Autorius: Ruvi

Ginčas ar aptarimas?

Kaip manote, ar ginču galima kažką išspręsti? O atrasti tiesą? Paplitęs posakis, kad ginče gimsta tiesa, kelia abejonių, kai išsiaiškiname, kas gi yra ginčas. Matyt, senieji filosofai turėjo omenyje diskusiją (lot. discussio – aptarimas, tyrimas, nagrinėjimas), o ne ginčą. Ginčas apibrėžiamas kaip žodinės varžytuvės, kur kiekvienas gina savo nuomonę; ginče kiekvienas dalyvis yra ne tik už save, bet ir vienas prieš kitą.

Ginčas kyla tuomet, kai turime skirtingas nuomones viena tema ar klausimu. Ginčijamasi dėl įsitikinimo, kad kiekvieno iš oponentų nuomonė yra vienintelė teisinga ir ją siekiama įrodyti. Todėl ieškoma svariausių argumentų, geriausiai tokių, kurie išmuštų priešininką iš pusiausvyros, sutrikdytų. Besiginčijantys privalo turėti dvejopus argumentus: vienus – paneigiančius priešininko nuomonę, kitus – įrodančius savąją.

Ginčo tikslas – nugalėti, todėl oponentai dažnai imasi įvairių gudrybių – gali “nepastebėti“ rimtų argumentų ir ilgais tuščiažodžiavimais nagrinėti ne tiek svarbius argumentus, gali pradėti girti ar šantažuoti priešininką. Arba rinktis sudėtingas formuluotes ir skaičius, kurių neįmanoma greitai patikrinti. Sakyti, kad ginče ieškome tiesos, yra keista, nes ginčas ardo žmonių pusiausvyrą ir kelia įtampą – verčia gintis arba pulti.

Tai tiesiog žodžių ar nuomonių kova, kurios metu žmonės ieško būdų, kaip paneigti priešininką ir bet kuria kaina įrodyti savo požiūrį. Be to, ginčas dažnai pasibaigia paprasčiausiu apsižodžiavimu, kai pereinama į asmeniškumus, keliamas balsas ar pradedama įžeidinėti. Ginčas kartais tampa toks aršus, kad gali virsti ir peštynėmis. Gal ginčas ir naudingas tam tikrose situacijose, kai jis priimtinas ar pageidaujamas, bet, manau, tarp artimų žmonių, draugų ir bendraminčių turėtų vyrauti kitoks bendravimas.

Atrasti tiesą, susitarti ir rasti bendrus sprendimus padeda iškilusio klausimo aptarimas, diskusija. Būtent aptarime, diskusijoje gimsta tiesa, kurios taip aršiai kartais ieško besiginčijantys. Tiesa negali gimti ten, kur nėra bendro tikslo ar vyrauja priešiškumas. Aptarime taip pat gali būti nuomonių skirtumų ar emocingų pasisakymų, tačiau jo tikslas, skirtingai nei ginčo, yra ne nugalėti, o atrasti tiesą ir sutarti, susitarti.

Todėl svarbu suprasti pokalbio tikslą – ko mes siekiame: susitarti ar kažką žūtbūt įrodyti. Juk išsakyti savo nuomonę galime ramiai ir be spaudimo. Galime atvirai išreikšti savo poziciją, nepritarimą, bet iš besidalinančio savo nuomone, o ne iš priešininko pozicijos. Nepulkime aiškintis, kai esame supykę ar mus valdo neigiamos emocijos, nes konfliktai dažnai yra mūsų vidinių būsenų išraiška. Jei matome, kad ramiai kalbėtis nepavyksta, geriau atidėkime pokalbį.

Be to, aptarimas skiriasi tuo, kad jame siekiama ne tik išsakyti savo nuomonę, bet išklausyti, išgirsti kitą žmogų. Tai nėra paprasta, bet būtina, jei norime sutarti. Gynybinė ar puolimo pozicija veda į ginčą (konfliktą), nes vietoje sutarimo pradedame rodyti savo pranašumą. Išskirtinis aptarimo bruožas – pagarba žmogui ir jo teisei turėti savo nuomonę. Jei jos nesutampa – aptarti, kur, kodėl ir ieškoti bendrų sąlyčio taškų bei susitarimų. Tokios diskusijos atneša aiškumą, bendrumo jausmą, įkvėpimą.

Aptarimas, diskusija – tai ne tik sutarimas, tai buvimas harmonijoje. Mus ilgai mokė, kad pasaulis priešiškas, kad turime kovoti ir įrodinėti savo teisumą. Visi žinome: koks motyvas, toks ir gyvenimas. Todėl jei norime harmonijos gyvenime, turime sąmoningai ugdyti geranoriškumą, draugiškumą ir supratimą vienas kito atžvilgiu. Mokytis bendradarbiauti, gyventi širdimi – meilėje, su meile ir vardan meilės.

Ką gauname išmokę taikiai aptarti ir diskutuoti? Nuoširdumą, lengvumą bendravime, supratimą, ir, svarbiausia – gerą bet kokių santykių perspektyvą – o tai yra didelė laimė 🙂 . Kaip manote?

Būkite kaip vaikai

Pirmiausiai – sveikinimai visiems tėveliams ir seneliams su Tėvo diena! Linkiu būti šauniu pavyzdžiu savo vaikams ir anūkams. Viskas, ką nuoširdžiai jiems dovanojate, būtinai sugrįš jums meile ir dėkingumu. Neveltui yra sakoma: gero tėvo geri vaikai 🙂 .. Tai tiesa 🙂 . Linkiu visiems visiems būti gerais tėvais ir ugdyti savo pavyzdžiu nuostabius vaikus! 🙂

Šia proga kviečiu jus prisiminti savo vaikystę. Ką atrandame ir ką prarandame suaugę? Kodėl dar Kristus sakė: “Būkite kaip vaikai“? Ką tai reiškia? Juk tai ne tik religinė mįslė. Yra labai gražus tekstas, keliaujantis internetu (gaila, autoriaus vardo neradau), kuris išaiškina šio kvietimo esmę. Galbūt, jis padės geriau suprasti ne tik savo vaikus, bet ir save? 🙂

“Būkite kaip vaikai“ – sakė Kristus

Kai tu buvai vaikas, tu turėjai visą pasaulį, tu buvai jo šeimininkas ir galėjai daryti jame viską, ką norėjai. Tu ėjai basas per savo žemę, tu žiūrėjai į viską džiaugsmingu žvilgsniu, tu kalbėjai apie viską savais žodžiais.

Kai tu tapai paaugliu, tau sakė, kad tu turėsi viską, jei mokysies ir klausysi. Išmoksi daryti viską, jei klausysi ir mokysies. Ir tu supratai, kad galėsi tuomet turėti viską, ką panorėsi. Ir tu dėjai pastangas, kad siektum visko, ko tau norisi.

Paskui tu suaugai. Tau leido kažką turėti, leido būti kažko šeimininku, leido kažką daryti. Ir tu supratai – kad kažką turėtum, reikia kažko klausyti, kažko prašyti, kažko laukti, nuo kažko priklausyti, iš kažko tikėtis. Ir tu vis aiškiau suvokei, kad nuo tavęs nieko nepriklauso, ir tu nieko neturi.

Kai tu pasensi, tau niekas nieko neaiškins. Tau tiesiog duos kažką, kad tu nemirtum iš bado. Tau užleis vietą transporte – ne iš pagarbos, o iš gailesčio. Ir tu suprasi, kad tu nieko negali ir nieko neturi. Ir tada tau suteiks tik vieną galimybę – tyliai išeiti, įsikniaubus į šlapią nuo vienatvės ašarų pagalvę.

“Būkite kaip vaikai“ – sakė Kristus

Vaikystėje tu mylėjai viską: praplaukiančius debesis; varlę, kvaksinčią vakare baloje; drugelį, be garso plazdantį nuo žiedo prie žiedo – visa tai buvo tavo, ir tu nenorėjai to savintis, tu tiesiog mylėjai tai dėl to, kad yra.

Paskui tu pradėjai mylėti už kažką: bendraklasę su ryškiais kaspinais už tai, kad ji graži; tėvus – už tai, kad jie tavimi rūpinasi; draugus – už tai, kad jie tave giria; kitus žmones – už tai, kad jie kažką dėl tavęs padaro.

Dar vėliau tu jau mylėjai nedaug ir nedaugelį: žmoną – už tai, kad ji tavo, ir tu turi ją mylėti; vaikus – už tai, kad jie tavo ir turi tavęs klausyti; automobilį – už tai, kad jis toks brangus ir blizgantis; televizorių – už tai, kad jis atneša tiek pasitenkinimo; savo šlepetes – už tai, kad jos nupirktos už tavo pinigus ir tokios minkštos. Tu jau pradėjai mylėti tik tai, kas priklauso ir paklūsta tau.

Tu sakai, kad myli savo žmoną, o pats ją darai savo poreikių verge. Tu sakai, kad myli savo vaikus, bet prisimink, kada tu paskutinį kartą bendravai su jais, ar gaminai ir dovanojai jiems dovanas, kaip jie tau vaikystėje? Ateityje apie tavo meilę teliks prisiminimas. Greitai tu skaitysi apie ją tik knygose ar žiūrėsi per televizorių – tu jau nesugebėsi jausti, ir tau liks tik prisiminimai apie ją.

“Būkite kaip vaikai“ – sakė Kristus

Vaikystėje tu draugavai su visu pasauliu, todėl kad tu ir pasaulis buvote viena. Jūs buvote vientisi, nedalijami. Jūs buvote kartu viename. Jūs atliepdavote vienas kitam pagal pirmą mintį arba esant būtinybei.

Paskui tu pradėjai dalinti šitą vientisą pasaulį, o taip pat ir save į bloga ir gera. Blogais tapo tie, kurie buvo ne su tavimi, gerais tapo tie, kurie arčiau tavęs. Vėliau blogi virto priešais, ir juos buvo būtina naikinti – juk jie tau trukdė. Bet tu pamiršai, kad tu ir pasaulis – viena Visuma, kad Viskas esi Tu. Ir naikindamas kitus, tu naikini save. Palengva tu taip ir sunaikinai save. Ir kažkuriuo momentu tapai prislėgtas ir menkas.

Tu pradėjai pats sau įrodinėti, kad tu geras, kad tu sugebi mylėti ir turėti draugų. Ir tuomet tu įsigijai naminių gyvūnų, pavadindamas juos “mažaisiais broliais“, todėl kad mylėti žmonių tu jau negalėjai, nes nesugebėjai mylėti net savęs. Viskas, kas tau liko – žiūrėti vakarais į naktinį dangų ir matyti jame savo vienatvės atspindį – tamsą.

“Būkite kaip vaikai“ sakė Kristus

Bet jūs jau juokiatės ir netikite tuo, kuo tikėjote vaikystėje. Jūs netikite, kad yra sąžiningumas, ištikimybė, teisingumas. Jūs netikite tuo todėl, kad jus tiek daug kartų apgaudinėjo ir sakė, kad šito nėra. Bet jūs norite, kad šalia jūsų būtų sąžiningas draugas, kuriuo galima pasikliauti sunkią akimirką. Ištikimas ir mylintis sutuoktinis, kuris neišduotų jūsų net mintyse, geri vaikai, kurie rūpinsis jumis, kai jūs pasensite.

Bet kad turėtumėte sąžiningą draugą, mylintį sutuoktinį, gerus vaikus – reikia pačiam būti sąžiningu, padoriu ir mylinčiu. Juk jei tu apgaudinėji – tu negali reikalauti iš kito sąžiningumo, jei tu neištikimas – tu negali reikalauti ištikimybės iš kito. Ir kai tau siūlo tapti “vaiku“ – tu bijai. Tu jau įpratai apgaudinėti, būti neištikimu, savintis. Tu negali pamatyti žmogaus kitame žmoguje, tu matai aplink apgavikus ir išdavikus. Ir tuomet tas vaikas, kokiu tu buvai – tyras, atviras ir mylintis “Aš“, uždaromas tavimi kuo giliau į vidų – tu bijai jo ir slepi ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs.

Bet būna momentai, kai tau norisi ištrūkti iš šio rato ir vėl tapti laisvu “kaip vaikas“ Bet jeigu tu sieki laisvės – reiškia, tu jos neturi. Jeigu tu sieki meilės – reiškia, tu nemyli iš tikrųjų, ir tavęs nemyli. Tu visada sieki to, ko neturi! Tu visuomet kažko norėsi, nes kažkada atsisakei visko, norėdamas kažkam įtikti. Vargšas tas žmogus, kuris yra priklausomas, dvigubai vargšas tas, kuris bijo būti nepriklausomas.

Laisvė – stipriems žmonėms.

Gyventi iliuzijų kalėjime – silpnybių vergų dalia.

Mylėti vieną lengviau – tam reikia lašo meilės. Mylėti visus sudėtingiau – reikia turėti vandenyną meilės. Mylėti vieną kaip visus – reiškia tapti pačia Meile.

Būkite kaip vaikai – su ryškiomis, saulėtomis, plačiai atvertomis akimis, žiūrinčiomis į visą Pasaulį.
Būkite kaip vaikai – su viską norinčiu pažinti protu, kuris žino, kad jis tai gali.
Būkite kaip vaikai – su perpildytu ir per kraštus besiliejančiu džiaugsmo ir šviesos šaltiniu.
Būkite kaip vaikai – ir žinokite, kad esate šio Pasaulio Kūrėjai, ir kad jūs ir esate šis Pasaulis!

Gražios, smagios ir šviesios šeimos šventės – Tėvo dienos – visiems! 🙂

Vaikai: kartu pakeisime pasaulį :)

1982 m. rugpjūčio 19 d. Jungtinių tautų organizacijos Generalinė asamblėja paskelbė birželio 4-ąją Tarptautine agresijos prieš vaikus diena. Ja norima atkreipti dėmesį į smurtą prieš vaikus, o suaugusiems susimąstyti: kokias sąlygas augti, mokytis, kurti ir tobulėti jie sukuria vaikams. Yra šalių, kuriose jau kelios kartos išaugo nuo mažens matydamos karo veiksmus. Dažniausiai pastebime pasekmes – karus, smurtą. Arba agresyvius vaikus – kodėl jie tokie tampa? Juk nei vienas žmogus negimsta blogas, tokiu tampama. Kiekvienas reiškinys turi priežastį.

Vaikai auga suaugusiųjų sukurtame pasaulyje, bet ar saugus tas pasaulis, ar galvojame apie mūsų vaikų ateitį? Jie vis dažniau kreipiasi į suaugusius, į žmones, kurių rankose valdžia ir siūlo savo ateities matymą – taiką, meilę, draugystę, bendradarbiavimą, kūrybą. 2010 metais gruodžio 11 dieną Tailande susirinko daugiau nei milijonas vaikų nuo 10 iki 15 metų amžiaus iš įvairių šalių. Meditacijos aikštėje aplink Dhammakaya šventyklą vaikai kreipėsi į žmoniją savo daina apie taiką ir išreiškė savo valią pakeisti pasaulį. Įspūdingas, širdį sušildantis renginys.. 🙂

Trumpos įkvepiančios istorijos

Apie sėkmingą ūkininką

Kartą ūkininko paklausė, kaip jam pavyksta taip gerai ūkininkauti: kasmet jo auginami kukurūzai vis geresni.
– Paslaptis paprasta: geriausias sėklas nuo kiekvieno pasėlio aš išdalinu visiems kaimynams.
– Kam gi dalinti sėklas, jei galite pats vis didinti ir gerinti savo derlių?
– Matote, – šyptelėjo ūkininkas, – vėjas nešioja žiedadulkes iš mano laukų į kaimynų, ir atvirkščiai. Jei kaimynų pasėliai bus menkesni, tai ir maniškiai gali pablogėti. Jei aš išauginau gerus kukurūzus, tai turiu pasirūpinti, kad ir kaimynai pasodintų tokius pačius.

Panašiai vyksta ir gyvenime. Kiekvienas, norintis pasiekti sėkmės, turi pasirūpinti ir kitais bei padėti jiems siekti sėkmės. Kas nori gerai gyventi, turi padėti kitiems gerai gyventi. Todėl, kad kuo geriau visiems aplinkui, tuo geriau ir tau pačiam. Mes visi esame viena šiame pasaulyje – susaistyti ir priklausomi vieni nuo kitų.

Amžinas ginčas (aut. vienuolis Varnava)

Susiginčijo zylė ir lakštingala, kas geriau čiulba.
Žvėrys ir paukščiai puolė zylę atkalbinėti: tu pati paklausyk savęs ir jos ir palygink!
Bet ta – nė į kalbas nesileido.
Juk jai buvo svarbus pats ginčo procesas.
Žodžiu, susiginčijo ir pralaimėjo.
Bet nenusiminė ypatingai.
Todėl kad naują ginčą sau numatė.
Su žirafa. Kieno kaklas ilgesnis.

Pasakojimas apie gėrį ir blogį (vienuolis Varnava)

Turėjo blogis sūnų. Jo vardas buvo – pyktis. Toks, kad pačiam buvo su juo sunku. Ir nusprendė jis apvesdinti sūnų su kokia nors dorybe.
Žiūrėk, gal truputį geresnis taps, ir jam senatvėje bus lengviau! Pagrobė jis džiaugsmą ir apvesdino su savo pykčiu.
Tik neilgai tęsėsi ši priverstinė santuoka. Bet gimė iš jos vaikas – piktdžiuga.
Tai ir tiesa, kad negali būti nieko bendra tarp gėrio ir blogio. O jei taip ir nutinka, tai nelauk iš to nieko gero!

Pasakojimas apie nusiminimą (vienuolis Varnava)

Sėdi namuose nusiminimas ir dejuoja:
– Štai, aš vėl neturiu pinigų!
Pagailėjo dosnumas jo ir atsiuntė piniginę perlaidą.
– U-u, – nusivylė nusiminimas. – Tai dabar reikia į paštą eiti, eilėje stovėti!..
Nuėjo. Gavo.
– U-u, dabar juk juos išleisti reikia!
Išleido. Ir vėl:
– Štai, o dabar vėl pinigų nėra…
Vienas tik džiaugsmas iš šito pasakojimo: kad jis jau baigėsi!

Apie tai, kas svarbiausia

Pati geriausia diena – ŠIANDIEN.
Pati didžiausia kliūtis – BAIMĖ.
Pati didžiausia klaida – NUSIMINTI.
Geriausi mokytojai – VAIKAI.
Pats pavojingiausias žmogus – MELAGIS.
Didžiausias trūkumas – BLOGA NUOTAIKA.
Pats klastingiausias jausmas – NEAPYKANTA.
Didžiausias pralaimėjimas – NUSIVYLIMAS.
Pati gražiausia dovana – ATLEIDIMAS.
Pati didžiausia laimė – BŪTI NAUDINGU KITIEMS.
Pats maloniausias pojūtis – VIDINIO PASAULIO SUVOKIMAS.
Geriausia apsauga – ŠYPSENA.
Galingiausia jėga – TIKĖJIMAS.
Labiausiai skatinanti dovana – VILTIS.
Vienintelė realybė – MEILĖ!

Visiems smagaus artėjančio savaitgalio!! 🙂

Paauglystė

* Paaugliai vis dar tebėra pereinamojo laikotarpio vaikai. Jie nėra jauni suaugusieji. Jų poreikiai, net emociniai, yra vaikiški. Dauguma žmonių, atsakančių už paauglius, nepastebi jų poreikių jausti meilę ir supratimą, rūpinimąsi ir domėjimąsi jais.

* Namų įtaka stipresnė nei bet kuri kita, ji nulemia, koks laimingas, saugus ir tvirtas bus paauglys, kaip jis bendraus su suaugusiais, su bendraamžiais, su vaikais; ar bus savimi pasitikintis, kaip reaguos į naujas ar keistas situacijas.

* Jei paauglys nejaučia to neįkainojamo meilės ir supratimo iš savo tėvų, jis nebus pats geriausias, koks galėtų būti, ir nesielgs geriausiai, kaip galėtų elgtis. Jis negalės išskleisti savo galimybių.

* Pirmutinė tėvų pareiga yra suteikti mylinčius ir laimingus namus. Ir svarbiausi santykiai namie – santuokos ryšiai, kurie pirmesni nei tėvų ir vaikų santykiai. Paauglio saugumo jausmas ir tėvo, motinos santykiai su vaiku labai priklauso nuo to, koks tėvų tarpusavio ryšys.

* Jei mylėsite savo paauglį besąlygiškai, jis gerai, jaukiai jausis, bus geros nuomonės apie save, sutars su savimi. Jis įstengs valdyti savo troškimus, nerimą, ir jo elgesys pamažu darysis kaip suaugusio.

* Jei mylėsite paauglį tik tuomet, kai jis atitiks jūsų reikalavimus ar lūkesčius, jis jausis nieko nesugebantis. Bus įsitikinęs, kad nepajėgia padaryti kuo geriau, būti geriausias, jį kamuos nesaugumas, nerimas ir savo menkumo pojūtis. Bus nuolatinių trukdymų jo emociniam ir elgesio brandumui.

* Paauglius galima suvokti kaip veidrodžius. Besąlygiška meilė atspindima besąlygiškai, sąlygiška meilė atspindima sąlygiškai.

* Paaugliams reikia didžiulio emocinio palaikymo, kad jie gyventų kaip galima geriau ir būtų kuo geresni. Jiems reikia pilno emocinio rezervuaro, kad jaustųsi saugūs ir savimi pasitikintys. To jiems reikia, kad įveiktų bendraamžių spaudimą ir kitus jaunimo draugijos reikalavimus. Stokodami šio pasitikėjimo, paaugliai linksta pasiduoti bendraamžių spaudimui ir jiems sunku laikytis etinių vertybių.

* Kuo labiau tėvas ar mama paauglio akivaizdoje praranda savitvardą, tuo mažiau paauglys jam ar jai jaus pagarbą. Nuolatinis savitvardos praradimas pastūmės paauglį į kitų, ypač bendraamžių, įtaką. Jūs turite išreikšti savo jausmus nuoširdžiai, bet deramai, t.y., be pykčio, šaukimo, prasivardžiavimo, užsipuolimo žodžiais ar kitaip. Pažvelkite į tai kitaip: jei kas nors iš jūsų pažįstamų perdėtai reaguoja įniršiu, ką jūs jam jaučiate? Jūsų pagarba tam žmogui susilpnėja, ypač jei savitvardą jis praranda dažnai.

* Kokie prioritetai jūsų gyvenime? Ar jūsų vaikai patenka į juos? Kurioje jie vietoje? Turite tai nuspręsti. Kitaip jūsų vaikai užims paskutinę vietą ir kentės jausdamiesi apleisti. Padarykite viską, ką galite, kad patenkintumėte paauglio poreikius. Jų bus mažiau, nei jūs manote. Jūsų vaikai bus paaugliais tokį trumpą laiką…

* Paaugliams reikia tėvų laiko ir dėmesio labiau nei bet kada. Jie kasdien susiduria su stipriomis įtakomis ir, deja, dažnai šios įtakos nesveikos, kenksmingos ar net blogos. Jeigu norite, kad jūsų paauglys susivoktų šių dienų pasaulyje, turite konstruktyviai praleisti su juo laiką, ypač kai jis išgyvena paauglystės nerimą, sąmyšį. Jei jūs skirsite laiko šiems poreikiams, jūsų paauglys įgis pasitikėjimo ir kaip asmenybė taps vientisas, sugebės savarankiškai mąstyti. Jis išsiugdys tvirtybę atsispirti įtakoms žmonių, kuriems jis mažai rūpi, bet kurie nori juo pasinaudoti.

* Paaugliai labiausiai bijo ne nuomonių skirtumo, bet pykčio, nepritarimo ar jų, kaip asmenybių, atmetimo.

* Tėvai turi būti atsargūs ir nemanipuliuoti savo paaugliais per kaltę. Taip lengva pakliūti į šiuos spąstus, ypač jeigu jie turi jautrų vaiką. Paaugliu, kuriuo patys tėvai manipuliuoja per kaltę, lengvai manipuliuos ir kiti žmonės.

* Niekas labiau netrikdo paauglio kaip nenuoseklumas jo tėvų gyvenime – ypač tuose dalykuose, kuriuos tėvai sakosi labai vertinantys, o paskui elgiasi taip, lyg jie neegzistuotų. Kaip tėvai gali išmokyti savo paauglius aiškiai mąstyti apie moralines ir dvasines vertybes, jei jų pačių gyvenimas nerodo tokio aiškaus mąstymo rezultatų?

* Tam tikrose situacijose gerai yra apkabinti ar pabučiuoti savo paauglį. Nors jūs nenorite to daryti dažnai, kad jis nepasijustų nepatogiai, būna, kad tai tinka: išvykstant ar parvykstant iš kelionės arba kai paauglys padaro kažką, kuo jis ypač didžiuojasi. Arba kai jis ateina pas jus jausdamasis įskaudintas… Ir, žinoma, būna tokių atvejų, kai jis paprasčiausiai jaučia prieraišumo poreikį.

* Tėvai turi būti kantrūs šio intensyvaus vaiko keitimosi periodu. Kuo labiau išlaikysime savitvardą ir ramybę, tuo mažiau traumuojantis bus tas laikotarpis. Mūsų vaikai iškils iš paauglystės labiau subrendę ir mūsų ryšys su jais jau suaugusiais bus geresnis.

(Pagal R. Campbell knygą “Kaip mylėti savo paauglį“)

Svarbiausia – meilė

Ar susimąstėte, kodėl vaikystės įspūdžiai stipriausi ir kodėl vaikystė dažnai tapatinami su švariu popieriaus lapu? Pasirodo, iki 7 metų amžiaus vaikai turi labai platų potencialą įvairiems sugebėjimams vystyti. Taip yra todėl, kad iki 3 metų išsivysto iki 70-80 procentų žmogaus smegenų ląstelių, o iki septynerių jos išsivysto pilnai. Todėl potyriai, įgūdžiai ir įspūdžiai šiuo periodu “įrašomi“ lyg švariame popieriaus lape ir tampa kertiniai gyvenime.

Vaikų psichologijos tyrėjas M. Ibuka teigia, kad kiekvienas vaikas yra kūrybingas ir talentingas, tėvams tereikia atrasti būdus, kaip pažadinti, atskleisti ir vystyti vaiko gabumus. Tėvų baiminimasis, kad vaikui kažkas sunku ar nesuprantama, gali riboti vaiką, nes jam viskas nauja ir įdomu. Vaiko smegenys šiuo periodu gali talpinti didžiulį kiekį informacijos, be to, vaikui įdomu ir lengva atlikti būtent tai, kas jam patinka. Dėl to tėvams svarbu stebėti, į ką jis linkęs.

Būtent iki septynerių metų vaikai turi puikią vaizdinę atmintį, todėl patartina sukurti harmoningą ugdymo aplinką su gražiais meno kūriniais, muzika – viskuo, kas pažadina aukštus siekius ir idealus. Ir, žinoma, didžiausią poveikį vaikui daro suaugusieji – jų tarpusavio santykiai ir meilė vaikui. Vaikystės įspūdžiai veikia tolimesnį gyvenimą, nulemdami žmogaus mąstymo būdą, pasaulėžiūrą ir poelgius.

Todėl šalia ugdymo turime patenkinti ir svarbiausią vaiko poreikį – poreikį meilei. Kodėl tai svarbu? Juk atrodytų, visi myli savo vaikus, tačiau kaip išreiškiama meilė, ar padeda ji išsiskleisti vaikui? Tai svarbu, nes ankstyvoje vaikystėje kiekvienas iš mūsų nesąmoningai kuria savo “aš“ vaizdinį – tam tikrą psichologinę tapatybę, kuri atspindi mūsų gebėjimų, bruožų ir moralinių savybių suvokimą.

Šis “aš“ vaizdinys, arba psichinis savęs suvokimas, nėra sukurtas iš anksto, jis kuriamas ir patvirtinamas, remiantis mūsų teigiama arba neigiama patirtimi (C. Mino, “Meilės psichologija“). Lemiamą įtaką šiam suvokimui turi vaikystės atsitikimai ir tai, kaip su vaiku buvo elgiamasi, kaip jis buvo apibūdinamas tėvų. Nuo to priklauso, ar suaugęs žmogus vertina ir ar myli save.

Kaip tai atrodo šeimoje? Jei vaiką myli, juo rūpinasi, paskatina ir pagiria jo raidos žingsnius, o taip pat su džiaugsmu priima jo meilės, dėkingumo ir švelnumo apraiškas – toks vaikas auga turėdamas teigiamą savęs vaizdinį. Jis įsitikinęs, kad meilė yra natūrali, akivaizdi ir nuostabi, ir atsakydamas taip pat skleidžia meilę, nuoširdumą ir rūpestį. Taip įskiepijama mylimo ir mylinčio žmogaus koncepcija – dvasinės pusiausvyros ir gerovės faktorius.

Gaunamas priešingas rezultatas, jei tėvai savo meilės pilnai neišreiškia: galbūt kažkada vaiką atstūmė ar buvo nedėmesingi, galbūt šykštėjo pritarimo ar pagyrimo, o gal per daug kritikavo ar net pažemino. Dėl to vaikui susiformuoja neigiamas savęs vaizdinys, ir jis nuolat randa savęs pažeminimo ar pasmerkimo priežasčių: tai per daug iš savęs reikalauja, tai priekaištauja sau ir yra pernelyg griežtas savo klaidoms. Toks žmogus kenčia ir verčia kentėti kitus, nes savo dvasine būsena sukelia nemalonias reakcijas.

Psichologijos mokslas įrodė, kad tarp žmogaus požiūrio į save ir požiūrio į kitus yra glaudi paralelė: tas, kuris myli, priima ir gerbia save, yra linkęs taip pat geranoriškai elgtis ir su kitais žmonėmis. Ir, atvirkščiai: jei žmogus agresyvus, griežtas ir nepalankus sau, tuomet jis bus linkęs taip pat elgtis ir su žmonėmis, su kuriais bendrauja. Jei trumpai – tai tas, kas myli save, myli ir kitus, o tas, kas savęs nemyli, tendencingai jaučia tą patį ir artimui. Žinoma, šiuo atveju mes nekalbame apie egoizmo apraiškas ar lepinimą, bet apie sveiką savęs suvokimą.

Todėl meilė – svarbiausia: nuo džiaugsmingo vaiko laukimo, nuo pat pirmosios jo gyvenimo akimirkos. Galima suteikti puikiausias išorines sąlygas vaiko ugdymui, bet jei jis augs emociškai šaltoje aplinkoje, jis gal ir bus talentingas, bet šaltas ir uždaras dvasiškai. Tėvai ne tik ugdo, bet ir suteikia pačią svarbiausią gyvenimo pamoką – mylėdami vienas kitą ir savo vaikus, jie išmoko priimti ir dovanoti meilę, gyventi meilėje 🙂 ..

Ar sutinkate?

Mintys apie knygas ir skaitymą

Visos geros knygos panašios tuo, kad būtinai sukelia skaitytojo norą galvoti apie tai, kas teisinga, gražu, naudinga žmonėms. (N. Černyševskis)

Gera knyga – viena didžiausių gyvenimo brangenybių. (S. Smailsas)

Skaitymas – štai geriausias mokymasis. Sekti didžio žmogaus mintis – visų įdomiausias mokslas. (A. Puškinas)

Knygos – proto vaikai. (Dž. Sviftas)

Žmogus, turintis rankose vertingą knygą, niekada negali būti vienišas. (K. Goldonis)

Knygos įveda mus į geriausią draugiją, supažindina su didžiausiais visų laikų protais. (S. Smailsas)

Kas aiškiai mąsto, tas aiškiai ir mintis dėsto. (N. Bualo)

Kad atsikratyčiau įkyrių, nepakeliamų minčių, pakanka imtis skaitymo; jis tuoj pat užvaldo dėmesį ir nuveja tas mintis šalin. (Š. Monteskje)

Bibliotekos – tai žmogaus dvasinių vertybių lobynas. (G. Leibnicas)

Skaitymas protui – tolygu fiziniai pratimai kūnui. (Dž. Adisonas)

Kas negali pakilti dvasia, griebiasi pompastiško dėstymo stiliaus. (P. Buastas)

Knyga – nedidelis įrankis, pažadinantis mūsų sugebėjimą mąstyti; tai minties variklis, išjudinantis protą. (E. Fagė)

Namai, kuriuose nėra knygų, panašūs į kūną be sielos. (Ciceronas)

Gera ta knyga, kurią atveri iš anksto mėgaudamasis ir užveri praturtėjęs. (E. B. Olkotas)

Skaityk ne tam, kad prieštarautum ar neigtum, ne tam, kad aklai priimtum, ir ne tam, kad rastum temą pokalbiui, bet kad mąstytum ir samprotautum. (F. Bekonas)

Knygų skaitymas – tik darbo pradžia. Gyvenimo kūryba – štai tikslas. (N. Rubakinas)

Neskaityk nieko, ko nenori įsiminti, ir neįsimink nieko, ko neketini panaudoti. (Dž. S. Blekis)

Tiesa – vis gilesnis pasaulio suvokimo procesas, kilimas nuo nežinojimo prie žinojimo, nuo neišsamaus žinojimo prie išsamesnio, kilimas, kuris negali liautis, nes pasaulis neišsemiamas. (Hėgelis)

Visada geriau nedaug, bet gerai, negu daug, bet blogai. Tas pat ir su knygom. (L. Tolstojus)

Išmintingas – kuris žino reikalingus dalykus, o ne daugelį. (Echilas)

Žmogų išsilavinusį daro tik jo paties vidinis darbas, kitaip sakant, savarankiškas apmąstymas, išgyvenimas, pajutimas visko, ką sužino iš kitų žmonių arba iš knygų. (N. Rubakinas)

Knygos lavina sielą, kelia ir stiprina žmogų, žadina geriausius troškimus, ugdo protą ir sušildo širdį. (V. M. Tekerėjus)

Naudingiausios yra knygos, verčiančios uoliausiai mąstyti. (T. Parkeris)

Žmogų visada galima pažinti iš jo skaitomų knygų. (S. Smailsas)

Gera knyga – tarsi pokalbis su protingu žmogumi: teikia žinių, moko apibendrinti tikrovę, suprasti gyvenimą. (A. Tolstojus)

Smagaus ir saulėto visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

Apie skaitymą

Rašoma dabar daug, todėl natūralu, kad visa tai kažkas skaito. Nežiūrint to, kad pagrindinis informacijos šaltinis šiuo metu – internetas, džiugu, kad išliko ir tradicinės popierinės knygos. Keičiasi informacijos pateikimo formos, tačiau skaitymas gyvuoja: tiesiog dabar turime ir kitokį būdą skaityti. Ką bekalbėtų skeptikai, daugelis žmonių mielai savo laiką skiria skaitymui. Kodėl skaito ir ko tikisi skaitytojai?

Pirmiausiai, žinoma, tai informacijos gavimo būdas. Geras tikslas, ypač jei taikome gautas žinias gyvenime. Net ir pačios vertingiausios žinios ar faktai, kurių nenaudojame ar nepritaikome gyvenime, yra ne tik nereikalingos, bet ir trukdo mums tobulėti, nes gali mus trikdyti, klaidinti ir “užimti vietą“ kaip nereikalingas balastas. Kaupiamos žinios turi būti naudingos, padėti mums gyventi: sužinojome-pritaikėme-gavome rezultatą.

Skaito žmonės ir dėl pramogos. Tokia informacija dažniausiai yra įvairiuose žurnaluose: apkalbos, vienadienės sensacijos, linksmos istorijos. Daugeliui žmonių išvystytas poreikis tokiai išorinei informacijai – vėliau galima ją apgalvoti, sutikti su ja arba ne, piktintis ar prieštarauti – šis procesas kuriam laikui užima protą. Iš vienos pusės tokia informacija bukina protą, iš kitos – pavyzdžiui, linksma istorija gali pakelti nuotaiką, o jei ji dar ir prasminga, tai kartais smagu tam skirti laiką.

Pomėgis grožinei ar įvairiai pažintinei literatūrai. Tokiu būdu vystomas žmogaus vidinis pasaulis, emocijos ir jausmai, jis auga ir tobulėja. Juk pažinimui ribų nėra: skaitydami kartais atveriame savyje tai, ko nesitikėjome rasti, o per įvairias sukurtas istorijas turime galimybę pažiūrėti į kai kurias gyvenimo situacijas tarsi iš šalies. Ne veltui sakoma, kad tai, ką atrandame skaitydami, yra ne knygose, o mumyse.

Skaitome ir dėl tam tikros būsenos sukėlimo. Tai knygos ar straipsniai, kuriuos skaitydamas žmogus pajunta įkvėpimą, gyvenimo džiaugsmą arba optimalią būseną kūrybai. Juos perskaitęs, žmogus pradeda mąstyti, generuoti naujas idėjas, todėl tokius tekstus galima pavadinti įkvėpimo šaltiniu.

Kartais ieškome tekstų, kurie atitinka mūsų dabartinę būseną. Psichologai teigia, kad dažniausiai tuo užsiima moterys. Apima romantiška nuotaika – tuoj į tinklapį, kur rausvos gėlytės ir ilgesingi straipsniai apie gražią meilę. O jei išgyvena išdavystę – skaito straipsnius apie sunkią moters dalią ir klastingus vyrus. Tuo pačiu ir straipsnio komentarus galima parašyti ir išlieti bei nuraminti emocijas..

Gyvename informacinio šuolio laikais, kaip nepasiklysti informacijos gausybėje, kaip suprasti, kuri informacija mums reikalinga? Visi esame skirtingi ir skaitome dėl skirtingų priežasčių, todėl pirmiausiai pasikliaukime savo intuicija ir neskaitykime to, kas mums neįdomu. Jei knyga nepatraukė, neįdomi, atidėkime ją, nes tai ne tik laiko gaišimas, bet ir trukdymasis vietoje naudos.

Mokykimės atmesti nereikalingą informaciją ir pasisemti naudingą. Ne viskas, kas yra parašyta, mums tinka. Atminkime, kad autorius tik išdėsto savo nuomonę ir jos nebūtina laikytis. Tai gali būti puiki proga tiesiog pažiūrėti į kažkurią gyvenimo sritį iš kito taško. Kad suprastume, ar tekste yra reikalinga mums informacija, perskaitykime pavadinimą ir perbėkime akimis kelias pastraipas. Jei paaiškėja, kad nieko reikalingo nėra – negaiškime laiko.

Pakeiskime prioritetus – vietoje “perskaityti kuo daugiau puslapių“ į “gauti vertingą informaciją“. Neskubėkime, nes žinios turi būti įsisąmonintos, apdorotos ir pritaikytos. Ir.. būkime smalsūs gyvenimo studentai: konspektuokime, užsirašykime patikusias mintis ar patraukusias dėmesį saviugdos užduotis ir vertingus patarimus, nes informacijos gausoje jos dažnai tiesiog pamirštamos. Be to, po kurio laiko bus įdomu peržvelgti savo augimą ir tai, kas tuo metu mums buvo svarbu ir įdomu.

Neskaitykime vien dėl skaitymo ar dėl to, kad atsirado kažkokia populiari knyga, kurią visi skaito. Dažniau užduokime sau klausimus: “ ką aš sužinojau? kur panaudosiu šią informaciją? kaip aš galiu tai pritaikyti savo gyvenime? kuo gali būti naudingas šis patarimas? ar jo prireiks gyvenime?“ Beje, tokie klausimai padės ir laiką taupyti – atmetę tai, kas nereikalinga, vietoje to galime atlikti tai, kas naudinga.

O ką jūs apie tai manote?

Sunku patikėti :) ..

Man šie vaizdai buvo netikėti, nes mačiau juos pirmą kartą. Tačiau biologai teigia, kad piešti gali ne tik drambliai, bet ir kiti gyvūnai, ir, kas įdomu – jiems tai patinka! Seniai pastebėta, kad kai kurie zoologijos sodų ar cirkų gyvūnai mielai piešia, tik.. matyt, retai kam ateina mintis jiems tai pasiūlyti 🙂 . Mėgsta piešti delfinai, drambliai, beždžionės, net paršeliai.

Pastebėta, kad į tokią kūrybą daugiau linkusios patelės (matyt, patinai turi kitų rūpesčių 🙂 ). Be to, kiekvienas iš šių tapytojų turi savo stilių, nors dažniausiai jų piešiniai primena vaikų piešinius. Garsiajame Durovo cirke piešė beždžionė, paršelis ir drambliukė. Beždžionė piešė lyg tikra menininkė: ilgai žiūrėdavo į tuščią lapą, lyg apmąstydama būsimą kūrinį, ir vis atsitraukdavo iš toliau pažiūrėti, kaip jai gaunasi piešti.

Tai tik parodo, kaip mažai mes žinome apie gyvūnus ir net neįsivaizduojame, kad jie gali turėti ir kūrybinių gabumų.. Atsakyti į klausimą – kodėl gyvūnai piešia – mokslininkai dar negali. Tačiau ne išimtis, kad ši jų savybė padės mums geriau juos suprasti.

Filmuke parodyti drambliai yra iš Šiaurės Tailando stovyklos-draustinio. Čia gyvena 65 drambliai, iš jų 9 piešia. Prižiūrėtojai teigia, kad drambliai mielai piešia, ypač jei paskatinami bananais, cukranendrėmis bei pagyrimu 🙂 . Šis projektas skirtas atkreipti dėmesį ir palaikyti nykstančius azijietiškus dramblius. Plačiau apie tai http://www.ExoticWorldGifts.com

Pomėgis rašyti

Kodėl žmonės rašo? Atrodytų, keistas klausimas – tai toks pat pomėgis (polinkis, talentas), kaip ir visi kiti. Rašantiems dabar išties aukso amžius, nes niekuomet anksčiau nebuvo galimybės taip plačiai ir laisvai skleisti savo mintis. Dauguma turinčių tokį pomėgį kuria savo internetines svetaines, kiti rašo į jau sukurtus tinklapius. Tokiu būdu žmonės išreiškia save, dalinasi ir keičiasi informacija.

Natūralu, kad ir apie šią sritį kyla diskusijos – kaip rašoma, kam rašoma, kodėl ir kokiomis temomis rašoma. Rašantieji daro didelį poveikį žmonėms, todėl tokie klausimai – dėsningi. Kritikos rašantiems taip pat netrūksta – kartais ir pelnytai, nes akivaizdu, kad ne visi suvokia atsakomybę už savo parašytus žodžius. Tačiau tai – asmeninių savybių klausimas, koks žmogus – tokie ir tekstai.

Rašyti ar ne, ar visi rašantieji grafomanai (turi liguistą potraukį rašyti)? Žinoma, ne visi grafomanai, o ir gebėjimą rašyti sunku užgniaužti.. Yra kitos subtilybės – žmogus gali turėti daug žinių, bet užrašyti jas sunkiai sekasi, o yra žmonių, kurie ir trumpu tekstu sugeba perteikti esmę. Aš manau, jei jaučiate, kad galite rašyti – pradėti verta, nes dažniausiai gailimės to, ko nepadarėme. Jei ir nepateisins lūkesčių, bent jau tvirtai žinosite, kad tai ne jūsų sritis. Svarbiausia – rašymo motyvacija.

Dėl to, kad padaugėjo rašančiųjų, psichologai taip pat aiškinasi priežastis – kodėl žmonės rašo, kokie šios veiklos motyvai. Pasirodo, jie gali būti ir užslėpti. Rašydami žmonės daro poveikį, todėl ypač pabrėžiamas atsakomybės jausmas. Trumpai pateiksiu labai įdomias psichologo V. Pečugino išvadas, kurioms pilnai pritariu. Jis teigia, kad žmonės rašo, nes:

1. Negali nerašyti. Žmogus laiko save protingu, intelektualiu, žinančiu. Jis negali nerašyti, nes jaučiasi vidiniai persipildęs, todėl savo žiniomis jam norisi ir patinka pasidalinti su kitais. Kita priežastis – emocinis antplūdis ir persipildymas, kai norisi tokiu būdu išlieti emocijas.

2. Norisi svarbumo pojūčio. Kuo mažesnė savivertė, tuo labiau norisi pagyrimų, pritariančių komentarų. Tokiu atveju dažnai pasirenkama paprastesnė, neutrali tema, kad būtų kuo mažesnė ginčų tikimybė. Tai būdas paglostyti savimeilę, tokį poreikį kartas nuo karto turime daugelis.

3. Noras pasidalinti naudinga informacija. Veikimas pagal principą: sužinojai – pasidalink su kitais. Žmonės publikuoja ar perpasakoja istorijas, kurios jiems pasirodė įdomios, naudingos, pamokančios ar juokingos. Šiuo atveju rašoma ne dėl to, kad žmogus jaučiasi persipildęs informacija, o kitų žmonių naudai. Todėl, kad ne visada galima tiksliai suprasti, kas įdomu žmonėms, temos suskirstomos, pvz.: vyrų ir moterų santykiai, vaikai, sveikata, šeima ir pan. Rašančiam ne tiek svarbūs vertinimai – visiems neįtiks, o ir tikslo tokio nebuvo. Jam svarbu tai, kad jis subjektyviai vertina informaciją kaip naudingą ir nori, kad ji būtų prieinama platesniam ratui žmonių, kuriems tai taip pat įdomu.

4. Paslaugos, asmenybės, teorijos, idėjos ar prekinio ženklo populiarinimas. Gali būti aprašoma sėkmingo pokyčio istorijos, naudingi patarimai, receptai, kur betarpiškai atkreipiamas dėmesys arba susiejama su tam tikra paslauga, idėja, asmenybe, prekiniu ženklu ir pan. Tačiau galutinis tikslas – sudominti, parduoti, pritraukti potencialų klientą, pirkėją.

5. Informacijos rinkimas. Straipsnyje pasiūloma diskusijas sukėlusi tema ar idėja ir tokiu būdu siekiama gauti atsiliepimus ir nuomones apie ją. Vėliau daroma analizė ar tyrimas, priklausomai nuo autoriaus tikslų.

6. Visuomenės nuomonės formavimas. Šalia kitų priemonių straipsniai taip pat įtakoja didelės grupės žmonių nuomonės formavimą. Profesionalūs autoriai šiuo tikslu rašo politinius, istorinius, socialinius ir kitokius straipsnius, formuojančius nuomonę apie aprašomas visuomenės gyvenimo sritis.

Štai tokios, psichologo manymu, pagrindinės priežastys, dėl kurių žmonės rašo. Negalima tvirtinti, kad kažkuris autorius rašo dėl vienos iš išvardintų priežasčių, jų dažniausiai yra kelios. Be abejo, nuovokus skaitytojas iš karto supranta parašymo tikslą. Visiems rašantiems viešai, prieš pradedant rašyti, pravartu susimąstyti: ar tai būtina, ar praturtins, ar tai tiesa, ar nieko neįskaudins, ar nepakenks, ar tai nesavanaudiška, neambicinga..?

Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?