svarbu, kad DRAUGE…

Į ilgą pasivaikščiojimą su savimi… kad turėtum save… ne išsekusį iki skylių, o apgaubtą švelnumu, rūpesčiu, meile…

Einam?…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s