Pagyrų puodas..

Didesnę kasdieninių pokalbių pusę sudaro žmonių kalbos apie save, savo emocijas, savo asmeninę nuomonę. Ir nemažą dalį tų kalbų sudaro būtent pagyros.. Įdomu tai, kad pasigirti žmonės mėgsta, bet klausytis pagyrų nemėgsta niekas.

Kuo žmonės giriasi? Dažniausiai jie rūpinasi, kaip atrodo aplinkiniams, todėl kiekvienai progai pasitaikius, stengiasi pagerinti savo įvaizdį pagyromis: jie nori savo nuopelnų pripažinimo – jie nori būti “patys-pačiausi“, aukščiau visų..

Visos pagyrūnų kalbos – užuominomis ar tiesiogiai – skirtos savo pranašumui prieš kitus parodyti. Jiems labai svarbu, kad aplinkiniai tą pranašumą pripažintų.

Kad turėtų kuo pasigirti, vieni perka brangius ir madingus daiktus, antri demonstruoja savo fizinius duomenis, treti lanko madingus seminarus, populiarių šokių klubus, kiti – lanko egzotines šalis, valgo neregėtus patiekalus ar užsiima ekstremaliu sportu..

Kaip manote, kodėl žmonės giriasi? Tai egoizmo išraiška: pasirodo, jie dažnai patys nesuvokia, jog giriasi tam, kad sukurtų aplinkiniams savo išskirtinumo ir laimės iliuziją.

Pagyrūnus galima suskirstyti į dvi grupes:

Pirmoji – kryptingi, veržlūs žmonės, kurie orientuojasi grynai į išorinius, materialius tikslus. Kaskart, kai pasiekia vieną iš savo tikslų, jie būtinai turi pasigirti aplinkiniams, kad šie pamatytų jų pasiekimus. Jie trokšta, kad visi žinotų, kokie jie geri, nuostabūs ir gabūs. Jie tiesiog paniškai bijo būti nepastebėti.

Antroji grupė – tai, kaip nekeista – nepasitikintys, nepatenkinti savimi žmonės. Todėl kiekvienas menkiausias pasiekimas gena juos kuo greičiau pasirodyti kitiems, kad įrodytų savo reikšmingumą. Jie giriasi viskuo: nuo savo išvaizdos, įsigytos smulkmenos ar kelionės iki stambių pirkinių.

Bet ir vieniems, ir kitiems toks išorinis būdas įsitvirtinti, pajusti savo reikšmingumą ar išskirtinumą laimės neatneša, todėl jų pagyros tampa dar ir blogu įpročiu, kuris atstumia aplinkinius žmones.

Juk kai žmogus iš tiesų laimingas, jam nereikia nei girtis, nei reikalauti pritarimo savo laimei. Be to, yra didžiulis skirtumas tarp noro pasidalinti savo džiaugsmu su žmonėmis ir noro pasipuikuoti prieš kitus.

Kaip išvengti pagyrų? Pirmiausia – išmokti pastebėti savo pokalbiuose su žmonėmis norą pasigirti ir sąmoningai jį stabdyti. Tai nėra paprasta, nes turime pamatyti savo egoizmą iš šalies. Ir svarbiausia – vystyti savo dvasines savybes, kurios yra geriausia atsvara egoizmui ir vartotojiškam materializmui.

Ką daryti, jei sunku klausytis pagyrų? Atsakymas toks pats: vystyti dvasingumą. Dvasingas žmogus į pagyrūną žiūri kaip į žmogų, turintį silpnybę (trūkumą) – įprotį girtis, todėl pagyros jo neerzina.

Atvirkščiai – gimsta ne priešiškumas, o supratimas, kad besigiriantis žmogus turi vidines priežastis taip elgtis, o be šio trūkumo turi ir gerų savybių. Jei augame dvasiškai, gyvenimas tiesiog nesuveda arba retai suveda su tokiais žmonėmis.

Dvasiniai siekiai, kilnūs tikslai, dorovingas gyvenimas – geriausias imunitetas nuo pagyrų ir pagyrūnų. Ateina aiškus suvokimas, kad jokie išoriniai daiktai negali suteikti žmogui reikšmingumo ir laimės. Laimė – būsena, o ne daiktai.

Todėl atsikratykime visko, kas trukdo tą būseną pasiekti. Juk ne veltui liaudies patarlė perspėja, kad pagyrų puodas visada juodas: tai tamsioji egoizmo apraiška. Tegul už mus kalba mūsų darbai 😉 ..

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s