Kategorija: Minimalizmas

Prieš metus mūsų kaimynė, užimanti gana aukštas pareigas, staiga metė darbą, išnuomojo savo prabangų trijų kambarių butą pasiturinčiai jaunai šeimai ir išvažiavo gyventi į sodą. Visiems laikams.

Iki pensijos jai liko dar 15 ar 20 metų. Aplinkiniai stebėjosi ir sukiojo pirštą ties smilkiniu. Mesti tokį darbą? Tokį butą? Iškeisti viską į gyvenimą mediniame namelyje su alyvomis po langu ir vaizdu į prūdą? Tai nenormalu. Juk visi svajoja pasiekti tokias aukštumas! O ji viską metė ir jaučiasi absoliučiai laiminga.

Ir likusį gyvenimą ji ruošiasi praleisti mažytėje medinėje terasoje skaitydama knygas, sodindama petražoles nedideliame žemės plotelyje ir virdama vaikams barščius. Žinoma, ji kažką dar rašo. Kartais skaito paskaitas. Kažką uždirba, bet tai nepalyginama su tuo, kas buvo jos ankstesniame gyvenime.

Ir tokių žmonių kasmet vis daugiau. Ir, aišku, ne visi važiuoja gyventi į vienkiemius. Bet keičia savo gyvenimą iš pagrindų. Pavyzdžiui, gydytojai tampa laisvais fotografais, o buhalteriai – žurnalistais.

Ar pastebėjote, kad ir dirbančių namuose kasmet vis daugiau? Taip, informacinių technologijų amžiuje nėra būtinybės būti pririštam prie konkrečios darbo vietos ir griežto darbo grafiko nuo devynių iki šešių. Bet reikalas ne tame.

Tiesiog yra pavargę nuo gyvenimo žmonės.

Nes pernelyg atkakliai mums peršamas sėkmingumas. Sėkmingumas. Jūs galite aiškiai apibrėžti šią sąvoką?

Nuo pat vaikystės žmogus apkraunamas nesibaigiančiomis prievolėmis. Ankstyvas rytas. Manų košė. Popiečio miegas. Būreliai. Anglų kalba ir piešimas. Pamokos. Namų užduotys. Egzaminai. Vėl egzaminai. Institutas. Paskaitos. Egzaminai. Darbas. Pasitarimai. Ataskaitos. Viršvalandžiai.

Išėjęs į pensiją išsimiegosi. Iš pradžių siek ir kovok. Muškis nors galva į sieną. Būk sėkmingas. “Efektingi žmonės“ Girdėjote apie tokius? Netingėk, nesirk, dirbk, atidirbai – nereikalingas. Puikus darbuotojas. Kiekvieno vadovo svajonė. Neserga, nepavargsta, neatostogauja, dirba viršvalandžius. Jis juk nori būti efektingas ir sėkmingas. Taip reikia. Ar tikrai reikia?

Per visą mokymosi periodą žmogų spaudžia ir gąsdina. Mokykis, nes nieko iš tavęs nebus. Mokykis, nes niekur, na, nebent tik kiemsargiu, neįsidarbinsi. Mokykis, siek, nes…

Yra standartinis sėkmingumo rinkinys. Du aukštieji. Turtinga santuoka. Prestižinis darbas. Butas, mašina, sodyba. Poilsis prie jūros porą kartų į metus. Paryžius per santuokos sukaktis. Vaikai gimnazistai. Dvidešimt aulinukų ir trisdešimt rankinių vienam sezonui. Viskas kaip pas žmones. Ar tikrai reikia?

Kažkas kažkada nusprendė, kad būtent visa tai ir yra sėkmingumas. Bet ar tikrai tuo jis yra matuojamas? Ir ar apskritai jis reikalingas? Juk iš tiesų tai viena iš didžiausių apgaulių mūsų gyvenime.

Visa tai nesvarbu.

Bet supranta šią paprastą tiesą, kaip taisyklė, giliai pavargę nuo gyvenimo žmonės, kuriems jau gyvybiškai reikalinga dvasinė ramybė. Galimybė niekur nelėkti. Niekam nieko neįrodinėti. Gyventi, o ne kovoti už būvį.

Yra žmonės, kurie bėgo, bėgo, paskui pargriuvo ir suprato, kad daugiau negali. Tai liečia ir jaunąją kartą, kuri pavargo nuo sėkmingumo standartų siekimo, nepakeliamos atsakomybės ir prievolių naštos. Jie jau nieko nenori, tik ramybės. Štai toks ankstyvas išsekimas.

Pavargę žmonės palaipsniui keičia viską ir keičiasi patys. Jie mokosi gyventi iš naujo, kitaip, pagal savo galimybes ir jėgas. Jie pradeda valdyti savo gyvenimą patys. Jie piešia akvarele ir daug skaito. Verda barščius ir kepa pyragus. Žaidžia su vaikais kamuoliu. Tiesiog kvėpuoja grynu oru. Suvokia, kad vienos rankinės, pasirodo, pilnai pakanka.

Jie mokosi gyventi sąmoningai, jausdami kiekvieną akimirką, pilnatvėje.

Nes nuo vaikystės gąsdino kiemsargiu. Nes jau nėra jėgų gyventi tame bėgime, kai dirbdamas viršvalandžius neturi laiko pavalgyti ar atsigerti arbatos. Kai darbas užima beveik visą gyvenimą, kai net būdamas namuose apie jį galvoji. O namuose alkanas vaikas ir jo nebaigtas rašyti atpasakojimas. O ryte vėl tas pats užburtas ratas…

Bet yra ir žmonės, kuriems toks gyvenimas labai patinka. Ir jie visai nepavargsta nuo tokio pašėlusio ritmo. Jie visą gyvenimą gali taip gyventi. Na ir puiku.

Bet juk negali visi būti supersėkmingi. Negali visi užimti prestižinių pareigų ar būti vadovais. Kažkas turi ir nukritusius lapus sušluoti.

Pavargę nuo gyvenimo žmonės ir žmonės, besivaikantys sėkmės, niekada vieni kitų nesupras. Nes jų pasauliai skirtingi.

Bet jei jūs jaučiate, kad pavargote, kad daugiau negalite, nebijokite visko pakeisti. Branginkite savo gyvenimą. Nes gyvename mes ne tam, kad pavargtume.

Pagal Anos Petrovos tekstą, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Ir vis dėl to šildo širdį paprastumas.

Rytas kaime, kai su pirmaisiais gaidžiais išbėgi ant medinio slenksčio, įsibėgėjus įpuoli į tirštą rūką, surenki į širdį mažyčius rasos kristalus, kuriuose atsispindi laimė..

Karšti, kvapnūs ir paprastučiai pusryčiai. Įsipili į puodelį žolelių arbatos, valgai pačios keptą duoną, pasiskanindama aviečių uogiene.

Kasdienybė, pripildyta jaukiais namų rūpesčiais. Lygini baltinius ir maudaisi lygintuvo garų kamuoliuose. Gamini pietus ir stebi, kaip nusispalvina auksu svogūnai keptuvėje.

O po ūkio darbų mėgaujiesi namų tvarka ir švara. Atsisėdi su knyga rankose, kuo plačiau atveri langą, kvėpuoji gaiviu oru, skaitai nuostabias istorijas.

Laimė – akimirkose. Gaudai jas, ragauji visa širdimi, stebi ir užsirašai. Nešiokis su savimi užrašų knygelę, būtinai nešiokis. Kad nepraleistum kasdienybės stebuklų, kad neatitrauktų “svarbūs dideli“ tikslai.

Ir vis dėl to šildo širdį paprastumas. Ir galiausiai visi prie jo ateisime.

Bet dauguma gyvenime siekia ne paprastumo, bet svetimų, didelių ir iliuzinių aukštumų. Kopia į jas, laukia, kad va kai tik pasieks pačią viršūnę, tuomet ten ir prasidės naujas gyvenimas.

Pasiekia. Bet pamato ne naują gyvenimą, o savo – tokį įprastą ir mielą. Bet pamato iš kito aukščio. Ir nori dar didesnes aukštumas pasiekti, bet kalnų liga neleidžia, o gyvenimas vis vien nuo tų iliuzinių aukštumų nuleidžia.

Nuleidžia ir atveda į mažas gyvenvietes, kur grožis – širdies gerume, kur vertybė – šiltuose namuose, kur esi mylimas ir laukiamas.

Ir gyvena ten geri, tyri žmonės. Ir tikslai jų – maži, kasdieniški – pečių užkurti, ūkio darbus nudirbti, maistą pagaminti, namus sutvarkyti.

Laimingi jie. Protas ramus, širdis meilės ir džiaugsmo kupina. Savo gebėjimus kiekvienas nuo mažens supranta. Ištisos kartos įvairius amatus vysto, kuria, tobulina..

Šildo širdį paprastumas. Šildo.

Pagal Anos Čiulanovos novelę, vertė ruvi.lt

Gražaus, šilto, saulėto savaitgalio mums visiems 🙂 !

Tikroji žmogaus prigimtis – būti kūrėju. Žmogaus kūrybingumas – ne tik jo meniniai gebėjimai ir talentai, kūrybingumas – tai sąmoningumas, kūrybinis mąstymas, dvasingumas, žingeidumas, gebėjimas optimaliai spręsti iškilusius gyvenimo klausimus.

Žmogus-kūrėjas gerina, harmonizuoja, kuria ir tobulina jį supantį pasaulį visų labui – tame jo gyvenimo prasmė, misija ir esmė.

Tuo tarpu vartotojo gyvenimo prasmė ir esmė – pinigai, pramogos, savanaudiški tikslai, malonumai ir vartojimas. Vartotojas – masių žmogus, jis nieko nesprendžia pats, bet seka paskui daugumos tendencijas. Vartotojų yra dauguma.

Vartotojas turi begalę norų, jo tikslai visada nukreipti į išorę – imti, pirkti, gauti, kaupti, naudotis.. Jis jaučia pasitenkinimą nuo vartojimo, tai tampa liguista priklausomybe, kurią jis visais būdais teisina, nes neįsivaizduoja be to savo gyvenimo.

Kūrėjų yra daug mažiau, bet būtent jų dėka vyksta viskas, kas yra dvasinga, vertinga ir prasminga visai žmonijai, tik jie kuria pozityvias tendencijas pasaulyje ir išlaiko tam tikrą balansą, kad žmonija galutinai nenuslystų į visišką degradaciją. Kūrėjo laimė – pačiame kūrybos procese, jis laimingas, kai gali sukurti kažką naudingo.

Kiekvienas žmogus iš prigimties yra kūrėjas, tačiau vartotojiška gyvenimo sistema daugumos žmonių prigimtinį kūrybingumą palengva užgesina, nukreipdama jį vartotojiškam gyvenimui.

Kūrėjo vidinė stiprybė ir vertybė – tai žmogaus kūrybinė prigimtis. Jei jos neužslopina vartotojiškas gyvenimas, ji yra beribė ir begalinė. Toks žmogus yra dvasiškai stiprus, jo vidinė jėga visada su juo, todėl bet kokioje situacijoje jis geba imtis atsakomybės,  sukurti optimaliausias sąlygas ir priimti geriausius sprendimus.

Kūrėjo pasaulėžiūra ir vertybių sistema grindžiama ne kažkuo iš išorės, kaip vartotojo – daiktais, turtais ar padėtimi visuomenėje, bet jo paties vidine stiprybe, giliu vienybės suvokimu, bendražmogiškomis dvasinėmis vertybėmis ir siekiu būti naudingu žmonėms.

Taigi, kūrėjo vidinė dvasinė ašis ir yra jo gyvenimo misija, todėl jis gerai supranta, ką daro ir ko siekia, kad jis siekia bendros gerovės, kas tai bebūtų – darbas, šeima, sąveika su gamta ar santykiai su žmonėmis. Jo veikla visada sutampa su jo gyvenimo misija, ir tai suteikia jam stiprybės ir pasitikėjimo savimi.

Dar vienas esminis skirtumas – vartotojas negalvoja, ką jis paliks po savęs (po jo “nors ir tvanas“), jam svarbu pirkti, linksmintis ir kaupti, o kūrėjas visada mąsto plačiai – jis galvoja ir apie negerovių visuomenėje priežastis, ir apie tai, kaip jis gali pagerinti pasaulį, ir apie tai, ką jis po savęs palieka.

Kūrėjui svarbu, ką jis savo gyvenime nuveikė ir kiek realios naudos savo darbais jis atnešė žmonėms. Kitaip tariant, vartotojui vertybė – tai, ką jis turi, o kūrėjui vertybė – tai, ką jis daro ir kiek gerovės žmonėms atneša jo veikla.

Ir nesvarbu, ką kūrėjas gyvenime daro – stato namus, gydo žmones, moko vaikus ar vadovauja kolektyvui, jis bet kokioje gyvenimo situacijoje yra žmogiškas, dvasingas, atsakingas, sąžiningas ir visada orientuotas į bendrą gerovę.

Kuo daugiau žmonių-kūrėjų, tuo daugiau prasmingos vienijančios veiklos ir įkvepiančių tikslų bendram labui. Kūrėjas savo būsena ir asmeniniu pavyzdžiu įkvepia ir kitus žmones atskleisti savo geriausias savybes – jis tarsi švyturys suklaidintiems ir nuklydusiems nuo savo tikrosios žmogiškos esmės.

Vartotojo kelias – tai egocentrizmo ir visapusiškos griūties kelias. Žmogaus-kūrėjo kelias – tai visuotinės gerovės kelias ir būdas kiekvienam žmogui ne tik sugrįžti į save-tikrąjį, bet ir visai žmonijai pasukti evoliucijos ir visuotinės pažangos keliu.

Kūrėjų rankose – pozityviausia ir šviesiausia žmonijos ateities perspektyva 🙂 ..

Reikia išmokti minimalizuoti savo veiksmus.

Mažiau kalbėti, mažiau valgyti, mažiau miegoti, mažiau galvoti, mažiau blaškytis ir lėkti per gyvenimą. Kuo mažiau mes blaškomės, tuo daugiau atsiranda erdvės sąmoningumui.

Neįmanoma visai nieko neveikti; būdami žmonėmis, mes turime veikti.

Tačiau dauguma žmonių gyvena nesibaigiančiame šurmulyje, tardami milijonus nereikalingų žodžių, prarasdami save nesuskaičiuojamų tuščių minčių verpete, atlikdami begalę beprasmiškų veiksmų ir judesių.

O iš tiesų visa tai nereikalinga. Reikia išmokti veikti teisingai.

Teisingas veiksmas – tai adekvati reakcija į situaciją. Nereikia blaškytis, aktyvių situacijų tarpuose reikia išmokti gyventi ramybėje. Ramybėje kaupiama energija teisingiems veiksmams. Ši energija atsiranda natūraliai iš mūsų teisingos vidinės būsenos.

Gyvenimas permainingas, jame nuolat iškyla vis naujos ir naujos situacijos, į kurias vienaip ar kitaip reikia reaguoti.

Kas yra adekvati reakcija į situaciją? Tai reiškia – reaguoti į pokyčius, naudojant minimumą resursų.

Todėl jei jūsų kažko klausia – atsakykite kaip įmanoma trumpiau ir aiškiau.

Jei jūsų paprašė pagalbos – padarykite tai, ką galite, be nereikalingo blaškymosi ir triukšmo.

Jei turite kažką padaryti arba kažkur nueiti – padarykite tai be daugybės beprasmiškų ir tuščių veiksmų.

Jei turite kažką apgalvoti ar nuspręsti – galvokite ir spręskite, nenuklysdami į pašalines mintis, veikite ryžtingai bei tikslingai.

Jei jūsų gyvenime nėra aktyvių veiksmų – nesijaudinkite, jie tikrai bus. Tiesiog išnaudokite šį laiką poilsiui, jėgų atgavimui, ramybei.

Būna taip, kad žmogus nežino, kaip reaguoti į kažkokią situaciją. Tuomet nieko nedarykite. Sprendimas gimsta ramybėje. Viskam turi ateiti savo laikas, ir kiekviena situacija, kaip ir jūsų reakcija, turi subręsti.

Tegul praeis kažkiek laiko, ir jūs pamatysite, ką ir kaip reikia daryti, o ko nereikia daryti. Niekada neskubėkite ir nesinervinkite. Psichinės energijos išeikvojimas apkarpo gyvenimą. Išmokite išsaugoti ramybę visose gyvenimo situacijose. Siekite to visomis išgalėmis.

Tačiau jei atėjo laikas veikti – veikite nedelsdami ir be abejonių. Atsiduokite veiksmui pilnai, visa savo esybe. Darykite viską taip gerai, kaip tik jūs galite, bet tuo pačiu nepraraskite ramybės ir pasitikėjimo savimi.

Saugokite sąmonės aiškumą, neleiskite abejonėms ir nepasitikėjimui jos sudrumsti. Aiški sąmonė ištirpdo menkiausias abejonių ir nepasitikėjimo užuomazgas.

Išmokite pajusti džiaugsmą ir ramybėje, ir veikime. Suvokite jų vienybę. Žiūrėkite į pasaulį, kaip į begalinį energijos lauką, kaip į jos neišsenkantį šaltinį.

Viskas yra energija – plaukianti, susiliejanti, tekanti iš vienos formos į kitą. Įžvelkite ir pajuskite energiją poilsyje ir nuovargyje, karštoje saulėje ir žiemos šaltyje. Būkite joje, susiliekite su ja, tapkite ja patys.

Tapkite energijos centru ir šaltiniu, tuomet kiekviena jūsų mintis bus aiški, kiekvienas jūsų žodis bus tikslus, o kiekvienas jūsų veiksmas bus kupinas jėgos ir gyvenimo džiaugsmo.

Mintys iš I. Beliajevo knygos “Laisvė būti“, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Daugumai žmonių jau įprasta, kai juos vadina vartotojais – ne žmonėmis ar žmonija, bet vartotojais. Taip yra todėl, kad dabar pasaulis gyvena pinigų-kredito sistemoje, kuri veiksminga tik tuomet, kai žmonės yra nuolat skatinami ir verčiami pirkti viską: nuo maisto, drabužių, daiktų ir būsto – iki daugybės paslaugų ir pramogų. Kitaip tariant – žmonių gyvenimas yra visapusiškai apmokestintas.

Tai vartotojiška, t.y., nuolatiniu vartojimu grįsta gyvenimo sistema, todėl natūralu, kad ir joje gyvenantys žmonės tampa vartotojais. Vartotojiška gyvenimo sistema – tai tiesiog sąlygos, kuriose neišvengiamai formuojamas žmogus-vartotojas. Masinio informavimo priemonės, reklama, mada, socialinis gyvenimas nuolat tai propaguoja, todėl žmogus nepastebimai, nuo pat vaikystės yra įtraukiamas į tokį gyvenimą.

Vartotojo gyvenimas sustyguotas ir nuspėjamas, tarsi “švilpiko diena“: šiokiadieniais – kelionė į darbą, darbas, pietų pertrauka, darbas, kelionė į namus ir vakaras namuose arba mieste, penktadienį “svaigus“ poilsis, o savaitgalį – pramogos arba apsipirkimas su draugais ar šeima, sekmadienį – pasiruošimas darbo savaitei. Tiesa, tarpuose dar yra visos tradicinės šventės, šeimos šventės ir atostogos.

Vartotojiško gyvenimo principas – pinigai, siekis dominuoti, pirkiniai, pramogos ir malonumai. Tokia gyvenimo filosofija skatina žmonių negatyvias savybes – egoizmą, godumą, palaidumą, agresyvumą, dviveidiškumą, puikybę, pavydą. Dėl pinigų vartotojas pasiryžęs viskam, jis dirba išskirtinai dėl pinigų, o pinigai jam reikalingi tam, kad įsigytų madingus ar “prestižinius“ daiktus, kurie nors trumpam užpildytų jo vidinę tuštumą ir kuriais būtų galima pasipuikuoti prieš kitus.

Pinigai ir daiktai vartotojui svarbesni už žmones – jis gerbia save ir kitus tik už tai, ką jie turi. Vartotojas tik ima, naudojasi ir išnaudoja viską savo malonumui, tame jo gyvenimo prasmė ir laimė. Jis negali būti kūrėju, nes pasiryžęs kovoti ir griauti dėl pinigų, jis viską vertina vien pinigais ir nauda, tuo tarpu kūrėjo motyvacija – pats kūrybos procesas ir bendra gerovė, o ne pinigai. Vartotojas laimingas tuomet, kai bet kokiomis (leistinomis ar neleistinomis) priemonėmis pasiekia išorinių tikslų – prestižinių pareigų, kuo daugiau turtų, brangių daiktų ar prabangių namų.

Vartotojas – minios žmogus, jis pats nieko nesvarsto ir nesprendžia, o tiesiog seka diktuojamomis iš išorės tendencijomis. Jis seka, ką rašo, sako ar rodo masinio informavimo priemonės, gyvena jų sukurtoje realybėje ir galvoja taip, kaip pasako, nurodo ar pataria iš televizijos ekrano, žurnalo ar monitoriaus. Maža to, būtent tokią poziciją jis skaito pažangia, o laikraštinę nuomonę laiko savo nuomone. O vartotojo pasitikėjimas savimi grįstas tik jo atitikimu daugumai, turimais turtais, padėtimi visuomenėje ir aplinkinių reakcija į jį, ir jei tik jis netenka to, kas palaiko pasitikėjimą – jo pasitikėjimas savimi kaipmat žlunga.

Vartotojo gyvenimas pagrįstas nuolatiniais ateities lūkesčiais, iliuzinės laimės laukimu ir saviapgaule. O kadangi jo laimės akimirkos labiau primena trumpalaikės euforijos blykstelėjimus, jis mano, kad tikrai laimingas bus “kada nors ateityje“, kai: pabaigs mokslus, sukurs šeimą, susilauks vaikų, įsigis butą, išmokės skolas, išvyks gerai pailsėti, nusipirks prabangų automobilį, gaus gerą darbą, susimokės paskolą už namą, užaugs vaikai, susilauks anūkų, išeis į pensiją.. Ir visa tai “kada nors, kai..“, kaip toje pasakoje apie auksinę žuvelę..

Siejantis savo laimę išskirtinai su materialiais daiktais žmogus anksčiau ar vėliau atsiduria situacijoje, kai supranta, kad jis turi daiktų, bet visa tai neturi gyvenimo prasmės. Ateina skausmingas giluminis suvokimas, kad pinigai ir daiktai nepakeis nuoširdaus bendravimo, meilės, draugystės, savitarpio palaikymo, kūrybinio polėkio, vienybės pojūčio džiaugsmo – kad tik tai gyvenime ir yra tikra ir prasminga.

Išorinis gerbūvis – toli gražu ne vidinė laimė, vartotojas niekada nejaučia gyvenimo pilnatvės, net jei ir sukaupia didžiausius turtus. Būtent todėl taip dažnai turtingi vartotojai bando užslopinti slegiantį vidinį tuštumos ir beprasmiškumo pojūtį svaigalais, palaidu parazitiniu gyvenimu, iššaukiančiu ar neadekvačiu elgesiu, pateikdami tai kaip “gražų“ gyvenimą, kurį sau gali “leisti“ tik turtingi.

Išsilaisvinti iš vartotojiško gyvenimo pinklių galima supratus vartotojiškos gyvenimo sistemos manipuliacijas žmonių sąmone ir atpažinus primetamus mąstymo šablonus, tikslus ir gyvenimo “idealus“. Jei tiksliau – reikia pamatyti realybę tokią, kokia ji yra. Taip pat reikia išmokti atskirti primetamus dirbtinus poreikius nuo tikrųjų žmogaus poreikių, suprasti galiausiai – kas yra žmogus ir kokia jo tikroji prigimtis.

Žmonės negimė vartotojais, ir tikrai ne visi pasiduoda tai vartojimo karštinei – tai dirbtinai diegiamas gyvenimo būdas, kuris užslopina tikrąją dvasinę žmogaus prigimtį. O iš tiesų kiekvienas žmogus gimsta Kūrėju – dvasingu, mylinčiu, turinčiu unikalius gebėjimus ir talentus bei prigimtinį poreikį vienytis ir kurti bendrai visų gerovei.

Akivaizdu, kad vartotojiška gyvenimo sistema yra destruktyvi, ir tai įrodo vis pasikartojančios sisteminės krizės. Todėl – buskime. Žadinkime savyje sąmoningą Žmogų-Kūrėją – tik tokie žmonės harmonizuoja, vysto, tobulina ir gerina šį pasaulį, o tuo pačiu ir keičia į gera mūsų visų bendrą gyvenimo realybę 🙂 ..

Šviesios ir kūrybingos savaitės mums visiems 🙂 !

Kas, jei viskas, ko aš norėčiau – tai tylus, lėtas, paprastas gyvenimas? Kas, jei aš jaučiuosi laimingiausia ramioje erdvėje? Jei aš noriu gyventi taikoje su šiuo žinojimu apie save?

Pasaulis – tokia triukšminga vieta! Aplink garsiai šaukia apie tai, kad reikia blaškytis, kažko siekti, tapti geriausiu, uždirbti, pirkti, nugalėti ir norėti vis daugiau. Daugiau ir geriau.

Aukoti miegą vardan produktyvumo. Siekti viską atlikti geriau už visus. Jūsų gyvenimas turi būti ryškus. Darykite kažką grandiozinio, arba – sudie..

O kas, jei man tai netinka? Kas, jei tas nuolatinis bėgimas ir idealumo siekis atima gyvenimo džiaugsmą ir varo mane į neviltį? Išsekina.

Nejaugi to, kad aš tokia, kokia esu, gyva, nors ir neideali – nepakanka?

Kas, jei savo gyvenime aš nieko idealaus nepasieksiu, išskyrus tai, kad tiesiog būsiu žmona, mama, duktė, sesuo? Jei būtent mano artimieji yra patys svarbiausi mano gyvenime, aš juos myliu, ir jei tektų vėl rinktis – kaskart rinkčiausi savo šeimą.

Argi šito nepakanka?

Kas, jei aš nenoriu rašyti knygų, kurti didelį biznį ar skaityti paskaitas didelei auditorijai? Jei aš tiesiog noriu būti savimi?

Kas, jei aš noriu ramiai auginti savo vaikus ir kurti šiltą namų atmosferą savo artimiesiems? Galbūt, aš nesu ideali namų šeimininkė, kulinarė ar sodininkė, bet mūsų kuklūs namai, nors ir neįrengti pagal madingų dizainerių reikalavimus, visada jaukūs ir kupini meilės.

Kas, jei esu jau seniai ištekėjusi už savo vyro, ir mūsų meilė kasdien tik stiprėja, nors mūsų santykiai niekada nebuvo panašūs į pasakišką romaną, ir mes niekada neatitikome populiarių psichologijos knygų reikalavimų? Jei mums patinka leisti laiką ir kartu, ir atskirai? Ir mes laimingi, nors ir neatitinkame idealios santuokos standartų.

Kas, jei aš mama, kuri džiaugiasi motinyste, bet taip pat skiria laiką savišvietai ir kūrybai? Kuri myli, palaiko savo vaikus ir visada jiems padeda, bet ne visada laikosi įvairiausių ugdymo programų standartų, nes širdimi jaučia, kas geriausiai tinka būtent jos vaikams?

O kas, jei man netinka pašėlęs šiuolaikinės visuomenės gyvenimo tempas, ir aš net negaliu pradėti gyventi tokiu ritmu? Aš matau aplink daug žmonių, kurie pilni energijos, ištvermės ir puikiai jaučiasi, gyvendami tokiu tempu, bet žinau, kad asmeniškai man reikalinga tyla ir ramybė – tik tuomet sveiki mano kūnas, siela ir dvasia. Argi dėl to su manimi kažkas ne taip?

Kas, jei dėl savo gyvenimo būdo aš niekaip neįtinku kitiems, nors ir gerbiu jų pasirinkimą? Jei niekam nieko neperšu, bet tiesiog noriu tarpusavio supratimo ir nuoširdaus bendravimo?

Kas, jei aš priimsiu save tokią, kokia esu? Jei nustosiu barti save už neatitikimą standartams, kad gyvenčiau taikoje su savimi? Kad pripažinčiau, jog mano pašaukimas – tylus, paprastas, gražus, ramus gyvenimas. Kad būčiau savimi.

Aš manau, kad šito pakanka.

Pagal Kristos O’Reili tekstą, vertė ruvi.lt

*Minimalizmas jau tampa sparčiai augančia tendencija, ir tai ne tik pasikartojančių ekonominių krizių rezultatas, bet ir sveikas žmonių siekis atsisakyti visko, kas sujaukia jų gyvenimą – žmonės atsikrato visko nereikalingo, kad išsivalytų savo sąmonę, savo gyvenimą ir savo namus.

*Minimalizmas – ne kažkoks naujas madingas judėjimas, greičiau tai intuityvus noras gyventi harmoningai, todėl vis daugiau žmonių pradeda suprasti, kad vartotojiškas gyvenimas įtraukia į nesibaigiantį bėgimą paskui materialius daiktus, kuris užgožia bendražmogiškas dvasines vertybes.

*Vis daugiau žmonių užduoda sau klausimus: kodėl šiuolaikiniame pasaulyje pinigai ir daiktai tapo pagrindiniu vertingumo matu? Kodėl pinigais ir daiktais matuojamas žmogaus orumas ir pats gyvenimas? Kodėl laimė matuojamas daiktais ir pinigais? Kodėl vartotojiškas gyvenimas taip skatina egoizmą? Ir kodėl vis dėl to daiktai ir pinigai nesuteikia nei laimės, nei gyvenimo pilnatvės?..

*Todėl minimalizmą galime pavadinti sugrįžimu į sveiką nuovoką, į natūralų, paprastą, harmoningą gyvenimą, kur dominuoja dvasinės vertybės. Minimalizmas neskatina žmonių apskritai nieko nenorėti ir nepirkti – šis gyvenimo būdas tiesiog primena mums, kokios yra tikrosios gyvenimo vertybės ir išmoko atskirti būtinuosius poreikius nuo primetamų.

*Mes gyvename agresyvaus marketingo epochoje, kai daiktai “pasensta“ jau tuo metu, kai tik žmogus įsigyja “naujausią“ modelį. Drabužių mados keičiasi kelis kartus per metus, o vis naujos “madingos“ kryptys įvairiose srityse – nuo interjero spalvų, išsilavinimo, sporto šakų, mitybos, laisvalaikio iki šuniukų ir kačiukų drabužių – dygsta lyg grybai po lietaus.

*Daugybė vis naujų ir dar naujesnių prekių kasdien informacinėje erdvėje siūloma, reklamuojama, rekomenduojama.. Ir nėra taip jau lengva išsaugoti sveiką nuovoką tokiame informaciniame triukšme, todėl žmonės galiausiai priima tuos visus primetamus naujus “poreikius“ kaip būtinus ir savaime suprantamus, ir.. skuba juos tenkinti.

*O iš tiesų – be tų visų “naujovių“ galima puikiai apsieiti.. Kuo mažiau galva užimta tuščiais, dažnai kvailais klausimais apie naują lėkščių formą, naujo dizaino spintelės rankenėlių dydį arba naujų kosminių technologijų čiužinio spalvą – tuo daugiau erdvės šviesioms, kūrybingoms mintims ir suvokimui, ko iš tikrųjų žmogui gyvenime reikia.

*Klaidinga manyti, kad pirkdami vis naujus daiktus, žmonės investuoja į savo gerovę – dažniausiai yra visiškai atvirkščiai, tereikia sąžiningai pažvelgti į realybę: dauguma daiktų perkama dėl informacinio spaudimo apie “sėkmingumą“ sociume, didelė dalis daiktų perkama su paskola, o tai garantuoja tik nuolatinį stresą ir polinkį apsikrauti nereikalingais daiktais.

*Vartotojiškas gyvenimas labai sudėtingas, įtraukiantis ir reiklus, todėl atima daug laiko ir jėgų – žmonės net nepastebi, kaip tampa labai užimtais ir apsikrovusiais įvairiu balastu vartotojais.. Ir tai liečia ne tik realų, bet ir virtualų gyvenimą.

*Labai dažnai ir virtuali erdvė yra perkrauta daugybiniais kontaktais ir prenumeratomis socialiniuose tinkluose, kur “užeinama“ tik iš smalsumo, noro pasiginčyti ar prisišlieti prie “įžymybių“, bet kurie neturi jokio vertingumo ar praktinių žinių. Visa tai atima daugybę laiko. Minimalizmas ir šioje srityje siūlo įvesti “tvarką“ – atsisakyti visko, kas nereikalinga, kas neturi praktinės reikšmės ir nepadeda žmogui dvasiškai augti ir kurti.

*Minimalizmas išlaisvina, juk tikrai daug paprasčiau gyventi, kai nereikia nuolat galvoti apie naujus pirkinius arba primetamus “poreikius“, kurie padarys žmogų “laimingesniu“. Nes ne daiktai suteikia gyvenimui pilnatvę ir laimę, bet mūsų vidinė dvasinė būsena.

*Vartotojiškas gyvenimas su visa daiktų gausybe ir egoizmo skatinimu tegali nukreipti žmogų klystkeliais nuo dvasinių vertybių ir prigimtinių kūrybinių gebėjimų išraiškos. Vartotojas patiria didžiules deformacijas savo vertybių sistemoje, kurios sukelia gyvenime nuolatinę įtampą, baimę ir nerimą.

*Žmonės jau tiesiog pavargo nuo beprasmiško bėgimo pojūčio, kurį sukelia vartotojiškas gyvenimas. Atsikratę primetamų poreikių ir nereikalingų daiktų, jie atveria savyje žmoniškumą ir prigimtinius dvasinius poreikius – mylėti, kurti, bendrauti ir bendradarbiauti, vienytis bendrai gerovei.. Tai yra kiekviename žmoguje – tame žmonių vidinė dvasinė stiprybė ir laimė 🙂 .

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Palikite visus ramybėje, tame tarpe ir save, ir tuomet viskas atsistos į savo vietas.

Leiskite sau atsikvėpti.. Peržvelkite savo gyvenimą.. Ir pradėkite gyventi..

Mums nieko nesigauna tuomet, kai bandome kitus įsprausti į kažkokias savo taisykles ir lūkesčius. Kai norime kažką gauti iš kitų. Visiems kažką norime įrodyti..

Mes blaškomės, stengiamės atitikti, lygiuojamės į kitų pasiekimus, baiminamės atsilikti, rungtyniaujame.. Ir bėgame per gyvenimą lyg nuvaryti žvėreliai, besiblaškydami išstumdome kitus į šonus, bet nesugebame atrasti savo vietos..

O juk iš tiesų viskas paprasta.

Kiti mums duoda tai, ką gali ir kiek gali. Ir šito negalima pakeisti, nes ir mes kitiems duodame lygiai tiek, kiek galime ir ką galime.

Ir keista manyti, kad jei mums atrodo, jog žmogus gali duoti daugiau, tai mes būtinai turime jį priversti tai padaryti.. Neturime. Nes tai, kas gaunama dirbtinai – dirbtina ir išlieka..

Mes turime pasirinkimą – sutikti arba nesutikti. Ir visi kiti turi lygiai tokį patį pasirinkimą.

Mes puikiai mokame reikalauti iš gyvenimo, bet nemokame branginti praktiškai nieko iš to, ką turime. Mūsų užtenka labai trumpam, o paskui mes elgiamės kaip vaikai, laukiantys vis naujų dovanų ir atrakcionų.

Mes nieko nepaliekame ramybėje, net meilė susigūžia, pavargusi nuo santykių aiškinimosi ir nuoskaudų.. Vaikai atitolsta, nes mes primygtinai mokome juos to, ko patys nemokame.. Mylimi žmonės užsidaro, nes laukiame iš jų neįtikėtinų stebuklų, kuriuos patys išsigalvojame..

Mes ir save įspraudžiame į siaurus rėmus, neigdami savo duotybę, ir labiausiai pergyvename dėl to, kad neatitinkame to primetamo, išskirtinai pinigais matuojamo sėkmingo žmogaus idealo.

Todėl dar kartą: palikite save ramybėje! Palikite visus ramybėje!

Siekite harmonijos su savimi, o ne išskirtinės valdžios prieš kitus.

Mokykitės pabusti su džiaugsmu.. Mokykitės pastebėti žmonėse geriausia ir būtinai jiems tai pasakykite! Savo trūkumus jie ir be jūsų žino..

Išmokite mylėti be pavergimo – laisvai ir didžiadvasiškai, o ne įtariai ir pavydžiai. Išmokite gyventi visapusiškoje švaroje – nuo minčių iki išplautų langų..

Mokykitės mąstyti kūrybingai kiekvieną kartą, kai kažką darote, o ne automatiškai remtis paruoštais šablonais, kurie sugalvoti masių valdymui, bet ne kiekvieno atskiro žmogaus situacijų sprendimui.

Išmokite pasitikėti žmonėmis, kuriuos mylite, ir jūs pamatysite, koks gali būti dėkingas žmogus, kurį išlaisvino nuo žeminančios kontrolės..

Atgaukite ryšį su gamta – tai vienintelė aukščiausia jėga šioje planetoje.. Norite stebuklo – pasėkite sėklą į žemę. Norite tikro grožio – pažvelkite į metų laikų kaitos įvairovę.. Norite jėgų – išmokite išgirsti savo kūno kalbą ir palaikykite harmonijoje tai, ką gamta sukūrė..

Gamtos dėsniai paprasti. Ir nelaimingais mes tampame būtent tuomet, kai tuščiagarbiškai bandome juos padaryti sudėtingais..

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Šiandien vėl tikra istorija – vienos moters pasakojimas apie tai, kaip dažnai materialūs siekiai ir daiktai užgožia tikrus, šiltus žmonių jausmus ir tarpusavio ryšį.

Gyvenau idealų, “kaip iš paveikslėlio“ ir – nelaimingą gyvenimą..

Mes gyvename nedideliame name. Ir jame užtenka vietos mudviem su vyru, keturiems vaikams, dviems šunims, dviems katėms, paukšteliams ir įvairiems gyvūnams, kurie apsigyveno mūsų vyriausios dukters kambaryje.

Name vietomis girgžda grindys, o plytelės virtuvėje prašosi remonto. Žiemą paryčiais namuose šaltoka, nes senoji krosnis ne visada gerai kaista. Kambariuose daug įvairiausios elektronikos ir senų baldų.

Aš myliu šį nediduką namelį. O grindų girgždesys – tarsi muzika mano sielai, todėl, kad tai mūsų Namai.

Ir man visai nesvarbu, kad kaimynų namai didesni ir brangesni. Nesvarbu, kokios markės jų automobiliai ir kur jie praleidžia savo prabangias atostogas. Aš nelyginu mūsų gyvenimų.

Aš nenoriu idealaus gyvenimo, “kaip iš paveikslėlio“. Ir tam yra priežasčių.

Esmė tame, kad prieš daugelį metų aš buvau ištekėjusi už kito vyro, su kuriuo mes turime du vaikus. Tą žmogų labiau domino materialios vertybės, pramogos ir malonumai, nei šeima.

Mes turėjome didelį naują namą gražioje vietoje šalia ežero. Turėjome puikius automobilius ir jachtą. Mus vadino “auksine porele“, nes idealiai atitikome tą šeimos vaizdinį, kurį primeta mums visuomenė.

Bet už uždarų durų buvo visai kitokia istorija. Ten buvo gyvenimas, perpildytas alkoholiu, kvaišalais, neištikimybe ir žiaurumu. Ten buvo gyvenimas su žmogumi, kuriam nuolat kažko trūko, ten vyravo liūdesys ir neviltis. O vaikai jei ir matė savo tėvą, tai tik įniršusį ir rėkiantį ant jų motinos arba gulintį lovoje.

Gyvendama su juo aš jaučiausi tarsi lediniame kamuolyje.. Gyvenimas už namo ribų atrodė laimingas ir švytintis, o viduje aš iš visų jėgų stengiausi susidoroti su slegiančiomis aplinkybėmis, tačiau ką aš bedaryčiau, viskas tik blogėjo. Išoriškai mes kėlėme pavydą draugams ir kaimynams, o viduje viešpatavo naktinis košmaras, kuris vos nepražudė manęs ir vaikų.

Laimei, man pavyko ištrūkti. Man padėjo šeima ir draugai, kurie galiausiai suprato, kas iš tikrųjų vyksta. Ir man su vaikais pavyko pradėti naują gyvenimą. Paskui aš sutikau savo vyrą, kuris pamilo mano vaikus kaip savus, o paskui mums gimė dar du vaikai. Ir štai mes nusipirkome šitą labai mažą namelį.

Taip, jame gal dar ne viskas sutvarkyta ir dar daug ko trūksta. Bet tai mažas namelis, kuriame viešpatauja meilė, pagarba ir daug džiaugsmo. Namelis, kuriame visi jaučiasi saugūs ir laimingi. Kur, gal būt, kartais šaltoka, bet šilta nuo mūsų širdžių šilumos.

Tai mažas namelis, kuriame du vyresnieji vaikai net nesvajoja apie didelį prabangų namą, nes suprato, kas yra tikrosios gyvenimo vertybės. Ir jie nuolat kalba apie tai, kaip myli šiuos nedidelius namus ir kad niekur daugiau nenori persikelti. Ir mes niekur nesikelsime.

Mes ne ideali “šeima iš paveikslėlio“. Ir nenorime ja būti. Mano gyvenimo patirtis parodė, kad mes nežinome, kas vyksta už kitų žmonių namų durų.

Taip pat aš supratau, kaip nuostabu džiaugtis tuo, ką dabar turime. Mylėkite savo gyvenimą. Negalvokite apie tai, ką turi kiti. Negalvokite apie tai, ką jums pirkti ir apie ką svajoti siūlo visuomenė.

Jei jūsų namuose viešpatauja meilė, pagarba, savitarpio pagalba ir rūpestis – jūs esate pasakiškai turtingi!

Ir negalvokite apie idealią “šeimą iš paveikslėlio“.. Patikėkite, jie mielai atsisakytų savo šešių miegamųjų namo dėl tos meilės ir širdžių šilumos, kuri yra jūsų nedideliuose jaukiuose Namuose 🙂 ..

Pagal nežinomos autorės tekstą, vertė ruvi.lt