Taip keista… Galima visą gyvenimą gyventi savo kaime, bet nemylėti jo, net gėdintis… Ir staiga karštai jį įsimylėti, išvykus toli, ir, galbūt, visiems laikams.
Galima nevertinti artimųjų meilės ir rūpesčio. Vengti motinos rankų, kai ji nori apkabinti. O paskui su ašaromis prisiminti tas pačias rankas ir nenumaldomą norą pajusti jų šilumą.
Galima galvoti, kad tu visiškai nepriklausai nuo tų, kas šalia. Kad tu toks visas savarankiškas… Ir gali leisti sau viską mesti ir išvažiuoti. O paskui pamatyti save svetimame mieste tarp nepažįstamų žmonių… Ir suvokti… Kad tu niekur nenori važiuoti. Ir viską mesti taip pat nenori. Ir tavo namai, jie čia.
Tavo miestas arba kaimas. Koks mažas ir menkas jis kažkam beatrodytų. Tau jis brangiausias visame pasaulyje. Ir tavo draugams, artimiesiems, mamai nereikia būti idealiems, įžymiems. Na, nebent jie patys to nori. Ir jei jie nori dėvėti sportinį kostiumą visus metus, tegul dėvi. Svarbu, kad būtume drauge. Ir tegul visada atsiras laiko susitikti, pakalbėti, apsikabinti.
O idealumas… Tegul sau bus. Bet ne mano pasaulyje, kuriame viskas labai artima ir brangu būtent taip, kaip yra.
Ir kaip nuostabu pagaliau įsimylėti savo gyvenimą. Nesiekiant jo perdaryti pagal svetimus paveikslus.
Padėka autorei! Pagal Elena Raevskaja tekstą, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 