Mokykimės žvelgti į žmogaus širdį, kaip į šventovę. Atvira ji ir skleidžia palaimą, ar primena neprieinamą niūrų bokštą, – viduje visada yra gyvas Šaltinis.
Ir tamsi ne ta širdis, kuri uždara kitiems iš baimės, arba pasimetusi tamsos pinklėse, o ta, kuri žinodama daugiau ir giliau – negerbia kitų žmonių sielos buveinės.
Lengva vesti paskui save patikliuosius. Sunkiau parodyti kelią neregintiems. Kelią ne į savo asmenines iškentėtas tiesas, o į gyvybės šaltinį to žmogaus širdyje, kuris atėjo prašyti pagalbos.
Kas koneveikia kitų neišmanymą – tas dar neįveikė savo išdidumo. Jo šaltinis skverbiasi gyvybine versme pro akmenis, kurių reikia atsikratyti.
Viena iš galutinių ir pačių sunkiausių sielos užduočių: pažinus išmintį – nejausti paniekos neišmanymui, pažinus savo vidinę jėgą – negriauti kitų žmonių širdžių šventovių.
Padėka autorei! Pagal Andželikos Hofman esė, vertė ruvi.lt
ruvi 