Kategorija: Blaivybė

G. A. Šičko siekė, kad su jo metodika žmonės susipažintų laisvai – kad galėtų pasiryžti ir savarankiškai įveikti priklausomybę. Žinoma, blaivybės pradžioje kartais pritrūksta stiprybės savarankiškai ir motyvuotai pradėti blaivų gyvenimą, todėl geriau paieškoti specialistų vedamų grupių pagal G. Šičko metodą. Tačiau psichologiškai stipresni, tvirtai nusiteikę blaivybei žmonės gali padirbėti ir savarankiškai.

Žalingas įprotis yra tik blogas įprotis, kurį turime pakeisti geru – blaivybe, sveika gyvensena. Tam ir rašomas blaivybės dienoraštis – kad išsiugdytume naują gerą įprotį – blaivią gyvenseną. Dienoraštis rašomas mažiausiai 2 mėnesius (tai laikas, per kurį psichologiškai suformuojamas naujas įprotis). Jis dar ir nuolatos pavartomas, skaitomas, o baigiamas rašyti tuomet, kai susiformuoja stiprus naujas įprotis – blaivybė.

Blaivybės dienoraščio rašymo taisyklės:

– rašyti tik prieš miegą;
– rašyti tik tiesą;
– negalima to daryti formaliai ir nenuoširdžiai;
– atsakymai turi būti išsamūs, o ne “taip“ ar “ne“;
– jame užrašomi visi praeitos dienos įvykiai.

Dienoraščio pildymo punktai:

1. Vardas.
2. Data, savaitės diena, tikslus laikas.
3. Parašoma būklė: “Šiandien aš blaivus“.
4. Jei buvote geriančių kompanijoje, smulkiai aprašykite savo savijautą ir elgesį.
5. Požiūris į pasiūlymus išgerti, parašyti, kaip ir kiek atsisakėte.
7. Mintys apie alkoholį (svarbiausias dienoraščio punktas) – kuo plačiau: buvo ar nebuvo minčių išgerti, naujos nuostatos apie alkoholį.
8. Sapnai apie alkoholio vartojimą (jei sapnavote, parašykite sapną).
9. Nusiteikimas blaivybei (džiaugsmas blaivybe, naujo gyvenimo privalumai).
10. Tolimesnė blaivybės programa (užrašyti realų laiką, kuriam atsisakote alkoholio, jei pasibaigė, jį pratęsti).
11. Blaivybės įsitikinimai (ar tvirti, ar ne).
12. Sąmonės šviesėjimas (su kiekviena blaivybės diena ji šviesėja, aprašykite, ką jaučiate, kaip vis aiškiau matote alkoholio žalą ir blaivybės privalumus).
13. Gęstantis įprotis išgerti (silpnėja, praeina, išnyksta).
14. Poreikis išgerti (mažėja ar ne).
15. Išgyvenimai (aprašymas), susiję atsisakymu nuo alkoholio (abejonės, tvirtėjantis įsitikinimas blaiviai gyventi).
16. Požiūris į girtus, alkoholio kvapą, alkoholio parduotuves, barus ( erzina, traukia, abejingas).
17. Fizinė savijauta (negalavimai, sveikatos pagerėjimas, miegas, apetitas ir t.t.).
18. Psichinė būklė (nuotaika, emocijos, mintys, norai).
19. Moralinė būsena (požiūris į savo poelgius, savo elgesio vertinimas, santykiai su aplinkiniais, sąžinės graužatis).
20. Santykiai su giminaičiais, draugais, bendradarbiais ryšium su perėjimu į blaivią gyvenseną.
21. Praėjusios dienos įspūdžiai (pozityvūs, įdomiausi).
22. Savarankiškas darbas, padedantis atsikratyti alkoholinės priklausomybės, dienoraščio skaitymas, specialios informacijos skaitymas, filmų, programų ir paskaitų apie blaivybę peržiūra, kritiškas savo alkoholinės praeities suvokimas, blaivios gyvensenos (pirmiausia savo pavyzdžiu) propagavimas.
23. Nusiteikimas blaivybei rytdienai: “Rytoj aš taip pat būsiu blaivus“.

Dienoraštis pildomas laisva kalba, nesistengiant nieko pagražinti, labai atvirai. Vieną dienoraščio dalį reikia atskirti ir į tą dalį užrašyti visą atrastą naudingą informaciją – tiesą apie alkoholį ir blaivią gyvenseną (čia jau nebūtinai prieš miegą, galima bet kada) – tam, kad turėtumėte savo surinktus aiškius argumentus ir motyvus blaivybei (juos kartas nuo karto perskaityti).

Blaivybės dienoraštis rašomas ne mažiau, kaip du mėnesius, o jei reikia, ir ilgiau, nes tai labai svarbus blaivybės motyvatorius.

Jei dienoraštis rašomas ilgiau, tuomet tokia tvarka:

– pirmą mėnesį – kasdien;
– antrą mėnesį – kas antrą dieną;
– trečią mėnesį – du kartus į savaitę;
– ketvirtą ir penktą mėnesį – kartą į savaitę;
– šeštą mėnesį – kartą į dvi savaites.

Dienoraštis rašomas tiek ilgai, kiek yra tam poreikis ir kol susiformuoja tvirtas nusiteikimas blaivybei.

Tam, kad sutvirtintume motyvus blaivybei, naudinga pasvarstyti šiais klausimais ir į juos atsakyti:

1. Kodėl psichiškai normalūs žmonės atlieka prieštaraujančius sveikai nuovokai, savižudiškus veiksmus – vartoja nuodingas medžiagas, narkotikus, tame tarpe etanolį (alkoholį) ir nikotiną?
2. Kodėl alkoholikai neskaito savęs alkoholikais?
3. Ar gali alkoholizmas “praeiti savaime“?
4. Kuo paremtas alkoholizmas, o kuo – blaivybė?

(Iš G. A. Šičko knygos “Išsilaisvinimas iš alkoholizmo: žingsnis po žingsnio“, vertė ruvi.lt)

Blaivybės pasirinkimą galima drąsiai pavadinti moraliniu žygdarbiu, nes žmogus ne tik išsivaduoja nuo proalkoholinio užprogramavimo, bet ir atneša daug gero sau, savo šeimai, draugams ir visuomenei. Jis tampa ne tik sąmoningas ir sveikas, bet blaivybės pavyzdžiu visiems aplinkiniams, o svarbiausia – jaunimui. Tikrasis gyvenimas ir yra blaivybė, o alkoholis atima iš žmogaus viską, kas jam yra brangiausia… ir, paradoksas – žmogus pats už tai sumoka visomis prasmėmis: ir už degradacijos procesą, ir už jos pasekmes.

Jokios tabletės ir jokie metodai nepadės, jei žmogus pats neapsisprendžia atsikratyti priklausomybės. G. Šičko siūlo savipagalbos metodą, kuriuo gali pasinaudoti kiekvienas turintis alkoholinę priklausomybę žmogus. Suprasti – ar turite priklausomybę, labai paprasta: jeigu jūs periodiškai vartojate alkoholį, reiškia, jūs esate užprogramuotas alkoholio vartojimui.

Todėl pirmasis žingsnis yra pripažinti, kad esate priklausomas nuo alkoholio, kitaip ir toliau save apgaudinėsite. Tai nustatyti lengva: jei periodiškai atsiranda noras išgerti, ypač jei susilaikymas nuo alkoholio daro jus nervingu, jūs blogai jaučiatės ir galvojate apie alkoholį – reiškia, jūs jau turite poreikį alkoholiui ir esate nuo jo priklausomas.

Antrasis svarbus žingsnis – rinkti teisingą informaciją apie alkoholį. Būtina griauti savo klaidingus proalkoholinius įsitikinimus ir motyvuoti blaivybę tiesa. Visuomenėje sklando daug dezinformacijos apie alkoholį mitų pavidalu, o ir nesąžiningų specialistų paskleisto melo. Jei ši dezinformacija būtų teisinga, tuomet alkoholikai būtų sveikiausi žmonės. Todėl pažiūrėkite tiesiai į faktus ir realybę, į savo savijautą po alkoholio vartojimo, į narkologų išvadas, ir jūs suprasite, kur yra tiesa.

Naudinga nusifotografuoti blaivaus gyvenimo pradžioje, ypač jei esate įsitraukęs į alkoholio vartojimą, o paskui nusifotografuoti po mėnesio, dviejų ir palyginti nuotraukas. Patikėkite, jus pamatysite skirtumą, ir jis jus nudžiugins.

Labai veiksminga aprašyti savo alkoholio vartojimo istoriją nuo pirmo stikliuko (autoanamnezė). Svarbu smulkiai nušviesti alkoholinės priklausomybės vystymosi procesą, susijusius su tuo nemalonumus ir pergyvenimus, sveikatos būseną, materialius nuostolius. Pradžioje skaityti tai kas kelias dienas, pridurti praleistus faktus, kritiškai juos įvertinti. Tokios anamnezės užrašymas daugelį atgraso nuo alkoholio.

Blaivybės dienoraščio rašymas – nuo pirmos dienos, nuo priimto sprendimo nevartoti alkoholio. Jame aprašoma savijauta, požiūris į alkoholį, susitikimai su buvusiais išgėrovais, požiūrių pokyčiai, sprendimai ir taip toliau. Dienoraštį naudinga periodiškai perskaityti (apie jo pildymą plačiau – trečioje dalyje).

Motyvacijai stiprinti naudingos trumpos savitaigos frazės (afirmacijos) blaiviam gyvenimui, pavyzdžiui: „kasdien jaučiuosi vis geriau“, „aš lengvai atsisakau alkoholio“, „blaivybė – natūrali mano būsena“, ir panašiai. Tai padeda pakeisti inertiškas nerimastingas mintis, kurios stumia atgal prie alkoholio vartojimo.

Jei yra alkoholinė abstinencija, būtina tiesiog sočiai pavalgyti, ir ji praeis. Pavalgius savijauta pagerėja, o mintis apie norą išgerti alkoholio keiskite motyvuojančiais blaivybei tekstais ar afirmacijomis.

Blaivybės motyvacijai veiksmingos šios apmąstymų temos:
1) ką gero ir ką blogo man davė alkoholio vartojimas?
2) ką gero ir ką blogo atnešė mano šeimai alkoholis?
3) mano blaivaus gyvenimo privalumai.

Labai motyvuoja blaivybei bendravimas su blaivininkais. Jų asmeninis pavyzdys įkvepia, tai realus pavyzdys iš gyvenimo. Pradžioje galite nejaukiai pasijusti visuomenėje, kur yra vartojančių alkoholį dauguma, tačiau keičiantis įpročiams, natūraliai keisis ir interesai, ir bendravimo ratas. Todėl nebijokite blaivybės dėl to, kad būsite kitoks, nepamirškite, kad tampate geru pavyzdžiu.

Prisiminkite arba pasirinkite mėgiamą užsiėmimą – muziką, sportą, meistravimą, keliones – juk dabar tam turite laiko. Tai padeda įsijungti į naują gyvenimą, pajusti savo kūrybingumą ir entuziazmą.

Pasitikrinkite sveikatą blaivybės pradžioje ir po kurio laiko. Alkoholiniai gėrimai žlugdančiai veikia tiek asmenybę, tiek visą organizmą. Net ir be specialių tyrimų po kurio laiko pajusite jėgų antplūdį, sąmonės prašviesėjimą ir sveikatos pagerėjimą. Iš jūsų gyvenimo išeis tai, kas jus slopino, slėgė ir sargdino.

Štai taip žingsnis po žingsnio galite įveikti alkoholinę priklausomybę. Svarbiausiai yra suprasti, kad blaivėjimas, kaip ir alkoholinis programavimas, yra procesas. Kiek tai truks – priklausys tik nuo jūsų. Kuo daugiau noro, nuoseklumo ir kantrybės turėsite, tuo greičiau pajusite rezultatus. Svarbu – nesustoti, nepasiduoti pagundoms, stiprinti motyvaciją, ir po kurio laiko net pagalvoti apie alkoholį nenorėsite.

Tikrasis pilnavertis gyvenimas yra blaivybė. Galima neigti priklausomybę ir apgaudinėti save, bet kuo ilgiau yra delsiama su atsisakymu nuo alkoholio, tuo daugiau jis padaro žalos kūnui, psichikai ir asmenybei. Kuo anksčiau atsisakysite alkoholio, tuo daugiau savo gyvenimo galėsite pragyventi sąmoningai ir prasmingai.

Dažnas sako: bėga laikas…, bet juk tai ne laikas bėga, o jūsų gyvenimas. Kaip jį gyvenate, sprendžiate jūs. Atlikite šį moralinį žygdarbį – pasirinkite blaivybę ir atneškite gėrį sau, savo šeimai, draugams ir visuomenei. Jūs tai galite.

(Pagal G. A. Šičko knygą „Išsilaisvinimas iš alkoholizmo: žingsnis po žingsnio“, vertė ruvi.lt)

Psichofiziologas G. A. Šičko moksliškai įrodė alkoholizmo išplitimo priežastis ir atrado psichologinę priklausomybės formulę. Potraukis vartoti alkoholį yra priklausomybė: psichologinė ir fizinė-cheminė, kuri išsivysto dėl proalkoholinio („pro“ lot. „už“) sąmonės programavimo. Priklausomas žmogus negali laisvai protauti ir rinktis, jis daro tik tai, kam yra užprogramuotas.

Proalkoholinis programavimas vykdomas pirmiausiai per pavyzdį – tėvų ir visuomenės, kai daugumos atliekami veiksmai priverčia klaidingai tikėti, kad nuodingas mutageninis narkotikas yra nekenksmingas ir net… naudingas. Tokiu būdu nuo pat vaikystės dauguma žmonių tampa totalinės dezinformacijos apie alkoholį aukomis. Alkoholizmas – kančia, pasireiškianti nesąmoninga trauka alkoholiui, kuriai pasipriešinti gali tik apie 1% užprogramuotų alkoholio vartojimui žmonių.

Likę 99% tampa pasąmonės potraukių vergais, ir jie nieko negali su tuo padaryti. Todėl reikia suprasti, kad alkoholikas nėra kaltas dėl savo priklausomybės, jis tėra geras alkoholinių programų vykdytojas. Tai ne kaltė, tai didelė bėda ir nesąmoninga trauka (sąlyginiai refleksai plius reakcijos) iš kurių reikia vaduotis. Pasąmoninė programa veikia lyg plokštelės, dedamos arkliui prie akių kraštų, kad matytų tik kelią priešais: viskas, kas prieštarauja alkoholio vartojimui, yra kategoriškai atmetama.

Kuo stipresnis ir kryptingesnis žmogus, tuo geriau jis vykdo įvairias programas – tarp jų ir alkoholines. Alkoholines programas galima įvardinti kaip specifinį dirbtinį sąmonės užtemdymą. Šio sąmonės užtemimo nepačiupinėsi, neįmanoma jo pamatyti, bet jis absoliučiai valdo žmogų. Kadangi alkoholinis užprogramavimas skatina žalingiems žmogui veiksmams, tai jį galime palyginti su virusu kompiuteryje – tik tas virusas yra žmogaus sąmonėje ir pasąmonėje.

Pakanka žmogui išsilaisvinti nuo šio „viruso“, ir žmogus savo valia ir su džiaugsmu pradeda gyventi blaiviai. Priklausomybės ir suformuota ydinga pasaulėžiūra negydomos vaistais, jos gydomos performuojant požiūrį į priklausomybę. Valios pastangomis taip pat priklausomybės neįveiksite, nes žmogaus valia nepritaikyta kovoti su troškimais (kovodami, slopindami juos tik sustiprinsite), ji pritaikyta siekti tikslams – tokia mūsų psichika. Būtent panaikinus pirminę – psichologinę alkoholinės priklausomybės priežastį, galima jos atsikratyti.

Žinodamas alkoholizmo vystymosi priežastis ir mechanizmus, G. Šičko atrado mokslinius metodus, kaip paveikti sąmonę ir pasąmonę, kad alkoholinis užprogramavimas būtų panaikintas, o natūralios ir naudingos žmogui programos atgaivintos. Kaip tai padaryti? Pirmoji sąlyga – nusiteikimas, o alkoholinės programos yra keičiamos pirmiausiai visa tiesa apie alkoholį ir jo poveikį žmogaus organizmui.

Įtakota proalkoholinio programavimo priklausomybė formuojama ilgą laiką, todėl reikia suprasti, kad jos įveikimui taip pat reikia laiko. Kiek – priklauso nuo žmogaus asmeninių savybių. Kadangi alkoholį vartoja didelė dauguma visuomenės, svarbu suprasti, kad dauguma nereiškia teisingai, nes tai suklaidinta dauguma. Pradžioje galite pasijausti nejaukiai tarp girtaujančios daugumos, bet tai laikinas pojūtis.

Pasirinkęs blaivybę žmogus automatiškai pasirenka ir sveikesnį bei kokybiškesnį gyvenimą aiškia sąmone. Visi girtaujantys žmonės, kiek jie begertų – daug, „saikingai“ ar „kultūringai“ – gadina savo sveikatą ir trumpina savo amžių – tai jau įrodė medicina. Kai žmogus atsikrato psichologinės priklausomybės, jis pats praranda bet kokį norą nuodytis alkoholiu – lygiai taip pat, kaip ir bet kuriais kitais nuodais.

Atsikračius psichologinės priklausomybės, tiesiog atgaunamas natūralus požiūris į alkoholį – nuodingą techninį skystį, kuris sukelia apsinuodijimą ir apsvaigimą, lygiai taip pat, kaip į kitus nuodus – pvz., acetoną ar dichlofosą. Kaip atgaivinti savo natūralią, neįtakotą ir neiškraipytą pasaulėžiūrą – G. Šičko patarimai sekantį kartą, antroje dalyje.

(Pagal G. A. Šičko knygą „Išsilaisvinimas iš alkoholizmo: žingsnis po žingsnio“, vertė ruvi.lt)

Plačiai paplitusi nuomonė, kad alkoholikai – pasmerkti žmonės. Tai neteisinga nuomonė, sėjanti pesimizmą ir beviltiškumą alkoholikų ir jų artimųjų tarpe bei verčianti susitaikyti su ištikusia bėda. Taip, alkoholizmas – bėda, bet ją galima įveikti, jei imsitės protingų ir ryžtingų veiksmų.

Kai kuriuose šaltiniuose galite perskaityti maždaug tokį sakinį: „Alkoholikų, susilaikiusių nuo alkoholio vartojimo net keletą metų, negalima laikyti pasveikusiais, nes bet koks bandymas vartoti alkoholį išprovokuoja recidyvą (ligos sugrįžimą).“ Tokių teiginių autoriai pasveikimo kriterijų kažkodėl laiko berecidyvinį alkoholio vartojimą. Tai labai šiurkšti klaida!

Pabrėžiu, kad tikrasis pasveikimo nuo alkoholizmo kriterijus yra blaivybė, t.y., visiškas motyvuotas alkoholio atsisakymas. Kodėl? Todėl, kad žmogus pagal savo prigimtį – natūraliausias blaivininkas ir išlieka tokiu iki tol, kol nepasiduoda alkoholinei propagandai ir kol jo sąmonė neiškraipoma dezinformacija apie alkoholį ir jo vartojimą.

Suklaidinti primestų melagingų šablonų, vartojantys alkoholį žmonės bijo blaivybės, jie dažnai pripažįsta: „Būti blaivu – reiškia degti iš gėdos ir jaustis nepilnaverčiu geriančiųjų kompanijoje.“ Ypač stipriai tai įskiepyta vyrams – tarsi alkoholio vartojimas jiems suteiktų „tikro“ vyriškumo! Tik pagalvokite, kaip iškreiptas daugelio mūsų suvokimas – periodiškai vartoti nuodą, juo nuodytis ir žaloti savo kūną ir dvasią, o dar ir mokėti už tai nemažus pinigus – “normalu“ ir sektina, o štai tokio elgesio atsisakymas yra “gėda“.

Jei kalbėsime apie vyriškumą, tai tikras pilnavertis vyras, vertinant jo sveikatos, energijos, žvalumo ir darbingumo rodiklius, yra blaivininkas. Lygiai tą patį galime pasakyti apie moterį – sveika, kūrybinga ir pilnavertė yra blaivi moteris. Visiškas alkoholio atsisakymas iš pagrindų keičia gyvenimą: pagerėja žmonių fizinė ir psichinė sveikata ir socialinis gyvenimas.

Todėl jei pajutote, kad alkoholis tapo neatsiejama jūsų gyvenimo dalis, jei nors retkarčiais jaučiate pagirias – tai signalas daryti rimtus žingsnius. Tam nereikia nei geležinės valios, nei papildomo laiko. Reikalingas nusiteikimas blaivybei, argumentuota informacija, elementari disciplina ir nuoseklumas. Tai nesuteikia kančios, atvirkščiai – jau po kelių dienų jūs pajusite sveikatos pagerėjimą, pradėsite tikėti savimi ir pamatysite kitokią, optimistinę savo gyvenimo perspektyvą.

Visiškas alkoholio atsisakymas įmanomas asmeninėmis pastangomis, o pradėti turėtumėte nuo psichologinio nusiteikimo blaivybei. Nuo to reikia pradėti todėl, kad alkoholizmas pirmiausiai yra psichologinis negalavimas, kurio pagrindinis požymis – alkoholio poreikis ir vadinamas alkoholinis užprogramavimas. O kadangi tai psichologinis negalavimas, jį galima užgesinti ir pakeisti kitais psichologiniais poveikiais.

Tai patvirtina dauguma atsisakusių alkoholio žmonių: kartais pakanka perskaityti mokslinę, argumentuotą informaciją apie alkoholį, ir visos ankstesnės alkoholinės programos subyra, o žmogus visam laikui praranda potraukį alkoholiui. Nugali loginis mąstymas ir aiškus suvokimas – kas iš tiesų yra alkoholis, kaip jis veikia žmogų ir kaip išsivysto liguista priklausomybė. Tai motyvuota blaivybė, kuri yra visiško pasveikimo įrodymas.

Alkoholinis programavimas – tai sąmonės iškreipimas, kai užprogramuotas žmogus tiesiog vykdo aplinkos (šeimos, sociumo) suformuotus elgesio šablonus. Net jei alkoholio vartojimui įdiegta programa sukelia atmetimo reakcijas vartojant alkoholį – pykinimą, blogą savijautą – žmogus vis vien ją vykdo. Skiriasi tik požiūris į alkoholio vartojimą ir jo vartojimas: vieni nusiteikia jį vartoti tik per šventes, kiti – per šventes ir savaitgalį, o kai kurie – ir su proga, ir be jos. Esmė ne kiekyje, o sprendime – vartoti alkoholį.

Alkoholinis programavimas yra stiprinamas įsitikinimu, kad alkoholio vartojimas yra “natūralus“, “pateisinamas“ ir net “neišvengiamas“. Toks įsitikinimas “pateisina“ alkoholio vartojimą. Šalia jo būtinai yra tikėjimas įvairiais paskleistais mitais apie „stebuklingas“ alkoholio galias. Jei tai būtų ne mitai, o patvirtinti faktai, tai alkoholikai būtų sveikiausi žmonės pasaulyje. Tačiau faktai įrodo priešingus dalykus.

Poreikis alkoholiui, alkoholinės programos ir jų įtakoti įsitikinimai taip tarpusavyje susieti, kad pakeitus vieną, kinta ir kiti. Lengviausia užgesinti poreikį alkoholiui, sunkiau paveikti alkoholinį užprogramavimą, dar sunkiau – jo įtakotus įsitikinimus. Būtent alkoholinių programų įtakoti įsitikinimai yra ryškiausias alkoholizmo požymis. Pakanka šiuos klaidingus įsitikinimus sugriauti faktais ir tiesa apie alkoholį, ir žmogus visiems laikams praranda potraukį svaigintis. Kol žmogus tiki įvairiais mitais apie alkoholį ir pateisina alkoholio vartojimą, tol jis jį vartos.

Jei norite visiems laikams atsisakyti alkoholio ir gyventi blaiviai, turite padirbėti su savo sąmone – tam, kad suprastumėte, kas jus laiko alkoholizmo spąstuose. Todėl pirmiausia turite pasiryžti blaivybei, ją motyvuoti argumentuota informacija ir atsisakyti klaidingų įsitikinimų. Blaivybė – didelė žmogiška vertybė, ja reikia didžiuotis, o ne gėdytis. Vartojančio alkoholį žmogaus svajonė turi būti blaivybė, o ne „mokėjimas“ vartoti alkoholį.

(Pagal G. Šičko knygą “Išsivadavimas iš alkoholizmo: žingsnis po žingsnio“, vertė ruvi.lt)

Dabar visuomenei diegiama baisi mintis: tarsi alkoholis, tabakas ir kiti narkotikai yra lyg lengvas lietutis, savaime krentantis iš dangaus, o jau jūs patys darykite viską, kad žmonės iš tų prilytų balų negertų. O iš tiesų reikia pabrėžti, kad egzistuoja galingos jėgos, kurios suinteresuotos mūsų tautų nugirdymu. Tai pirmiausiai alkoholio gamintojai ir prekiautojai alkoholiu, tai valdžia, kuri pridengia šį biznį ir gauna savo procentus, tai pasaulio užkulisinės jėgos, kurios svajoja išvalyti tam tikras teritorijas savo tikslams. Visa tai kartu yra vadinama alkoholine mafija. Ši mafija ir formuoja visuomenės požiūrį į alkoholį ir įtakoja alkoholinius įstatymus.

Kad suprastume, ką daryti ir kaip pasipriešinti šios mafijos veiklai, mes turime suprasti – kodėl žmonės geria. Yra daug įvairių teorijų, kad žmonės geria iš džiaugsmo, dėl nelaimių, dėl pagirių ir t.t. – visa tai yra niekai. Yra viso labo trys pagrindinės priežastys – kodėl žmonės geria, rūko ir vartoja kitus narkotikus. Pirmoji ir pati svariausia priežastis yra alkoholio prieinamumas. Tik alkoholio prieinamumas ir Rusijoje, ir Lietuvoje atvedė šias šalis į alkoholinę katastrofą. Palyginimui: tarybiniais laikais butelis degtinės kainavo 4 rublius, o duonos kepaliukas – 20 kapeikų. Butelis degtinės buvo prilygintas 20 kepaliukų duonos. Dabar butelis degtinės Rusijoje kainuoja 90 rublių, o duonos kepaliukas – 30 rublių. Akivaizdu, kad alkoholis tapo daug pigesnis ir prieinamesnis.

Prieinamumas padidėjo ir dėl alkoholio pardavimo vietų ir laiko. Mūsų akademiniame miestelyje, kuriame gyvenu visą gyvenimą, tarybiniais laikais 30-čiai tūkstančių gyventojų buvo 3 gastronomai, kiekviename iš jų buvo po alkoholinį skyrių, kuris dirbo nuo 11 ryto iki 7 vakaro. Po 7 vakaro nusipirkti alkoholio nebuvo kur. Dabar gi apskritą parą yra prekiaujama pigiu ir lengvai prieinamu alkoholiu.

Antroji svarbi alkoholio paplitimo priežastis – žmonių įsitikinimas, kad gerti alkoholį yra gerai, kad be šito gyventi neįmanoma, kad tai prestižas. Trečioji priežastis – narkotinė priklausomybė. Žmogus, kuris pradeda vartoti narkotiką – o alkoholis yra vienas iš pavojingiausių narkotikų – neišvengiamai pasiekia stadiją, kai tampa priklausomas nuo narkotiko.

Supratus, kodėl žmonės geria, reikia diegti visuomenės blaivinimo programas, kurias reikia pradėti vykdyti pirmiausiai nuo alkoholio prieinamumo vaikams ir jaunimui maksimalaus apribojimo. Reikia stengtis pastatyti milžinišką barjerą nuo alkoholio būtent mūsų vaikams. Kaip ir visame pasaulyje, alkoholis gali būti parduodamas tik nuo 21 metų. Iki 21 metų žmogus auga ir vystosi, todėl jį lengva sužaloti. Ką tik buvau Amerikoje – jie ten turi galingus įstatymus prieš alkoholio pardavimą ir vartojimą asmenims iki 21 metų. Visi prisimena istoriją su D. Bušo devyniolikmete dukterimi, kai ją pagavo bare geriančią alų. Tai buvo skandalas, prezidentas sumokėjo didžiulę baudą.

Juk mūsų vaikai geria ne degtinę, o silpnus gėrimus – alų, silpnus kokteilius – nuo šito ir prasideda visuomenės alkoholizmas. Kuo silpnesnis, kuo skanesnis, gražiau apipavidalintas silpnas gėrimas, tuo greičiau įsitraukiama į jo vartojimą, tuo jis socialiai pavojingesnis. Todėl aš patarčiau seimui užsiimti ne kova su alkoholizmu, o visuomenės blaivinimu ir jaunimo išsaugojimu. Dalis visuomenės jau nugirdyta, o kovoti su alkoholizmu galima tik vienu būdu: pašalinus alkoholį iš alkoholikų gyvenimo.

Todėl visos apribojančios priemonės turi augti: pirmiausiai akcizų didinimas, kainų augimas – kad alkoholis būtų nepasiekiamas žmonėms, kad jiems ekonomiškai neapsimokėtų jį pirkti. Reikia riboti ir alkoholio pardavimo laiką, organizuoti išeigines dienas ir šventes be alkoholio, kad žmonės išmoktų gyventi blaiviai.

Anksčiau aš galvojau, kad tik rusus norima nugirdyti, nes Rusija turi daug gamtinių resursų. Tačiau šiemet, važiuodamas per Europą, aiktelėjau: dėl alkoholio vartojimo nyksta etniniai prancūzai, vakarų vokiečiai, belgai, olandai. Aš pažiūrėjau į pasaulio žemėlapį ir susimąsčiau – dabar klesti 1 milijardas blaivių indų, 1,5 blaivių kinų, 2 milijardai blaivių musulmonų. O kas dabar krizėje, kas nyksta nuo Žemės paviršiaus? Nyksta baltasis geriantis krikščioniškasis pasaulis…

Mūsų, baltųjų žmonių šiandien Žemėje beliko 8 procentai, ir mes toliau nykstame… Aš ne prieš kitų rasių žmones, aš prieš tai, kad baltosios rasės žmonės būtų naikinami alkoholiu. Pasirodė, kad mūsų kova už blaivybę liečia ne tik Rusiją, tai baltojo žmogaus išsaugojimo programa.

Aš labai džiaugiuosi, kad ir pas jus Lietuvoje atsirado galingos blaivybės organizacijos, kurios siekia tautos išblaivinimo. Tikiuosi, kad ir seime yra protingų žmonių, kurie supranta, kad tą politiką, kuri palaiko alkoholinę mafiją, reikia keisti. Juk ir alkoholio pardavimo laiko prailginimas, ir akcizų alkoholiui mažinimas yra nusikaltimas. Europos Antialkoholinė chartija teigia, kad negalima švelninti alkoholinių įstatymų: negalima mažinti akcizų (tik kelti), negalima ilginti alkoholio pardavimo laiko (tik trumpinti), negalima mažinti amžiaus, nuo kurio parduodamas alkoholis. Aš stebiuosi, kad Europos chartija nėra įstatymas jūsų seimui ir jūsų šaliai.

O žiūrovams linkiu blaivybės, nes tik blaivi Lietuva, blaivi Latvija, blaivi Estija, blaivi Rusija turi ateitį. Kitaip mus, lyg indėnus, išnaikins alkoholiu ir Žemėje apie mus neliks nei prisiminimo.

(Vertė ruvi.lt)

Paskaičiuota, kad maždaug trečdalis Žemės gyventojų rūko – tabakas rūkomas net 120 valstybių. Tai labai paplitęs žalingas įprotis, nuodijantis ne tik rūkančiojo, bet ir šalia jo esančių žmonių sveikatą. Jau įrodyta, kad pasyvus rūkymas yra ne mažiau pavojingas, nei pats rūkymas. Apskaičiuota, kad viena surūkyta cigaretė trumpina rūkoriaus gyvenimą 15 minučių, o metai rūkymo – maždaug trimis mėnesiais. Tabake esantis nikotinas sukelia priklausomybę, todėl rūkymas skaitomas narkomanijos rūšimi.

Iš kur atsirado šis žalingas įprotis? Senuose metraščiuose atrandami aprašymai, kad rūkymas gimė žūstančiose centrinės Amerikos civilizacijose dar iki Kolumbo epochos, pvz., actekų valdovai rūkė ambros ir tabako mišinius. Vėliau, maždaug XVI amžiuje šį žalingą įprotį išplatino jūreiviai, plaukę į Ameriką su K. Kolumbo užkariautojais. XVII amžiuje ispanų jūreiviai atvežė tabaką į Filipinus ir Pietų Kiniją. Prancūzijoje, Rusijoje tabakas buvo kramtomas ir uostomas. XVIII amžiuje anglų prekybininkai atvežė tabako su opiumu į Kiniją. Rusai XIX amžiuje pradėjo rūkyti pypkes ir papirosus.

Taip buvo pasėtas šis žalingas užkratas, vėliau sparčiai paplitęs po visą pasaulį. 1828 metais ispanai pirmieji pagamino cigaretes, ir rūkymas dar labiau išplito. Rūkymas ypač plito pasaulinių ir didesnių karų metu, nes tabakas buvo kareivio davinio dalis. Pavyzdžiui, Pirmojo Pasaulinio karo metu papiroso išmatavimai buvo tokie pat, kaip ir kulkų – kad galima būtų greitai pakeisti gamybos pobūdį. Pirmieji rūkymo žalą pastebėjo vokiečių nacistų kariniai vadovai – jie ir buvo pirmieji, patvirtinę ryšį tarp tabako rūkymo ir jo sukeltų ligų.

XX amžiaus 6-7 dešimtmečiais rūkymo žala buvo galutinai įrodyta ir specialistų įvardinta kaip epidemija, kurią sukelia nerūpestingumas ir skleidžiamas melas apie tabaką. Pasaulinė Sveikatos Organizacija 2003 metais Ženevoje 192 šalių pritarimu (kurios sudarė Pasaulinę Sveikatos Organizaciją) pasirašė Tabako Kontrolės Konvenciją, kuri apima visus esminius klausimus: reklamos draudimą, nerūkančiųjų gynimą, apgaulingų teiginių draudimą (tokių kaip „lengvos cigaretės“), draudimą pardavinėti cigaretes nepilnamečiams, kontrabandą. Šios konvencijos taikymas priklauso nuo valstybių politinės valios.

Kuo gi pavojingas tabakas? Pirmiausiai dėl nikotino ir dar keliolikos narkotinių medžiagų, nuo kurių išsivysto priklausomybė. Tabako dūmuose yra apie 200 nuodingų komponentų – toksinai, mutageninės medžiagos, kancerogenai ir narkotinės medžiagos. Tai pavojinga žmogui koncentracija. Su kiekvienu dūmo įtraukimu įtraukiamos ir visos šios medžiagos, kurios nuodija organizmą. Besigindamos žmogaus kraujagyslės spazmuoja – su kiekvienu tabako dūmų užtraukimu tai praplečiamos, tai sutraukiamos kraujagyslės. Taip alinama visa širdies ir kraujagyslių sistema.

Nuo tokių spazmų kraujagyslės plonėja ir darosi trapios. O jei dar vartojamas ir alkoholis – organizmui daroma didžiulė žala. Rūkymas stipriai pakenkia plaučius: jie turi per 350 mažyčių pūslelių, vadinamų alveolėmis, per kurių sieneles deguonis iš oro patenka į kraują. Jei žmogus rūko, plaučių alveolės padengiamos lipnia derva, ir dėl to deguonis negali patekti į kraują. Tai sukelia rimtas plaučių ligas – 94% plaučių vėžio išsivysto rūkantiems žmonėms. Rūkymas sukelia mikroinsultus ir mikroinfarktus, skrandžio ligas, burnos ir gerklės ligas, nevaisingumą ir impotenciją, vėžinius susirgimus, galūnių gangreną – jau įrodyta, kad šis žalingas įprotis kenkia sveikatai ir trumpina gyvenimą.

Liūdna statistika teigia, kad XX amžiuje nuo rūkymo sukeltų ligų kasmet žūdavo 5 milijonai žmonių. Jei išliks toks pat rūkymo mastas, XXI amžiuje gali žūti milijardas žmonių. Patvirtintas dar vienas dėsningumas: tabakas dažnai yra pirmas žingsnis į rimtesnę narkomaniją – beveik visi narkomanai ir alkoholikai pradėjo nuo rūkymo. Dauguma alkoholikų ir narkomanų rūko ir toliau. Paradoksalu tai, kad už savo pačių pinigus rūkoriai gadina sau sveikatą ir dar mėgaujasi lėtu savęs žudymu. Kadangi informacijos apie žalingus įpročius vis daugėja, o žmonės darosi vis sąmoningesni: yra daug vilčių, kad XXI amžius bus žalingų įpročių atsisakymo amžius.

Tabakas – vienas iš pavojingiausių narkotikų, nes yra lengvai prieinamas, o rūkymo pasekmės ne taip greitai pastebimos, kaip alkoholikų ar kitų narkomanų. Visiems, kas nori suprasti šio žalingo įpročio priežastis ir mastą, kviečiu pažiūrėti N. Collot ir A. Vait dokumentinį filmą „Tabakas. Sulaikykite kvėpavimą“.

Parengė ir vertė ruvi.lt

Alkoholikų gyvenimo istorijos panašios, ir visos jos liūdnos. Pradžia visuomet vienoda: pirma alkoholio taurelė, nors ir atgrasi, bet sukelia keistą euforiją ir naujus pojūčius, kurių pasekmių jaunas žmogus dar negali įvertinti. Tai tarsi priemonė žengimui į suaugusių pasaulį, kai alkoholis suteikia jaunam žmogui savarankiškumo ir vertės iliuziją. Vartodamas alkoholį, jaunuolis pasijunta kaip visi, savas, jis yra priimamas į geriančių kompanijas. Taip vietoje saviraiškos prasideda suvienodėjimas, nes „kaip visi“ saugiau…

Iki tam tikro laiko, kol sveikata leidžia, žmogus nemato alkoholio vartojimo pasekmių, o kai pamato, išbristi iš priklausomybės dažnai būna sunku. Jau įsigalėja stiprus įprotis, kai euforinė laimė ir atsipalaidavimas siejami su alkoholiu. Žmogus susikuria ramstį, be kurio kol kas nemoka būti laimingas, jam atrodo, kad atėmus jo „laimės šaltinį“, gyvenimas neteks kažko svarbaus. Kiek pasiteisinimų ir mitų yra sukuriama pateisinti savo priklausomybę!

„Aš gerai atrodau, aš nepanašus į alkoholiką, jų nosys mėlynos…aš tik retkarčiais geriu…esu per jaunas, kad būčiau alkoholiku… aš išsilavinęs ir turiu gerą darbą…geriu tik per šventes ir tik po darbo…aš geriu tik kokybiškus gėrimus“ ir taip toliau. Tuo tarpu alkoholis neskirsto: visiškai nesvarbi nei žmogaus lytis ar amžius, nei išsilavinimas, nei socialinė padėtis, jei žmogus pradeda vartoti alkoholį, jis visuomet rizikuoja pasiekti paskutinę alkoholizmo stadiją.

Įdomu tai, kad tapę blaivininkais, visi buvę alkoholikai pripažįsta, kad tikėjo viskuo, kas pateisino jų gėrimą ir aršiai neigė tiesą apie alkoholį. Visi pripažįsta ir tai, kad ta „laimė ir šventė“ trunka labai trumpai, štai jaunos moters pasakojimas: „Maloniausias pasiruošimas išgėrimui, alkoholio pirkimas ir…trys-keturios pirmosios taurės, paskui viskas keičiasi, viskas lyg per miglą…paskui kaskart sakai sau: na gerai, gerai, šį kartą padauginau, kitą kartą gersiu mažiau, bet tasai kitas kartas jau niekuomet neateina”.

Turėjusio gerą darbą teisininko pasakojimas taip pat panašus: „Aš ne iš tų, kurie namie prie televizoriaus siurbčioja alų. Kaip teisininkas, aš maniau, kad privalau gerti geresnėse vietose, todėl man patikdavo po darbo išgerti geruose baruose, kuriuose grojo muzika. Mano intencijos visuomet buvo geros, aš ketinau išgerti stikliuką ir eiti namo. Iki poros stikliukų aš dar jausdavau atsakomybę, be po to mano protavimas pasikeisdavo. Dažnai grįždavau trečią ar ketvirtą ryto, dainuodamas bare girdėtas dainas.“

Sekanti diena taip pat panaši, štai kaip ją aprašo jaunoji moteris: „…rytus po išgertuvių šlykštu prisiminti: apšnerkštas butas, neplauti indai…iš skausmo spengia galva, dega gerklė, kaip tarakonai iš kampų puola vakarykščiai prisiminimai. Keliuosi – kojos virpa, rankos dreba, greičiau vandens… Papilkėjęs veidas, pajuodę paakiai. Reikia į darbą…išeisiu anksčiau, kur nors išgersiu kavos su konjaku – ir kvapo nebus, ir sveikata pagerės…baisiai nyku ir liūdna…kol vėl neišgeri.“

Teisininkas pasakoja: „…mano išsipagiriojimas trukdavo kelias dienas. Pirmąją būdavo taip bloga, kad turėjau gerti daug vandens. Nueidavau į darbą, bet greitai grįždavau, nes negalėjau dirbti. Antrąją dieną jausdavausi geriau, ir po šeimyniškos vakarienės jau būdavau beveik sveikas. Man buvo trisdešimt treji ir trečią dieną jausdavausi kupinas jėgų. Tą dieną būdavau kupinas entuziazmo ir nuveikdavau labai daug, o atėjus penktai valandai, pakeliui į namus sustodavau išgerti vieną kitą bokalą alaus atsipalaidavimui. Žinoma, negrįždavau iki išnaktų…“

Laimei, tai istorijos su gera pabaiga – šie žmonės pasveiko nuo alkoholizmo ir pradėjo sveiką ir įdomų, blaivų gyvenimą – taip jie tvirtina. Įdomu tai, kad ir vienas, ir kitas, nors tai nepažįstami žmonės iš skirtingų pasaulio šalių, labai bijojo blaivybės – apsisprendę negerti, jie pirmiausiai norėjo nuraminti savo artimuosius. Tačiau tą pačią akimirką juos tiesiog pritrenkė mintis: „Kaip?! O ką aš veiksiu? Kaip gimtadieniai, šeimos šventės, jubiliejai, pasisėdėjimai kavinėse? Galų gale kaip ir kur galima atsipalaiduoti ir užsimiršti, jei ne su alkoholiu?“

Paskui su blaivybe ateina sąmonės prašviesėjimas ir suvokimas, kad apdujusi sąmonė tikrai veda tik atgal prie butelio. Informacija, tiesa apie alkoholį ir jo vartojimo pasekmes labai stipriai motyvuoja blaivybei: žinantis tiesą žmogus jau tiesiog nebegali gyventi melu. Žmonės pasveiksta kūnu, dvasia ir siela, ir daugelis tik tapę blaivininkais išdrįsta pripažinti, kad alkoholio vartojimas sparčiai blogino ir sunkino gyvenimą. Apsvaigus tai pripažinti sunku.

Alkoholikų istorijos panašios, jos skiriasi tik detalėmis. Jos labai liūdnos, nes liečia ne tik patį alkoholiką, bet ir jų artimus žmones. Todėl nepamirškime: alkoholizmas – progresuojanti ir chroniška liga. Nerizikuokite savo ir savo artimųjų gyvenimais ir nekurkite tokių liūdnų gyvenimo istorijų. Visuomet, kiekvieną akimirką yra kitas pasirinkimas – blaivybė, o su ja ir kitokios gyvenimo istorijos.

(Istorijų ištraukos iš įvairių knygų apie alkoholizmą, parinko ir vertė ruvi.lt)

Artimi giminaičiai – visada didelė palaikanti jėga. Tačiau būna gyvenime situacijų, kai artimo žmogaus girtuoklystės ir elgesys pasidaro nepakeliami, ir žmonės ryžtasi skirtis. Bet ką daryti, jei tai sūnus ar duktė, ar tėvai? Tokių santykių nenutrauksi, o ir kentėti bei stebėti geriančiojo nuosmukį skaudu. Gyvenimas su geriančiu žmogumi yra įtemptas ir neprognozuojamas, todėl jo giminaičiams negalima pamiršti ir savo gyvenimo.

Turite taip pat suprasti, kad jūsų galimybės paveikti geriantį žmogų yra ribotos. Jei jis nenori, jūs jo nepriversite būti blaivininku – gali būti, kad jis niekuomet nenustos gerti. Tačiau tokiu atveju, jei jūs padarysite viską ką galėjote iš savo pusės, jūsų negrauš kaltės jausmas dėl jo likimo. Gelbėdami savo giminaitį, žmonės dažnai apleidžia savo gyvenimą, o juk dažnai jiems taip pat reikalinga pagalba dėl nuolatinio patiriamo streso.

Jokiu būdu negalima geriančiajam leisti griauti jūsų gyvenimą – jei jaučiate, kad reikia pagalbos, būtinai kreipkitės pagalbos į specialistus. Jei neįmanoma pakeisti situacijos, būtinai reikia ieškoti kitų sprendimų: pvz., keisti požiūrį į situaciją, keisti gyvenamąją vietą, užsiimti savo gyvenimu ir panašiai. Taip pat nepamirškite svarbiausios taisyklės: jei tikimės blaivybės iš savo giminaičio, visų pirma turime tapti jam blaivybės pavyzdžiu ir atsisakyti alkoholio.

Pirmiausiai pažvelkime į sunkiausią situaciją: geriantysis nenori nustoti vartoti alkoholį. Tai nelengva, nes gyvenimas su nuolat geriančiu žmogumi tik sunkėja. Jame yra visko: baimės, nusivylimų, melo, atsiprašinėjimų, atleidimo. Kartais nusvyra rankos, bet jei tai labai artimas giminaitis, dažnai jam daugiau nėra kam padėti.

Alkoholikas priešinasi blaivybei todėl, kad neįsivaizduoja savo gyvenimo be alkoholio. Jam alkoholis – gyvenimo prasmė ir tikslas. Ir nors alkoholis jau seniai jam neša vien nesėkmes, jo pasąmonėje stipriai užsifiksavo būsena iš ankstesnių laikų, kai alkoholis atnešdavo jam iliuzinį džiaugsmą.

Net jei alkoholikas pripažįsta, kad turi problemų su alkoholiu, tai vis vien tvirtina, kad gerti yra blogai, o negerti – dar blogiau. Jo manymu, gyvenimas be alkoholio yra kančia. Jis tiesiog neįsivaizduoja blaivybės, ji jam atrodo pilka ir nuobodi.

Taigi, gaunasi, kad giminaičiai nori atimti iš geriančiojo vienintelį likusį džiaugsmą ir malonumą, o jis, žinoma, tam priešinasi. Be to, blaivininkų gyvenimas jam atrodo toks svetimas, kad jis paprasčiausiai jo bijo – jį gąsdina net kalbos apie tai. Jo požiūris iškreiptas, todėl giminaičių užduotis – rasti svarių argumentų.

Veiksmingi ramūs pokalbiai, be spaudimo – kalbėkitės tik ramiu tonu ir tik tuomet, kai giminaitis yra visiškai blaivus. Niekada nesiaiškinkite santykių, jei jis girtas ar pagiringas. Kiekvienas gerai pažįsta savo artimą žmogų ir žino, kokie argumentai jį gali įtikinti.

Svarbu pabrėžti, kad jums jo likimas rūpi ir kad jis prisidėtų prie bendrų pastangų. Galima jį supažindinti su buvusiu alkoholiku, kuris negeria daug metų ir paprašyti pasidalinti savo patirtimi.

Alkoholikai įsitikinę, kad gėrimas – jų asmeninis reikalas, todėl apeliuoti į tai, kad jis jums gadina gyvenimą – beprasmiška. Alkoholikai „pamiršta“, kada ir kiek geria, todėl kartais veiksminga priemone gali tapti savotiškas kalendorius, pakabintas matomoje vietoje, kuriame pažymėsite jo gėrimo dienas. Tai kartais padaro įspūdį geriančiajam.

Jei nepavyksta paveikti vienu būdu, prieš bandydami naują, darykite pauzes, antraip giminaitis pasidarys abejingas spaudimui. Turėkite sąjungininkų – gerai, jei jus palaikys kiti šeimos nariai ar giminaičiai.

Geriantys žmonės ypač jautrūs kritikai, todėl kalbėkite argumentuotai, be priekaištų – antraip jiems atrodo, kad prie jų kabinėjasi, ir jie pradeda elgtis priešingai. Šioje sunkioje situacijoje labai svarbu pajusti, kuomet jau nieko nepadeda ir atsitraukti, kad nesugadintumėte ir savo gyvenimo.

Antra situacija: geriantysis nori atsisakyti alkoholio. Tai teikiantį viltį situacija, kurioje pirmiausiai reikia suteikti giminaičiui visą argumentuotą ir pagrįstą informaciją apie alkoholio žalą ir blaivybės privalumus. Labai svarbu, kad žmogus pats priimtų sprendimą negerti. Jei tam neužtenka valios, galima kreiptis pagalbos pas specialistus. Tokioje situacijoje labai svarbu kuo greičiau pereiti nuo kalbų prie darbų.

Stenkitės vengti progų ir vietų, kur yra geriamas alkoholis, neorganizuokite namuose švenčių su alkoholiniais gėrimais. Pirmieji alkoholio atsisakymo mėnesiai yra nelengvi, nes dar nėra stiprios motyvacijos, ir žmogus gali suklupti. Jei nesuveikia vienas metodas – ieškokite ir bandykite naujus, ir rinkite kuo daugiau argumentuotos informacijos – jos dabar yra daug. Labai svarbus palaikymas ir padrąsinimas.

Trečioji situacija: giminaitis jau blaivininkas. Žinoma, giminaičiai laimingi dėl tokio sprendimo ir jiems atrodo, kad visos problemos jau praeityje. Tačiau turite dar kurį laiką išlikti budrūs, palaikyti artimą žmogų ir padėti jam perorganizuoti savo naują gyvenimą. Prisiminkite senus pomėgius, kuriems nebuvo laiko, padėkite organizuoti įdomų laisvalaikį – kad naujas gyvenimas būtų įdomesnis už girtuoklystes.

Kai žmogaus organizmas išsivalo nuo alkoholio toksinų ir pradeda veikti normaliu režimu, žmogui dažniausiai savaime prapuola noras save nuodyti. Nepamirškite, kad metę gerti žmonės keičiasi, jungiasi į naują, jiems nepažįstamą gyvenimą, pasidaro aktyvesni, gal kiek pasimetę, todėl jiems reikalingas artimųjų palaikymas. Organizuokite namie šventes su įdomiais patiekalais, arbatos gėrimu ir įdomiais pokalbiais – parodykite, kad galimas ir kitoks bendravimas, kitoks laisvalaikis. Tegul jūsų namai taps blaivybės salelė ir pavyzdys kitiems žmonėms.

Turintys mylinčius artimuosius visada lengviau įveikia bet kokius sunkumus. Padėkite tiek, kiek galite, tik neaukokite savo gyvenimo priklausomybei – net jei ji labai artimo, bet nenorinčio su ja atsisveikinti žmogaus. Kiek galite padėti – spręskite patys.

(Pagal narkologo V. Melnikovo knygą „Alkoholizmas“, vertė ruvi.lt)

Žvilgtelėję į Lietuvoje išgeriamo alkoholio kiekį per metus, galime teigti, kad turime šioje srityje didelę problemą. Jei, pavyzdžiui, vienam gyventojui tenka 11 litrų gryno spirito per metus, tai reikštų, kad keturių asmenų šeimai, tame tarpe ir negeriantiems, tenka apie 220 butelių degtinės. Kiekis sunkiai įsivaizduojamas, bet iš to galime daryti išvadą, kad su alkoholizmu, vienaip ar kitaip, susiduria dažna šeima.

Gyvenimas su alkoholiku yra labai sunki patirtis. Išgėręs alkoholikas yra neprognozuojamas, nes niekada neaišku – dėl kokios priežasties gali pasireikšti agresyvus elgesys ir kuo jis pasibaigs. Alkoholikas nepatikimas, jo būdas permainingas. Klystame, jei manome, kad toks elgesys būdingas blogą charakterį turinčiam ar asocialiam žmogui. Taip elgiasi ir tvarkingi visuomenėje, išoriškai ramūs žmonės, kurie išgėrę pasikeičia kardinaliai ir neatpažįstamai. Kodėl taip atsitinka?

Tik dėl vienos priežasties: alkoholis visus žmones veikia vienodai, o agresyvus elgesys pradeda reikštis jau ankstyvose alkoholizmo stadijose – tokia ligos eiga. Visos narkotinės medžiagos, taip pat ir alkoholis, iškreipia žmogaus sąmonės būseną – po neilgos pradinės euforijos atbunkama, kontrolė išgertam alkoholio kiekiui sumažėja. Geriant toliau, atsiranda dirglumas, gali pradėti reikštis alkoholinės psichozės, kurių geriantysis dažnai neprisimena.

Maža to, jau pirmoje alkoholizmo stadijoje mažėja ir galiausiai dingsta kritinis požiūris į alkoholį ir girtuokliavimą, atsiranda tendencija teisinti kiekvieną alkoholio pavartojimą. Jei geriantis alkoholį žmogus įrodinėja, kad jis gali bet kada sustoti gėręs, bet to niekada nedaro – jis jau pažengęs alkoholikas. Tokie pažadai – tik patogus atsikalbinėjimas, kurio net nebandoma įvykdyti, nes žmogus negali to padaryti dėl išsivysčiusios priklausomybės.

Alkoholikai turi vienintelį stabilų elgesio stereotipą: visas problemas spręsti butelio pagalba. Visame kitame jie yra ypatingai nestabilūs: vakar žadėjo nustoti gerti, šiandien jau persigalvojo. Jie neadekvatūs ir savęs vertinime: nuo didybės manijos iki savęs žeminimo. Juose tarsi dvi asmenybės – apsvaigęs „aš“, užgožiantis blaiviai mąstantį „aš“. Jų elgesys itin egocentriškas – jie nesupranta, kad šalia yra žmonės, šeima, kurie taip pat turi teisę gyventi pilnavertį gyvenimą. Alkoholikas yra patologiškai nepakantus menkiausiam diskomfortui, todėl greitai ir ilgam užsiplieskia.

Štai tipinis alkoholiko agresyvaus elgesio aprašymas: „Žmogus pradėjo gerti vis daugiau ir dažniau… Iš darbo grįždavo vėlai ir girtas, žadindavo visą šeimą ir sukeldavo skandalą. Jam nereikėjo tam priežasčių, jis tiesiog šėldavo rėkdamas, agresija veržte veržėsi iš jo. Jeigu pavykdavo, vaikai ir žmona slėpdavosi ir laukdavo, kol šis užmigs ir aprims. Ryte – slogi tyla arba atsiprašinėjimai, pažadai negerti, o po kelių dienų ir vėl viskas kartojasi…“

Alkoholikas lengvai meluoja, žada, atsiprašinėja, nes greitai viską pamiršta, vos gavęs išgerti. Visi, kas jam trukdo išgerti, jam yra priešai, todėl kiekvienas žodis prieš alkoholį priimamas kaip asmeninis priekaištas ir… priežastis iš sielvarto išgerti. Tokiu elgesiu jis po truputį susipriešina su artimais žmonėmis, nes jam atrodo, kad „jo niekas nesupranta“. Pagrindinė konfliktų šeimoje priežastis yra tame, kad artimi žmonės priešinasi girtavimui ir „gadina“ alkoholikui šventę.

Sunkiausia alkoholizmo stadija – kai alkoholikas neša daiktus iš namų tam, kad nusipirktų alkoholio, kai pradeda gerti surogatus. Jam darosi nesvarbu, kaip jis atrodo ir kokį poveikį jis daro kitiems – jam svarbiausia išgerti. Jis negali dirbti, netenka kvalifikacijos, o atsitiktini uždarbiai tuoj pat iškeičiami į alkoholį. Alkoholikas pradeda gyventi parazitinį gyvenimą, jis neadekvatus savo būsenai, nes jau negali suvokti savo priklausomybės. Dažniausiai ją neigia, bet kartais elgiasi priešingai – teigia, kad yra alkoholikas ir nieko su tuo negali padaryti, ir tokia pozicija jis sau „leidžia“ gerti.

Taip jis „degina“ ne tik savo, bet ir nuodija su juo gyvenančių žmonių gyvenimą. Ar galite įsivaizduoti, ką jaučia alkoholiko artimieji? Juk kelias nuo pradinių iki sunkių alkoholizmo stadijų gali tęstis metų metais… Ir nėra kartais taip lengva, kaip atrodytų, nutraukti ryšius su geriančiu artimu žmogumi – juk gali sieti ir jausmai, ir artimi giminystės ryšiai, ir bendri namai, ir finansiniai įsipareigojimai, ir, galiausiai – viltis, kad žmogus pasveiks…

O ką išgyvena vaikai tokiose sąlygose, sunku net įsivaizduoti: tai ir baimė dėl savęs bei artimųjų, ir siaubas bei neviltis, ir gėda bei atsakomoji agresija. Niekuo nepateisinamas krūvis ir trauma vaikams, suaugusiųjų neatsakingumas, kurių pėdsakai gali lydėti visą gyvenimą. O jei geria abu tėvai?.. Kai vieninteliu tikslu ir prasme gyvenime tampa alkoholis, asmenybė tuo alkoholiu palengva ir sunaikinama, o šalia naikinama taip pat viskas, kas buvo kažkada brangu.

Skaudu stebėti, kaip degraduoja artimas žmogus, juolab, kad niekuo jam padėti neįmanoma: nei ašaros, nei prašymai be pačio alkoholiko noro pasveikti niekuo nepadės. O kelias į blaivybę vienintelis – gyvenimas be alkoholio – pati blaivybė. Kovoti su geriančiuoju beprasmiškas reikalas: reikia žiūrėti į jį kaip į ligonį ir elgtis kaip su sergančiu žmogumi – jei nėra kitos galimybės išspręsti šį klausimą. Juk geria ne tik sutuoktiniai, bet kartais ir suaugę vaikai ar tėvai, todėl ne visada yra galimybė nutraukti ryšius.

Reikia bandyti paveikti nuoširdžiais pokalbiais (ir būtinai teisinga informacija apie alkoholį), kai žmogus yra blaivus, negerti patiems ir neorganizuoti švenčių su alkoholiu. Narkologai net pataria nelaikyti jokių su alkoholiu susijusių atributų – butelių, stikliukų. Būtinai ieškoti pagalbos ir alkoholikui, ir sau: juk gyvenimas su alkoholiku – didžiulė įtampa. Jaunimui – stebėkite, ką renkatės į porą bendram gyvenimui – „saikingai“ geriantys visada yra rizikos grupėje į alkoholizmą.

Geriantis alkoholį žmogus – nelaimė šeimai, ir retas tai užginčys. Riba, skirianti “saikingą“ gėrimą nuo chroniško alkoholizmo yra labai plonytė. Narkologai teigia, kad kelias iš vienos stadijos į kitą yra nepastebimas ir kartais labai greitas, o vienas iš jų taip apibūdino geriančius žmones: „Alkoholis jiems atneša džiaugsmą ir nelaimę. Džiaugsmą iliuzinį, o nelaimę – tikrą.“ Aš pridurčiau: ne tik jiems, bet ir jų šeimoms bei artimiesiems.

Parengė ruvi.lt

Psichiatrai ir narkologai alkoholizmą skaito sunkia progresuojančia liga su aukštu mirtingumu, o visuomenė alkoholio vartojimą dažniausiai vertina kaip pasileidimą. Abi pusės teisios – alkoholizmas turi dvejopą prigimtį: liga yra tampriai persipynusi su palaidu gyvenimo būdu. Atkreipkite dėmesį: beveik visi žmonės alkoholizmą vertina neigiamai, tačiau… geria dauguma. Bėda tame, kad žmonės linkę pastebėti paskutines, atstumiančias alkoholizmo stadijas, bet į kelią iki jų nenorima žiūrėti, o alkoholikas įvardinamas kaip žmogus, kuris „nemoka“ gerti.

O kaip yra iš tiesų? Specialistai tvirtina, kad kiekvienas (ne specialistas), pamatęs alkoholizmo pasekmes – alkoholines psichozes, alkoholinės epilepsijos priepuolius, baltąją karštinę ar ilgalaikio alkoholio vartojimo sukeltą mirtį – pasibaisėtų, ir nekiltų klausimų, ar alkoholizmas yra liga. Bet visuomenę ar geriančiojo giminaičius taip pat galima suprasti: sunku stebėti kaip žmogus degraduoja – ir daro jis tai ne prievarta, o savo noru – todėl tai ir atrodo kaip pasileidimas.

Alkoholizmą galime įvardinti kaip labai specifinę savanorišką kančią. Išskirtinė šios kančios savybė – tiek už ligos pradžią, tiek ir už jos pasekmes yra atsakingas pats ligonis. Alkoholizmas baigiasi arba mirtimi, arba ilgu ligos vystymųsi į chronišką ligą. Arba – grįžimu į normalų blaivų gyvenimą. Nei vienas geriantis žmogus nėra apsaugotas nuo alkoholizmo, todėl reikia prisiminti paprastą taisyklę: slidaus alkoholizmo kelio pradžia visada yra pirmas stikliukas ar taurė, o susirgusiam alkoholizmu žmogui dažnai jau sunku sustoti dėl fizinės ir psichologinės priklausomybės.

Viskas prasideda būtent nuo pirmojo stikliuko: dažnam tai atrodo nekalta, bet retai kada šventimas pasibaigia vienu stikliuku. Ir jau po pirmojo stikliuko pakinta sąmonė, užblokuojama kontrolė išgertam alkoholio kiekiui (todėl geriama toliau), žmogus pradeda elgtis neadekvačiai – taip, kaip blaivas jis niekada nepasielgtų: jis elgiasi iššaukiančiai, leidžiasi į abejotinus nuotykius, kelia skandalus, sėdasi už automobilio vairo ir t.t…

Todėl reikėtų gerai pagalvoti prieš keliant tą pirmąją taurelę – juk dažnas tik ją ir prisimena: „išgėriau vieną, porą stikliukų, bokalą, taurę…“ Ją keldamas nei vienas žmogus neturi tikslo tapti alkoholiku ar padaryti tai, ko paskui gailėtųsi – kiekvienas įsitikinęs, kad jam tai negresia. Na, o įsitraukęs į alkoholio vartojimą, žmogus sugalvoja neįtikėtinus pasiteisinimus savo priklausomybei, ir visą savo gyvenimą pertvarko taip, kad organizuotų išgertuves ir jas pateisintų. Bet pagalvokite: kam reikalingi tokie pasiteisinimai? Žinoma, tik pačiam geriančiajam.

Tuo tarpu tiesa tokia: jei priklausomybės priežastis yra pačiame žmoguje, tuomet tik jis pats gali įveikti priklausomybę. Kol jis ieško pateisinimų savo priklausomybei, tol jis yra priklausomas. Beveik kiekvienas alkoholikas pabrėžia, kad jis ne alkoholikas, nes žino „saiką“ ir gali bet kada nustoti gerti – tačiau tai nėra sveikatos rodiklis. Jis teisus tik dėl to, kad gali nustoti gerti alkoholį (nors ir geria). „Saikas“ – tėra iškreiptos sąmonės sukurtas pasiteisinimas. Saikingai vartoti narkotinę medžiagą neįmanoma.

Pagrindinė pasveikimo nuo alkoholio vartojimo sąlyga – prisiimti atsakomybę už savo priklausomybę ir nustoti ją teisinti. Tuo tarpu gyvenime dažnai matome kitokį vaizdą: dėl savo gėrimo geriantysis kaltina visus ir viską, tik ne save. Alkoholiko bėda tame, kad jis nenori mesti gerti. O juk jis visada turi pasirinkimą – negerti, jis turi daug kitų pasirinkimų, išskyrus vieną – stikliuką, kuris jį veda į pragaištį.

Yra ligos, kurių eiga visiškai nepriklauso nuo ligonio: tarkim, ūmus apendicitas – tuomet viskas chirurgo rankose. O štai chroniškų ligų atveju daug kas priklauso ir nuo ligonio disciplinuotumo bei noro pasveikti, ir nuo gydytojo profesionalumo. Ir tik dviem atvejais: nutukimo ir alkoholizmo – nuo žmogaus nusiteikimo ir veiksmų priklauso viskas.

Nutukę žmonės paprastai išbando daugybę dietų, reklamuojamas „stebuklingas“ lieknėjimo piliules, gimnastikos pratimus, treniruoklius, kol galiausiai supranta paprastą tiesą: vienintelis efektyvus lieknėjimo būdas yra optimalus maisto kiekis konkrečiam žmogui. Tačiau yra esminis nutukimo ir alkoholizmo skirtumas: be maisto žmogus negali gyventi, ir jei jis nori būti lieknas ir sveikas – jis turi išsiugdyti sveikus mitybos įpročius: valgyti sveiką maistą ir neviršyti kiekio, t.y., pajusti saiką.

Tuo tarpu su alkoholizmu viskas yra principingai kitaip. Skirtingai nei maistas, alkoholis organizmui yra toksinė medžiaga, todėl alkoholikas, kaip ir kiekvienas kitas žmogus, turi jo atsisakyti, o apie „saiką“ negali būti nė kalbos – saiko matas nėra taikomas nuodui. Natūrali žmogaus būsena yra blaivybė, o alkoholio vartojimas yra primestas ir priešingas žmogaus prigimčiai žalingas įprotis.

Nuo alkoholizmo kasmet žūva daugybė žmonių. Alkoholis nusineša daugiau gyvybių bei atneša daugiau nelaimių (nusikaltimai, avarijos, išsigimimai ir t.t.), nei stichinės nelaimės, katastrofos ir karai. Tai praeito ir mūsų amžiaus rykštė. Galime vadinti tai ir liga, ir pasileidimu, bet turime pagaliau ją įveikti. Nieko gero alkoholis į žmonių gyvenimą neatnešė: iš pradžių jis dovanoja dirbtiną euforiją, o vėliau – tikrąja ta žodžio prasme – sudegina žmogų.

Iš karčios alkoholikų gyvenimo patirties gimęs liūdnas aforizmas: „alkoholis dar vakar – „gyvybės eliksyras“, o jau šiandien – „mirties eliksyras“ – labai tiksliai nusako alkoholizmo esmę. Todėl, manau, klausimai – kas yra alkoholis, kas yra alkoholizmas – šiandien jau aiškūs, svarbesni yra kiti klausimai: kaip jį įveikti ir kaip nutraukti tą ydingą alkoholizmo estafetę, kuri perduodama iš kartos į kartą.

Alkoholio vartojimas nėra nekaltas laiko praleidimas ar šventimas – tai žalojantis žmogų gyvenimo būdas, gyvenimas iškreipta sąmone, gyvenimas iliuzijose. Tam, kad nutrauktume šią alkoholizmo estafetę, turime grįžti į natūralią, prigimtinę žmogaus būseną – blaivybę. Ir kiekvienas turime pradėti nuo savęs, kito kelio tiesiog nėra.

(Pagal narkologo A. V. Melnikovo darbus, vertė ruvi.lt)