Kategorija: Blaivybė

Daugelis mūsų esame girdėję apie tai, kad nustojusiam vartoti alkoholį žmogui lengviau pradėti blaivų gyvenimą, jei iš jo aplinkos pašalinti su alkoholiu susiję atributai – stikliukai, alkoholio buteliai, o šventės būtų rengiamos be alkoholio. Tam yra paaiškinimas: tam tikri daiktai ir ritualai ir su jais susijusios nuotaikos valdo žmogų ir provokuoja jį įprastiems (susijusiems su tais daiktais ir ritualais) veiksmams.

Šį ryšį pirmasis pastebėjo norvegų psichoterapeutas Hansas Olafas Fekjaeras (H.O.Fekiiaer). Jis daugelį metų dirbo su alkoholikais ir ieškojo priežasčių – kodėl žmonės vartoja alkoholį ir kodėl jie įsitikinę, kad tai yra gerai. Jis padarė išvadą, kad viena iš priežasčių yra simboliai ir ritualai, kurie mūsų gyvenime turi didžiulę reikšmę. Per simbolius galima sukelti tam tikras emocijas ir nuotaikas – jie pradeda veikti juos pamačius, taip pat gali paveikti kvapai ir skoniai.

Simbolių ir ritualų mūsų gyvenime labai daug, be to, su jais susijusios asociacijos dažnai neturi nieko bendro su realybe. Simboliai ir ritualai sukuria tokią nuotaiką ir tokį požiūrį, kokį mums įskiepijo mūsų aplinka. Pavyzdžiui, daugeliui eglė asocijuojasi su Naujaisiais metais, nors objektyviai ji su tuo jokio ryšio neturi. Tą patį galima pasakyti ir apie šampaną. Arba degančios žvakės žiemos vakarą padaro jaukiu, o sekmadieniniai pietūs sukuria nekasdieninę atmosferą, ir taip toliau.

Taip ir alkoholis per simbolius ir ritualus mūsų pasąmonėje susiejamas su šventine nuotaika: nuo mažens mes matome šventes su alkoholiu. Jaudinantis pasiruošimas ir pakili nuotaika, kambario puošimas, stalo dengimas, valgių ruošimas, kepinių kvapai ir alkoholio buteliai ant šventinio stalo. Tokiu būdu sukuriami ryšiai ir savybės, kurie neturi nieko bendro su alkoholiu – jis susiejamas su švente, draugais ir bendravimu.

Žmonėms, kurie yra išugdyti tokiais ritualais ir simboliais, tai atrodo natūralu, teisinga ir logiška, nes malonu praleisti laiką su simboliu, kuris susietas su geru laiko praleidimu ir švente. Tokie psichologiniai poveikiai įsitvirtina per vaizdus, kvapus ir skonį. Niekaip kitaip, teigė H.O.Fekjaeras, negalima paaiškinti intoksikanto (alkoholio) pomėgio: jau vien pamačius alkoholio butelį, jis automatiškai susiejamas su pakilia nuotaika ir švente.

Dažniausia alkoholinių simbolių funkcija yra signalas, nulemiantis ribą tarp kasdienybės ir trokštamo poilsio. Jie tarsi apibrėžia situaciją: „tuoj aš atsipalaiduosiu ir gerai pailsėsiu“. Tai sąlygota ir tuo, kad alkoholis yra kliūtis bet kokiems naudingiems darbams. Pavyzdžiui, išgėręs alkoholio, žmogus priima sprendimą: „šiandien jau pabaigsiu darbą, noriu atsipalaiduoti ir gerai praleisti laiką“. Tarsi alkoholis patvirtintų, kad prasideda poilsis.

Dauguma vartoja alkoholį būtent dėl simbolinių tikslų: dėl šventinės nuotaikos, jaunimas – dėl noro atrodyti suaugusiu, dėl alkoholio susiejimo su malonumu ir atsipalaidavimu. Geriantis alkoholį žmogus tarsi simbolizuoja laisvumą, atsipalaidavimą, požiūrių platumą ir nepriklausomybę. Dėl tokio tampraus susiejimo su ritualais ir simboliais alkoholio vartotojai turi vieną bendrą bruožą – neigia alkoholio kenksmingumą ir žalojantį poveikį sveikatai. Taip yra todėl, kad tai, kas jiems atrodo gerai, yra susiję su daugybe išorinių „patvirtinimų“ – simbolių ir ritualų.

Žmonės yra socialios būtybės, todėl juos vienija bendra veikla. Tam tikrų ritualų atlikimas ir simbolių panaudojimas sukuria bendros veiklos ir bendrumo jausmą. Alkoholis šiuo atveju – tam tikro būrelio draugų simbolinė vertybė ir raktas į tam tikrą grupę ar kompaniją. Dažnai simboliai su snobišku turiniu, pvz., „geri“ alkoholiniai gėrimai, vartojami, norint atitikti tam tikrą „aukštuomenės“ ar „žvaigždžių“ gyvenimo stilių.

Kad suprastume, kaip stipriai veikia sukurti simboliai ir ritualai, pažiūrėkime į kitą sritį – nelegalius narkotikus. Kadangi visuomenėje vyrauja neigiamas požiūris į narkotikus, tai dauguma žmonių į juos žiūri neigiamai – kaip į savotišką blogio simbolį. Tuo tarpu į alkoholį, nors jis ir yra pripažintas narkotiku, bet yra legalus – dėl susiejimo su teigiamais ritualais ir simboliais – dauguma visuomenės žiūri kaip į teigiamą reiškinį.

Tokia realybė ir sunku tai paneigti. Todėl mitų apie intoksikantą (alkoholį) griovimą reikėtų pradėti nuo alkoholinių ritualų ir simbolių griovimo. H.O.Fekjaeras teigia, kad ir alkoholikai, ir blaivininkai nepakankamai vertina jų poveikį. Kol gyvuos alkoholiniai ritualai ir simboliai, tol vis pasipildys alkoholio garbintojų gretos – tai neatsiejami dalykai, tai dėsnis.

(Parengė ir vertė ruvi.lt)

1.Kaip išmokti saikingai gerti?
Niekaip. Jei kartą praradote kontrolę, jos negrąžinsite. „Nemokėjimas“ gerti – ne silpnavališkumas, o cheminė priklausomybė. Beveik kiekvienas geriantysis svajoja grįžti prie „normalaus“ gėrimo. Kuo tai baigiasi – visi žinome. Norite gyventi pilnavertį gyvenimą – principingai nuspręskite daugiau negerti nei lašo. Tai vienintelis realus kelias iš alkoholinės aklavietės.

2. Alkoholizmas – liga ar pasileidimas?
Ir viena, ir kita. Bet jei pasakyčiau, kad alkoholizmas – gyvenimo būdas, tai toks pasakymas taip pat būtų teisingas.

3. Ar tikrai alkoholis naudingas saikingomis dozėmis?
Tai visiška nesąmonė, kuri yra skleidžiama diletantų, o kartais ir gydytojų, kurie neturi jokio supratimo apie narkologiją. Naudingos daržovės ir vaisiai, mankšta ir grynas oras, o alkoholis bet kokiomis dozėmis išlieka narkotiku.

4. Ar yra vadinamas alaus alkoholizmas?
Žinoma, yra. Alkoholizmas ir yra alkoholizmas, ir visai nesvarbu, kokiu alkoholiniu gėrimu žmogus varo save į pražūtį.

5. Ar antialkoholinis gydymas pavojingas?
Laikykitės gydytojo rekomendacijų, ir bet kuris antialkoholinis gydymas bus absoliučiai nepavojingas. Pavojinga gerti, o sveiko gyvenimo būdas dar niekam nepakenkė.

6. Ar galima išgydyti žmogų nuo alkoholizmo be jo žinios?
Negaiškite veltui laiko ir lėšų. Viltį pasveikti suteikia tik nuoširdus pačio geriančiojo noras ir jo asmeninės pastangos pakeisti gyvenimo būdą.

7. Jei aš negersiu porą metų, tai ar galėsiu paskui gerti „kaip visi“?
Ne ir dar kartą ne. Yra įrodyta, kad po ilgų pertraukų „atitrūkimai“ kartais būna dar stipresni, nei prieš tai.

8. Ar galima po antialkoholinio gydymo gerti bealkoholinį alų?
Vadinamas „bealkoholinis“ alus – labai pavojingas gėrimas, galintis padaryti organizmui nepataisomą žalą (nes vis vien yra alkoholio pakaitalas). Todėl neieškokite nuotykių ant savo galvos.

9. Ar alkoholizmas paveldimas?
Ne, bet perduodamas polinkis. Todėl, jei, nelaimei, gyvenate su geriančiu vyru, būkite ypač atidi savo vaikams. Nuo ankstyvos vaikystės skiepykite jiems neigiamą požiūrį į alkoholį, būkite tame nuosekli ir būtinai rodykite asmeninį blaivybės pavyzdį. Vaikai labai jautrūs dvejopiems standartams. Dėl vaikų tikrai verta pilnai atsisakyti alkoholio, tuomet ir iš jų galima tikėtis to paties.

10. O jūs, daktare, ar geriate?
Asmeniškai aš negeriu apskritai ir niekada tuo nesižavėjau. Tai mano pozicija. Atsakau, kaip visada, nuoširdžiai. Nors reklamos sumetimais galėčiau sakyti, kad išsigydžiau prieš 20 metų ir žinau, kad tai įmanoma iš asmeninės patirties. Bet taip nėra.

11. Kaip vėl „nenutrūkti“ ir nepradėti gerti?
Atsiminkite, kad pasveikti padeda tik gyvenimas be alkoholio – absoliuti blaivybė. O po „nutrūkimo“ pasveikimas darosi vis sunkesnis, nes pradėti reikia vėl nuo nulio.

12. Kaip įkalbėti vyrą gydytis nuo alkoholizmo?
Jei galėčiau atsakyti į šitą klausimą, tai greičiausiai gaučiau Nobelio premiją. Ši problema sudėtinga – juk būtina, kad besigydantis žmogus persismelktų nuoširdžiu noru pasveikti ir mintimis apie blaivybę kaip apie vienintelį optimalų gyvenimo būdą.

(Iš gydytojo narkologo A.V.Melnikovo knygos „Alkoholizmas“, vertė ruvi.lt)

Dažniausiai blaivybę siejame su sektantais, keistuoliais, ligoniais, kraštutinumais, religiniais fanatikais – kažkodėl su viskuo, kas neigiama. Ar pagalvojote, kodėl? Žinoma, todėl, kad dauguma taip mano.. Juk esame stipriai gerianti tauta, pagal pripažintas tarptautines normas vis labiau klimpstanti į alkoholizmą. Reiškia, geriančių žmonių yra dauguma ir dėl šios priežasties į negeriančią mažumą žiūrima kaip į keistą reiškinį.

Laimei, gyvename informacinės gausos laikais, ir apie alkoholį šiai dienai yra padarytos aiškios išvados. Jos yra pagrįstos įvairių šalių mokslininkų tyrimais ir patvirtintos Pasaulinės Sveikatos Organizacijos dar 1975 metais: alkoholis yra narkotikas, žalojantis sveikatą. Yra ir išgeriamo gryno alkoholio (spirito) apskaičiavimo formulės, kuriomis remiantis, sprendžiama apie šalies alkoholizacijos lygį.

Tie skaičiavimai tokie: iki 3 litrų išgeriamo per metus gryno alkoholio gyventojui yra žemas rodiklis; 4-5 litrai – vidutinis; 6-7 litrai – aukštas. Jei yra išgeriama per metus virš 8 litrų gryno alkoholio vienam gyventojui, tai yra katastrofinis rodiklis – prasideda moralinis nuosmukis, pablogėja žmonių sveikata, ardomas tautos genofondas. Pernai šis Lietuvos rodiklis buvo 11 litrų vienam gyventojui. Tai yra 55 buteliai degtinės žmogui į metus, 4 asmenų šeimai – 220 butelių degtinės į metus.

Tokia statistika, skaičiai nemalonūs. Ir ne dėl to, kad turime jau ir girtuoklių šlovę, bet dėl to, kad esame per maža tauta, kad taip lengvabūdiškai save naikintume. Prisiminkime Amerikos indėnų istoriją – nuo alkoholio per keliasdešimt metų išmirė milijonai žmonių.. Todėl, manau, pats laikas prisiminti blaivybę – mūsų visų prigimtinę, normalią būseną. Civilizuotoje visuomenėje gyvenimo norma yra blaivybė, o alkoholio, kuris yra pripažintas narkotiku, vartojimas – nukrypimas nuo normos.

Blaivybė yra apibrėžiama kaip natūrali prigimtinė žmogaus būsena ir visiška nepriklausomybė nuo bet kokių kvaišalų ir laisvė nuo faktinių apsinuodijimų dėl jų. Tai gyvenimas aiškia sąmone, maksimalus žmogaus, šeimos ir visuomenės kūrybingumas. Visi vadiname alkoholio vartojimą žalingu įpročiu, bet ar susimąstome apie jo daromą žalą? Mes gimstame blaivūs, ir net mintis nekyla duoti mažam vaikui alkoholio – visi žinome, kad tai pavojinga gyvybei.

Kas gi nutinka toliau? Ar mes tampame atsparesni, ar mūsų kūno sudėtis pasikeičia suaugus? O toliau, kaip teigia psichologija, mes pradedame vykdyti programuojančių sistemų įskiepytus šablonus. Pats pirmasis – socialinis programavimas prasideda nuo mažens šeimoje. Psichologai teigia, kad 70-80% vaikystės įspūdžių ir įpročių įtakoja suaugusiųjų žmonių gyvenimą. Giliausiai įsirėžia būtent elgesio (o ne žodinių pamokymų) pavyzdžiai.

Dauguma iš mūsų augo šeimose, kur per šventes buvo geriamas alkoholis (kiekis nesvarbus), blaivybės pavyzdį retas matėme. O dabar prisiminkime, kad esame lengvai programuojamos būtybės, ir programa ar elgesio šablonas (net jei jis neigiamas) geriausiai įsirašo tuomet, kai susiejamas su kažkuo teigiamu. Šiuo atveju – alkoholis su švente ir mylimais tėvais. Štai taip esame užprogramuojami alkoholio vartojimui.

Toliau šį programavimą papildo kitos sistemos, tarp kurių įtakingiausios informavimo priemonės, skiepijančios “kultūringo“ gėrimo ir saikingumo teorijas. “Kultūringas“ gėrimas yra apskritai absurdiškas nesusiejamų sąvokų derinys, kuris naudojamas sąmoningai – tam, kad susieti neigiamą su teigiamu ir taip padaryti poveikį. Kultūra reiškia ugdymą, lavinimą, vystymą ir kūrybą panaudojant dvasines ir materialines vertybes. Šis žodis nesiejamas su žodžiais, turinčiais neigiamą prasmę. Juk neįmanomas kultūringas chuliganizmas ar kultūringa vagystė ar kyšininkavimas – taip pat negali būti ir kultūringo žalingo įpročio.

Žmonės, nesuvokiantys programuojančio poveikio, prilygsta marionetėms, nes polinkiai ir norai jiems įperšami taip, kad galiausiai žmogus juos priima kaip savus, nors jie jam ir kenkia. Saiko matas alkoholiui – narkotinei medžiagai – taip pat nėra taikomas dėl dviejų priežasčių: 1. Prie narkotinės medžiagos labai greitai priprantama – išsivysto priklausomybė. 2. Vartojant alkoholį tam, kad būtų pasiektas tas pats efektas, reikia vis didesnių dozių.

Mažai kas žino, kokios yra alkoholizmo stadijos ir kada galima laikyti save laisvu nuo šios priklausomybės. Nustatyta, kad nekenksmingų alkoholio dozių nėra: net epizodiniai išgėrimai gali atvesti į alkoholinę priklausomybę. Alkoholis turi akumuliatyvinę savybę, t.y., savybę kauptis organizme. Jis gali būti šalinamas (priklausomai nuo išgerto kiekio) nuo 8 iki 20 ir daugiau dienų. Jei neišlaikomas toks blaivybės intervalas ir geriama toliau, vyksta chroniška organizmo intoksikacija.

Alkoholiniu apsvaigimu vadinamas apsinuodijimas etanoliu, ryškiausias požymis – smegenų hipoksija (deguonies trūkumas), apsinuodijimo stiprumas priklauso nuo išgerto kiekio ir etanolio koncentracijos kraujyje. Alkoholizmas yra procesas, ir jei pirmosios dvi stadijos praeina nepastebimai, tai paskutinė sugriauna ir kūną, ir dvasią, ir šie procesai dažnai yra negrįžtami.

Todėl jei neįsivaizduojame savo gyvenimo be alkoholio, susimąstykime. Mes esame įtikinti, kad tik pažengęs alkoholikas turi problemų dėl alkoholio. Tiesa yra tokia, kad kiekvienas, pasiekęs paskutinę alkoholizmo stadiją, savo kelią pradeda nuo pirmųjų stadijų. Skiriasi tik laikas, per kurį pasiekiamos stadijos, kai žmogus be alkoholio neįsivaizduoja savo gyvenimo. Lengvabūdiškas požiūris į alkoholį yra pavojingas, o riba tarp įpročio ir priklausomybės nepastebima.

Nepamirškime, kad alkoholis žaloja ne tik smegenis, bet ir visą organizmą – nėra nei vieno organo, kuriam nekenktų alkoholis, nes tai yra toksinas. Džiugina kitos medikų išvados: nustojus gerti alkoholį, sveikata ir savijauta gana greitai pagerėja, nes mūsų organizmas yra atsistatanti sistema. Žinoma, jei nepažengta per toli, bet tokiu atveju jau ir nesustojama.

Saugokime save ir savo artimuosius ir prisiminkime: jei teisiname savo gėrimą, jei negalime gyventi be alkoholio, reiškia, esame priklausomi nuo jo – tai priežastis susimąstyti apie savo gyvenimo būdą. Ir nepamirškime, kad girtavimas – ne tik alkoholio vartojimas (bet kokiomis dozėmis), bet ir alkoholio propagavimas aplinkiniams, jaunajai kartai.

Tuo tarpu blaivybė – ne tik gyvenimas natūraliai, pagal prigimtį, bet ir blaivaus gyvenimo pavyzdys aplinkiniams ir jaunajai kartai. Pakanka atmesti primestą šabloną apie alkoholį, ir suvokiame visą jo absurdiškumą. Kviečiu susimąstyti apie blaivybę be išankstinių nuostatų – juk esame tokia maža tauta, atlaikiusi didžiulius istorinius išbandymus ir išlikusi, nežiūrint į nieką. Pažiūrėkime dar kartą į statistiką ir tiesiog pagalvokime – ne tik apie save, bet ir apie Lietuvos ateitį..

(Rėmiausi duomenimis iš monografijos “Sobriologija“)

Šį kartą pamąstymai iš klasiko Levo Tolstojaus (1828-1910) filosofinių kūrinių. Dauguma jį žinome kaip garsių romanų autorių: “Karas ir taika“, “Ana Karenina“, “Vaikystė. Paauglystės metai. Jaunystė“, “Prisikėlimas“ ir kt. Šalia šių solidžių romanų Levas Tolstojus parašė nemažai filosofinių apmąstymų, vieną iš jų – apie tai, kodėl žmonės svaiginasi – sutrumpintai pateiksiu. Man šios mintys buvo netikėtos ir įdomios.

“… Paklauskite bet kurio žmogaus, kodėl jis pradėjo gerti ir tebegeria alkoholį. Dauguma atsakys: “tiesiog malonu, visi geria“, gal dar pridurs: “dėl linksmumo“. O tie, kurie niekuomet nesusimąstė apie alkoholio kenksmingumą, dar ir pridurs: “suteikia jėgų, sveika“… Paklauskite rūkančio žmogaus, kodėl jis pradėjo rūkyti, ir atsakymas bus panašus: “iš neturėjimo ką veikti, visi rūko“.. Taip, greičiausiai, atsakys įvairiai besisvaiginantys…

O juk “linksmumui, malonumui“ ar “dėl to, kad visi taip daro“ galima dainuoti, kurti, groti ir pan., t.y., daryti kažką, dėl ko nereikia beprasmiškai nei gamtos resursų, nei darbo jėgos perniek eikvoti – galima daryti tai, kas neneša akivaizdžios žalos nei pačiam žmogui, nei aplinkiniams bei aplinkai. Juk tabako, alkoholio ar kitokių kvaišalų gamybai naudojama daugybė hektarų žemės, milijonų žmonių darbo jėga..

Tuo tarpu akivaizdu, kad šios pastangos yra pražūtingos – kvaišalų vartojimas yra kenksmingas ir turi baisias pasekmes: nuo jų žūva daugiau žmonių, nei nuo visų karų ir epidemijų. Ir žmonės žino tai, taigi, negali būti, kad žmonės tai darytų iš neturėjimo ką veikti, dėl linksmumo arba dėl to, kad visi tai daro. Turi būti kažkokia kita priežastis…

Ji, sprendžiant iš mano stebėjimų ir asmeninės patirties, yra tokia. Žmogus, mano manymu, yra dvejopas: vienas – aklas ir jausmingas (gyvuliškas), antras – regintis ir dvasingas. Akla (gyvuliška) esybė valgo, geria, miega, dauginasi, ilsisi ir juda lyg užsukta mašina. Antra, reginti dvasinga esybė, susieta su gyvuliška, ir vertina gyvuliškos esybės veiklą: pritaria arba nepritaria.

Šią reginčią dvasinę esybę galima palyginti su kompasu, griežtai rodančiu tam tikras kryptis. Dėl aiškumo galime tai pavadinti sąžine, kuri visada rodo dvi kryptis: gėrį ir blogį. Kai tik gyvuliška esybė nukrypsta nuo gėrio krypties, dvasinė esybė tai “mato“ ir tuoj prabyla kaip sąžinės balsas. Visas žmogaus gyvenimas, galima sakyti, svyruoja tarp dviejų krypčių: 1) gyventi taip, kad mūsų veikla atitiktų sąžinės reikalavimus; 2) slopinti sąžinės balsą, kai elgiamės prieš ją. Vieni žmonės gyvena pagal pirmąjį planą, kiti – pagal antrąjį.

Kad gyventume pagal sąžinės balsą, įmanomas vienintelis kelias: dorovės ugdymas, švietimas ir vidinės šviesos (dvasingumo) stebėjimas – ką ta šviesa atskleidžia. Antrasis kelias – sąžinės rodiklių ignoravimas dviem būdais: išoriniu ir vidiniu. Išorinis susietas su įvairiomis pramogomis ir užsiėmimais, atitraukiančiais nuo sąžinės “parodymų“. Vidinis – sąžinės balso gesinimas kvaišalais: tabaku, alkoholiu, narkotikais.

Ne skonyje, ne linksmybėje glūdi visuotinis kvaišalų plitimas, o tik poreikyje užgesinti, negirdėti savo sąžinės balso. “Blaiviam gėda tai, kas girtam negėda“ – šiais žodžiais nusakoma esminė priežastis, dėl kurios žmonės svaiginasi. Tuomet jie gali atlikti veiksmą, kuriam priešinasi sąžinė arba kuriam skatina gyvuliška prigimtis. Devyni iš dešimties nusikaltimų padaromi apsvaigus. Tokioje būsenoje žmogus ryžtasi veiksmams, apie kuriuos blaivas net neišdrįstų pagalvoti…

Tam tikros grupės žmonių, žinodami, kaip veikia kvaišalai, organizuoja žmonių kvailinimą, kad užtemdytų jų sąžinės balsą ir priverstų elgtis taip, kaip blaivas žmogus niekada nepasielgtų. Kare prieš mūšį visuomet prigirdo kareivius: išaiškėjo, kad visuose šturmuose visi kariai būdavo girti. Taip pat visi galime pastebėti, kad nedorovingi žmonės labiau linkę svaigintis.

Esmė tik tame, kad mes nesurišame svaigalų vartojimo ir jo įtakoje atliktų veiksmų. Pakanka tik atsakingai ir neteisinant savęs susimąstyti. Nesvarbu, didelis svaigalų kiekis ar mažas, jis visuomet veikia vienodai: iš pradžių trumpam aktyvina, o paskui bukina smegenų veiklą, ir visuomet slopina sąžinės balsą, ir visus žmones veikia vienodai.

Žmonėms atrodo, kad lengvas apsvaigimas, mažas sąmonės užtemimas negali padaryti didelės įtakos. Galvoti taip – tai tas pats, kas galvoti, kad laikrodžio trinktelėjimas į akmenį gali jam pakenkti, o štai smiltelių pripilimas į laikrodžio mechanizmo vidurį jam nepakenks… Juk pagrindinis impulsas, vedantis žmogų į priekį, yra ne rankų, kojų ar stuburo judinimas, o sąmonės veikla, sąmoningumas. Tam, kad judintume kūną, reikia signalo iš sąmonės, ir jei ji pakitusi dėl kvaišalų, tai išorinius pakitimus (dėl apkvaitimo) pastebime ne iš karto.

Būtent tų mažų pasikeitimų mes ir nepastebime, ypač jei nuolat, po truputį svaiginamės. Pasikeitimai vyksta nepastebimai, po truputį, bet jų pasekmės gali būti nepataisomos. Sąmoningai veiklai reikalingas aiškumas ir minties subtilumas, o ne slopinimas ir trukdymas svaigalų pagalba. Ypatingai pavojingas saikingo svaiginimosi propagavimas, priskiriamas “kultūringai“ visuomenei…

Baisu net pagalvoti, kad vadovaujanti, daranti įtaką visuomenės gyvenimui visuomenės dalis – politikai, tarnautojai, gydytojai, mokytojai, menininkai, literatai – to “saikingo“ propagavimo paveikti, daro savo sprendimus nenormalioje sąmonės būsenoje… Ir atmeskime tuos pasiteisinimus apie “lengvumą, įkvėpimą, darbingumą“ – visa tai niekai, juk niekas nežino, kokių aukštumų pasiektų žmonės, jei jie nesisvaigintų.

Pasaulis būtų kitoks, jei žmonės nuolat būtų aiškios sąmonės būsenoje: savaime atkristų daugybė beprasmiškos ir žalingos veiklos. Tik žmonės su užgesintu sąžinės balsu daro daugybę absurdiškų sprendimų, lemiančių viso pasaulio likimą. Niekada, mano manymu, žmonės negyveno tokiuose akivaizdžiuose prieštaravimuose tarp sąžinės ir poelgių. Tarsi žmonija būtų užstrigusi, tarsi būtų kažkokia išorinė priežastis tapti sąmoningais…

Viena svarbiausių to priežasčių – apkvaitimo būsena, kurioje kvaišalų dėka yra didžioji žmonijos dalis… Išsilaisvinimu iš šios pražūtingos jėgos prasidės nauja epocha žmonijos istorijoje. Žmonės suprato baisią kvaišalų žalą, ir išsilaisvinimas atvers aiškumą: žmonės pradės gyventi santaikoje su sąžine. Ir, kaip visada, prabudimas prasideda nuo šviesuomenės, kai užkrėsta jau visa visuomenė…“

Kas skaito rusiškai, gali paskaityti originalą: Л.Н.Толстой “От чего люди одурманиваются?“ Gilu, išmintinga ir aktualu: juk evoliucionuojame, tobulėjame, todėl pritariu autoriui – turime atsisakyti to, kas mus stabdo pradėti naują epochą. O argumentą “ visais laikais žmonės gėrė“ dėkime giliau į istorijos archyvą, kaip sunkią patirtį…

(Parengė ir vertė ruvi.lt)

Daugelyje pasaulio šalių, kurių vadovai supranta pražūtingą alkoholio poveikį, yra įvairių apribojimų alkoholio vartojimui. Tai ir alkoholio skyriaus nebuvimas maisto parduotuvėse, specparduotuvės miesto pakraštyje, kuriose yra nustatytas ribotas laikas pardavimui, ir didelės nuobaudos už alkoholinių gėrimų pardavimą nepilnamečiams, ir galiausiai nemažos jų kainos, ir kvaišalų nebuvimas tam tikru spinduliu tam tikrose zonose: pvz., prie vaikų mokymo ir ugdymo įstaigų.

Vykdoma ne kova su alkoholizmu, kuri, kaip įrodė patirtis, yra beprasmiška, o švietimas ir blaivybės propagavimas, taip pat griežtas įstatymų laikymasis šioje srityje. Kam to reikia? Pirmiausia, mokslininkų įrodyta, kad alkoholis pražūtingai veikia žmogaus reproduktyvias funkcijas. Kuo anksčiau pradedamas gerti alkoholis, tuo pražūtingesnės pasekmės: daugėja apsigimimų, įgimtų ligų. Taigi, kenčia tautos genofondas.

Taip pat daugėja susirgimų, kurie susiję su alkoholio vartojimu, vyksta ir dvasinė bei moralinė degradacija. Blaivybės propagavimas nėra tuščiažodžiavimas – tai rūpestis žmonių ateitimi. Mažoms tautoms tai ypač aktualu. Mokymas “kultūringai“ gerti yra veidmainiškumas tų, kurie iš alkoholio biznio pelnosi. Jei alkoholis pripažintas (dar 1975 metais) narkotine medžiaga, tai gaunasi, kad mus moko būti “kultūringais“ narkomanais?..

Psichoterapeutai teigia, kad jei žmogų iš mažens mokytų gyventi pilnavertį, kūrybišką gyvenimą, jam nekiltų net mintis svaigintis: jis tiesiog neturėtų tokio poreikio.. Pilnaverčiam, laimingam žmogui tiesiog nekiltų mintis nuodytis ir gadinti savo sveikatą… Kiekvienas geriantis žmogus iš esmės yra nelaimingas, nes nebūdamas apkvaitęs, jis jaučia įtampą – tiek emocinę, tiek fizinę.

Geriančio alkoholį žmogaus gyvenime palengva įvyksta tikslo ir priemonės pakeitimas: iš pradžių alkoholis yra priemonė pasiekti tikslą (atsipalaidavimą, euforijos būseną), o klinikinėse alkoholizmo stadijose alkoholio gėrimas tampa tikslu, ir jo siekiama bet kuriomis priemonėmis. Poreikis svaigintis tampa biologiniu: žmogus gyvena tam, kad gertų…

Kol žmogus gerdamas dar neprarado intelekto, tai gali tęstis ilgai ir atrodyti solidžiai: brangūs gėrimai, tam tikras kiekis, pasekmių gesinimas – įvairūs preparatai, sportas.. Pasiteisinimai: skanu, sveika, kaip visi.. Dėl dažniausio pasiteisinimo “skanu, patinka gėrimo skonis“: pabandykite, jei mėgstate alų, gerti nealkoholinį alų arba, jei vyną – tai nealkoholinį – jų yra. Negersite? Jei ne, tai tik įrodo, kad alų ar vyną ne dėl skonio geriate, o dėl juose esančio alkoholio.

Geriant alkoholį, nors ir nedideliais kiekiais, bet pastoviai, galiausiai degraduojama ir dvasiškai, susilpnėja žmogaus valia. Ji stipri tik viena kryptimi: išgerti, o visa kita lieka šalia ir ne taip svarbu. Sunkesnėse alkoholizmo stadijose gyvenimas pasidaro primityvus, nors savo tikslui pasiekti (išgerti) alkoholikai pajungia visus sugebėjimus: prašyti, šantažuoti, meluoti, sukelti gailestį, žadėti, apgauti.

Ir apie mūsų vaikus. Yra labai daug mokslininkų tyrimų, kaip pražūtingai veikia alkoholis besivystančio vaiko ar paauglio organizmą, smegenų funkcijas ir dvasines savybes. Pradėjęs anksti gerti alkoholį, žmogus užgęsta visomis prasmėmis, dar nė nespėjęs išsiskleisti. Vaikai – mūsų ateitis, ir tai ne skambi frazė. Nuo to, kokie jie bus, kokiais mes juos savo pavyzdžiu išugdysime, priklausys visų mūsų ateitis.

Jie – ateities žmonės, todėl gerbkime juos ir rodykime deramą pavyzdį. Tai, kas yra mūsų kartos ar mūsų tėvų ir senelių karti patirtis, telieka jiems tik kaip pavyzdys – kaip nedera elgtis. Šis filmukas labai taikliai, mano manymu, nusako pagrindinę vaikų siekiamybę: jie nori būti greičiau suaugusiais, jie nori būti tokie, kaip mes, jie mus stebi ir mokosi iš mūsų. Bet susimąstykime – kokį pavyzdį mes jiems rodome ir kokiais suaugusiais (žiūrėdami į mus) jie nori būti?..

Kodėl žmonės geria alkoholį? Psichologai teigia, kad potraukis alkoholiui yra asmenybės patologija, nes lengviausias būdas pasiekti “laimės“ (euforijos?) būseną, nors ir trumpam, bet be didelių pastangų – išgerti alkoholio. Narkologai ir psichoterapeutai, dirbantys su alkoholikais, įvardina tai psichine liga. Tai nelaimingų, nepatenkintų gyvenimu žmonių liga – jie nežino, kaip kitaip būti laimingais.

Sociologai alkoholio vartojimą vadina socialine liga, nelaime. Visi matome, kokių šiurpių veiksmų padaro apkvaitę žmonės.. Nežiūrint to, daugelis žmonių į tai žiūri lengvabūdiškai ir ramina save, kad geria “kultūringai“. Nėra ir aiškios valstybinės pozicijos šiuo klausimu, išskyrus “kultūringo“ gėrimo propagandą. Žvilgtelėkime ir pamąstykime, kam tokia propaganda skirta.

Alkoholikams tokia propaganda beprasmiška, nes jie visi save laiko “kultūringai“ geriančiais, “kaip visi“.. Saikingai geriantiems tai taip pat beprasmiška, nes jie kaip ir “moka“, bet, nežiūrint to, visada yra ant pavojingos ribos. Taigi – “kultūringo“ gėrimo propaganda yra nukreipta į.. jaunąją kartą, naujus “vartotojus“.. Juos vilioja “kokybiškais“, skaniais, silpnais gėrimais, tokiu būdu jie įtraukdami į geriančių gretas.

Pasaulinė Sveikatos organizacija jau seniai pripažino alkoholį narkotine medžiaga ir nuodu žmogaus organizmui. Alkoholis gali būti naudojamas kaip dezinfekuojanti, užkonservuojanti, tinktūroms tinkama gaminti medžiaga – tik tiek. Įmerkime į alkoholį bet kokią organinę medžiagą – ji toliau nesivystys, jos gyvybė užges. Taip ir mūsų kūnas – nesvarbu, kokiomis dozėmis, bet griaunantis alkoholio poveikis yra visada, kaskart jo pavartojus.

Žmonės pradeda vartoti alkoholį ir dėl žinių trūkumo. Juk nematome, kas vyksta organizme, nors pagirios ar slogi savijauta po vakarėlio – aiškus įrodymas, kad alkoholis yra nuodas mūsų organizmui. Priklausomybė alkoholiui išsivysto labai greitai. Jei neįsivaizduojame laisvalaikio ar šventės be alkoholio (kiekis nesvarbu), tai jau “skambutis“, kad reikia susirūpinti..

Kai žmogus priklausomas nuo alkoholio, jis visais įmanomais būdais teisina savo priklausomybę: “… skanu, atpalaiduoja, visi geria, labai kokybiškas gėrimas, mėgstu gerą vyną, neįsivaizduoju pietų (vakarienės) be tauraus gėrimo, negaliu atsisakyti tokio malonumo, kokybiški gėrimai labai sveika, lengviau bendrauti, ir t.t…“ Ir čia, anot narkologų, jau ir priklausomybė, ir užburtas ratas: kol teisiname savo priklausomybę, tol ji yra ir mus valdo.

Su priklausomybe įgaunamas savotiškas “ramstis“ (alkoholis), dėka kurio pasijuntame stipresni (nors trumpam). Tuo tarpu žmogaus stiprybė – jame pačiame, stiprybės negali suteikti jokie išoriniai “ramsčiai“. Tik nustojus teisinti savo priklausomybę alkoholiui, galima pamatyti ir suvokti tos priklausomybės daromą žalą. Tą pačią akimirką, kai nustojame teisinti priklausomybę, pamatome tiesą, ir tai vienintelis kelias atsikratyti priklausomybės.

Esame per maža tauta, kad iš savo nežinojimo pildytume kišenes tų, kurie lobsta iš žmonių silpnybės. Blaivybės propagavimas – tai raktas mūsų vaikams į šviesią ir kūrybingą ateitį, galimybė kurti sveikas šeimas ir susilaukti sveikų vaikų. Negalime būti tikri, kad žiūrėdami į “kultūringai“ geriančius tėvus (juk ugdome pavyzdžiu) ir alkoholio prieinamumą, vaikai netaps alkoholikais.

Tik propaguodami aukščiausias siekiamybes ir vertybes galime tikėtis iš visuomenės aukštų moralinių savybių. Kiekvienas turime pradėti nuo savęs. Ir pagalvokime, ar tai “tik“ propaganda?.. Juk ji taip pat pagrįsta moksliniais tyrimais, kuriais visi taip pasitikime. Pamąstykime…