Žiema jau įsigalėjo. Patikrino šalčiu, išdraikė pūgomis, užliūliavo begalinėmis naktimis.
Ateina Tylaus sniego metas.
Spengiančioje tyloje, erdvėje be vėjo, leidžiasi ant žemės pūkuoti dangaus gabalėliai.
Ir staiga tu supranti, kad suvoki kažką Didingo, galbūt, aukštesnį Žinojimą. Žinojimą ne apie kažką, bet apie viską iš karto. Kaip tos snaigės, kurios susilieja į akinančio baltumo paklotą. O tu sustoji, pakerėtas Būties matymo pojūčio, ir negali ištarti nei žodžio.
Nemalonumai, nesėkmės, problemos, nesibaigiantys rūpesčiai. Chroniškos nuoskaudos ir griaunantis gailestis sau. Taip įprasta galvoti, kad geriau jau nebus. Ir kai “blogiau“ jau negali būti, tuomet, pagal švytuoklės dėsnį, tu pradedi pastebėti bent jau kažką gero.
O čia, kaip išsigelbėjimas – Tylaus sniego metas.
Bandai žiūrėti į vieną sklandančią snaigę. Dėmesys nuklysta, ir tu jau stebi kitą snaigę. Paskui dar vieną, ir dar vieną, ir… susilieji su erdve. Štai tuomet ir patiri ramybę, ir žvelgi jau ne į snaiges, o į erdvę tarp jų.
Nuostabiausi dalykai – šalia. Štai jie.
Tu žvelgi į erdvę, ir sniegas darosi vis tankesnis. Pasijunti, lyg būtum ant švytuoklės ašies. Geris-blogis, kančia-džiaugsmas, liūdesys-žvalumas. Tai snaigės, krentančios iš Amžinybės, jos visada krenta. Bet jei žiūri ne į jas, o į erdvę tarp jų, tuomet turi galimybę pajusti tai, kas svarbiausia, ko žodžiais neapsakysi.
Smalsus vėjas pradeda žaisti su snaigėmis. Tu sutrinki, bandydamas prisiminti, kas tau buvo “svarbu“ ką tik. Bet nepavyksta, ir tu nusišypsai, ir tuoj pat nusijuoki.
Štai koks jis – Tylaus sniego metas.
Besąlygiška Amžinybės Dovana.
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Ramaus ir šviesaus savaitgalio mums visiems 🙂 !
ruvi 