Aš turiu megztinį. Mano močiutė jį numezgė prieš daugelį metų.
Galbūt, jis dabar nemadingas, kažkam gali pasirodyti nelabai gražus, o ir jo spalva – kažkokia rusvai-pastelinė…
Bet aš jį nešioju. Kiekvieną rudenį. Kai namuose šalta.
Todėl, kad jis kvepia vaikyste. Pamenu, kaip sėdėjau šalia močiutės, kai ji mezgė, žiūrėjau į jos rankas, klausiausi jos pasakojimų.
Ji sakė: “Numegsiu tau šiltą megztinį, kad nešaltum.“ Kai močiutė pabaigė megztinį, mano džiaugsmas buvo begalinis! Ir aš nešalau.
Dabar močiutės nėra. O megztinis yra. Jis saugo jos šilumą. Jos rankas. Jos balsą.
Aš apsirengiu jį ir pasijuntu ramiau…
Aš turiu savo “sielos megztinį“ kuris sušildo mane, kai man pasidaro šalta.
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Ramaus ir šviesaus savaitgalio mums visiems 🙂 !
