Apie Tikslą

Visi apie tai pagalvojame.. Dėliojame prioritetus, keliame sau didelius tikslus, smulkiname į mažesnius, sumuojame, svarstome.. Kodėl kartais, pasiekę visus taip trokštamus tikslus, pasijuntame tušti ir.. nelaimingi? Taip mūsų dėmesį traukiantis išorinis pasaulis, deja, yra efemeriškas.. Kad įgautume tvirtą pagrindą gyvenime, turime atsigręžti į kažką.. amžino. Kas tai yra ir koks pagrindinis žmogaus gyvenimo tikslas? Toks, kurį pasiekę, jaučiamės laimingi ir prisipildantys prasmės?

Mūsų gyvenime yra dvi realybės: egzoterinė (išorinė) ir ezoterinė (vidinė). Egzoterinė realybė susijusi su išoriniu pasauliu. Išorinė realybė realizuojama maitinant troškimus ir stimuliuojant geismus bei aistras. Ezoterinė, arba vidinė realybė, pasiekiama įvaldžius aistras ir nugalėjus troškimus, ir įsiliejus į neaprėpiamą Aukščiausiąją realybę. Taigi, gyvenimo tikslas yra suvoktiAukščiausiąją realybę ir būti sąmoninga jos išraiška. Tuomet ir vyksta žmogaus aukščiausia realizacija, veikianti visas gyvenimo sritis ir pripildanti gyvenimą pilnatve ir harmonija.

Gyvenimas yra evoliucija, o žmogaus evoliucija – tai vidinis atsiskleidimas. Kiekvienas žmogus turi savo misiją ir tam, kad atpažintume savo ypatingą misiją, turime išskleisti savo vidinį potencialą. Išorinio kelio išskleisti tam potencialui nėra. Tai individualus kiekvieno ieškojimo kelias, dvasinio augimo, atsiskleidimo kelias – per saviugdą, kūrybą, išraiškos paieškas.. Be patirties nieko neišmoksime: nėra triūso, nėra ir pažangos..

Patirtis gali būti tiek padrąsinanti, tiek ir nuvilianti. Bet.. savirealizacijos niekada neįvykdys žmogus, kuris yra pasyvus, neaktyvus. Turime dėti realias pastangas – kitos alternatyvos nėra.. Jei patirtis kartais ir nuvilia, tai tik netobulumo patirtis. Tokia patirtis lydi tuomet, kai sąmoningai nedalyvaujame kūrimo procese, o leidžiamės valdomi aplinkos, aplinkybių. Jei nuosekliai vystysime dvasingumą, būtinai pasieksime aukščiausią sąmoningumą – tai tik laiko klausimas.. Tuomet ir pasieksime savo aukščiausiąjį tikslą, kuris pripildys gyvenimą harmonija – tapsime sąmoningais savo gyvenimo šeimininkais..

Yra asmeninė kiekvieno žmogaus evoliucija, yra žmonijos evoliucija. Kiekvienas gyvenimas yra mažas pasaulis savyje, dar vadinamas mikrokosmu. Bet koks dvelksmas beribiame Universume atsispindi kiekvienoje individualioje egzistencijoje, ir atvirkščiai. Tai hologramos principas, kurios pagrindinė savybė – Vienybė. Individuali realizacija tampa tobula tik tada, kai asmuo įsisamonina savo neatsiejamą ryšį ir vienybę su visais žmonėmis pasaulyje.

Taigi, visiškai suprantama, kad egoistiniai norai ir savirealizacija neturi nieko bendra.. Dvasiniame gyvenime ego trikdo, išbalansuoja, nuveda į šalį nuo tikrojo tikslo. Tam, kad transformuotume ego, turime pažiūrėti tiesiai į jį, suprasti jo pinkles ir galiausiai iš jo išsivaduoti, kitaip.. žaisime nesibaigiančius ego žaidimus ir sieksime jo iškeltų tikslų, kurie negali atnešti pilnatvės, o tik nesibaigiančius norus..

Mūsų savirealizacija ne materialiuose laimėjimuose ir turtuose. Jokie pasaulio turtai neatneš ramybės ir harmonijos, kurią atneša dvasinė žmogaus savirealizacija. Mūsų dvasia negali jokių žemiškų ribotumų pasiimti į aukštesnius pasaulius. Tik dvasinės savybės – išvystytos ir išreikštos – turi vertę. Kiekvienas galime manifestuoti skirtingus dvasios aspektus: Šviesą, Galią, Grožį, Gėrį, taip pat Mokytojo aspektą.. Visa tai gyvenime turi šimtus išraiškos būdų..

Kaip tai pasiekti ir įvykdyti aukščiausiąjį tikslą? Jei norime to pasiekti, turime augti iš vidaus. Dvasingumas surandamas ne knygose, ir ne pritarime kitų tikėjimui. Tai individualus Kelias, ir tik pasiekę tikrą sąmoningumą, intuityviai pajusime savo tikslą ir misiją. Beliks juo sekti.. Ir pirmasis “atpažinimo“ požymis, kad einame savuoju keliu – įsitvirtinanti ramybės (nepainiokime su abejingumu) būsena. Kai įgyjame tikrąją Ramybę, realizacija ateina labai natūraliai ir džiaugsmingai..

Neveltui sakoma, kad didžiausia nelaimė, kokią gali patirti žmogus – tai prarasti vidinę ramybę. Jos niekas negali atimti, tik paties žmogaus mintys ir veiksmai išplėšia jį iš ramybės būsenos ir įsuka į blaškymąsi ir chaosą, atitolina nuo savirealizacijos.. Taigi, esame patys atsakingi už savo pasirinkimus ir gyvenimą. Todėl.. veikime kryptingai, ieškokime, būkime nuoseklūs. Kai atskleidžiame savo dvasinį potencialą, tampame savo gyvenimo Kūrėjais, ir tuomet tikrai galime pasiekti viską, ką užsibrėžiame.. Dvasinio potencialo išskleidimas ir yra pagrindinis tikslas, padedantis realizuoti visus kitus siekius.

Indijos poetas Kabiras sakė:
“Jei tavo pančiai nebus sutraukyti kol gyveni,
kokio išsilaisvinimo tikiesi po mirties?
Tuščia svajonė ir viltis,
kad siela su Juo susivienys vien todėl,
jog ji išsilaisvino iš kūno;
Jei Jį radai dabar čia, tai Jį rasi ir tenai;
Jei ne, pasiliksime pilyje
Mirties“.

Skamba truputį liūdnai, bet teisingai.. Liaukimės rūpintis tuo, kas greitai praeina ir pasirūpinkime tuo, kas tikra ir amžina. Aukščiausio Tikslo realizavimas – asmeninis dvasinis atsiskleidimas – atneša harmoniją ir laimę, pilnatvę ir neaprėpiamas galimybės 🙂 .. Ką jūs apie tai manote?

Reklama

17 minčių apie „Apie Tikslą“

  1. Manau, kad tai vakarykščio rašinio apie religiją tęsinys. Ugdydami sąmoningumą, įvykdysime ne tik savo aukščiausią misiją – tikslą ir būsime laimingi, bet ir įnešime harmoniją į Visatą. Puiku, belieka darbuotis vardan savo ir visuotinės laimės 🙂

    Patinka

  2. Viešas atsakymas į asmeninį klausimą: Bagira, niekuomet nerašyčiau apie tai, ko nesuprantu 🙂 . Visada to siekiau, ir, galiu pasakyti – taip, pasiekiau. Nors, manau, tai nėra kažkoks užbaigtas veiksmas, o tik laiptelis į kažką dar platesnio 🙂 ..
    O jei rimtai, tai pralinksmino tavo klausimo “rimtumas“ 😉
    Dėkoju už įdomų klausimą :)..

    Patinka

  3. Spontaniškai gavosi 🙂 Ačiū už atsakymą, nors jį numaniau 🙂 ir galiu patvirtinti, kad taip ir yra… Tau irgi dėkui, kad daliniesi patirtimi 🙂

    Patinka

  4. Nu įdomiai, tik keik painokai 🙂 Bent jau man. Norėčiau plačiau apie ego, apie išsivadavimą iš jo. Dar: ką turi omeny minėdama savirealizaciją? Išvystytos dvasinės vertybės, kaip jas vystyti 🙂 Straipsnelis gana miglotas, ypač tokiam praktikui kaip aš. O gal tiesiog kiek nutolau nuo šitų dalykų po vasaros, kad sunkiai jaučiu kas norima pasakyti (pabrėžiu ne suprantu, o jaučiu). Įsivaizduokim ateina pas tave žmogus ir sako, aš noriu siekti savo aukščiausio tikslo, nuo ko man pradėti? Nuo ko jam pradėti? 🙂

    Patinka

  5. Kol ruvi perskaitys, norėčiau parašyti, kaip aš tai supratau. Pirmiausia, manau, tai savo kelio paieškos, be kažkieno įtakos. Paskui suprantu, kad tai negali būti materialūs tikslai – televizorius, mašina ar kažkoks kitas daiktas. Kai atrandi savo tikrąjį pašaukimą, tada ir visa kita einasi lengvai. Taip aš supratau 🙂

    Patinka

  6. Pritariu, Bagira. Niekas negali tau nurodyti tavojo kelio. Bet aš šiuo atveju klausiau kaip pradėti jo ieškoti? Nes jei viską pats. Tai realiai “yra kelias“ “pats sužinok kaip ieškoti, kaip rasti ir kaip eiti“ 🙂 Turėtų būti vis tiek kažkokios gairės. Dėl materialių dalykų jau seniai nebeteikia džiaugsmo materialiniai pasiekimai, kurie apskritai ilgainiui tapo tik praktiški daiktai patogumui. Nebesergu tą ligą kai daikto tiesiog nori, o ne reikia 🙂 Nežinau gal mano kelio apraiškos būtų jausmas kurį patyriu bendraudamas su tam tikrais žmonėmis. T.y. po diskusijos, ar vakaro praleisto su tais žmonėmis diskutuojant pačiomis įvairiausiomis temomis jaučiuosi lyg pakilęs, lyg virš visko, neįkainuojamas pojūtis.

    Patinka

  7. Laba diena visiems 🙂 ..
    Begira pagavo mintį 🙂 Nenoriu kartotis, bet svarbiausia mintis, kad kiekvieno mūsų tikslas – sąmoninga Aukščiausios realybės išraiška per savo dvasinį potencialą. Sunku tai išreikšti žodžiais, man atrodo, kad aš aiškiai rašau :).
    Nuo ko pradėti? Nuo savo gyvenimo “inventorizacijos“: kas jame vyksta, kodėl, ar laimingas žmogus su tuo.. Ir, priklausomai nuo atsakymų, seka tolimesni žingsniai. Yra žmonių, kurie intuityviai viską savo gyvenime daro harmoningai, bet tokių nėra daug..
    Dažniausiai gyvenimo pertvarkymų imamės po sukrėtimų ar po ilgai besitęsiančių nesėkmių.. Ir tai yra gerai, nes nepasitenkinimas gyvenimu dažnai būna puikus variklis permainoms. Na, o jeigu viskas gerai – einame teisingu keliu 🙂 , tuomet nėra prasmės kažką keisti 🙂

    Patinka

  8. mop, pagrindinis požymis, kad eini teisingu keliu – ramybės (nepainiokim su abejingumu) būsena, nežiūrint į nieką. Tai tarsi aukščiausias Žinojimas ir pasitikėjimas savimi ir gyvenimu. Jei taip jautiesi – esi atradęs savo kelią 🙂 Dar vienas būdingas bruožas – toks žmogus labai produktyvus – gali atlikti daug kokybiškų darbų. Ir nepavargsta, jaučiasi laimingas. Kitiems gali atrodyti: “na ir kaip jis viską spėja“? Tai harmonijos pasireiškimai 🙂 ..
    Taip, ir man diskusijos su šviesiais žmonėmis tarsi sparnai 🙂 ..

    Patinka

  9. Na va. Vadinasi maždaug teisingai viską dariau. Tik pastebėjau, kad bendraujant su netinkamais žmonėmis, tie kurie per daug paviršutiniški uždarau duris į savo vidinį pasaulį, ir tada sunku vėl pradėti jausti ir eiti tuo keliu. Sunku apskritai išlaikyti balansą tarp vidinio ir išorinio. Abu nori tave pasiglemžti. Jei pasiduosi kažkuriam, nematysi kito. Kažkada sumasčiau tokią teoriją su svarstyklėm. Įsivaizduokim paprastas senovines svarstykles. Kur viena lėkštutė sunkesnė leidžiasi žemyn kita tuo tarpu aukštyn. Taip ir čia, vienoje yra vidinis, kitoje išorinis pasauliai. Kuriam labiau pasiduodi tas labiau sveria žemyn, ir kelia aukštyn kitą, įsivaizduojant kad stovi vienoje arba kitoje. Kylant priešingai tau vis sunkiau darosi įžiūrėti kas joje, nes ji įdubusi 🙂 Tikiuosi supratot 🙂 Tai vat, dažnokai pasigvelbia mane tas išorinis ir jaučiu kaip prarandu ryšį su savim, savo intuicija ir savo pasauliu. Kai atrandu jį vėl, viską ką bedaryčiau jaučiuosi dažniausiai laimingai, nes kažkaip nes nesuprantu protu kaip, intuityviai pasirenku tinkamą variantą. Geriausiai jaučiuosi kai klausau nuojautos, ir kuo toliau tuo rečiau ji mane apgauna. Gal ir sunku patikėti, bet kartais nuojauta man nusako gana tiksliai kokią nors situacija susijusią su manim ar mano draugais.

    Patinka

  10. mop, tai, ką aprašai, labai įdomu 🙂 . Svyravimai būdingi visiems mums – juk esame dualios būtybės: Dvasia materijoje.. Nieko tuose svyravimuose blogo.. Ypač kai aiškiai suvoki, kad tai TIK svyravimai 🙂 ..
    O tai, kad esi išvystęs intuiciją – nuostabu.. Kitiems pavyksta užmegzti šitą ryšį tik po ilgamečių praktikų 🙂 .. Puiku, saugok tai 😉

    Patinka

  11. Kaip tiksliai, mop aprašei tuos dalykus, kurie ‘sukelia’ svyravimus! Mane tai ypač netinkami žmonės išmuša. Bet gi pasiskaičiau pas ruvi apie vampyrus ir dabar lengviau 🙂 . Tas balansas arba pusiausvyra svarbus dalykas gyvenime, pilnai sutinku. Išvystyta intuicija dar svarbesnė, nes tai lyg vidinis žmogaus kompasas, visada rodantis teisingą kryptį 🙂

    Patinka

  12. 🙂 “didžiausia nelaimė, kokią gali patirti žmogus – tai prarasti vidinę ramybę.“ Vidine ramybe laikyčiau dvasinę RAMYBĘ. AČIŪ ūž teikiamą Dvasinę Paramą. 🙂

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s