Svarbiausia sielos užduotis

Mokykimės žvelgti į žmogaus širdį, kaip į šventovę. Atvira ji ir skleidžia palaimą, ar primena neprieinamą niūrų bokštą, – viduje visada yra gyvas Šaltinis.

Ir tamsi ne ta širdis, kuri uždara kitiems iš baimės, arba pasimetusi tamsos pinklėse, o ta, kuri žinodama daugiau ir giliau – negerbia kitų žmonių sielos buveinės.

Lengva vesti paskui save patikliuosius. Sunkiau parodyti kelią neregintiems. Kelią ne į savo asmenines iškentėtas tiesas, o į gyvybės šaltinį to žmogaus širdyje, kuris atėjo prašyti pagalbos.

Kas koneveikia kitų neišmanymą – tas dar neįveikė savo išdidumo. Jo šaltinis skverbiasi gyvybine versme pro akmenis, kurių reikia atsikratyti.

Viena iš galutinių ir pačių sunkiausių sielos užduočių: pažinus išmintį – nejausti paniekos neišmanymui, pažinus savo vidinę jėgą – negriauti kitų žmonių širdžių šventovių.

Padėka autorei! Pagal Andželikos Hofman esė, vertė ruvi.lt

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s