Religijos

Aš jas vadinu Mokymais (nors ne kiekvienas Mokymas yra religija daugeliui suvokiama tradicine prasme) ir kiekviename randu kažką, kas man yra tikra ir kažko išmoko, padeda kitaip pažiūrėti į realybę. Tai mano požiūrio taškas, remiantis juo, ir rašau apie Mokymus. Neagituoju, neaukštinu ir nežeminu, o parodau tai, kas man pasirodė svarbu. Kiekviena religija susiformavo istorijos eigoje, bandant aiškinti žmogaus, Visatos, gamtos reiškinių kilmę ir prasmę. Tai Tiesos, idealaus gyvenimo ieškojimai, kurie, kaip matome, vyksta iki šiol..

Žodyne religija (lot. religio – pamaldumas, nuolankumas, šventumas) aiškinama kaip tikėjimas, kad egzistuoja antgamtinės jėgos (dievas arba dievai, dvasios), taip pat tikyba ir su ja susiję kulto veiksmai, apeigos ir organizacijos. Mokslininkai religijų atsiradimą aiškina kaip savotišką istoriškai susiformavusių etinių normų papildinį, skirtą bendruomenės gerovei ir stabilumui užtikrinti.

Jie teigia, kad konkrečios bendruomenės nariams iš kartos į kartą laikantis tam tikrų tradicinių etinių normų, kurios naudingesnės visai bendruomenei, nei pavieniams jos nariams, laikui bėgant, kaip šių tradicinių normų išsaugojimo garantas, neišvengiamai susiformuoja (suformuojamas?) religinis tikėjimas. Galime vertinti tai kaip valdymo įrankį ar kaip stabilumo garantą – tai tik vertinimai. Bet kokiu atveju – mokslas susijęs su fiziniu pasauliu, religija – su vidiniu ir dvasiniu..

Dažnai tie vertinimai ir atitraukia nuo esmės, pamirštami realūs, tūkstantmečius vykstantys žmonių ieškojimai ir patirtis, neįkainojama išmintis, kurią jie paliko mums. Religija turėtų būti transformuojanti patirtis. Ar visi tikintieji skaito dvasinę literatūrą, gilinasi į ją? Tikrai ne. Daugelis metų metais atlieka ritualus, kurių nesupranta ir įsitraukia į veiklą, kuri dažnai neturi jokios prasmės ir yra tik įprotis..

Tuo tarpu religija yra universali Tiesa. Tai yra tai, dėka ko mes visi gyvuojame. Ir ji nesikeičia nuo vienokio ar kitokio aiškinimo, ją galime pajusti per intuiciją. Religija – tai pati intuicija, ignoruojanti aiškinimus, nes yra pati save įkūnijanti ir save paaiškinanti tiesa. Apsižvalgykime, ir tai suprasime.. Religija nėra fanatizmas ar dogmos, plačiąja prasme tai yra visuotinės Tiesos vienybės nuojauta, ir ją turi kiekvienas iš mūsų..

Todėl ir glumina, ir atstumia formalus apeigų atlikimas, nes tai neduoda atsakymų. Galime kaltinti religijas, pasekėjus, bet ar ieškome patys tų atsakymų, ar užduodame klausimus? Kiek mūsų gyvenime yra dvasinių, asmeninių, gilių paieškų? Visi esame nuo gimimo priskirti tam tikrai religinei konfesijai pagal tradicijas. Ir tai gali būti ne tik formalus priskyrimas, bet ir pradžia gilesnėms dvasinėms asmeninėms paieškoms.

Kodėl religijos gyvuoja iki šiol? Todėl, kad visi mes trokštame eiti už riboto suvokimo į beribį. Tai intuityvus kiekvieno poreikis, nes kiekvienas turime savyje aukštesnę, dvasinę esybę, didžiulį dvasinį potencialą. Tikrasis religijos tikslas ir yra išlaisvinti žmogiškosios energijos šaltinį. Visi mes turime dvigubą prigimtį: baigtinę (ribotą) ir beribę. Kai ribota prigimtis auga, tai yra savirealizacija ir ėjimas į beribę būtį. Tai evoliucija.

Taigi, neskubėkime perbraukti tai, ko, galbūt, kartais iki galo nesuprantame. Kritiškumas ir priešiškumas gimdo disharmoniją, kuri yra destruktyvi jėga. Žinome iš istorijos, kuo baigiasi kovos už “teisesnę“ religiją ar jos neigimas, matome tai ir šiandien.. Kokiu keliu gyvenime bepasuktume – priklausyti kokiai nors religinei konfesijai ar augti individualiai – supraskime ir gerbkime kitų žmonių teises.. Jei religijos gyvuoja, reiškia, jos reikalingos jų pasekėjams.

Kiekviena religija įprastu jai keliu veda prie amžinos Tiesos. Visas religijas vienijanti jėga supranta aukščiausią paslaptį: kad nė viena religija negali būti niekinama. O jei stinga vienijančios jėgos, tai jau ne religija. Religija yra viena, bet išreiškia save per daugybę įvairių religijų. Pagrindinis jos bruožas – tai yra vienijanti jėga, ir tas universalumas nesiekia užgesinti individualią liepsną.

Atvirkščiai – kai asmuo peržengia save nuolatiniame universalizacijos procese, jis užtikrintai įsitvirtina gilesnėje, platesnėje ir aukštesnėje Šviesos, Ramybės ir Galios sferoje. Tam reikalingos asmeninės pastangos, kurių pirmieji žingsniai gali būti dvasinės išminties, religijų studijavimas. Dvasinis augimas yra spontaniška patirtis, o ne teorinis žinojimas. Ši patirtis labai praktiška, ja galime naudotis kiekvieną savo gyvenimo akimirką – tuomet ir augame dvasiškai..

Pabaigti norėčiau R.Tagorės žodžiais: “Religija, kaip ir poezija, nėra paprasta idėja: ji yra išraiška (expression). Dievo saviraiška atsispindi bekraščiame kūrinių margumyne; taip pat ir mūsų požiūryje į Beribę Būtybę turi pasireikšti individualumo margumynas, nepertraukiamas ir begalinis“.

Reklama

14 minčių apie „Religijos“

  1. Labas rytas…. Ar pamiršai, kad pirmadienis – sunki diena? 🙂 Jau kad pliaukštelėjai per stogą su tokia tema, apie kurią daugelis net galvoti nenori ar nedrįsta. Viskas tiesa, bet kolkas sunkiai susidėlioja… Nu ačiū, drauge 🙂 per kančias į žvaiždes…

    Patinka

  2. Labas, Bagira 🙂 . Man visos dienos geros 😉
    O tema aktuali, nes pati sau ilgai ieškojau į tai atsakymo. Esmę padėjo pamatyti vienas šviesus žmogus, tradicinės religijos sekėjas, ir knygos.. Kai pakeičiam požiūrį, neieškom priekabių, atsiveria visai kita Esmė..
    Ir kokios čia kančios ? 🙂 Atvirkščiai – didžiulis džiaugsmas, kad dingsta priešiškumas, kurį patys ir susikuriame.. 🙂

    Patinka

  3. Tos religijos… Mano manymu tai kaip drabužis, kuriuo yra aprengiamas tikrasis kažkas (tikriausiai Dievas, nes beveik visos apie jį kalba). Na pasakysiu kitaip (kažkur skaičiau…) – visos apie tą patį, tik kitu kampu/.

    Patinka

  4. Eik tu sau! 🙂 Na ką, tiesa kaip blynas: mūsų religijos dvasinių knygų NESKAIČIAU, tik praverčiau, ką jau kalbėti apie jų studijavimą… O paburbuliuoti, kad religija netikus – prašom visada… Susigėdau, nuoširdžiai rašau, nes niekada šitaip į šitą sritį nežiūrėjau. Pradžiai Evangeliją paskaitysiu. Va ir neačiū tau, nes susigėdau 😦

    Patinka

  5. Problema, kaip dažnai būna, kyla dėl skirtingų sąvokų suplakimo į vieną ir jų laisvo vartojimo. Skirtingų žmonių žodis “religija“ vartojamas skirtinguose kontekstuose (o dažnai ir tas pats žmogus suteikia šiam žodžiui skirtingas reikšmes skirtinguose kontekstuose).

    Daugeliui, religija tai (1) apeigos + (2) etikos normos. Kai =mogus sako “aš esu krikščionis“ – jis turi galvoj būtent tai. Esu įsitikinęs, kad suprantant religiją šia prasme – negatyvūs dalykai su kaupu atsveria vieną kitą pozityvų – todėl ne tik nematau tame jokios vertės, bet ir įžvelgiu grėsmę.

    Kita žodžio “religija“ prasmė yra (3) dvasinė praktika. Kaip dvasinė praktika, “religija“ gali būti labai naudinga kiekvienam iš mūsų, tereikia susirasti artimiausią sau “stilių“. Dvasine praktika laikyčiau įvarias mediotacijos rūšis, jogas, mantras (maldas), etc. Visas šias disciplinas vienijantys dalykai yra: (a) darbas su sąmone; (b) savęs tobulinimas (t.y. ne išorinio pasaulio); (c) nepriklausymas nuo išorinių (mistinių) dievybių egzistavimo (t.y. net jei tokios dievybės naudojamos praktikos metu, jų realus egzistavimas nei svarbus, nei ginčytinas).

    Telika pridurti, kad tik labai nereikšminga “religingų“ žmonių mažuma praktikuoja tokią (3) religiją. Dar daugiau, (1) + (2) religijos pasekėjai paprastai pasisako labai priešiškai ir kritiškai prieš (3) “religiją“.

    Patinka

  6. Labas, hadrian, labai tikėjausi tavo nuomonės, nes šitoje srityje tu turi tikrai gyvenimo patirties pagrįstą nuomonę. AČIŪ 🙂
    Aš kaip tik ir turėjau omenyje praktinę religiją, arba dvasinę praktiką, kaip tu įvardinai. Sutinku su tavimi, kas tokių kolkas mažuma.. dauguma pasikliauja aklai tuo, kas jiems pateikiama, be rimtesnių studijavimų ar asmeninių paieškų.
    Įvardinčiau tai konformizmu, rėmų būtinybe, nes taip jaučiamasi saugiau: kaip visi.. ir todėl aukojamas asmeninis savitumas, vengiama išsiskirti ir turėti savo dvasinių ieškojimų kelią. Kol bus toks požiūris, tol ir bus dogmos..

    Patinka

  7. Pridursiu dar štai ką: lakmuso popierėlis vertinant “religiją“ būtų pažiūrėti vienija ji ar skaldo? sutaiko ar supriešina? keičia žmogaus vidų ar tik suteikia išorinę pozą?

    Žmonės linkę naudoti religiją savo ar kitų poelgiams įvertinti – (1)/(2). Jie sako, jog negali melstis Budai, turi melstis Kristui (mes Lietuviai krikščionys) – (1)/(2). Jaunimas auklėjamas pasitelkus argumentus iš kokios nors senovinės knygos (aklai priimk ir nedrįsk abejoti) – (1)/(2). Galiausiai net seime siūlomi įstatymai argumentuojami ta ar kita religine dogma – (1)/(2). Visa tai nuodinga.

    Savo ruožtu dvasinė praktika turi reikalą su žmogaus vidum, naudojant metodą, visai nesidomi išorinio pasaulio faktais. Šiuolaikinio mokslo požiūriu dvasinė praktika yra savotiška psichoterapija, ir ji turi vietą mūsų gyvenime. Tačiau palikime planetų padėtį, jų amžių, jų gyventojų atsiradimo ir vystymosi istoriją ir t.t. nustatyti mokslininkams. Moklas yra autoritetas faktų pasaulyje. Tikra dvasinė praktika niekada nesusiginčys su mokslu – ji paprasčiausiai neturi nuomonės apie tai, ką tiria mokslas – ji rūpinasi mūsų VIDUMI.

    Patinka

  8. Taip, sutinku: ir apie tai parašiau – jei stinga vienijančios jėgos, tai jau ne religija..
    Geras pastebėjimas, kad dvasinė praktika yra savotiška psichoterapija. Visiška tiesa: kai žmogus per dvasines praktikas, per asmeninį dvasinį augimą įgauna savo tikrojo “aš“ pajautimą, jis tiesiog tampa realiai laimingas.. 🙂

    Patinka

  9. Labas 🙂 ruvi, hadrian, jūsų diskusija galutinai sudėliojo taškus, nes aiškiai supratau, kad sąmoningumas yra svarbiausia sąlyga dvasiniam augimui. Tikrai, daug ką gyvenime darome negalvodami, automatiškai.

    Patinka

  10. 🙂 Laba diena nuostabioji RUVI, ir Šaunieji komentatoriai.
    Jūs daug dirbate su kompiuteriais, esate intelektualai, stiprios dvasios. Kas yra Protas? Ar žmogus protinga būtybė? O gal žmogus vienintelis durnas gyvūnas Žemėje? Kuo toliau, tuo daugiau žmonės dirba. O kam to reikia? 🙂

    Patinka

  11. Labas, MMIX 🙂
    Žmogų nuo gyvūno skiria sąmoningumas. Jei sąmoningumo nėra, tai jau gali būti ir gyvūnas..
    Kas yra protas? Manau, dvasios įrankis pažinimui. Nors.. kas kaip naudojasi..
    “Dirbti kuo daugiau“ – juk tai taip pat pasirinkimas. Kam to reikia – kiekvienas pats sau atsako, kuris padarė tokį pasirinkimą.

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s