Autorius: Ruvi

Taip kasdieninėjė kalboje įvardiname žmones, su kuriais pabendravę, jaučiamės išsekę. Socialinės psichologijos mokslas jau pripažino “emocinio užkrato“ fenomeną: dominuojantis grupės žmogus paveikia aplinkinių jausmus ir nuotaikas savo nuotaikomis. Ypatingai tam imlūs jautrios prigimties žmonės. O ir visi mes galime tam tikromis sąlygomis perimti ne tik gerus vieni kitų jausmus, bet ir agresiją, baimę, susierzimą, nerimą..

Dažniausiai žmonių santykiuose atsiranda jėgos žaidimas, kai nesąmoningai valdomi kitų jausmai. Kas pokalbyje manipuliuoja susitikimu, ima viršų, pajaučia kitų silpnas vietas, tas iš anksto pelno pranašumą ir maskuoja savo silpnybes. Taip elgiasi ne tik politikai, konkurentai ar egoistai. Nesąmoninga manipuliacija gyvuoja visur: tarp bendradarbių, giminaičių, kaimynų, taip pat santuokoje ir draugystėje, ir netgi atsitiktiniame bendravime..

Kame šių jėgos žaidimų priežastys? Mokslininkai nurodo, kad tokios elgsenos priežastis glūdi savigarboje. Visi vadinamieji energetiniai vampyrai – psichologai juos pavadintų nervų ėdikais – siekia bet kuriuo būdu perimti iniciatyvą, manipuliuoti kitais ir juos nuvertinti vien tik tam, kad pažeminę kitus, sustiprintų pasitikėjimą savimi. Jų elgesio motyvas – per kitų pažeminimą išaukštinti save. Tačiau.. po manipuliacijų ir emocinio spaudimo šydu slypi didžiulė baimė, kad jų pačių silpnybės taps matomos.

Kasdienybėje sutinkame įvairiausių panikuotojų, bambeklių, tuščiagarbių, kurie ne tik alina mus, bet ir bando užkrauti ant mūsų pečių savo pačių kompleksus. Tai smalsūs kaimynai, bambantys pardavėjai, basišaipantys kolegos, karjeristai ir intrigantai, amžinai besiskundžiantys draugai, pavydūs giminaičiai, kurie temdo gyvenimo džiaugsmą, eikvoja mūsų laiką ir energiją.

Kartais labai gerai suprantame, kodėl blogai pasijuntame, o kartais reikia laiko atsekti, kas sukelia susierzinimą, sekina ir baugina, priverčia pasijusti kaltais. Susierzinimo priežasčių kartais ieškome savyje, nedrįsdami sau pripažinti, kad tikrieji to kaltininkai šalia – tai gali būti ir labai artimi žmonės, kurie “laiko“ mus įtampoje. Jeigu pasiduosime vien tik likimo valiai, aplinkiniai gali paversti mūsų gyvenimą tikru pragaru.

Bet.. nesuveskime visko tik į išorines aplinkybes. Kiekvienas iš mūsų tam tikrais gyvenimo momentais išgyvename prastą nuotaiką, agresiją, pyktį, liūdesį. Trumpalaikiai nuotaikos pablogėjimai – neišvengiami, kartais tai normali reakcija į aplinkybes. Destruktyvu tai tampa tuomet, kai užsibūname neigiamose emocijose ir jomis nuodijame save ir aplinkinius. Tai jau vadinama ne tik vampyrizmu, bet ir savivampyrizmu..

Todėl savianalizė ir stebėjimas – labai svarbi mūsų gyvenimo dalis. Suvokę pasekmių priežastis, pamažu galime pakeisti savo elgseną, o taip pat ir santykius su aplinkiniais. Visada pradėkime nuo savęs. Taip pat ypatingą dėmesį atkreipkime į tokius santykius, kuriuose nuolat vyrauja neigiami jausmai ir emocijos. Tam, kad būtume sveiki ir laimingi, privalome kruopščiai išanalizuoti, kodėl vyrauja neigiamos emocijos, ir kaip susidariusią situaciją išspręsti.

Pagrindinis vampyrizmo instrumentas – paprasčiausi žodžiai. Jie gali gluminti, pažeminti, žeisti, pažadinti abejones, baimę, priversti beprasmiškai kankintis. Tik nuo mūsų pačių priklauso, kaip mes į tokius žodžius reaguosime. Kartais būna gyvenime situacijų, kai sulaukiame konstruktyvių pastabų – įvertinkime jas, padarykime išvadas, neužsikabindami už negatyvių emocijų. Tik tuomet, kai esame ramūs, mes galime rasti būdų valdyti situaciją.

Kai kurie žmonės nėra destruktyvūs, o tik nemalonūs, nuobodūs, įkyrūs ar tiesiog tuščiagarbiai – ribokime su tokiais bendravimą. Tačiau yra ir pavojingų, kurie arba sąmoningai užgaulioja, arba slopina mus, arba primetinėja savo kompleksus, arba sukelia kaltės jausmą. Dažniausiai mes kantriai tai kenčiame tik dėl to, kad norime artimų ir harmoningų santykių. Kaip atpažinti tokį elgesį ir jį užgesinti, parašysiu sekantį kartą..

Ar dažnai jums tenka susidurti su tokiu elgesiu? Kaip į tai reaguojate?

Daugelis žmonių mūsų laikais gyvena bėgimu: būsenoje, kuri yra tarp praeities ir ateities. Kažkur.. tarp nerimo, nuoskaudų, lūkesčių ir planų. Tuo tarpu buvimas “čia ir dabar“ yra aukščiausias sąmoningumas, dvasinė pusiausvyra ir laimės pagrindas. Kaip sako išmintingieji budistai: esminė laimės sąlyga – suvokti, kad esi laimingas.. Kaip išlaikyti dvasinę pusiausvyrą? Kas “ryja“ mūsų sąmoningumą, o kartu ir tokį brangų gyvenimo laiką?

Čia labai pritinka dar Senekos pasakyti žodžiai: “dalį laiko iš mūsų išplėšia, dalį atima, dalis dingsta savaime.. didžiausia gyvenimo dalis praeina mums darant klaidas, didelė – nieko neveikiant, o visas gyvenimas – darant ne tai, ko reikia.. Tuo tarpu TIK laikas – mūsų.. jis yra vienintelis dalykas, kurio, net ir labai norėdamas, negali grąžinti..“ Savo laiką galime valdyti tik mes patys. Ir tik mes patys atsakingi už tai, kam atiduodame savo dėmesį ir sąmoningumą.

Galime sakyti, kad gyvenimas įtraukia, įstato į rėmus, kad paklustame miniai, bet.. ir tokiu atveju tai mūsų pačių pasirinkimas. Mes pernelyg nereiklūs, tingūs, prisitaikę spoksoti į bet ką, leidžiamės vadovauti bet kam.. O juk jei nesame savimi, mums visas gyvenimas slysta iš rankų.. Minia užburia, suvienodina. Mėgavimasis sambrūzdžiu tėra netvirtos sielos blaškymasis, bėgimas nuo savęs.

Vėl įterpsiu Senekos žodžius: “stumdytis minioje kenksminga: čia mokys arba kokios nors ydos, arba ją brukte įbruks, arba apkrės ja, mums nežinant. Nieko nėra pražūtingesnio doriems įpročiams, kaip renginiai. Mat per malonumus ydos lengviau įsigauna į mūsų sielas.. Nebūk panašus į bloguosius tik todėl, kad jų tiek daug.. Kiek galėdamas pasinerk į save. Bendrauk su tais, kurie padarys tave geresnį, prisileisk tuos, kuriuos tu gali padaryti geresniais.. Tuščia viskas, kas daroma vargstant, norint papuošti ar parodyti.. Niekas, išskyrus sielą, nėra vertas nuostabos“..

Laimė neateina iš išorės, jos niekas nesuteikia ir nepadovanoja. Laimės raktas – pati laimė, jos pagrindas – išlavėjusi sąmonė, dvasinė pusiausvyra. Kiekvienas mūsų veiksmas tampa kūrybiniu aktu, jei atliekame jį, sutelkę savo sąmonę. Į sąmoningą visuomenę kiekvienas ateina pavienio žmogaus raidos keliu ir šis kelias yra vienintelis.. Per asmeninį sąmoningumą į visuotinį sąmoningumą.

Taigi, gerai pagalvokime, prieš atiduodami savo dėmesį ir sąmoningumą mėgėjams pelnytis iš sensacijų, šou darymo, gandų skleidimo. Mes labai linkę greitai ir nemąstydami perimti viešąją nuomonę. Ji, deja, išmuša iš dvasinės pusiausvyros, įneša nerimą, abejones savimi ir.. priklausomybę nuo minios, nes tai, ką deklaruoja daugelis, atrodo teisinga.. Kaip išlaikyti dvasinę pusiausvyrą, gyvenant visuomenėje, ir išlikti savimi?

Esame bendruomeniški iš prigimties ir būti tarp panašių į save – labai natūralus kiekvieno mūsų poreikis. Ne visi visuomenės primetami idealai yra priimtini.. Pasirodo, yra surinkta iš įvairių mokymų dvasinio valymosi ir pusiausvyros atgavimo metodika. Tam, kad išliktume savimi, išsaugotume aiškią sąmonę ir nepasijungtume į minios ar negatyvų mąstymą. Metodika labai paprasta, kiekvienas iš jos galime atsirinkti tai, kas priimtina ir, išsimušus iš pusiausvyros, jas atlikti.

Pirmuoju iš dvasios pusiausvyros atgavimo būdų yra.. oras. Siūloma padaryti dvidešimt gilių įkvėpimų ir iškvėpimų kiekvieną dieną ryte. Praradus pusiausvyrą, siūloma rasti ramią vietą ir “sąmoningai“ pakvėpuoti: įkvėpiant galvoti “įkvėpiu“, iškvėpiant – “iškvėpiu“. Išbandyta – dešimt, kartais daugiau tokių įkvėpimų greitai nuramina ir sutelkia, išvalo sąmonę, nuramina įsiaudrinusias emocijas.

Toliau – ugnis. Žiūrėjimas į liepsną – žvakę, laužo ar židinio liepsną – išvalo dvasinį, mentalinį ir fizinį kūną. Beje, gerina ir regėjimą.. Trečiasis būdas – vanduo. Dušas, maudynės, apsipylimas vandeniu išlygina emocijas, “išvalo“ nuo negatyvių minčių ir įtakų, suteikia žvalumo ir entuziazmo. Labai svarbus ir ryšys su Žeme – tai lyg sąmoningas ryšys su Visata. Vaikščiojimas basomis, miegojimas palapinėje, darbas sode – nuostabūs pusiausvyros atstatymo būdai.

Penktasis būdas – saikingumas maiste, susilaikymas nuo maisto kartą į savaitę. Sutikite, kad į mitybą dažnai žiūrime lengvabūdiškai, todėl apkrauname savo organizmą nereikalingu papildomu darbu. Atiduodame savo energiją primesto lyg į šiukšliadėžę baląsto (dažnai su kenksmingais priedais) virškinimui ir nukenksminimui.. Yra paskaičiavimai, kad tokia netvarkinga ir neatsakinga mityba “suėda“ iki 70 % mūsų dienos energijos..

Šeštasis, svarbiausias būdas – mūsų mintys. Tai vienas iš svarbiausių ir galingiausių dvasinio išsivalymo būdų. Visi žinome, kad savo mintimis mes kuriame savo realybę, nepriklausomai nuo to, suvokiame tai ar ne. Neįsileiskime ilgam negatyvių minčių, tegul jos mūsų gyvenime bus tik kaip reagavimo priemonė į nemalonias aplinkybes. Jei papuolėme į nemalonias aplinkybes, įvertinkime jas, padarykime išvadas, sprendimus ir – į priekį su pozityviu mąstymu 🙂 ..

Ir.. MEILĖ 🙂 .. Besąlygiška, harmonizuojanti, sujungianti. Sau, savo artimiesiems, žmonijai, Žemei, Visatai. Visas gyvenimo situacijas meilė pasiekia ir keičia į gerąją pusę.. Tai beribės būties pagrindas 🙂 ..

Taigi, dvasinis valymasis, susibalansavimas turi didžiulę jėgą. Dvasinė pusiausvyra – sąmoningos būties pagrindas. Jei pajutome, kad įsijungėme į bėgimą, “autopilotą“, sustokime, tai – gyvenimo imitavimas.. Tik būdami sąmoningi, galime būti laimingi 🙂 . Iš širdies visiems to linkiu 🙂 ..

Mokslininkai, tyrinėdami šviesos poveikį gyvam organizmui, jau seniai įrodė, kad spalvos tam tikru būdu gali veikti mūsų pojūčius ir visą organizmą: kelti nuotaiką, slopinti arba žadinti jausmus. Spalvos – tai tam tikro ilgio elektromagnetinės bangos, turinčios tam tikrą energetinę informaciją. Ilgiausios – raudonos šviesos bangos. Melsvai violetinės šviesos bangos – trumpiausios. Kuo trumpesnis kvanto spinduliuojamos energijos bangos ilgis, tuo stipresnė jo skleidžiama energija.

Spalvos skleidžiamą energetinę informaciją žmogaus organizmas priima labai įvairiai: per akis, per odą ir per.. virškinamąjį traktą. Jau rašiau, kad tam tikros spalvos produktai turi skirtingą poveikį organizmui. Pagal fiziologinį ir psichologinį poveikį spalvos skiriamos į penkias svarbiausias grupes.

Pirmoji – Simpatinės nervų sistemos grupė. Jai priklauso jaudinančios, stimuliuojančios, didinančios įtampą spalvos. Tai raudona, raudonai oranžinė, auksinė, geltona, žalsvai geltona. Šios spalvos veikia nugaros ir viduriniųjų smegenų nervines ląsteles. Raudoni spinduliai sklaido druskos kristalus kūne, skatina hemoglobino gamybą. Geltona stimuliuoja tulžies latakų veiklą ir nervų ląstelių gamybą, padeda įveikti prislėgtą nuotaiką. Oranžinė stimuliuoja skydliaukės veiklą, kvėpavimą, padeda įsisavinti kalcį, stiprina plaučius.

Antroji grupė – Vaguso (kaukolės smegenų klajojančio nervo) grupė. Šios grupės spalvos turi savybę sumažinti organizmo įtampą. Tai ultramarino, mėlyna, žalsvai melsva, žalia, gelsvai žalia. Jos veikia raminančiai viduriniąsias smegenis, kontroliuojančias ir koordinuojančias įvairias kūno judėjimo funkcijas. Mėlyna spalva tonizuoja kraują, sutraukia arterijas, venas ir kapiliarus, didina kraujospūdį, turi antiseptinį, bektericidinį, antikancerogeninį poveikį. Ji malšina nervų jaudrumą, teigiamai veikia organizmą esant tachikardijai. Tačiau.. vien mėlyni, be kitų spalvų grabužiai ir baldai vargina, sukelia depresiją. Tamsiai mėlyna (indigo) spalva padeda pakylėti sąmonę į aukštesnį vibracijos lygį.

Trečioji spalvų grupė – Susivienijimo grupė. Šios grupės spalvos turi savybę nukreipti energiją į vidinius išgyvenimus, dvasios gilumą. Yra du šios grupės pogrupiai: statiškai bipoliarinės spalvos – purpurinė ir rožinė. Purpurinė mažina kraujospūdį, stimuliuoja venas, pasižymi dėmesį pritraukiančia, hipnotizuojančia savybe. Antrasis pogrupis – dinamiškai poliarinės spavos – violetinė ir alyvinė. Violetinė stimuliuoja blužnį, teigiamai veikia kraują, padeda leukocitų gamybai, skatina kaulų augimą, valo smegenų centrus. Tai įkvepianti dvasios spalva.

Ketvirtoji spalvų grupė – Mišrioji, diferencijuojanti. Šiai grupei priklausančios spalvos turi stabilizuojantį poveikį dvasiniu požiūriu. Tai geltona ochros, ruda, tamsiai ruda, žalsva spalvos, taip pat visos pastelinės spalvos.

Penktoji grupė – Spalvos, neatliekančios spalvai būdingos gyvybinės jėgos funkcijos. Tai juoda, balta ir pilka spalvos. Jos turi labai specifinį emocinį poveikį. Juoda – neigimo, suabsoliutinimo, gyvenimo schematizavimo spalva. Balta – užsimiršimo, atitrūkimo spalva. Pilka – ramybės, išstūmimo, slėpimo spalva.

Tai energetinis spalvų poveikis, ištirtas mokslo. Dažniausiai organizmas pats intuityviai “jaučia“, kokių spalvų energijos jam trūksta, o kokių – per daug. Žmogaus kūno ląstelės labai selektyviai reaguoja į įvairias spalvines vibracijas. Jei spalvų poveikis nepageidautinas, ląstelės jų nepriima – keičia savo vibracijas ir elektromagnetinio lauko stiprumą. Tokie pakitimai organizmą vargina ir žmogus tiesiog negali pakęsti tos spalvos. O jeigu kurios nors spalvos vibracijų trūksta, mums atrodo, kad labai mėgstame tą spalvą.

Yra sukurta ir spalvų terapija – Aurosoma (aura – lotyniškai reiškia šviesą, o gr.soma – kūnas arba gyvybinė energija). Ši terapija dar vadinama spalvų kalba ir ji teigia, kad jei traukia, patinka ir ilgai dominuoja gyvenime kažkuri spalva, tai nusako ir būdo bruožus.

Raudona – gyvybingas, kūrybingas, valingas, ryžtingas ir aktyvus žmogus. Gali būti ir agresyvus. Tai ir erotinės energijos spalva. Jei patinka rožinė – jaučiatės saugus, kitiems norite dovanoti švelnumą ir meilę, bet galite būti naivus ir pažeidžiamas. Oranžinė spalva – sugebėjimas džiaugtis gyvenimu, žavėtis, bet kartais prasiveržia ir pesimizmo gaidelės.

Auksinė – žinių ir išminties, dvasiškai tobulėjančio žmogaus, bet kartais pasiduodančio baimėms, spalva. Geltona – greita orientacija, vidinė ramybė, džiaugsmas. Kartais pasireiškia cinizmas.

Alyvuogių žalia – humoro jausmas, ramybė ir harmonija, polinkis į savimylą. Žalia – pasitikėjimas savimi, drąsa, ramybė, sugebėjimas greitai apsispręsti ir polinkis į vidines baimes. Turkio spalva – kūrybiškas, mėgstantis bendrauti, laisvas žmogus, linkęs įsimylėti.

Mėlyna rašalo spalva – globėjiškumas, rūpestingumas, taikingumas, diplomatiškumas. Šios spalvos perteklius simbolizuoja susilpnėjusį lytinį potraukį. Mėlyna indigo spalva – ramybės, aiškumo, geros intuicijos spalva. Violetinė – dvasingumo, pasiaukojimo, laisvės spalva, polinkis į liūdesį ir kančią.

Balta – aiškumas, skaidrumas, grynumas, gilinimasis į save, atlaidumas. Juoda – individualumas, nepriklausomybė, subtilumas, uždarumas, liūdesys. Aurosomoje akcentuojamas dėmesys į kelių pasirinktų spalvų derinį, ir spalvų, kristalų ir augalų energijų pagalba atstatoma dvasinė pusiausvyra.

Kaip matote, tai ne magija, o tyrinėjimais pagrįstos išvados.. O kokią spalvą šiandien renkatės jūs? 🙂

Kuo jos skiriasi nuo baimės? Baimė – reakcija į įvykį, o fobija – sisteminė, varginanti ir nekontroliuojama reakcija į reiškinį ar situaciją. Verčiant terminą iš graikų kalbos, tai stipri, nepaliaujama ir nepagrįsta daiktų, veiksmų, žmonių ar situacijų stipri baimė. Tai liguista būsena ir šio nerimo pagrindinis simptomas – perdėtos pastangos išvengti situacijos, kurios bijomasi. Dažniausiai fobija nepagrįsta, nes iš tiesų situacija ar veikla nekelia realaus pavojaus. Tai psichikos sutrikimas, kuris diagnozuojamas, kai nevaldoma baimė trukdo gyventi.

Kaip atsiranda fobijos? Mokslininkų versijų yra daug. Viena iš jų – kai reguliariai pasireiškia tam tikri refleksai, o smegenys dėl kažkokių priežasčių nesugeba atskirti tikro pavojaus ir juos užfiksuoja pasąmonėje. Kai tos aplinkybės pasikartoja, automatiškai suveikia baimės refleksas ir pamažu tos neigiamos emocijos gali plėtotis, įsitvirtinti ir tapti fobija. Taip pat teigiama, kad tokie sutrikimai dažniausiai išsivysto lakios vaizduotės ir itin emocingiems žmonėms.

Kiekvieno žmogaus fobijos atsiradimo priežastis labai skirtinga. Tai gali būti koks nors neigiamas įvykis mūsų arba pažįstamų gyvenime, kuris paliko gilų ispūdį -avarija, liga, vagystė.. Galbūt, žmogus savo gyvenime matė kitų panišką kažko baimę ir tai paliko gilų įspūdį. Fobijų taip pat atsiranda dėl nuolatinių stresų ir psichologinio krūvio. Jautriems žmonėms fobijos priežastis gali būti net siaubo filmo peržiūra..

Dažniausia fobijų priežastys slypi pamirštose vaikystės situacijose, nes vaikystėje esame itin imlūs bet kokiai informacijai. Mes galime vėliau pamiršti tai, kas nutiko ir mus išgąsdino ar paliko gilų ispūdį, bet po daugelio metų ar net dešimtmečių tam tikrose situacijose gali pasireikšti tokia pati baimė ar nesuvokiamas nerimas, kaip ir pirmąjį kartą.

Žmogui, neturinčiam fobijų, sunku įsivaizduoti, ką jaučia turintis fobijas žmogus. Tai išties liguista būsena: smarkiai padažnėja širdies plakimas, svaigsta galva, apima drebulys, stipriai prakaituojama, gali sutrikti regėjimas ir klausa, juntama skausminga baimė ir panika. Taigi, natūralu, kad žmogus vengia tokių išgyvenimų, tuo pačiu juos dar stipriau užtvirtindamas, ir fobija jau tampa varginančia gyvenimo dalimi.

Prieš kelis dešimtmečius fobijų buvo priskaičiuojama apie tris šimtus, mūsų dienomis šis skaičius jau viršija tūkstantį.. Tokį staigų fobijų padidėjimą ekspertai sieja su progresu ir visuomenės, žiniasklaidos poveikiu. Tai laikmečių fobijos – dėl peršamo įvaizdžio susergame dismorfobija (baimė dėl savo nepatrauklumo), dėl reklamos įgyjame verminofobiją (mikrobų baimę), dėl valstybių ginklavimosi turime nukleonitofobiją (atomonio ginklo baimė), dėl kompiuterizacijos – kiberfobija (kompiuterių baimė).. galų gale fobofobiją (baimė viskam) ..

Psichoanalitikai suskirstė fobijas į tris pagrindines grupes. Pirmoji: bendros fobijos, kai žmogus bijo kokio nors daikto arba objekto (vorai, automobilis, aukštas pastatas ir pan.). Antroji grupė – situacinės fobijos, kai bijama įvairių situacijų (uždara arba atvira erdvė ir pan.). Trečioji grupė – socialinė, kai bijomasi kažką padaryti viešai (auditorijos baimė ar baimė būti išjuoktam už veiksmus).

Kaip gydomos fobijos? Žinoma, savarankiškai to daryti nepatariama, nes stengiantis surasti fobijų atsiradimo šaltinį, žmogus gali susipainioti ir dar labiau paaštrinti problemą. Specialistai kiekvienam žmogui taiko individualią metodiką – tai subtilu. Tai gali būti laisvų asociacijų metodas, hipnozė, neurolingvistinio programavimo metodika. Visada siūloma pažvelgti savo baimėms į akis, jų nevengti, ir tai vykdoma palengva, metodiškai.

Dažniausios fobijos yra: klaustrofobija (uždarų patalpų baimė), agorafobija (atvirų, didelių erdvių baimė), nozofobija (baimė susirgti įvairiomis ligomis), sociofobija (žmonių, bendravimo baimė), ksenofobija (nepažįstamo, neįprasto, nepažinto baimė), akrofobija (aukščio baimė), hidrofobija (vandens baimė), neofobija (naujovių baimė), anginofobija (ankštumo baimė), monofobija (vienatvės baimė)..

Ir.. keistesnės: nefofobija (debesų baimė), eupofobija (baimė išgirsti gerą naujieną), eisoptrofobija (savo atvaizdo veidrodyje baimė), nostofobija (baimė grįžti namo), pteronofobija (paukščių plunksnų baimė), hedonofobija (džiaugsmo baimė), kaliginefobija (gražių moterų baimė), erotofobija (meilės baimė), sitofobija (maisto baimė), aurofobija (aukso baimė), chrometofobija (pinigų baimė)..

Prisipažinsiu, turiu vieną fobiją.. palengva įveikiu – tai aukščio baimė. O ką jūs apie tai manote? Ar turite fobijų?

Prisipažinsiu, visoje paskaitoje apie asertyvumą įdomiausia ir netikėčiausia dalis man buvo apie visų mūsų teises. Ir ne todėl, kad daugelio jų nesu girdėjusi, bet todėl, kad tai dar giliau privertė susimąstyti apie mūsų visų gyvenimo būdą. Asertyvus elgesys – pirmiausia elgesys, pripažįstant ir gerbiant savo ir aplinkinių teisės. Visiems jos vienodos. Bet.. kaip dažnai tai, kas liečia mus, mums yra šventa, o tai, kas liečia kitus.. nesvarbu, neįdomu, o priešinga nuomonė apskritai erzina.. ir ją turinčiam klijuojame daugumos ar savo sugalvotą etiketę.

Bandžiau įžvelgti asertyvaus elgesio pavyzdžius gyvenime, visuomenėje.. Beveik visur tas pats: viskas per egoizmo prizmę – tai, kas liečia patį žmogų, tai šventa, o apie kitus retas galvoja.. Netgi ginčuose apie visiems aktualius klausimus – kažkodėl kažkas nusprendžia, kad visiems reikia būti tokiems, galvoti štai taip, tuomet bus gerai. Kam? Tam, kas taip nusprendė? O kaip su teise turėti savo nuomonę bet kokiu klausimu? Ar būtinai daugumos nuomonė yra teisinga ir privaloma?

Pagrindinė teisė, iš kurios išplaukia visos kitos teisės, labai paprasta: visi mes turime teisę galutiniam sprendimui, kas liečia mus asmeniškai – kokie mes ir ką mes darome. Kaip ir kiekvienas kitas žmogus. Ir santykis labai paprastas: mano elgesys neturi kenkti kitam žmogui, kenkti tiesiogiai ir riboti jo teises. Dabar gi prisidengus įvairiomis teisėmis, laisvėmis, pasaulinėmis praktikomis, labai dažnai daromas tiesioginis spaudimas, norint pasiekti kažkieno siaurų interesų. Štai ir pradedam žaisti žaidimus, kurie kiršina, skaldo visuomenę.. vardan laisvės.. prisidengus humanistiniais lozungais. Kova dėl kovos, paminant, pamirštant ir laisvę, ir humanizmą.

Ar žinome savo pagrindines teises? Priminsiu kiekvieno žmogaus teises, kurias savo knygoje apie asertyvumą surinko ir surašė Sjuzan Bišop. Perskaičius pagalvojau, kad tai turėtų būti kažkaip plačiau skelbiama, o ne tik psichologiniuose vadovėliuose.

Pagrindinių žmogaus teisų yra 40:

1. Visi mes esame lygūs, nepriklausomai nuo lyties, rasės, tautybės, amžiaus ir fizinės būklės.
2. Teisė jausti pagarbą sau.
3. Teisė priimti sprendimą apie tai, kaip praleisti laiką.
4. Prašyti to, kas yra būtinybė.
5. Klausti nuomonės apie savo darbo rodiklius, elgesį, išvaizdą.
6. Teisė būti išklausytam ir rimtai traktuojamam.
7. Turėti savo nuomonę.
8. Laikytis tam tikrų politinių pažiūrų.
9. Teisė verkti.
10. Teisė daryti klaidas.
11. Teisė sakyti “ne“ be kaltės jausmo.
12. Teisė ginti savo interesus.
13. Nusistatyti savo prioritetus.
14. Teisė išreikšti savo jausmus.
15. Sakyti “taip“ sau be kaltės jausmo.
16. Keisti savo nuomonę.
17. Teisė kartais patirti nesėkmę.
18. Teisė pasakyti: “aš nesuprantu“.
19. Daryti pareiškimus, nereikalaujančius įrodymų.
20. Teisė gauti informaciją.
21. Teisė sėkmei.
22. Teisė ginti savo tikėjimą.
23. Laikytis savo vertybių sistemos.
24. Teisė turėti laiko priimti sprendimus.
25. Teisė imtis atsakomybės už savo sprendimus.
26. Turėti asmeninį gyvenimą.
27. Teisė prisipažinti nežinojimą.
28. Keistis/vystytis.
29. Rinktis: dalyvauti ar ne kitų žmonių problemų sprendime.
30. Teisė nejausti atsakomybės už kitų žmonių veiksmus.
31. Teisė rūpintis savimi.
32. Turėti laiko ir vietą pabūti vienam.
33. Teisė būti individualybe.
34. Teisė prašyti informacijos pas profesionalus.
35. Teisė nepriklausyti nuo kitų žmonių pritarimo.
36. Teisė pačiam spręsti apie savo vertingumą.
37. Rinktis, kaip elgtis besiklostančioje situacijoje.
38. Teisė būti nepriklausomu.
39. Būti savimi, o ne tokiu, kokiu nori matyti aplinkiniai.
40. Teisė nesiteisinti.

Štai taip. Tai mūsų visų ir kiekvieno teisės. Ir vėl pagalvojau – turbūt, lengviausia yra reikalauti sau teisių, o pripažinti kitų.. nelengva. Vėl mūsų egoizmas.. Ir dar – paskaitę apie savo teises, kiekvienas lengviau atgausime orumą ir savigarbą, tiesa? Tik nepamirškime, kad ir kiekvienas kitas žmogus turi tokias pačias teises. Jos prigimtinės, o ne suteikiamos ar dovanojamos. Gerbkime jas, kaip ir savąsias 🙂 ..

Psichologijoje naudojama sąvoka, apibrėžianti savęs suvokimą ir pasitikėjimą savimi, mokėjimas išreikšti savo poziciją, pasakyti “ne“, kai to reikia. Tai buvimas savimi tikruoju, be pašalinių įtakos veiksmams ir be manipuliavimo kitais dėl savo tikslų, gerbiant kitų teises. Rašiau apie tai savo rašinyje “Būti Savimi“. Išklausiau platesnę paskaitą ir norisi pasidalinti, nes tai taip svarbu – būti harmoninga asmenybe.. ir suprasti, kad ir kiekvienas kitas žmogus taip pat yra asmenybė.

Būdami asertyvūs, galime sąmoningai augti, suprasti save ir nepasiduoti kitų žmonių manipuliacijoms, nes kuo geriau suprantame save, tuo geriau suprantame ir kitus žmones. Suprasdami save, taip pat aiškiau matome savo elgesio motyvus ir galime atsisakyti manipuliavimo kitais žmonėmis. Jei savo mintimis ar elgesiu žeminame save ar kitus žmones, niekada nesukursime pozityvaus bendravimo. Tam, kad suprastume, kas formuoja žmogaus savimonę, turime pažvelgti į vaikystę.

Vaikui yra natūralu būti įvairių nuotaikų, būsenų ir atvirai reikšti savo jausmus ir emocijas, sakyti “ne“ be kaltės jausmo. Vaiką valdo aplinka ir artimi žmonės, kurie ir formuoja palengva tolimesnį vaiko elgesį. Už sakymą “ne“, už nepaklusimą dažniausiai jis yra baudžiamas. Vaikas gana greitai adaptuojasi prie aplinkybių ir suaugusiųjų reikalavimų ir išmoksta manipuliuoti. Juk “geras“ elgesys apdovanojamas šypsenomis ir naudingu vaikui suaugusiųjų elgesiu..

Taip formuojamas elgesys, kurio dėka galima pasiekti norimų rezultatų, išsaugoti taikius santykius ir patenkinti aplinkinių poreikius, kartais aukojant savo ramybę ir poreikius – tai manipuliavimas. Jis pasireiškia, panaudojant pasyvų arba agresyvų elgesio modelį. Pasyvus – nuolaidos, nutylėjimai, prisitaikymas, o agresyvus – spaudimas, verksmas, rėkimas. Ilgainiui toks elgesys tampa spontanišku, nekontroliuojamu, instinktyviu.

Tuo tarpu sąmoningas elgesys ir sąmoningi sprendimai reikalauja sąmoningumo, o ne instinktyvios reakcijos. Taigi, tam, kad pasiektume asertyvios būsenos, turime atsisakyti bet kokio manipuliatyvaus elgesio, įtakoto reakcijos. Manipuliuojame todėl, kad nepakankamai pasitikime savo jėgomis ir toks elgesys kenkia pačiam žmogui, nes jis yra nuolatinėje įtampos būsenoje, nes yra priklausomas nuo kitų žmonių elgesio. Tai negatyvi būsena, nukreipta prieš patį žmogų.

Asertyvus elgesys – pozityvus iš esmės, nes jo pagrindas – pozityvus mąstymas. Kai mąstome ir elgiamės pozityviai, mažesnė tikimybė sulaukti pasipriešinimo savo veiksmams. Geranoriškumas skatina atsakomąjį geranoriškumą.. Pozityvus mąstymas taip pat kelia savimonę ir orumą, nes mes patys dažnai savo mintimis jį žeminame. Tokios mintys, kaip: “ o ką pagalvos; o kas, jei manęs nesupras; man atsakys; negaliu; nemoku; nesugebėsiu..“ ir panašios, išreiškia ir sutvirtina nepasitikėjimą savimi ir parodo, kad nesame savo gyvenimo šeimininkais..

Dar vienas žlugdantis asmenybę veiksnys – gailestis sau. Tai jausmai, vedantys į niekur, nes tai, kas įskaudino ar sužeidė, jau yra praeitis. Pozityvus elgesys tokioje situacijoje – padaryti išvadas iš patirties ir eiti į priekį. Savimonę žemina ir klaidingas pareigos ir įsipareigojimo supratimas. Žodžiais “privalau, teks“ galima bet kurį žmogų pribaigti, nes pareiga – primestas veiksmas, tai našta. Visiškai priešingai jaučiamės, kai įsipareigojame, prisiimame atsakomybę. Tai sąmoningas veiksmas, aiškiai suvokiant jo pasekmes, tai brandaus žmogaus poelgis.

Jei jau priėmėme sprendimą kažką nuveikti ar prisiėmėme atsakomybę, tai žiūrėkime į tai kaip į galimybę, o ne kaip į problemą ar naštą. Mes patys kuriame savo realybę ir galime ją kurti pozityvia linkme. Tyrimais patvirtinta, kad beveik kiekvienas suaugęs žmogus vidutiniškai 80% savo laiko skiria negatyviems vidiniams monologams! Ir kokio gyvenimo galime tikėtis, jei tiek laiko skiriame savęs žeminimui?.. Tokios mintys išsekina energiją ir jėgas – juk tiek ties tuo “darbuojamės“!

Todėl mokykimės “atsekti“ negatyvias mintis, išmeskime jas iš savo mąstymo, galvokime pozityviai. Į kitą žmogų mokykimės žiūrėti kaip į partnerį, o ne kaip į oponentą. Ieškokime bendradarbiavimo galimybių su žmonėmis, to, kas mus jungia, o ne to, kas skiria. Ir.. visuomet prisiminkime, kad jei mes turime kažkokias teises, lygiai taip pat ir kitas žmogus turi tokias pačias teises.

Asertyvus elgesys – tai elgesys be manipuliavimo, spaudimo, įtakos darymo. Tai harmoningas atitikimas, sąlyčio taškų ieškojimas, pagarba. Tam, kad elgesys būtų asertyvus, turime tapti oria asmenybe. Tam turime išmokti pamatyti savo negatyvias emocijas ir neleisti joms mūsų valdyti. Kaip jau rašiau savo ankstesniuose rašiniuose – mes gimstame harmoningomis asmenybėmis ir gyvenimo eigoje, įtakoti aplinkos, o paskui jau ir patys, dažnai suardome tą harmoniją iki pamatų..

Visada turime prisiminti, kad iš bet kokio gyvenimo taško kiekvienas turime galimybę iš naujo kurti save ir tobulinti. Visada atskaitos taškas – dabartinis momentas, kuris apsprendžia mūsų kryptį.. Kokia ji bus, priklauso tik nuo mūsų.

Ir.. jauskime atsakomybę už tuos, kurie šalia, už mūsų vaikus 🙂 .. Žmogaus būdo, charakterio užuomazgos – vaikystėje. Leiskime savo vaikams išsiskleisti visa pilnatve ir grožiu, ugdykime jų orumą.. Šiandien naujų mokslo metų pradžia – linkiu sėkmingų mokslo metų vaikams, mokytojams ir tėvams.. Kantrybės ir meilės visiems 🙂 !