Liūdnos gyvenimiškos istorijos

Alkoholikų gyvenimo istorijos panašios, ir visos jos liūdnos. Pradžia visuomet vienoda: pirma alkoholio taurelė, nors ir atgrasi, bet sukelia keistą euforiją ir naujus pojūčius, kurių pasekmių jaunas žmogus dar negali įvertinti. Tai tarsi priemonė žengimui į suaugusių pasaulį, kai alkoholis suteikia jaunam žmogui savarankiškumo ir vertės iliuziją. Vartodamas alkoholį, jaunuolis pasijunta kaip visi, savas, jis yra priimamas į geriančių kompanijas. Taip vietoje saviraiškos prasideda suvienodėjimas, nes „kaip visi“ saugiau…

Iki tam tikro laiko, kol sveikata leidžia, žmogus nemato alkoholio vartojimo pasekmių, o kai pamato, išbristi iš priklausomybės dažnai būna sunku. Jau įsigalėja stiprus įprotis, kai euforinė laimė ir atsipalaidavimas siejami su alkoholiu. Žmogus susikuria ramstį, be kurio kol kas nemoka būti laimingas, jam atrodo, kad atėmus jo „laimės šaltinį“, gyvenimas neteks kažko svarbaus. Kiek pasiteisinimų ir mitų yra sukuriama pateisinti savo priklausomybę!

„Aš gerai atrodau, aš nepanašus į alkoholiką, jų nosys mėlynos…aš tik retkarčiais geriu…esu per jaunas, kad būčiau alkoholiku… aš išsilavinęs ir turiu gerą darbą…geriu tik per šventes ir tik po darbo…aš geriu tik kokybiškus gėrimus“ ir taip toliau. Tuo tarpu alkoholis neskirsto: visiškai nesvarbi nei žmogaus lytis ar amžius, nei išsilavinimas, nei socialinė padėtis, jei žmogus pradeda vartoti alkoholį, jis visuomet rizikuoja pasiekti paskutinę alkoholizmo stadiją.

Įdomu tai, kad tapę blaivininkais, visi buvę alkoholikai pripažįsta, kad tikėjo viskuo, kas pateisino jų gėrimą ir aršiai neigė tiesą apie alkoholį. Visi pripažįsta ir tai, kad ta „laimė ir šventė“ trunka labai trumpai, štai jaunos moters pasakojimas: „Maloniausias pasiruošimas išgėrimui, alkoholio pirkimas ir…trys-keturios pirmosios taurės, paskui viskas keičiasi, viskas lyg per miglą…paskui kaskart sakai sau: na gerai, gerai, šį kartą padauginau, kitą kartą gersiu mažiau, bet tasai kitas kartas jau niekuomet neateina”.

Turėjusio gerą darbą teisininko pasakojimas taip pat panašus: „Aš ne iš tų, kurie namie prie televizoriaus siurbčioja alų. Kaip teisininkas, aš maniau, kad privalau gerti geresnėse vietose, todėl man patikdavo po darbo išgerti geruose baruose, kuriuose grojo muzika. Mano intencijos visuomet buvo geros, aš ketinau išgerti stikliuką ir eiti namo. Iki poros stikliukų aš dar jausdavau atsakomybę, be po to mano protavimas pasikeisdavo. Dažnai grįždavau trečią ar ketvirtą ryto, dainuodamas bare girdėtas dainas.“

Sekanti diena taip pat panaši, štai kaip ją aprašo jaunoji moteris: „…rytus po išgertuvių šlykštu prisiminti: apšnerkštas butas, neplauti indai…iš skausmo spengia galva, dega gerklė, kaip tarakonai iš kampų puola vakarykščiai prisiminimai. Keliuosi – kojos virpa, rankos dreba, greičiau vandens… Papilkėjęs veidas, pajuodę paakiai. Reikia į darbą…išeisiu anksčiau, kur nors išgersiu kavos su konjaku – ir kvapo nebus, ir sveikata pagerės…baisiai nyku ir liūdna…kol vėl neišgeri.“

Teisininkas pasakoja: „…mano išsipagiriojimas trukdavo kelias dienas. Pirmąją būdavo taip bloga, kad turėjau gerti daug vandens. Nueidavau į darbą, bet greitai grįždavau, nes negalėjau dirbti. Antrąją dieną jausdavausi geriau, ir po šeimyniškos vakarienės jau būdavau beveik sveikas. Man buvo trisdešimt treji ir trečią dieną jausdavausi kupinas jėgų. Tą dieną būdavau kupinas entuziazmo ir nuveikdavau labai daug, o atėjus penktai valandai, pakeliui į namus sustodavau išgerti vieną kitą bokalą alaus atsipalaidavimui. Žinoma, negrįždavau iki išnaktų…“

Laimei, tai istorijos su gera pabaiga – šie žmonės pasveiko nuo alkoholizmo ir pradėjo sveiką ir įdomų, blaivų gyvenimą – taip jie tvirtina. Įdomu tai, kad ir vienas, ir kitas, nors tai nepažįstami žmonės iš skirtingų pasaulio šalių, labai bijojo blaivybės – apsisprendę negerti, jie pirmiausiai norėjo nuraminti savo artimuosius. Tačiau tą pačią akimirką juos tiesiog pritrenkė mintis: „Kaip?! O ką aš veiksiu? Kaip gimtadieniai, šeimos šventės, jubiliejai, pasisėdėjimai kavinėse? Galų gale kaip ir kur galima atsipalaiduoti ir užsimiršti, jei ne su alkoholiu?“

Paskui su blaivybe ateina sąmonės prašviesėjimas ir suvokimas, kad apdujusi sąmonė tikrai veda tik atgal prie butelio. Informacija, tiesa apie alkoholį ir jo vartojimo pasekmes labai stipriai motyvuoja blaivybei: žinantis tiesą žmogus jau tiesiog nebegali gyventi melu. Žmonės pasveiksta kūnu, dvasia ir siela, ir daugelis tik tapę blaivininkais išdrįsta pripažinti, kad alkoholio vartojimas sparčiai blogino ir sunkino gyvenimą. Apsvaigus tai pripažinti sunku.

Alkoholikų istorijos panašios, jos skiriasi tik detalėmis. Jos labai liūdnos, nes liečia ne tik patį alkoholiką, bet ir jų artimus žmones. Todėl nepamirškime: alkoholizmas – progresuojanti ir chroniška liga. Nerizikuokite savo ir savo artimųjų gyvenimais ir nekurkite tokių liūdnų gyvenimo istorijų. Visuomet, kiekvieną akimirką yra kitas pasirinkimas – blaivybė, o su ja ir kitokios gyvenimo istorijos.

(Istorijų ištraukos iš įvairių knygų apie alkoholizmą, parinko ir vertė ruvi.lt)

Reklama

2 mintys apie „Liūdnos gyvenimiškos istorijos“

  1. Sveika, Vilte,

    Įkelsiu trumpą įrašą kuriame pateikiama kiek kitokia versija, kodėl po pirmosios taurelės (kuri yra šlykšti visiems) žmonės išgeria antrą ir t.t. Apie tai kalbama antroje įrašo dalyje ir kalba pradedama nuo vaikų maitinimo koše ypatumų:

    Geros dienos:))

    Vladas

    Patinka

  2. Labas, Vladai,

    O, ačiū, taip, tikrai į temą! Tai tiesa – vaikas visada toks, kokie tėvai ir koks auklėjimas. Ir labai dažnai susilaukiu audringos reakcijos, kai pasakau besiskundžiančiai vaiku mamai, kad jos vaikas – jos kūrinys.. visomis prasmėmis.

    Ir tikrai – dideli poveikiai kartais daromi, atrodytų, nereikšmingais iš pirmo žvilgsnio veiksmais ar žodžiais. O pasekmės išryškėja gal ir ne iš karto, bet VISADA. Gaila, kad to nemoko ir jauni tėvai daro klaidas tiesiog iš nežinojimo, bet ir tokiu atveju pasekmės vis vien bus.., todėl nežinojimas – ne pasiteisinimas.

    Ir aš nežinojau tokių dalykų, gal per vėlai sužinojau. Bet gal todėl, kad pačios vaikystė buvo sunki, tai tiesiog nenorėjau, kad jie kažką panašaus išgyventų. Be to, niekada ne vėlu suprasti klaidas ir atsiprašyti savo vaikų.

    Geros dienos ir tau, Vladai! 🙂

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s