Autorius: Ruvi

Ką reiškia turėti valią, kas yra valia? Jei apibūdiname žmogų kaip turintį valią – įsivaizduojame stiprų žmogų, jei sakome, kad bevalis – iškyla silpno žmogaus vaizdas. Žodyne valia apibrėžiama kaip žmogaus psichinė galia, pasireiškianti sąmoningu veiklumu. Valingas žmogus tiksliai žino, ko siekia, turi aiškius motyvus ir idealus, nuo kurių nenukrypsta. Paprastai tariant, valia yra sugebėjimas pilnai valdyti savo gyvenimą: sumanymas-planas-veiksmas-rezultatas.

Puiki savybė, tačiau kodėl ji dažnai siejama su įtampa, kova, griežta kontrole ar kažko neįmanomo vykdymu? Matyt, todėl, kad tai paplitęs, bet klaidingas valios suvokimas. Valią turime kiekvienas: tai jėga, kuri padeda mums įgyvendinti tikslus, troškimus, svajones. Valia turi būti žmogui natūrali ir organiška, be prievartos pojūčio. Tai elementari savidisciplina, kryptingumas, be kurių gyvenime negalime nieko pasiekti.

Jei vis dėlto kažką darydami jaučiame didelę įtampą, tuomet verta susimąstyti – ar tikrai siekiame savo tikslų, ar jie nėra primesti. Gali būti, kad turime neišvystytą valią – tuomet pasitaikius pirmai rimtesnei kliūčiai palūžtame. Silpnos valios žmonės apskritai nevaldo savo gyvenimo ir lengvai pasiduoda kitų valdymui. O gal naudojame valią kažko slopinimui?

Psichofiziologas G. A. Šičko, nagrinėjęs ir atradęs priklausomybės formulę, įrodė, kad žmogaus valia yra pritaikyta išimtinai siekti tikslams, bet ne slopinimui ir kovai (pvz., prieš žalingus įpročius). Atradęs šį dėsningumą, jis sukūrė vieną efektyviausių sistemų, kurioje vystant ir motyvuojant žmogaus valią, atsisakoma žalingų įpročių. Jos esmė paprasta: ne kovoti su problemos pasekmėmis, o suprasti problemos priežastis ir išsikelti naujus tikslus bei jų siekti. Tuomet pati problema tampa motyvu ieškoti naujų sprendimų, tikslų gyvenime.

Pavyzdžiui, atsisakant žalingų įpročių, pirmiausiai pripažįstama, kad jie yra, toliau nagrinėjama – ką gero ir ką blogo jie atnešė į žmogaus gyvenimą. Svarbus etapas – moksliškai patvirtintos informacijos skaitymas. Galiausiai iškeliamas naujas tikslas – blaivybė, sveikas gyvenimas ir to siekiama. Taip pat su viršsvoriu – žmogus supažindinamas su neteisingos mitybos ir persivalgymo pasekmėmis ir siekiama naujo tikslo – sveikatos (o ne laikino išorinio efekto). Jokios kovos, slopinimo ar prievartos, žmogus sąmoningai, motyvuotai pats siekia savo užsibrėžto tikslo.

Kai valia yra pajungiama slopinimui ar kontrolei, gaunami priešingi rezultatai, nei užsibrėžta, bei kuriami gilūs vidiniai prieštaravimai. Išskirtiniai valios bruožai – sąmoningumas, savarankiškumas, ryžtingumas, kryptingumas ir atsakingumas. Tai laisvo žmogaus bruožai, todėl valia siejama su laisve. Valios ugdymo sąlygos – motyvas veiklai, reguliarumas, savidisciplina.

Valia ugdoma tik veiksmu. Įdomu tai, kad patys veiksmai dažniausiai nėra sunkūs – pvz., sportuoti daugeliui smagu, laikytis tam tikrų mitybos taisyklių nėra sudėtinga, kažko mokytis ne tik naudinga, bet ir įdomu, ir pan. Sudėtingiausia – atlikti tuos veiksmus kasdien arba periodiškai. Taigi, dažniausia valios kliūtis – elementarus tingėjimas. Yra ir rimtesni valios stabdžiai – baimė, abejonės, nepasitikėjimas savimi.

Valią palaiko ir stiprina: tikėjimas savimi ir tuo, ką darote; noras pasiekti tam tikrą rezultatą; veiksmų planas ir nuoseklumas; moralinis stabilumas; svarbių jums žmonių palaikymas. Kai žmogus turi aiškius motyvuotus tikslus, tuomet valia į juos veda lengvai, nes nekyla jokių vidinių prieštaravimų, kurie keltų abejonių. Todėl valią galime vadinti jėgų koncentracija, kuri padeda realizuoti priimtus sprendimus.

Ugdykime valią ir naudokime šią galingą gyvenimo jėgą teisingai – tuomet ji stiprėja ir padeda mums. Pasiekę užsibrėžtą tikslą, mes pajuntame pasitikėjimą savimi, kūrybinį džiaugsmą, ir galime imtis naujų tikslų su dar didesniu entuziazmu 🙂 ..

Ką jūs apie tai manote?

Vienas svarbiausių gyvenimo klausimų – teisingai sudėlioti prioritetus. Prioritetas (lot. prior – pirmas, vyresnis) – sąvoka, nurodanti svarbumą, pirmumo reikšmę. Pavyzdžiui, veiksmų prioritetas nustato jų atlikimo tvarką ir eiliškumą. Kas nutinka, jei neturime prioritetų? Gyvenimas tampa chaotiškas, nes nuolat laukia neatliktų ar atidėtų darbų eilutė, kuri kelia įtampą, be to, mūsų veikla pasidaro neefektyvi arba mažai efektyvi.

Mūsų gyvenimo prioritetai tampriai susieti su įvairiomis gyvenimo sferomis ir vertybėmis. Skirtingos gyvenimo sferos gali turėti skirtingą prioritetą kiekvienam žmogui. Pavyzdžiui, darbo sfera – skirtingi prioritetai yra jei siekiama karjeros, ir jei svarbus tik atlyginimas už darbą. Arba pinigai: kai jų trūksta, jie tampa prioritetu, o jei perteklius – apie juos negalvojame.

Skirtingi prioritetai yra skirtingame amžiuje: vienokie 20 metų, ir visai kitokie – 60. Vienokie prioritetai žmonių, kurie turi šeimą ir augina vaikus, kitokie – viengungių, ieškančių gyvenimo draugo. O turintis stiprią sveikatą vargu ar supras sunkiai sergančio žmogaus prioritetus ir t.t.. Be to, keičiantis gyvenimo etapams ar aplinkybėms, keičiasi ir mūsų prioritetai.

Jų pasikeitimas ypač ryškus paprastame pavyzdyje, kurį pastebėjome ne vienas, kai skaitome seniai skaitytą mėgiamą knygą. Keičiamės mes, keičiasi ir knygos epizodai, kurie mums atrodo svarbūs ir įdomūs. Tai paaiškinama paprastai: kai mūsų būsena sutampa su aprašoma situacija, mes joje randame savo pergyvenimų, požiūrių ar nuostatų patvirtinimą ir tuomet ji mums pasirodo įdomi.

Atrodytų – viskas paprasta: nuolat pasitikriname savo prioritetus ir pagal juos gyvename, tačiau kodėl kartais vis dėlto įsitraukiame į chaotišką gyvenimo klausimų sprendimą? Pirmiausiai dėl to, kad daugelis esame linkę pirmoje eilėje atlikti malonius arba lengvus darbus, o tuos, kurių nemėgstame ar vengiame – atidedame. Kai taip elgiamės, tie atidėti darbai anksčiau ar vėliau tampa svarbūs, skubūs, “degantys“ ir neatidėliotini, o mes rizikuojame gyventi nuolatiniame skubėjime ir nieko nespėti.

Jei nenorime įsisukti į skubėjimo sindromą, įpraskime susidėlioti prioritetus. Kadangi jie keičiasi, tai turime atlikti periodiškai. Prioritetų sudėliojimas padeda optimizuoti, organizuoti ir struktūrizuoti gyvenimo laiką, sutelkti dėmesį į svarbesnius klausimus ir nukreipti jėgas reikalinga kryptimi. Kai aiškiai suprantame, kas mums svarbu, o kas – ne, tuomet pasidaro aiškūs ir gyvenimo tikslai.

Dėliodami prioritetus, turime prisiminti, kad jie skiriami pagal svarbumą ir skubumą. Mes fiksuojamės ties tuo, kas šiuo metu yra svarbiausia. Prie svarbių gyvenimo klausimų visuomet gali atsirasti ir skubių ar nenumatytų, todėl turime būti lankstūs. Tačiau pagrindinius klausimus turime vykdyti nuosekliai ir be atidėliojimų, kitaip vėl apsiversime darbais ir vėl teks spręsti prioritetų klausimą..

Dar vienas svarbus klausimas – ar mūsų pasirinkimai, o tuo pačiu ir prioritetai, visuomet remiasi mūsų pačių nuomone, ar jie neįtakoti? Labai dažnai, patys to nesuvokdami, mes paklūstame bendrai socialinės grupės elgesio linijai ir tokiu būdu užslopiname saviraišką. Siekiame tai, ko ir visi, nes bijome pasmerkimo – konkuruojame, norime padaryti įspūdį, efektą. Tai spąstai, nes kuo dažniau žvalgomės į aplinkinius ir jų siekius, tuo labiau tolstame nuo asmeninės saviraiškos.

Turime išmokti skirti – kur asmeninės, o kur primestos vertybės, būti sąmoningais ir mąstyti, o ne gyventi šablonais. Tačiau yra ir kita pusė: gyvename šeimose, turime darbinių ir draugiškų santykių, todėl kartais pažiūrėkime į save ir į šiuos santykius iš šalies: ar mokame gerbti kitų prioritetus ir sugyventi, ar mokame derinti ir bendrus prioritetus? Esame bendruomeniški, todėl turime išmokti bendradarbiauti ir kurti gyvenimą ir iš asmeninės, ir iš aplinkinių žmonių perspektyvos.

Sakoma, kad bet kokį gyvenimo klausimą galime išspręsti vienu iš keturių būdų: ignoruoti, atidėti, paskirti kažkam kitam arba įgyvendinti. Kiekvienas iš šių sprendimų turi skirtingas pasekmes. Jei norime būti savo gyvenimo šeimininkais, pirmiausiai turime nustatyti – kas iš tiesų mums svarbu – ir įgyvendinti. O kad neužsiverstume darbais, iš karto, kai tik iškyla naujas klausimas, nustatykime jo prioritetą, bei kartas nuo karto visus juos peržiūrėkime. Tik taip galime sąmoningai kurti savo gyvenimą.

Ar sutinkate?

Pavydas – vienas klastingiausių jausmų, nes dažniausiai yra užslėptas (nesąmoningas) arba sąmoningai slepiamas. Pavydo nenorime pripažinti todėl, kad tai susiję su savęs vertinimu, o jei tiksliau – nuvertinimu. Ir nesvarbu, kaip jį išreiškiame – pataikavimu ar kritika, apkalbomis ar piktdžiuga – visa tai užima ir atima mūsų laiką ir atitraukia nuo asmeninio augimo.

Pavydėdami mes įsitraukiame į gyvenimą, kuris yra priešingas geranoriškumui ir bendradarbiavimui. Pavydas ne tik priešina, bet ir priverčia gyventi iliuzija, kad kiti turi būtent tai, ko mums trūksta. Galiausiai mes pradedame priklausyti nuo to, kam pavydime, nes atiduodame tam savo energiją. Lengviau sąmoningai nepasiduoti šiam jausmui, nei sustoti, kai jau esame įsitraukę. Svarbiausia – kad tai netaptų gyvenimo būdu.

Ko dažniausiai pavydime? Galima sakyti, kad visko, ką siejame su gerbūviu ir laime. Pastebėta, kad vyrai dažniau pavydi materialinės padėties, gyvenimo būdo, karjeros. Moterų pavydo skalė žymiai platesnė: stipriausias dirgiklis – išvaizda ir viskas, kas su ja susiję, toliau – šeimyninė laimė, vyrai, talentai, gerbūvis plius tai, ko pavydi vyrai. Nenuostabu, kad pavydas dažniausiai išardo draugystę..

Retas pripažįsta, kad pavydi, o jei ir pripažįsta, tai stengiasi pagražinti šį jausmą, vadindamas jį baltu ar skatinančiu tobulėti. Taip žmogus nesąmoningai ginasi nuo negatyvumo, kurį sukelia pavydas. Tačiau pripažinti pavydą – vienintelis būdas iš jo išsivaduoti. Nekaltinti savęs dėl to, o tiesiog pripažinti kaip faktą. Yra tam tikri požymiai, kurie nurodo, kad pavydime:

* mums nemalonu klausyti, kai kažkas pasakoja apie savo sėkmę;
* besiklausant darosi liūdna ir norisi nuo jo atsiriboti;
* po tokio bendravimo mums genda nuotaika;
* kažkodėl pasidaro gaila savęs.

Kaip nustoti pavydėti? Pirmiausiai – nustoti lyginti save su kitais. Stebėti savo jausmus ir išmokti atpažinti pavydo apraiškas. Išmokti džiaugtis tuo, ką jau gyvenime turime ir esame pasiekę. Pradėti kurti savo gyvenimą, turėti savo planus, siekius ir adekvačius poreikius. Suvokti, kad mes visi skirtingi – kitokie, ir laimę mums teikia skirtingi dalykai.

Yra ir kita pavydo pusė – kai pavydima jums. Tai nėra taip nekalta, kaip gali pasirodyti, ypač jei tai užslėptas pavydas. Jums gali pataikauti ir gražbyliauti, bet po bendravimo su pavydinčiu žmogumi galite prastai pasijusti, gali atsirasti nerimo jausmas. Mes intuityviai jaučiame žmogaus būseną, ypač negatyvius jausmus, todėl nenuostabu, kad pajuntame diskomfortą. Kaip atpažinti, kad jums pavydi? Pavydą atpažinsite iš šių požymių:

* žmogus lyg ir rodo džiaugsmą dėl jūsų sėkmės, bet jūs jaučiate, kad tas džiaugsmas netikras;
* galima ir nuolatinė kritika: jam nepatinka viskas, ką jūs darote;
* pagyrimai su užslėpta ironiška potekste;
* nuolatinis dėmesys jūsų personai: viskas, ką jūs darote ar kalbate, smulkiai aptariama;
* kai pradedate kalbėti apie savo sėkmę, žmogus užsidaro, keičia temą arba pradeda klausinėti apie neesmines detales.

Džiaugtis, kad sukeliate pavydą, tikrai neverta, nes dėl jo neišvengsite negatyvių pergyvenimų. Jei jaučiate, kad jums pavydi, tuomet geriausia riboti bendravimą su tokiais žmonėmis. Jei tenka bendrauti, nepasakokite jiems apie savo pasiekimus, geriau bendraukite neutraliomis temomis. Tačiau ir neignoruokite jų, nes tai gali sukelti naują neigiamų jausmų bangą. Atviraukite ir dalinkitės sėkme tik su išties artimais žmonėmis.

Pats faktas, kad kažkas turi tai, ko neturite jūs, ir atvirkščiai, yra neutralus. Tik žmonės savo vertinimais ir pavydu suteikia tam vienokią ar kitokią prasmę. Atsisakykime pavydo, atsigręžkime kiekvienas į savo unikalumą, kurkime savo gyvenimą. Net gavę viską, ko pavydime, mes pajustume dvasinę tuštumą, nes išsisklaidytų iliuzija, kad mums gali suteikti laimę tai, ką turi kiti. Tai, kas suteikia laimę, yra kiekviename žmoguje – tai jo individualumas ir kūrybingumas.

Kaip manote?

Visi esame girdėję apie baltą pavydą, o ir ne vienas esame sakę, kad kažkam “baltai“ pavydime. Ar gali turėti pavydas spalvas ir kas apskritai yra pavydas? Jis apibūdinamas gana plačiai: tai užaštrintas dėmesys kitų sėkmei ir lyginimas su sava sėkme savosios nenaudai; noras perskirstyti kažkokius resursus savo naudai; susierzinimas dėl kitų klestėjimo, kraštutinė forma – gilus pavydas, kai ketinama pakenkti tam, kam pavydima.

Pavydėdamas žmogus vertina save per prizmę to, kuriam pavydi. Ir nori jis ar ne, bet kartėlis ir nepilnavertiškumo jausmai ateina, galiausiai žmogus pradeda jausti vidinį diskomfortą todėl, kad pavydėdamas pastato save žemiau to, kuriam pavydi. Tai naikinantis asmenybę ir savigarbą jausmas. Kažkam pavydėti reiškia pripažinti save menkesniu.

Pavydas spalvų neturi, nes sukelia tik negatyvius jausmus. Vadinamasis baltas pavydas – paprasčiausias pateisinimas pavydo jausmui, bandymas jį pridengti, sutaurinti. Įvairiais laikais pavydas buvo vertimas negatyviai: kaip nuodėmė, nervinių susirgimų priežastis, priešiškumas, blogo linkėjimas kitiems, kančia dėl to, kad žmogus jaučiasi menkesnis. Pavydo mechanizmas visuomet toks pat:

* prasideda iš, atrodytų, nekalto palyginimo savęs su kitais savo nenaudai;
* pasekoje to nusprendžiama, kad kažkas “geresnis, sėkmingesnis“ toje srityje, kuri yra mums svarbi;
* toliau – visa negatyvių jausmų paletė – nusivylimas, nusiminimas ir savo “pralaimėjimo“ pripažinimas;
* žemiausias lygmuo – nesibaigianti savigrauža ir noras pakenkti tam, kam pavydima.

Japonų mokslininkas H. Takahashi eksperimentuose su studentais įrodė, kad pavydas spalvų neturi. Pasirinktai grupei buvo skaitomi tekstai apie bendrakursių pasiekimus ir fiksuojami smegenų impulsai. Nustatyta, kad jaučiant pavydą, aktyvuojamos tos smegenų dalys, kurios atsakingos už skausmo signalų apdorojimą. Klausant tekstų apie nesėkmes ir jaučiant dėl to piktdžiugą, aktyvuojama vadinamoji “apdovanojimų zona“ smegenyse, kuri įsijungia, kai gauname paskatinimą ar pripažinimą.

Taigi, ir vienu, ir kitu atveju pavydas sukėlė neigiamas emocijas – kančią, prilygstančią skausmui ir piktdžiugą. “Baltu“ pavydas vadinamas tik todėl, kad taip lengviau sau pripažinti pavydą – juk retas prisipažins, kad “juodai“ pavydi.. Tai tiesiog negatyvaus jausmo pagražinimas. Pavydas, kaip jį bepavadintume, kenkia pirmiausiai pačiam pavydinčiam, nes jis atima ramybę ir žemina. Ką bekalbėtume, galiausiai atsiranda negatyvūs jausmai tam, kam pavydime.

Iš esmės pavydas yra kito žmogaus pranašumo pripažinimas, kuris visuomet yra slepiamas ir nesąmoningai pakeičiamas piktžodžiavimu, veidmainiavimu, apkalbomis, išjuokimu ar nukreipta neapykanta į pavydo objektą. Priešiška pozicija visuomet randa priežasčių ir būdų įgelti – taip nesąmoningai “ginamasi“ nuo savo pažeminimo (savo paties sugalvoto). Didžiausia problema, kurią sukelia pavydas – lygindamas save su kitais, žmogus nori būti ne tuo, kas jis yra ir turėti tai, ko jam gal ir nereikia.

Be to, skirdamas išskirtinį dėmesį kitų gyvenimams, jų sėkmei ir ir gabumams, žmogus savo laiką ir energiją nukreipia į savo pavydo objektus, vietoje to, kad skirtų juos sau, savo gyvenimo kūrybai. Vietoje to, kad vystytų savo sugebėjimus, jis yra valdomas noro turėti tą patį, ką turi tas, kuriam jis pavydi, arba net aplenkti jį, gavus dar daugiau gėrybių..

Su tokia gyvenimo pozicija vargu ar galima kažko pasiekti gyvenime, o tuo labiau kūrybingai vystytis. “Balto“ pavydo nėra – jeigu džiaugiamės dėl kito žmogaus sėkmės, tai nepavydime ir nejaučiame jokių negatyvių jausmų. Džiaugsmas dėl kito sėkmės gali būti akstinas tobulėti, sektinas pavyzdys, bet ne piktdžiuga ar menkumo pojūtis.

Kaip nustatyti, ar esame pavydūs? Kaip atpažinti kitų pavydą? Plačiau apie tai – sekantį kartą.