Kantrybė

Yra kantrybė, prilygstanti vergystei…

Ta, kuria perpildyti pavergtieji, kai kažkas savivaliauja svetimame gyvenime, kai kažkas yra piktdžiugiškai žiaurus, kai kažkas gėdingai trokšta turėti po ranka gyvus patarnautojus, kurie žaibiškai pildo visus jų įnorius…

Nuo tokios kantrybės reikia vaduotis, kaip nuo nepakenčiamo kiauto… kaip nuo piktžolės-parazito… kaip nuo išdžiuvusio purvo kampuose…

Todėl kad ji išsekina, atima paskutines jėgas, išdegina vidinę būseną iki beviltiškumo užauginti joje nors mažą vilties stiebelį…

Bet taip negalima… negalima, mielieji…

Nes yra tikroji kantrybė….

Šviesi, tyli, išmintinga…

Kantrybė gyventi…

Nekeikti tų dienų, kurios nepateisino lūkesčių… nespjauti į savo praeitį… neskubėti kerštauti tiems, su kuo atėjo laikas skirtis… tiems, kas praėjo pro šalį…

Kantrybė gyventi…

Bet kokiu oru… bet kokiu metų laiku… bet kokiais niūriais laikais, kurie niekada neatima galimybės kurti savo mažą jaukų pasaulį negailestingo – didžiojo viduje…

Kantrybė gyventi…

Plečiant meilės ribas taip, kad nelaikytume savęs apdalintais tik todėl, kad šalia nėra kažko, kas apkabintų… Meilė ateina ten, kur yra meilė, o ne vien svajonės apie ją…

Kantrybė gyventi…

Keliauti per metus, susitaikant su savo amžiumi, nepavirstant komišku pabėgusios jaunystės paminklu… Gerbti savo asmeninį metų laiką, džiaugtis juo, atrasti jame tuos tylius, bet laimingus atspalvius, kurių nepastebi nekantrus jaunystės žvilgsnis…

Kantrybė gyventi…

Begaliniuose kamščiuose… nenumatytuose aplinkybėse… nuolatiniame pojūtyje, kad neįmanoma visur suspėti, viską išsiaiškinti, viską įveikti…

Kantrybė gyventi…

Diena iš dienos… besikeičiančiuose gyvenimo dekoracijose, kuriose viskas vyksta ne pagal tobulas autorių pjeses, kur viskas suprantama ir aišku, bet pagal individualius beprotiškus motyvus, gimstančius kiekvieno žmogaus galvoje…

Kantrybė… tiesiog kantrybė…

Nelaukti, nekaulyti, nesiskųsti likimu… pasijuokti iš kontrolės iliuzijos, kurios nėra ir nebus…

Kantrybė girdėti mylimus žmones, atleisti už savo ir kitų netobulumus, paleisti vaikus, palikti save ramybėje…

Kantrybė, be kurios gyvenimas – viso labo neperskaityta knyga, kurią pasiutusiu greičiu pravartė iki finalo, bet taip nieko ir nesuprato…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

2 mintys apie „Kantrybė“

  1. …Kantrybė…taurioji jos DIDENYBĖ…Gyventi…“…pasijuokti iš kontrolės iliuzijos, kurios nėra ir nebus…“,-taip, BŪTENT!!!…kontrolė,-iliuzija, tikėjimas,-iliuzija…Tikra yra viena,-MIRTIS, kaip ir gimimas, deja, jis jau įvykęs…

    Patinka

    1. Taip, Algirdai, kantrybė – didelė dorybė… Pildykime savo Gyvenimą Gyvenimu – tuomet atsiveria amžinos vertybės, tiesa, prasmė ir grožis, tuomet kvėpuojame pilna krūtine ir dovanojame mus supantiems žmonėms Gyvenimą 🙂 …

      Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s