Savigarba, orumas ir meilė sau :) ..

Kai pykstame, susierziname ar kaltiname kitus – mes prarandame savo dvasinę stiprybę ir energiją. Kai bendraujame su žmonėmis, kurie mus žemina – taip pat greitai prarandame dvasinę stiprybę.. Bet kas gi yra toji dvasinė stiprybė, kaip ją išsaugoti ir kaip neprarasti? Mes su tuo gimstame, tai įskiepijama, ar to išmokstama?

Kiekvienas iš mūsų – unikalus ir nepakartojamas žmogus. Mūsų dvasinė stiprybė – tai orumas, savigarba, savo jausmų pripažinimas ir gilus tiesos pojūtis. Kiekvienas esame vertingas – nesvarbu, kokie buvome praeityje, kaip anksčiau mąstėme ir kokie buvo mūsų įsitikinimai. Visi turime galimybę tobulėti, augti dvasiškai ir eiti į priekį. Bet kartais trūksta žinių ar patirties, todėl.. darome klaidų, iš kurių galime pasimokyti.

Pagarba sau ir dvasinė stiprybė reiškia tikėjimą savimi ir žinojimą, kad kiekvienu momentu darome tai, ką tuo metu sugebame (nors po kurio laiko pamatome ir geresnį elgesio variantą).. Padarę išvadas iš patirties, turime eiti į priekį. Labai svarbu suprasti, kas yra tikrosios dvasinės vertybės ir gyventi pagal jas, taip pat svarbu laiku atsisakyti visko, kas mus griauna – taip atgauname pasitikėjimą savimi ir pradedame sąmoningai valdyti savo gyvenimą.

Dažnai kaltiname tėvus ar vaikystę dėl savo menkos savigarbos. Jei mūsų neišmokė to tėvai, mes galime to išmokti iš kitų žmonių ar situacijų – juk esame sąmoningi ir suaugę žmonės.. Palikime vaikystės nuoskaudas, tai praeitis. Kai atleidžiame savo tėvams (juk jie mokė mus tik to, ką patys mokėjo..), mes atgauname dvasinę stiprybę ir orumą, ir “nepritraukiame“ į savo gyvenimą mus žeminančių žmonių.

Kol negerbsime patys savęs (nemylėsime) – tol ir aplinkiniai negerbs mūsų.. Kaip elgiamės su savimi, taip ir kiti elgiasi su mumis. Bendraudami žmonės jaučia kitų vidinę būseną, ir jos neužmaskuosime rūbais ar kalbomis. Nereikia įrodinėti kitiems savo vertingumo ar reikalauti gerbti save. Jei esame dvasiškai stiprūs – žmonės tai jaučia ir atitinkamai elgiasi. Nereikalaukime pagarbos, bet ugdykime orumą – tuomet abipusė pagarba bus savaime suprantamas dalykas.

Jei norime jaustis stiprūs, labai svarbu neturėti poreikio, kad kiti elgtųsi su mumis taip, kaip to norime. Nors ir gerai jaučiamės, kai mums pritaria, paremia, bet toks poreikis suteikia kitiems žmonėms galimybę mumis manipuliuoti. Kai jaučiame poreikį įtikti kitiems, mes prarandame, tiesiog atiduodame kitiems savo dvasinę stiprybę ir tampame nuo jų priklausomi.

Ir.. nepamirškime, kad tik labai plonytė nežymi linija skiria pagarbą sau ir orumą nuo egoizmo. Gerbkime savo jausmus ir patirtį, bet taip pat gerbkime ir kitų žmonių jausmus ir patirtį. Jos nebūtinai turi sutapti, ir tai turime priimti ramiai. Kad to pasiektume, turime pakilti į aukštesnį bendravimo ir mąstymo lygį – savitarpio supratimą ir altruizmą.

Dvasiškai silpni žmonės – tai žmonės, kurie nesijaučia verti pagarbos, negerbia savęs (neigia), gyvena pagal kitų žmonių primetamus reikalavimus. Kad taip neatsitiktų – visuomet prisiminkime, kad esame vertingi, unikalūs ir svarbūs, kaip ir kiekvienas kitas žmogus. Gerbkime save ir savo gyvenimo patirtį.. Išvados iš patirties gali keistis, gali būti nesuprantamos kitiems, bet jos – mūsų, tai mūsų unikalaus kelio dalis.

Kiekvienas mūsų atėjome į šį pasaulį atlikti savo užduoties, paskirties ar misijos – vadinkite, kaip norite.. Tai gali būti kažkoks grandiozinis darbas, o gali būti ir tylus džiaugsmingas buvimas harmonijoje ar kūryboje – jie vienodai svarbūs.. Mūsų svajonės ir siekiai yra lygiai tokie pat svarbūs, kaip ir kitų žmonių. Tačiau visų mūsų veikla gyvenime turi būtinai nešti gėrį, prisidėti prie visuotinės gerovės.

Todėl atsiverkime savo dvasinei prigimčiai (meilei, tiesai, vienybei..), būkime atviri pokyčiams 🙂 .. Viskas, kas svarbiausia gyvenime, yra mumyse, o mus supantis pasaulis būtinai atlieps į mūsų siekius, jei tai atneš bendrą gerovę ir harmoniją 🙂 .. Ir tik dvasiškai stipriam žmogui tai yra pasiekiama 🙂 ..