O gal tikrai reikia suprasti,
Kad palaikydami už rankos
Galime pajust sielos supančiojimą?
Supančiojimą savo jausmų…
Kad draugai ir meilė yra tik ramstis,
O vaikščioti turime išmokti patys…
Kad dovanoti bučiniai – tai laimės išraiška.
Ir suvokt, kad pralaimėjimas yra tik tam,
Kad pakiltum virš jo lengvai ir grakščiai.
O tai, ką padarysiu šiandien,
Rytoj duos daigą…
Todėl žinau, kad turiu kūrenti savo laužą,
Kad šilumoj galėčiau paimti už rankos,
Nebijant sielos pančių.
Kad galėčiau sušildyti draugą, o meilė –
Rastų kelią pas mane.
Kad matyčiau, kur eiti, nes galiu ir prarymoti.
Kad suvokčiau, kad ištartas “Sudiev“ – nėra
Atsisveikinimas.
Tai palinkėjimas draugui.
O man – naujo kelio pradžia…
Nuoširdi padėka autorei – Ritai! (pavardės, deja, nežinau…)
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
