Apie Taikų Kovotoją

* Sąvoka “Taikus Kovotojas“ skamba prieštaringai. Kaip galima būti taikiu ir tuo pat metu kovoti?.. Žmonijos istorijoje buvo daug kovotojų – drąsių, ambicingų, net žiaurių, tačiau visiems jiems trūko… širdies gerumo. Todėl jų kovos nešė griūtį ir nelaimes.

* Taikus Kovotojas – ne tik drąsus ir turintis kovotojo dvasią, bet ir mylintis bei turintis gerą širdį. Todėl jis neša taiką ir geras permainas.

* Taikaus Kovotojo Kelias gyvuoja jau daugelį šimtmečių ir įkūnija išmintį bei aukščiausius dvasinius žmonijos pasiekimus.

* Ryškiausi Taikių Kovotojų pavyzdžiai istorijoje – M. Gandis, M. Liuteris Kingas, Motina Teresė ir daug kitų didžių žmonių. Šie žmonės pakeitė mūsų pasaulį į gerąją pusę.

* Drąsa ir meilė – dvi pagrindinės Taikaus Kovotojo savybės. Drąsa nereiškia bebaimiškumą, o reiškia arba savalaikius ir būtinus veiksmus, arba savalaikį ir būtiną išlaukimą.

* Mylėti reiškia priimti reiškinius tokius, kokie jie yra, darant mėginimus keisti juos į gera.

* Taikaus Kovotojo kelias grįstas drąsiais, širdies įtakotais veiksmais.

* Taikūs Kovotojai kantrūs: jie laukia, kol drumzlės nusės ir vanduo taps skaidrus. Jie veikia tiksliai ir tuomet, kai to reikia – todėl jų veiksmai teisingi.

* Jie turi ir neįkainojamas brangenybes: paprastumą ir atjautą. Jie paprasti, kaip Būties ištakos – iš čia jų gili išmintis. Atjaučia žmones, todėl yra harmonijoje su jais ir Visata.

* Taikus Kovotojas gyvena tam, kad tarnautų žmonėms ir gintų tuos, kam reikia pagalbos.

* Taikių Kovotojų jėgos šaltinis – drąsi dvasia, tačiau jie žino, kad viską lemia širdies gerumas – tik jis suteikia gyvenimui formą ir gali pakeisti pasaulį.

* Kiekvienas turi savyje šį didžiulį potencialą – kiekvienas gali tapti Taikiu Kovotoju.

* Dauguma žmonių nori gerų pokyčių savo gyvenime ir visuomenėje. Tačiau jų vidinė inercija tam priešinasi, todėl kartais net mintis apie pokyčius gąsdina. Bet pokyčių sustabdyti neįmanoma – tai prilygtų medžio pumpuro pasipriešinimui pačiam pavasariui.

* Pokyčių pradžioje visuomet atrodo, kad viskas tik blogėja ir sunkėja, nes žmonės pradeda matyti visas klaidas ir negeroves, t.y., tai, ką reikia keisti.

* Išmintingi mokosi iš savo klaidų, kvaili kartoja jas vėl ir vėl…

* Sunkumų akivaizdoje žmonės bunda iš tingaus snaudulio, nusimeta kaukes, pamato tiesą, kelia svarbius klausimus ir ieško atsakymų, vienijasi ir nukreipia energiją būtinoms permainoms.

* Žmonės pradėjo busti: bet tam, kad galutinai pabustų, jie turi suprasti, kad miega.

* Išbandymai ir galimybės, slypinčios šioje istorijos akimirkoje – pradžia ir užuomazgos to, su kuo susidursime ateityje.

* Kuo jūs norite būti – Taikiu Kovotoju ar muilo operos “žvaigžde“? Dabar kiekvienam reikia pasirinkti – kuo jis taps, ir nuo kiekvieno žmogaus pasirinkimo priklauso visų mūsų ateitis.

Pagal D. Millmeno knygą “Taikaus Kovotojo Kelias“

Saulėto artėjančio savaitgalio! 🙂

Apie Šviesos jėgą

* Kali Jugos pabaiga reiškia pabaigą išnaudotojams, apgavikams, griovėjams ir pikta sėjantiems. Nuosekliai ir nenumaldomai tamsa pralaimi, nes ji pasmerkta – tai dėsninga. Laimi tie, kas palaiko Evoliuciją ir Šviesą.

* Pasirinkimas – eiti su tamsa ar su Šviesa – yra laisvas, bet būtinas ir neišvengiamas. Niekas negali likti nuošalyje.

* Meilė ir neapykanta – dvi priešingos jėgos, atitinkančios Šviesą ir tamsą. Tarp šių dviejų jėgų dabar yra žmonija.

* Šviesos jėga planeta bus išvalyta nuo visų tamsos apraiškų. Kiekvieno žmogaus pasirinkimas lems – kaip ir kiek vyks šis pokytis.

* Dviejų epochų sandūroje naujos idėjos pripildo visą erdvę – tai vienybė, tiesa, taika, bendradarbiavimas, meilė, visų gerovė. Šios idėjos palengva įsiskverbia į daugumos sąmonę, nors dar sukelia pasipriešinimą. Į šį procesą įtraukti visi planetos gyventojai.

* Suvokimas per širdį – esminis, bazinis. Per protą – primestas, klaidinantis. Aukščiausias sąmoningumas pasiekiamas suvokimu per širdį. Tikroji žmogaus galia sklinda iš širdies, su meile.

* Viskas, kas daroma su meile, su meile ir sugrįžta. Tas, kas myli žmones ir pasiryžęs jiems padėti, tas sujungtas su savo tikrąja galia.

* Veikiantis visų labui, iškėlęs kolektyvo interesus aukščiau savų ir besidžiaugiantis bendrais pasiekimais – jau yra teisingame kelyje. Vienybės ir Tiesos pojūtis kelia sąmoningumą.

* Tikroji galia vienija, kuria ir džiaugsmingai išreiškia dvasios didybę. Iki šiol Žemėje šito nebuvo, nes žmonės buvo priešinami neapykanta, šmeižtu, vertinimais.

* Kaip daug žmonių sunkina gyvenimą, ir kaip dar vis mažai jį palengvina!

* Besitraukiančios tamsos jėgos dar vis tebekovoja savo paskutines kovas, bet jau negali remtis nei neapykanta, nei melu – visa tai griūva.

* Nekenk, nedaryk artimam savo bloga – teigia amžių išmintis, nes blogis galiausiai atsigręžia prieš patį piktadarį.

* Už visus padarytus veiksmus teks atsiskaityti. Kiekviena sąmoningai ištaisyta skriauda po truputį išlaisvina ir leidžia judėti į priekį, link Tiesos ir Šviesos.

* Šviesos požymiai – vienybė, bendradarbiavimas, tamsos – skaldymas, supriešinimas.

* Tamsa veikia kiekvieną, kas jai pasiduoda. Tačiau blogis jau negali plisti, nes vis ryškiau sklindanti Šviesa palengva išsklaido jį lyg rytinį rūką.

* Ugninė energija pasiekė Žemę, todėl ir geras, ir blogas žmogaus savybes pilnai išryškina. Viskas, kas silpna – perdegs, viskas, kas bloga – pasieks tokį lygį, kad pradės pats save naikinti. Išliks tai, ką kuria Šviesa.

* Ateina Tiesos metas, kai kalbėsime Tiesą ir gyvensime Tiesoje. Ateities žmonės – tikri šviesuoliai, dvasios aristokratai.

* Taika ir gerovė sugrįžta į Žemę. Įsitvirtins vienybė, išnyks priešiškumas. Pasikeis žmonės ir suklestės Žemė, gyvūnai ir augmenija. Planeta bus išvalyta nuo visų šiukšlių.

* Žmogaus sąmonė transformuosis. Visos planetos tautos taps viena draugiška šeima. Ateis Šviesos karalystė. Ir jai jau nebus pabaigos…

Mintys iš “Gyvosios etikos“

Apie Šviesą ir tamsą

Dvasiniuose mokymuose Šviesa paprastai vadinama tiesa, harmonija, meilė, evoliucija, o tamsa – blogis, melas, visos negatyvumo apraiškos, destrukcija. Šviesa – tai evoliucijos dėsnių paisymas, tamsos tikslas – griovimas.

Sunku atsekti pačią tamsos atsiradimo pradžią, nes variantų įvairiuose mokymuose ne vienas: ir gėrio pažinimas per priešybę, ir puolusio angelo maištas, ir kosminis virusas, ir tamsių jėgų iš kitų planetų sąmokslas, ir labiausiai nuo Šviesos nutolusio taško tyrinėjimas, ir t.t..

Akivaizdu viena: nuo mums pateikiamos istorijos pradžios vyksta šių dviejų jėgų kova. Bet jei įsižiūrėsime atidžiau – suprasime, kad kovoja tik tamsa, o Šviesa tiesiog užgožiama, slepiama, nukreipiama į tolimus aplinkkelius.

Teigiama, kad niekuomet dar šioje Žemėje nedominavo Šviesa, nors galimybė tam visada buvo ir yra. O pagrindinė tamsos kovos priemonė ir tikslas – patys žmonės, jų pavergimas per primestą, klaidinantį pasaulio suvokimą, paverčiant juos beveide lengvai valdoma minia.

Tamsos kovos įrankių arsenalas – melas, bauginimas, šantažas, prievarta, kontrolė, skaldymas, valdymas per silpnybes, priešinimas, kerštas, griovimas, šmeižtas, įtampa, ginčai ir t.t.. Paradoksas tame, kad ir Šviesos skleidėjai, pasinaudoję šiuo arsenalu, automatiškai tampa tamsos sąjungininkais.

Todėl į tamsos apraiškas reikia žiūrėti atidžiai, kad neatsakyti tuo pačiu ir netapti tamsos skleidimo įrankiu. Tamsa nekenčia Šviesos, todėl kuo daugiau Šviesos, tuo didesnis tamsiųjų puolimas. Geriausias atsakas tamsai – ramybė ir pusiausvyra.

Šviesai nereikia kovoti, vien savo buvimu ji išsklaido tamsą. Todėl jos poveikis ramus, bet užtikrintas – tai nuoseklus Tiesos atvėrimas, melo demaskavimas, laisvė, dvasingumas, meilė, vienybė, drąsa, bendradarbiavimas, tikslingumas, kūryba, džiaugsmas, tobulėjimas, pusiausvyra.

Šviesos kelias platus, išlaisvinantis iš siaurų egoizmo rėmų, vedantis į gyvenimą visų labui – kolektyvo, visuomenės, valstybės, žmonijos. Šviesos skleidėjų vienybė – didelė jėga, kuri padaro neįtikėtinus stebuklus, nes yra palaikoma pačių Visatos dėsnių.

O štai tamsa lipni, ji įtraukia ilgam klaidžiojimui iliuzijose. Darantys bloga naiviai tikisi išvengti atsakomybės (todėl ir vengia Šviesos), tačiau apgauti Visatos dėsnių neįmanoma: kiekvienu piktu poelgiu sėjama vis nauja blogio sėkla, kurios karčius vaisius anksčiau ar vėliau teks valgyti pačiam ją pasėjusiam.

Dvasiškai silpni žmonės pasiduoda ir geram, ir blogam poveikiui – priklausomai nuo juos supančių žmonių. Šviesūs, dvasiškai stiprūs žmonės daro gerą poveikį ir aktyvuoja geras žmogaus savybes. Pikti, tamsūs žmonės – visada aktyvina žmonėse negatyvumą.

Paprastai pridengti tamsos tikslams naudojama daug žodžių. Ir nors kalbantysis gali būti patrauklus ir kalbėti gražius žodžius, tačiau poveikį jis daro ne savo išvaizda ar kalbomis, o savo vidine būsena. Nematomi akiai poveikiai stipresni už matomus, todėl reikia mokytis klausytis ne žodžių, o savo pojūčių.

Šviesus žmogus visada padaro gerą poveikį ir gesina blogį, todėl bendraujant su juo jaučiamas džiaugsmas ir pakylėjimas. Tačiau net dvasinis šviesuolis, ilgą laiką bendraudamas su blogį skleidžiančiu žmogumi pajunta ne tik atstūmimą, bet ir ryškų jėgų nuopolį.

Ar tamsa tokia stipri? Taip, jei maitiname ją savo negatyviomis mintimis, jausmais ir veiksmais, kuriais ji provokuoja į save reaguoti. Tačiau ji bejėgė prieš akinančią Šviesos energiją. Blogio dar daug, tačiau pasiekęs kraštutinį lygį, galiausiai jis pradeda naikinti ir pats save..

Siekiančių Šviesos žmonių vis daugėja, todėl tamsa pasmerkta, nors.. išeina ji su didžiuliu pasipriešinimu. Nei evoliucijos, nei sklindančios Šviesos jau niekas nesustabdys: ji plėšte nuplėšia kaukes nuo visų, kas prisidengęs gražiais žodžiais neša griūtį – ir žmonės pamato Tiesą.

Didžiuliu šviesių žmonių troškimu, jų mintimis ir darbais į Žemę ateina Tiesa, Vienybė ir Taika. Tai harmoningų sąveikos procesų ir visuotinės gerovės pagrindas. Kokia nuostabi ateinančios Šviesos perspektyva – gyvenimas Šviesoje!

Laiškas Tėvui

Labas, Tėti!

Aš noriu Tau padėkoti…

Už tai, kad kai atvežėte mane ką tik gimusį iš ligoninės ir nusprendėte išmaudyti, mama pasakė: “jis toks mažiukas… aš bijau prie jo prisiliesti..“, o močiutė su seneliu nusprendė, kad man reikėtų paūgėti, kad jie galėtų mane paimti ant rankų…, ir tik Tu pasakei: “aš pats išmaudysiu savo vaiką!“;

Už tai, kad po ilgos ir sunkios darbo dienos, nežiūrint į nuovargį, Tu rasdavai laiko prieš miegą paskaityti man pasaką;

Už tai, kad mokei mane nebijoti tamsos ir pabaisų: netingėjai kas vakarą išjungti kambaryje šviesą, o paskui kartu su manimi lįsti į spintą, po stalu, po lova, už spintelės – kad įtikintum mane, jog ten nieko nėra;

Už tai, kad nežiūrint visų mano “noriu pagerti“, “noriu valgyti“, “o kur čia tualetas“.., o taip pat ne vieną mano sugadintą meškerę – vis vien imdavai mane kartu į žvejybą;

Už tai, kad kasdien vežiojai mane perpildytu autobusu į vaikų darželį, nes tame darželyje buvo ypatinga ugdymo programa, kuri padėjo išskleisti mano individualybę ir talentus;

Už tai, kad šeštadienį ėjome į “mūsų“ parduotuvę, kur buvo prekiaujama skaniausiais saldumynais, kurių man nupirkdavai, bet… tik kad “mama nesužinotų“;

Už tai, kad Tavo ir mamos dovanotą žaislą kartais po mėnesio išnarpliodavau iki detalių (juk smalsu pažiūrėti, kaip jis padarytas!), ir jei mama ir pykteldavo dėl to, Tu nuramindavai: “tai tik daiktas, o mūsų vaikas smalsus ir normaliai vystosi“;

Už tai, kad be žodelio priekaištų pataisei kaimyno tvorą, į kurią įvažiavau, besimokydamas važiuoti dviračiu;

Už tai, kad kantriai ir metodiškai, valandų valandas aiškinai man sunkiai suprantamus matematinius algoritmus ir kosinusus;

Už tai, kad gimtadienio proga padovanojai man gitarą, nes aš labai jos norėjau… nors po mėnesio grojimo ja jau nesidomėjau;

Už tai, kad laukei manęs, paauglio, vakare sugrįžtant namo, ir jei grįždavau vėliau sutarto laiko, nekeldavai balso, nors perspėdavai, kad tai paskutinis kartas;

Už tai, kad nepirkai man daiktų už kažkokius nuopelnus, o todėl, kad tiksliai žinojai, kad man jų reikia;

Už tai, kad nuo pirmų dienų gerbei mane ir bendravai kaip su lygiaverčiu žmogumi;

Už tai, kad visada laikeisi duoto žodžio, ir aš žinojau: kas beatsitiktų, tai, ką pažadėjai – ištesėsi;

Už tai, kad prieš išvažiuojant studijuoti į kitą miestą, Tu man pasakei: “atmink, kad turi namus, kuriuose visuomet esi laukiamas ir kuriuose visuomet būsi suprastas“;

Už tai, kad nežiūrint mano išsilavinimo, užimamos padėties ir solidumo, visada jaučiu Tavo nuoširdų rūpestį ir dėmesį: Tau rūpi mano sėkmė, mano sveikata, Tu visada šalia, kai man sunku, Tu visada paskambini arba parašai per mano gimtadienį ir kitas man svarbias datas;

Už visa tai – nuoširdus AČIŪ! Juk kartais per kasdieninius rūpesčius pamirštu Tau pasakyti, koks esi brangus ir kaip man reikalingas Tavo rūpestis ir Tavo meilė!

Pirmiausia, ką padarysiu šį rytą – paskambinsiu Tau ir visa tai pasakysiu… Ir dar pasakysiu, kad esi man geriausias, puikiausias, nuostabiausias Tėtis pasaulyje! Ir lai visą dieną Tave lydi puiki nuotaika! Tėti, aš myliu Tave!

Tavo vaikas

(pagal internetu keliaujantį tekstą, autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Sveikinimai visiems Tėčiams!! 🙂

Gerbkime, pirmiausiai – gerbkime vaikus!

Vaikų gynimo dienos minėjimas – ne pramoga, o priminimas suaugusiems gerbti vaikų teises. Tai teisė į gyvenimą; teisė į ugdymą, fizinį ir dvasinį lavinimą bei išsilavinimą; laisvė turėti savo nuomonę; teisė į socialinį aprūpinimą ir sveikatos apsaugą; teisė į poilsį ir laisvalaikį; lygybę nepriklausomai nuo tautybės, socialinės padėties ir religinių įsitikinimų; apsaugą nuo fizinio bei psichologinio smurto ir t.t..

Vaikai turi tokias pačias teises, kaip ir suaugę. Jie – tokie patys žmonės kaip ir suaugę, tik dar maži, todėl yra globojamų ir saugomų pozicijoje. Deja, iki šiol vaikų teisės dažnai pažeidžiamos. Jiems netaikomos tokios pat teisės, kaip suaugusiems, o elgiamasi su jais kartais pasibaisėtinai: nuo melo, falšo ir manipuliacijų – iki psichologinio spaudimo ir net smurto.

Dėl to vaikų gyvenimas gali tapti visišku beteisiškumu – juk suaugusiems dėl jų “viršesnės“ pozicijos “viskas galima“! Smurtas ir prievarta prieš vaikus – baisus nusikaltimas prieš pačią žmoniją. Tie, kas už tai atsakingi, jokiomis aplinkybėmis negali turėti jokio pasiteisinimo – toks elgesys nežmoniškas ir niekingas. Paradoksalu, bet vaikus pirmiausiai turime saugoti nuo tų, kurie atsakingi už juos, nuo.. suaugusiųjų.

Suaugęs žmogus vaikui – elgesio etalonas, net jei jis ir netikęs ar net blogas. Todėl kartais pakanka ir vieno karto, kai tėvai ar kiti svarbūs vaikui žmonės elgiasi netinkamai – ir jau didžiulė tikimybė, kad vaikas tai anksčiau ar vėliau pakartos. Suaugusiųjų pasaulis – vaiko būsimo elgesio ir gyvenimo būdo mokykla.

Vaikai pasitiki suaugusiais, jiems reikalingi suaugusieji – kaip globėjai, mokytojai ir vyresnieji draugai. Vaikai dar negali analizuoti gyvenimo situacijų ir numatyti savo veiksmų pasekmių, jie dar neturi žinių, patirties, pasaulėžiūros – visa tai padeda ugdyti suaugusieji, ir pirmiausiai – savo asmeniniu pavyzdžiu.

Todėl – gerbkime vaikus ir rodykime jiems deramą pavyzdį. Nuoširdžiai rūpindamiesi vaikais, mes rūpinamės visų mūsų ateitimi. Vaikai visuomet yra tokie, kokie yra suaugę, kokia visuomenė, kurioje jie auga, nes vaikai atkartoja suaugusių žmonių elgesį. Kaltinti vaikus tuo, kad jie blogi – reiškia vengti atsakomybės už suaugusiųjų poveikį arba neveiklumą.

Pažiūrėkime sąžiningai į savo gyvenimą – visi mylime savo vaikus, bet ar deramą pavyzdį rodome, ar gerbiame juos, ar pakankamai skiriame jiems laiko, ar esame nuoširdūs su jais?.. Vaikai turi augti žinodami, kad jų gyvenimas yra saugus ir laimingas – tik tuomet jie išskleis savo unikalumą, kūrybingumą ir geriausias savo savybes.

Kuo daugiau šeimų gyvena sutarime ir harmonijoje, kuo stipriau jos susietos bendrais tikslais ir moralinėmis vertybėmis, tuo humaniškesnė visa visuomenė. Būtent požiūris į vaikus yra visuomenės moralumo rodiklis ir būtina sąlyga kurti humanišką visuomenę.

Todėl pirmiausiai – gerbkime vaikus!