Vasario mėnesį nutinka tai, ką aš vadinu sustingusiu žiemos tašku…
Nei šen, nei ten…
Ir net ne todėl, kad negali niekur pajudėti, bet todėl, kad nenori…
Stebi viską atsiribojęs, lyg pasipūtęs žvirblis su atidrėkusiomis plunksnomis ant šaltos medžio šakos…
Sąmoningo NEdalyvavimo sindromas…
Sustingsti vietoje, ypatingai nesusimąstydamas apie sąstingio priežastis…
Mintys, tarsi košė “Draugystė“ iš vaikystės pionierių stovyklos, nors komponentai tos neskanios košės visai nedraugavo tarpusavyje…
Nulinis pasirengimas pabudimui…
Atvirkščiai, nesinori išeiti iš tų gausių sniegynų, kurie šiemet pasirodė tokie dosnūs…
Bet, kita vertus, ir tai yra gyvenimas…
Ne pats blogiausias… Ir net su saule rytais, kuri žadina, įkyriai šviesdama į akis…
Na, pabambėk… leidi tu sau, ir kėblini į virtuvę, kad išsivirtum kavos…
Leisti sau… tai apskritai yra gerai tarp visuotinų griežtų draudimų, didžioji dalis kurių seniai jau atgyveno…
Draudimai nedrausmina, draudimai priverčia bijoti bausmių… O tai jau ne apie pasirinkimą, o apie vergovę…
Tai štai, aš renkuosi leisti…
Leisti sau nevaidinti to, ko nėra…
Neturėti nieko bendro su tais, kas nematomas širdies radaruose…
Nesidrovėti savo būsenų, ir nevaidinti mandagių šypsenų, jei kitų, nuoširdžių, nėra…
Sustingęs žiemos taškas – tiesos pauzė, atjungianti visus autopilotus…
Būtent dėl to ir reikia sustoti, mielieji…
Kad suprastume, kas gi liko iš mūsų, tikrųjų… ir su kokiomis atsargomis ištempsime iki pavasario…
Po truputį… tai mėgiamas mano močiutės žodis…
Po truputį prasikvėpuosime, po truputį išsijudinsime, po truputį atsibusime…
Ir keliausime gyventi toliau…
Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt
ruvi 