Kategorija: Mintys

Žemėje  vyksta didžiulės permainos, ir vienaip ar kitaip tai jaučia visi žmonės. Bet kiekvienas žmogus tai patiria savitai.

Kažkas pastebi, kad ankstesni pomėgiai išblėso, ir tai, kas anksčiau teikė džiaugsmą, dabar visai nedžiugina.

Kažkas, atvirkščiai, aptinka laimės šaltinį pačiuose paprasčiausiuose dalykuose, kurių anksčiau nepastebėdavo.

Kažkas atvėrė savyje talentus ir gebėjimus, kurių net neįtarė turintis.

Kažkas pajuto, kad jį supantys žmonės pasikeitė – jie, pasirodo, visai ne tokie, kokie anksčiau atrodė…

Kažkam atrodo, kad tai, kas vyksta, yra nerealu, kad tai kažkoks baisus sapnas arba fantastika, kad to tiesiog negali būti!

Kažkieno gyvenime staiga prasidėjo pozityvūs pokyčiai, kurie dar visai neseniai atrodė neįmanomi.

O kažkas su nuostaba vėl atveria sau – save patį, atrasdamas savyje bruožus, kurių anksčiau nematė – tarsi tapo visai kitu žmogumi…

Viskas keičiasi – keičiasi gamta, keičiasi klimatas, keičiasi pasaulis, keičiasi žmonės…

Ir daugumai tai atrodo nesuprantama ir keista, kartais net baugu. Kas vyksta? Anksčiau viskas buvo kitaip. Nejaugi iš tiesų – pasaulio pabaiga?

Ir tik pabudę, skleidžiantys Šviesą žmonės žino atsakymą į šį klausimą. Taip, tai senojo pasaulio pabaiga, bet ne Žemės ar žmonijos pabaiga. Atvirkščiai – tai Nauja Pradžia.

Šviesa užlieja Žemę. Meilės ir Tiesos Šviesa, sklindanti pas mus tiesiai iš Kūrėjo. Ji apšviečia viską, kas atgyveno ir išsigimė, štai kodėl mes vis dažniau pamatome tai, kas buvo slepiama tamsoje.

Šviesa nuplauna tamsą ir purvą, ji atneša mums naujas galimybes evoliucijai, žmonijos ir visos gyvybės gerovei, kūrybai, laimei, klestėjimui. Šios permainos pozityvios, tačiau tam, kad jos taptų mūsų visų realybe, turi sugriūti tai, kas atgyveno.

Skleidžiantys Šviesą žmonės tai žino ir jaučia atsakomybę, todėl saugo vidinę ramybę širdyje, nežiūrint į nieką. Nes jie pirmieji pabudo ir atsiliepė į Visatos virsmo virpesius, pirmieji įsileido Kūrėjo Šviesą ir Meilę į savo širdį.

Jie tapo Šviesos nešėjais. Kelrodžiais kitiems žmonėms į Naują Pradžią.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Dievas – tai apie meilę. Ir tik apie meilę.

Galima daug ginčytis, diskutuoti, įrodinėti, aiškinti. Galima daug žinoti ir būti įsitikinus savo žinių teisumu. Galima vykdyti visus rašytinius įstatymus ir didžiuotis savo pareigingumu. Bet jei tu niekada nemylėjai, visa tai neturi reikšmės.

Pasaulyje taip įprasta daryti sudėtingais paprastus dalykus, kad žmonės pasimetė tarp daugybės terminų ir sąvokų. Dieviškumo ieškoma kažkur aukštai, danguje, visatoje… bet tik ne ten, kur jis yra: savo paties sieloje. O juk Dievą kiekvienas nešiojasi savyje. Visur ir visada. Ir kiekvieną kartą jis pasireiškia mumyse, kuomet…

…mes bučiuojame savo vaikus, širdyje melsdami jiems sveikatos ir laimės…
…pajuntame mylimo žmogaus rankų prisilietimą ir galvojame apie tai, kad jis būtų toks pat laimingas, kaip ir tu dabar…
…apkabiname tuos, kas tapo mūsų sielos dalimi ir su kuo širdys plaka vienu ritmu, o viduje girdime tylų savo sielos šnabždesį: “aš myliu jį, saugok jį, Dieve, prašau“…
…atsiranda noras dalintis viskuo ir besąlygiškai. Su artimaisiais, brangiais ir mylimais žmonėmis, ir tais, kam reikia labiau, nei tau…
…tau jauku ir šilta dėl to, kad kažkas šalia, ir tau atrodo, kad tavęs taip daug, jog galėtum visą pasaulį apglėbti savo sparnais…
…tave perpildo švelnumas tyloje. Kai nėra žodžių, bet yra toks beribis jausmų bendrumas, kad suvoki bet kokio ištarto žodžio menkumą, net jei jis pats gražiausias…
…liejasi dėkingumo ir laimės ašaros, kad gali patirti, pajusti ir išgyventi tai, kas nepaaiškinama, neapsakoma ir nežemiška…
…norisi saugoti tą, kieno sielą tau patikėjo gyvenimas…
…ir tiesiog kvėpuoti… Vienu ritmu su gyvenimu…

Atrodytų, tai tokios smulkmenos, visai nežymios, ir akimirkos, kurių mes nematome ar nepastebime kasdienybės šurmulyje ir triukšme, tačiau būtent juose slypi tai, ko mes taip įnirtingai ieškome kažkur toli.

Ne veltui sakoma: “Nori kažką paslėpti – padėk matomoje vietoje…“ Gyvenime lygiai taip pat. Viskas, ko žmonės įprato ieškoti tarp protingų knygų eilučių, kitų žmonių žodžiuose, gyvenimo aplinkybėse, praeityje, sapnuose ir dar nežinia kur, iš tikrųjų yra jų pačių viduje. Jų širdyse ir sielose. Būtent ten veda visi tiesos paieškų keliai.

Galiausiai ten atrandamas atsakymas į bet kokį klausimą. Ir ten kiekvienas gali susitikti su Dievu… jei išmoks gyventi meilėje. Kiekvieną dieną ir kiekviename savo poelgyje. Kiekvienoje mintyje… Ir su dėkingumu žvelgs į tai, ką atnešė kiekviena pragyventa diena…

Padėka autorei! Pagal Duša Krylataja miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Norėdami pažinti save, mes daugybę kartų užduodame sau klausimą: “Kas aš esu?“ Tačiau ieškodami atsakymo į šį klausimą, galime pakliūti į spąstus ir klystkelius, kurie neišvengiamai stabdo mus savęs pažinimo kelyje.

Mes tampame priklausomi nuo tų, kas, mūsų manymu, duoda atsakymą į šį klausimą. Ir visai nesusimąstome apie tai, kad toks žmogus gali turėti savanaudiškų interesų ir sėkmingai mumis manipuliuoti.  

Bet ir mes patys kuriame įvairiausius įvaizdžius, kurie vis tvirčiau pririša mus prie išorinės formos. Mes tampame pažeidžiami, kai paleidžiame “didybės manijos“ arba “mažo žmogaus komplekso“ programas. Iš esmės, mes patys aktyvuojame programas, kurios maitina tuštybės arba menkumo pojūčius.

Ir jei mes būsime sąžiningi su savimi, tuomet pamatysime, kad visa tai neišvengiamai ne tik sukelia gilų nusivylimą, bet ir atima daugybę energijos, kad atkurtume jėgas, kurias išeikvojame dirbtinai palaikomai saviidentifikacijai.

Todėl, galbūt, mes vis tik ne visai teisingai keliame klausimą savęs pažinimo kelyje? Galbūt, teisingiau būtų paklausti: “O kas per mane ateina į šį pasaulį?“

Nors, žinoma, kiekvienas gali užduoti šį klausimą savaip: “Ką aš nešu žmonėms?“, “Kuo pripildyta mano erdvė?“, “Kokias energijas aš skleidžiu?“

Štai tokie klausimai ir maksimaliai nuoširdūs atsakymai į juos gali mus atvesti į tai, ko mes iš tikrųjų ieškome.

Į savo Aukščiausios Esybės atvėrimą…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Pavasarinės šilumos ir geros savaitės mums visiems 🙂 !

Kas yra laimė?

Mes galvojame, kad būti laimingu – reiškia džiaugtis, o būti visada laimingu – tai reiškia džiaugtis visada ir viskuo.

Bet tai neįmanoma.

Man laimė – ne džiaugsmas, o dvasinė ramybė ir vidinio pasaulio pusiausvyra.

Tai ne vieta ir net ne kelias.

Laimė – tai būdas, kuriuo eini tuo keliu: kai eini neskubėdamas, bet ir nelėtini žingsnio, nieko nestumdai ir neleidi savęs stumdyti, tu eini be viršsvorio kuprinėje ir neslopini savo jausmų.

Kai eini su giliu įsitikinimu, kad šis kelias – tavo. Ir toks ėjimo būdas būtinai atves tave ten, kur tu ir turi būti.

Tai ir yra laimė.

Padėka autoriui! Pagal Chorche Bukaj esė, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos ir gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Kai jūs renkate telefono numerį, tuomet tarp milijonų žmonių jums atsiliepia būtent tas, kam priklauso šis numeris. Taip pat ir santykiai tarp visų esybių Visatoje paklūsta šiam dėsniui.

Lygiai taip pat, kaip žmogus jums atsiliepia, kai jūs surenkate jo telefono numerį, taip ir jūsų pasiųsta mintis kitam žmogui, kuri atitinka jo mintis, užmezga neregimą ryšį tarp jūsų ir to žmogaus.

Tačiau visi, kas mąsto chaotiškai ir prieštaringai, “pritraukia“ tokias pat chaotiškas ir prieštaringas energijas, žmones ir įvykius pagal atitikimo dėsnį.

Štai kodėl taip svarbu turėti šviesias mintis ir idėjas, nes jos magišku, o kartais ir neįtikėtinu būdu “pritraukia“ visas atitinkamas esybes ir elementus, kad tai įgyvendintų.

Ir ne tik: šviesios mintys – tai tarsi užrašas, įspėjantis tamsiąsias jėgas: “įeiti draudžiama“, “užimta“, “šviesos erdvė“, ir jos net nebandys čia užeiti.

Bet tuo pačiu šviesios mintys – tai plačiai atvertos durys visoms šviesioms energijoms ir jėgoms 🙂 ..

Pagal O. M. Aivanchovo esė, vertė ruvi.lt

Manau, kad kiekvieno žmogaus gyvenime būtinai turi būti kažkas, kas iškeps jam blynų. Jei pasiseks, žinoma.

Toks rūpestingas, patikimas ir ramus vyresnis žmogus. Kuris pasodins už stalo, pamaitins iki soties, ir tiesiog žiūrės ir džiaugsis tuo, kaip tu valgai.

Idealu, jei tai kažkas iš tėvų. Arba kažkas iš vyresniųjų giminėje. Kažkas, kas stovi už nugaros ir vien savo buvimo faktu suteikia tvirtą žinojimą, kad pridengs tave bet kokiose gyvenimo aplinkybėse. Žinojimą, kad ir tavo nuopolyje, ir tavo kasdienybėje jis pasiruošęs būti šalia.

Net jei jis atsidurs už šimtų kilometrų nuo tavęs. Todėl kad gija, kuri jus sieja, bus su tavimi, nepriklausomai nuo jus skiriančių kilometrų. Todėl, kad net per atstumą tu jausi jo buvimą ir jėgą, sklindančią iš jo į tave.

Ir tu visa savo esybe jausi jį. Su jo blynais ir begaliniu rūpesčiu tavimi. Žmogų, kuris besąlygiškai priima visus tavo netobulumus ir dviprasmiškumus. Visus tavo paikus išvedžiojimus, nepasitikėjimą, gėdingus nuopolius ir naivias svajones.

Štai toks jis, tas taip reikalingas kiekvienam žmogus mūsų gyvenime. Tas, kuris pastatys priešais tave garuojančių blynų lėkštę ir nusišypsos tau, žiūrėdamas į akis, ir nesvarbu, iš kur ir kada tu atėjai. Ir būtinai įdės tau dar blynų.

O tu valgysi ir žinosi: kas tavo gyvenime benutiktų – tu turi jį. Ir tu visada gali ateiti, atvažiuoti, atskristi, pasibelsti, paskambinti, netikėtai užgriūti pas jį, būdamas bet kokios nuotaikos ir būsenos… ir gausi čia palaikymą, supratimą, stogą virš galvos ir lėkštę karštų blynų su uogiene. Arba su medumi… arba su grietine. Nesvarbu, su kuo. Svarbu, kad su meile.

Ir tuomet yra šansas, kad anksčiau ar vėliau tu atsivalgysi blynų iki soties, prisipildysi to žmogaus besąlygiška meile ir jo vidine stiprybe… ir pats tapsi brandžiu žmogumi.

Ir tuomet, galbūt, laikui bėgant tu taip pat išmoksi kepti blynus… Ir tiesiog klausyti… Ir šypsotis…

Ir maitinti tuos, kam reikalingas būsi tu. Su meile.

Padėka autorei! Pagal Natalijos Poboženskajos esė, vertė ruvi.lt

Kai artimi žmonės išgyvena fizinį arba emocinį skausmą, kai jų pasaulis netenka prasmės – tavo tylus buvimas šalia gali padaryti tikrų tikriausius stebuklus.

Paverk drauge su jais. Patylėk kartu su jais.

Patvirtink jiems savo jausmus, net jei tai gali būti skausminga. Padėk jiems pajusti, kad jie – ne vieniši.

Nesiūlyk dabar protingų patarimų. Pasiūlyk save.

Nepamokslauk ir nemokyk. Neteisk ir neversk jų galvoti, kad jie mąsto “neteisingai“.

Apkabink.

Kad jie nesijaustų vieniši.

Kad jie galėtų prisiliesti prie tavo stiprybės. Prie tavo gebėjimo suteikti tvirtą palaikymą.

Kai draugas išgyvena fizinį arba emocinį skausmą, kai jo pasaulis netenka prasmės, pasiūlyk jam patį nuostabiausią vaistą iš visų: Savo Meilę.

Pagal Dž. Foster esė, vertė ruvi.lt

Anksčiau aš maniau, kad bloga diena – tai diena, kurioje karaliauja “blogas“ oras, diena, kuomet aš “blogos“ nuotaikos ir kuri kupina susitikimų su “blogais“ žmonėmis.

O gera diena – tai diena, kai “geras“ oras, kai mano nuotaika “gera“ ir diena kupina bendravimo su labai, na, labai jau “gerais“ žmonėmis.

Bet kažkodėl man nelabai patiko taip gyventi: priklausyti nuo to “blogo“ ir “gero“.

Ir aš palengva, po truputį, po žingsnelį, pradėjau mokytis būti tiesiog laiminga, be jokių sąlygų.

Kodėl?

Todėl kad oras visada geras. Jis gali būti kitoks, įvairus, bet visada stebuklingas. Ir jei tu švieti iš vidaus kaip saulė, tuomet matai grožį bet kurioje gamtos išraiškoje, geriesi ja, įsimindama visa širdimi, ką sugebėjai pajusti šią pavasario, vasaros, rudens, žiemos dieną.

Todėl kad mano nuotaika – visada gera. Ji gali būti įvairi, ir aš priimu ją visa širdimi. O kaip dar kitaip ją galima priimti? Ir ši tokia skirtinga mano nuotaika padeda pažinti save: kitokią, dar vieną, naują, kupiną paslapčių.

Todėl kad žmonės visada geri. Jie tiesiog skirtingi: mokosi iš skirtingos patirties, gali kitaip mąstyti ir jausti. Įdomu jų klausytis, įdomu juos stebėti, o jiems įdomu stebėti mane. Visi mes padedame vieni kitiems vystytis, kaip pasaulio tiesos atspindžiai.

Ir štai aš jau bėgu ir linksmai juokiuosi pagal pirmojo sniego muziką, spinduliuodama savo nuotaiką ir šypsodamasi visiems sutiktiems ir nesutiktiems geriems žmonėms…

Aš tiesiog laiminga!

Aš linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire esė, vertė ruvi.lt

Šviesaus ir jaukaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Kaip kitas žmogus jus mato – tokį ir matys. Nieko nepasikeis, net jei jūs pusę pasaulio pakerėsite arba laimėsite grožio konkursą.

Jei padarysite didelį atradimą, pasiaukosite, pasieksite neįtikėtiną nušvitimą… Vis vien jis matys jus tokį, kokį matė visada.

Štai vienos moters vaikystėje močiutė nemylėjo ir skaitė negražia. Taip ir sakė, kaip vienoje dainoje dainuojama: “kodėl tu tokia baisi? Tu tokia baisi!“, – nors ji buvo paprasta raudonplaukė mergaitė. Ir ji priprato. Ji su ta močiute gyveno.Taip susiklostė gyvenimas. Baisi raudonplaukė mergaitė.

O vieną dieną ši mergaitė tapo nuostabia mergina. Grakšti, žavinga, su raudonų plaukų kupeta. Ji ėjo keliu į kaimą su savo močiute. Atleiskite, bet tiksliau – su energinga, pikta senole.

Ir stojo pakeleivingos mašinos – viena po kitos! Vairuotojai siūlėsi pavežėti gražią merginą su lengva balta suknele. Jie negalėjo akių atitraukti nuo jos grožio! Ir drovėjosi, kaip vaikai. Kartu, žinoma, siūlė pavežti ir močiutę.

Mergina šypsojosi atsisakydama. O jos toksiška močiutė ėjo ir garsiai šaukė: “Matai, kokia gi tu vis dėl to baisi! Todėl visiems tavęs gaila. Net pavežti siūlo iš gailesčio. Galvoja: tik pamanykite, kokia baisi mergiotė! Nagi, pavešiu aš ją. Juk gaila!“

Štai tokią istoriją papasakojo man graži pusamžė moteris.

Bet juk būtent taip ir yra! Ir net jei tu būsi žavinga, kaip Merilin Monro – piktai senutei tu būsi baisi. Ir net jei mokslininku genijumi būsi – jai būsi kvailas. Net jei būsi švenčiausias – būsi jai niekšas ir piktadarys. Akyse žmogaus, kuris nemyli…

Tai ar verta to klausyti? Reikia pamatyti savo atvaizdą mylinčių žmonių akyse. Geranoriškų žmonių. Tiesiog normalių žmonių. O į blankias piktos senolės akis žiūrėti nereikia. Ji baisi…

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt