Svarbiausia – meilė

Ar susimąstėte, kodėl vaikystės įspūdžiai stipriausi ir kodėl vaikystė dažnai tapatinami su švariu popieriaus lapu? Pasirodo, iki 7 metų amžiaus vaikai turi labai platų potencialą įvairiems sugebėjimams vystyti. Taip yra todėl, kad iki 3 metų išsivysto iki 70-80 procentų žmogaus smegenų ląstelių, o iki septynerių jos išsivysto pilnai. Todėl potyriai, įgūdžiai ir įspūdžiai šiuo periodu “įrašomi“ lyg švariame popieriaus lape ir tampa kertiniai gyvenime.

Vaikų psichologijos tyrėjas M. Ibuka teigia, kad kiekvienas vaikas yra kūrybingas ir talentingas, tėvams tereikia atrasti būdus, kaip pažadinti, atskleisti ir vystyti vaiko gabumus. Tėvų baiminimasis, kad vaikui kažkas sunku ar nesuprantama, gali riboti vaiką, nes jam viskas nauja ir įdomu. Vaiko smegenys šiuo periodu gali talpinti didžiulį kiekį informacijos, be to, vaikui įdomu ir lengva atlikti būtent tai, kas jam patinka. Dėl to tėvams svarbu stebėti, į ką jis linkęs.

Būtent iki septynerių metų vaikai turi puikią vaizdinę atmintį, todėl patartina sukurti harmoningą ugdymo aplinką su gražiais meno kūriniais, muzika – viskuo, kas pažadina aukštus siekius ir idealus. Ir, žinoma, didžiausią poveikį vaikui daro suaugusieji – jų tarpusavio santykiai ir meilė vaikui. Vaikystės įspūdžiai veikia tolimesnį gyvenimą, nulemdami žmogaus mąstymo būdą, pasaulėžiūrą ir poelgius.

Todėl šalia ugdymo turime patenkinti ir svarbiausią vaiko poreikį – poreikį meilei. Kodėl tai svarbu? Juk atrodytų, visi myli savo vaikus, tačiau kaip išreiškiama meilė, ar padeda ji išsiskleisti vaikui? Tai svarbu, nes ankstyvoje vaikystėje kiekvienas iš mūsų nesąmoningai kuria savo “aš“ vaizdinį – tam tikrą psichologinę tapatybę, kuri atspindi mūsų gebėjimų, bruožų ir moralinių savybių suvokimą.

Šis “aš“ vaizdinys, arba psichinis savęs suvokimas, nėra sukurtas iš anksto, jis kuriamas ir patvirtinamas, remiantis mūsų teigiama arba neigiama patirtimi (C. Mino, “Meilės psichologija“). Lemiamą įtaką šiam suvokimui turi vaikystės atsitikimai ir tai, kaip su vaiku buvo elgiamasi, kaip jis buvo apibūdinamas tėvų. Nuo to priklauso, ar suaugęs žmogus vertina ir ar myli save.

Kaip tai atrodo šeimoje? Jei vaiką myli, juo rūpinasi, paskatina ir pagiria jo raidos žingsnius, o taip pat su džiaugsmu priima jo meilės, dėkingumo ir švelnumo apraiškas – toks vaikas auga turėdamas teigiamą savęs vaizdinį. Jis įsitikinęs, kad meilė yra natūrali, akivaizdi ir nuostabi, ir atsakydamas taip pat skleidžia meilę, nuoširdumą ir rūpestį. Taip įskiepijama mylimo ir mylinčio žmogaus koncepcija – dvasinės pusiausvyros ir gerovės faktorius.

Gaunamas priešingas rezultatas, jei tėvai savo meilės pilnai neišreiškia: galbūt kažkada vaiką atstūmė ar buvo nedėmesingi, galbūt šykštėjo pritarimo ar pagyrimo, o gal per daug kritikavo ar net pažemino. Dėl to vaikui susiformuoja neigiamas savęs vaizdinys, ir jis nuolat randa savęs pažeminimo ar pasmerkimo priežasčių: tai per daug iš savęs reikalauja, tai priekaištauja sau ir yra pernelyg griežtas savo klaidoms. Toks žmogus kenčia ir verčia kentėti kitus, nes savo dvasine būsena sukelia nemalonias reakcijas.

Psichologijos mokslas įrodė, kad tarp žmogaus požiūrio į save ir požiūrio į kitus yra glaudi paralelė: tas, kuris myli, priima ir gerbia save, yra linkęs taip pat geranoriškai elgtis ir su kitais žmonėmis. Ir, atvirkščiai: jei žmogus agresyvus, griežtas ir nepalankus sau, tuomet jis bus linkęs taip pat elgtis ir su žmonėmis, su kuriais bendrauja. Jei trumpai – tai tas, kas myli save, myli ir kitus, o tas, kas savęs nemyli, tendencingai jaučia tą patį ir artimui. Žinoma, šiuo atveju mes nekalbame apie egoizmo apraiškas ar lepinimą, bet apie sveiką savęs suvokimą.

Todėl meilė – svarbiausia: nuo džiaugsmingo vaiko laukimo, nuo pat pirmosios jo gyvenimo akimirkos. Galima suteikti puikiausias išorines sąlygas vaiko ugdymui, bet jei jis augs emociškai šaltoje aplinkoje, jis gal ir bus talentingas, bet šaltas ir uždaras dvasiškai. Tėvai ne tik ugdo, bet ir suteikia pačią svarbiausią gyvenimo pamoką – mylėdami vienas kitą ir savo vaikus, jie išmoko priimti ir dovanoti meilę, gyventi meilėje 🙂 ..

Ar sutinkate?

Reklama

6 mintys apie „Svarbiausia – meilė“

  1. Sveika, Vilte,

    Puikus ir teisingas tekstas. Man tai buvo žinoma, tačiau niekad nebus per daug tokios informacijos. Kaip toje dainoje: “Tik niekad meilės nebus per daug…“:)

    Tačiau žinai gi, kad aš negaliu be pastabų ir papildymų:). Negaliu sakyti kad sakinys “Juk atrodytų, visi myli savo vaikus, tačiau kaip išreiškiama meilė, ar padeda ji išsiskleisti vaikui?“ yra neteisingas nes ten vartoji tariamąją nuosaką “atrodytų“, tad kiek sukonkretinsiu.

    Didžiausia problema ir liūdniausias faktas yra tai, jog žmonės, savo vaikystėje nepatyrę tikros, nuoširdžios meilės, nesugeba (nemoka) iš tikro mylėti savęs ir kitų. Taip pat, deja, ir savo vaikų. Visi žinome jog tėvai turi mylėti savo vaikus, ir žmonės, patys nepatyrę meilės, tai daro tai kaip jie supranta ir sugeba: jie skaito visas vaikų auklėjimo knygas ir straipsnius žurnaluose (ir viską paraidžiui bando ant savo vaiko), lepina, tenkina visus įmanomus norus, bando apsaugoti nuo visų galimų grėsmių ir pavojų, stengiasi visada turėti savo vaiką “greta savęs“ ir t.t., bet visa tai toli gražu nėra meilė:(.
    Ir liūdniausia, jog tai perduodama iš kartos į kartą, nes meilės galima išmokti tik iš mylinčio žmogaus, ir geriausia – iš savo motinos, ankstyvoje vaikystėje.

    Na ir kaip įprasta:), pabaigai – citata:

    „Iš begalybės melagysčių, kurias žmonės neretai sako sau, dvi dažniausios, įtikinamiausios ir žalingiausios yra: „Mes iš tikrųjų mylime savo vaikus“ ir „Mūsų tėvai tikrai mylėjo mus“. Gali būti, kad tėvai ir mylėjo mus, ir kad mes mylime savo vaikus, tačiau jei yra priešingai, žmonės dažnai deda neįsivaizduojamas pastangas, kad nereikėtų to pripažinti.“ (p. 54) M. Scot Peck, Nepramintuoju taku, Vaga, Vilnius 2009.

    Vladas

    Patinka

  2. Labas rytas, Vladai 🙂

    Visiškai sutinku, kad nepatyrę meilės žmonės nemoka mylėti. Žinau iš savo patirties ir dar vieną dalyką – mylėti galima išmokti, tačiau tam reikia labai aiškiai suprasti, kas yra meilė.

    Juk kiekvienas žmogus įsitikinęs, kad jis myli.. todėl nenoriu nieko įžeisti, noriu tik parodyti, kokiu būdu aš pati suvokiau, kas yra meilė 🙂 . Vis rašau ir dar rašysiu apie tai :).

    Dažniausiai daroma klaida (kurią ir aš dariau) – tėvų kaltinimas, kuris nieko neišsprendžia, o tik pagilina problemą. Reikia tiesiog aiškiai suprasti problemos priežastį ir ugdyti gebėjimą mylėti – to galime išmokti tik aiškiai suvokę, kas yra besąlygiška meilė, t.y., žinodami, ko siekiame.

    Tavo parašytoms mintims pilnai pritariu ir dėkoju, kad iš esmės vis papildai mano pamąstymus 🙂 . Ir citata puiki.. Ačiū, Vladai!

    Patinka

  3. Žinoma meilė svarbiausia. Mane stebina tėvai, kurie stengiasi bet kokia kaina savo vaikus būtinai atiduoti į kokias tai madingas mokyklas, kad tik atitiktų kažkieno sugalvotus naujus vėjus. Ir labai pergyvena jei neišgali dėl finansų. Nesu prieš jas, bet žinau, kad ir be ypatingų piniginių išlaidų galima išugdyti savo vaiką. Meilė ir nuoširdus dėmesys -to užtenka, kad išaugtų geras žmogus. O metodikos tik pagalbinės priemonės, kurios nuolatos keičiasi.

    Patinka

  4. Sveiki, Vix 🙂

    Susimąsčiau.., nes gera metodika yra gera pagalbinė priemonė, ypač jei tėvai ir specialistai laikosi vieningos ugdymo linijos.

    Jei jūs apie brangias metodikas ar apskritai apie metodikas – labai pritarčiau, kad tai pagalbinė priemonė, ir kad svarbiausia vaikui – meilė ir gera atmosfera namuose.

    Kad pakomentuočiau, galiu tik remtis savo patirtimi – abu vaikus vežiojau į ugdymo įstaigas iki mokyklos, ir tai pasiteisino – abu kūrybingi ir geri žmonės. Bet visuomet stebėjau, kad jie patys rinktųsi tai, kas jiems prie širdies. Galiu pasidžiaugti tuo, kad jie tikrai yra individualybės, laisvi, turi ir pomėgius, ir ne vieną saviraiškos būdą. Bet.. gal visos mamos savuosius mato per rožinius akinukus 😉 .

    Dėl kainų – man rodos, kiekvieni tėvai, kurie myli savo vaikus, tikrai atras būdų juos ugdyti pagal savo galimybes. Juk patys nuostabiausi dalykai yra nemokami: tai gali būti ir nedidelis turistinis žygis su užkandėle gryname ore, ir bendras piešimas ar origami lankstymas, ir gero filmuko peržiūra ar knygos skaitymas, pasivažinėjimas dviračiais, namų konkursas, žaidimai su vaikais, galiausiai bendri darbai.. – tikrai daug ką galima nuveikti, o kartu ir kryptingai ugdyti vaiką :). .

    Ačiū už jūsų pasiūlytą požiūrio tašką. Išties buvo apie ką pagalvoti 🙂 .

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s