Metai: 2011

Kodėl žmonės rašo? Atrodytų, keistas klausimas – tai toks pat pomėgis (polinkis, talentas), kaip ir visi kiti. Rašantiems dabar išties aukso amžius, nes niekuomet anksčiau nebuvo galimybės taip plačiai ir laisvai skleisti savo mintis. Dauguma turinčių tokį pomėgį kuria savo internetines svetaines, kiti rašo į jau sukurtus tinklapius. Tokiu būdu žmonės išreiškia save, dalinasi ir keičiasi informacija.

Natūralu, kad ir apie šią sritį kyla diskusijos – kaip rašoma, kam rašoma, kodėl ir kokiomis temomis rašoma. Rašantieji daro didelį poveikį žmonėms, todėl tokie klausimai – dėsningi. Kritikos rašantiems taip pat netrūksta – kartais ir pelnytai, nes akivaizdu, kad ne visi suvokia atsakomybę už savo parašytus žodžius. Tačiau tai – asmeninių savybių klausimas, koks žmogus – tokie ir tekstai.

Rašyti ar ne, ar visi rašantieji grafomanai (turi liguistą potraukį rašyti)? Žinoma, ne visi grafomanai, o ir gebėjimą rašyti sunku užgniaužti.. Yra kitos subtilybės – žmogus gali turėti daug žinių, bet užrašyti jas sunkiai sekasi, o yra žmonių, kurie ir trumpu tekstu sugeba perteikti esmę. Aš manau, jei jaučiate, kad galite rašyti – pradėti verta, nes dažniausiai gailimės to, ko nepadarėme. Jei ir nepateisins lūkesčių, bent jau tvirtai žinosite, kad tai ne jūsų sritis. Svarbiausia – rašymo motyvacija.

Dėl to, kad padaugėjo rašančiųjų, psichologai taip pat aiškinasi priežastis – kodėl žmonės rašo, kokie šios veiklos motyvai. Pasirodo, jie gali būti ir užslėpti. Rašydami žmonės daro poveikį, todėl ypač pabrėžiamas atsakomybės jausmas. Trumpai pateiksiu labai įdomias psichologo V. Pečugino išvadas, kurioms pilnai pritariu. Jis teigia, kad žmonės rašo, nes:

1. Negali nerašyti. Žmogus laiko save protingu, intelektualiu, žinančiu. Jis negali nerašyti, nes jaučiasi vidiniai persipildęs, todėl savo žiniomis jam norisi ir patinka pasidalinti su kitais. Kita priežastis – emocinis antplūdis ir persipildymas, kai norisi tokiu būdu išlieti emocijas.

2. Norisi svarbumo pojūčio. Kuo mažesnė savivertė, tuo labiau norisi pagyrimų, pritariančių komentarų. Tokiu atveju dažnai pasirenkama paprastesnė, neutrali tema, kad būtų kuo mažesnė ginčų tikimybė. Tai būdas paglostyti savimeilę, tokį poreikį kartas nuo karto turime daugelis.

3. Noras pasidalinti naudinga informacija. Veikimas pagal principą: sužinojai – pasidalink su kitais. Žmonės publikuoja ar perpasakoja istorijas, kurios jiems pasirodė įdomios, naudingos, pamokančios ar juokingos. Šiuo atveju rašoma ne dėl to, kad žmogus jaučiasi persipildęs informacija, o kitų žmonių naudai. Todėl, kad ne visada galima tiksliai suprasti, kas įdomu žmonėms, temos suskirstomos, pvz.: vyrų ir moterų santykiai, vaikai, sveikata, šeima ir pan. Rašančiam ne tiek svarbūs vertinimai – visiems neįtiks, o ir tikslo tokio nebuvo. Jam svarbu tai, kad jis subjektyviai vertina informaciją kaip naudingą ir nori, kad ji būtų prieinama platesniam ratui žmonių, kuriems tai taip pat įdomu.

4. Paslaugos, asmenybės, teorijos, idėjos ar prekinio ženklo populiarinimas. Gali būti aprašoma sėkmingo pokyčio istorijos, naudingi patarimai, receptai, kur betarpiškai atkreipiamas dėmesys arba susiejama su tam tikra paslauga, idėja, asmenybe, prekiniu ženklu ir pan. Tačiau galutinis tikslas – sudominti, parduoti, pritraukti potencialų klientą, pirkėją.

5. Informacijos rinkimas. Straipsnyje pasiūloma diskusijas sukėlusi tema ar idėja ir tokiu būdu siekiama gauti atsiliepimus ir nuomones apie ją. Vėliau daroma analizė ar tyrimas, priklausomai nuo autoriaus tikslų.

6. Visuomenės nuomonės formavimas. Šalia kitų priemonių straipsniai taip pat įtakoja didelės grupės žmonių nuomonės formavimą. Profesionalūs autoriai šiuo tikslu rašo politinius, istorinius, socialinius ir kitokius straipsnius, formuojančius nuomonę apie aprašomas visuomenės gyvenimo sritis.

Štai tokios, psichologo manymu, pagrindinės priežastys, dėl kurių žmonės rašo. Negalima tvirtinti, kad kažkuris autorius rašo dėl vienos iš išvardintų priežasčių, jų dažniausiai yra kelios. Be abejo, nuovokus skaitytojas iš karto supranta parašymo tikslą. Visiems rašantiems viešai, prieš pradedant rašyti, pravartu susimąstyti: ar tai būtina, ar praturtins, ar tai tiesa, ar nieko neįskaudins, ar nepakenks, ar tai nesavanaudiška, neambicinga..?

Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Retas išvengiame atidėliojimo pinklių. Juolab, kad viskas prasideda tarsi nekaltai: tiesiog imamės kažką atlikti arba atidedame kažkokį sprendimą. Vėliau tai laiko tam vis nerandame, tai svarbesni darbai užgriūna.. O paskui, žiūrėk, jau ir nesinori to atidėto darbo atlikti, nuraminame save: “palūkėsiu; tikiuosi, kad kažkaip išsispręs; galbūt viskas bus gerai; dabar neturiu laiko“. Aišku, tokios frazės – išsisukinėjimas ir saviapgaulė, darbai nuo jų nepajuda.

Visiems pažįstamos situacijos – pavyzdžiui, nusprendžiame kasdien daryti mankštą, gultis laiku, sureguliuoti mitybą. Tačiau vis neprisiruošiame, o pasiteisinimas – “rytoj, na, kitą savaitę tai tikrai“. Arba rengiamės atsisakyti žalingų įpročių, bet teisinamės: “dar negaliu, aš dar nepasirengęs, vėliau“. Galime atidėlioti ir santykių pasiaiškinimą, tikėdamiesi, kad “gal savaime susitvarkys, gal susipras“. Arba jaučiame, kad reikia susirūpinti sveikata, o vizitą pas gydytoją vis atidedame. Taip pat galime atidėlioti ir darbus, kuriuos apsiimame, bet nenorime daryti.

Rezultatas – įtampa ir nepasitikėjimas savimi, o blogiausia, kad tai gali tapti blogu įpročiu ar net gyvenimo būdu. Tokia gyvenimo pozicija yra pasyvumo pateisinimas. Žmogus neatsisako atlikti kažkokio veiksmo, jis nusprendžia jį atlikti kažkada vėliau, ir tuo “vėliau“ jis pridengia savo nenorą veikti, o kartu ir atsakomybės vengimą. Atvirai neprisipažįsta, kad iš tiesų nenori kažko daryti, o gal ir negali ar nesugeba, bet ir neatsisako.

Bendrauti su tokiais žmonėmis sudėtinga, nes jie lengvai žada ir imasi atlikti darbus, kurių, gali būti, niekada neatliks. Be to, jie visada turi paruoštą pasiteisinimą: “užsiėmę, neturi laiko (nors visada atranda laiko tam, ką nori iš tiesų nori daryti), pavargę ar blogai jaučiasi“. Taip jie susikuria veiklaus žmogaus iliuziją ir turi priemonę išsisukti nuo nemalonios veiklos. Tai saviapgaulės forma, o kartais ir manipuliavimo priemonė: išsisukinėjant galima sulaukti, kad darbus atliks kažkas kitas.

Akivaizdu, kad atidėliojimas nieko pozityvaus į gyvenimą neatneša. Išsisukinėjant nuo prisiimtos veiklos sunku tikėtis sėkmės gyvenime, nes kiekvienas neatliktas darbas mažina žmogaus savivertę ir pasitikėjimą savimi. Kiekvienas atliktas darbas, atvirkščiai – didina pasitikėjimą ir vysto žmogaus atsakingumą bei savarankiškumą. Kol atidėliojame, stovime vietoje, o veikdami – net jei suklystame – vystomės ir tobulėjame.

Todėl sąmoningai atsisakykime atidėliojimo – tai žlugdanti savybė, nes atidėliodami mes pakeičiame dabartį nerimu dėl ateities įvykių. Juk galime visą gyvenimą pragyventi susirūpinę tuo, ką turime padaryti. Kad atidėliojimas netaptų gyvenimo būdu, peržiūrėkime savo planus ir pradėkime daryti tai, ką atidėliojome. Pradėkime nuo lengvesnių darbų, jei reikia, nusistatykime, konkretų laiko tarpą, per kurį atliksime visus darbus.

Pradžia gali atrodyti sunki, bet pasinėrę į darbą, o ypač jį atlikę, jaučiame džiaugsmą ir palengvėjimą. Tai tikrai smagiau, nei atidėlioti. Jei išjudiname savo gebėjimus, jei nuolatos juos ugdome, tuomet jie lavėja ir nuolatos stiprėja – tai psichologijos dėsnis. Be to, dirbdami tikrai pastebėsite, kad nevertėjo nieko atidėlioti – viską galima atlikti, jei išmintingai susidėliojame prioritetus. Ir, žinoma, ugdykime savybę imtis tik tų darbų, kuriuos realiai galime atlikti.

Atidėliojimas yra gyvenimas įtampoje su neatliktų darbų virtine. Išsijudinkime, pradėkime veikti – vienas atliktas veiksmas gali panaikinti sąstingį ir pradėti visai kitokį, kūrybingą ir įdomų gyvenimą. Visi mes esame savo gyvenimo Kūrėjai. Ar galite įsivaizduoti atidėliojantį Kūrėją..? 🙂

Gyvenimu galime džiaugtis tuomet, kai esame ramūs ir sąmoningi. Ir atvirkščiai, kai esame įsitempę, viskas, kas vyksta aplinkui, pradeda mus erzinti: mes tampame lyg atviri elektros laidai, prie kurių artintis pavojinga. Tačiau patiriančiam įtampą žmogui dažnai matosi atvirkščiai: jam atrodo, kad aplinkiniai ar aplinka jį erzina, kad diena prasta, oras netikęs, ir dar begalė įvairiausių priežasčių, kurios “gadina“ nuotaiką.

Iš kur atsiranda vidinė įtampa ir kuo ji skiriasi nuo streso? Jei paprastai, tai stresas yra reakcija į nemalonią situaciją, į tai, kas atrodo sunku ar netikėta. Vidinė įtampa yra susikaupusi psichinė energija, kurią turime išlaisvinti, kitaip ji taip pat gali tapti streso priežastimi. Ją gali sukelti gyvenimo tempas, gyvenimo būdas, nuolatinis negatyvios informacijos srautas, užslopintos ar neišreikštos emocijos, negatyvus požiūris į gyvenimą. Jaučiančiam vidinę įtampą žmogui pasaulis atrodo niūrus, o bendrauti su juo yra sunku.

Tokia būsena pavojinga tuo, kad užsitęsusi ji gali sukelti ne tik psichikos, bet ir organizmo pakitimus. Todėl svarbu laiku pastebėti ją ir suprasti, kad gal ne pasaulis niūrus, o mūsų pačių vidus. Pagrindinis per didelės įtampos simptomas yra nuovargis. Dažni papildomi požymiai: nerimas, nesugebėjimas susikaupti, galvos skausmai, irzlumas, nemiga, virškinimo sutrikimai, pykčio priepuoliai.

Be to, įsitempę žmonės yra nekantrūs, paskubomis valgo, amžinai “neturi laiko“, mažai miega, turi polinkį į žalingus įpročius, daugelis geria raminamuosius vaistus. Jei tokie žmonės pakeistų bent jau su sveikata susijusius įpročius, jų būsena žymiai pagerėtų. Būtina suprasti savo fizines ir psichologines ribas – vieni žmonės pakelia didesnę įtampą, o kitiems ir nedidelės perkrovos yra nepakeliamos. Be to, dažniausiai įtampą sukuriame patys, o tai reiškia, kad patys galime ir ištaisyti situaciją.

Todėl jei pajutome užsitęsusį nuovargį ir nervingumą, pirmiausiai peržiūrėkime savo dienos režimą ir gyvenimo būdą, situaciją darbe ir santykius šeimoje. Įtampą gali kelti ir ilgai neišspręsta problema. Labai svarbu pripažinti, kad jaučiame įtampą, tuomet lengviau surasti jos priežastį. Deja, kartais žmonės dėl tokios savo būsenos pradeda kaltinti viską ir visus aplinkui, įvairiais būdais puola ją slopinti, arba, atvirkščiai, nuo jos bėgti ar ignoruoti. Toks elgesys – aklavietė.

Gyvendami įtampoje ne tik kenkiame savo fizinei ir psichinei sveikatai, bet ir apsunkiname bendravimą su aplinkiniais žmonėmis. Susikaupusiai įtampai išlieti kartas nuo karto nesąmoningai “kursime“ konfliktines situacijas – organizmas tokiu būdu vaduosis nuo nepakeliamų būsenų. Sukelia šypseną pasakojimas apie močiutę, kuri lipdavo į miesto transportą ir pavažiuodavo kelias stoteles, kad galėtų su kažkuo pasibarti, o paskui laiminga pėstute grįždavo namo. O jei tenka gyventi su tokiu žmogumi?..

Netikėta tai, kad šiuolaikiniai žmonės didžiausią įtampą sukelia sau būtent dėl laisvalaikio praleidimo būdo: žalingi įpročiai, pasyvios (pvz., televizija) ir naktinės pramogos ir t.t.. Tai susiformavę netinkami įpročiai, kuriuos galime pakeisti. Nepamirškime, kad ilgalaikę įtampą organizmas išlaiko sunkiau, nei vienkartinį stresą. Puikūs būdai mažinti vidinę įtampą – fizinis krūvis, dienos režimas, saviugda, hobis, gamta ir atsipalaidavimo praktikos. Jei visa tai nepadeda, ieškokime profesionalios pagalbos.

Būkime dėmesingi sau – visos užsitęsusios neharmoningos psichologinės būsenos kenkia ne tik mums, mūsų gyvenimo kokybei ir sveikatai, bet ir aplinkiniams. Koks mūsų vidus, tokia ir išorė: būti įtampoje reiškia kurti įtampą savo gyvenime. Kaip manote?

Visi esame sutikę žmonių, kurie nuolat teisinasi. Iš pirmo žvilgsnio tai lyg ir teigiamas elgesys, tačiau psichologijoje jis įvardinamas kaip klaidingas. Kodėl? Todėl, kad jis nekonstruktyvus (neefektyvus) – kai žmogus teisinasi, jis bando per savo veiksmų pateisinimą sumažinti savo atsakomybę arba suverčia kaltę “sunkioms aplinkybėms“. Tai išsisukinėjimas, kuriuo susidariusios situacijos nei pakeisime, nei išsiaiškinsime.

Kodėl įprantame teisintis? Viena iš priežasčių – žemas savęs vertinimas ar įprotis būti aukos vaidmenyje. Tokie žmonės linkę kaltinti save ir todėl nuolat teisinasi – bent jau prieš save. Pasitikintys savimi ir atviri augimui žmonės nesiteisina, jie linkę išsiaiškinti. Pasiteisinimas – tai gynyba, o pasitikintis savimi žmogus drąsiai imasi atsakomybės, nesėkmės atveju ieško jos priežasčių, o ne ginasi ar išsisukinėja.

Teisintis galime pradėti ir tuomet, kai reaguojame į realų ar įsivaizduojamą kaltinimą. O štai kaltina ir laukia pasiteisinimų dažniausiai žmonės, kuriems svarbu ne išsiaiškinti situaciją, o “rasti kaltus“ ir permesti jiems atsakomybę. Beje, jei pastebite, kad artimas žmogus nuolat prieš jus teisinasi, atkreipkite į tai dėmesį – gali būti, kad jūs pernelyg dažnai jį kaltinate, ir todėl jis įprato gintis.

Įprantame teisintis ir tuomet, kai mums trūksta konstruktyvumo. Kaip tai pasireiškia? Įvykus nesėkmei, konstruktyvus žmogus išsiaiškina jos priežastis ir ieško geriausių sprendimų. Jei teisinamės, paprastai sakome: “aš nežinojau, aš pamiršau, nespėjau..“, o konstruktyvus (efektyvus) sprendimas yra toks: “aš išsiaiškinau, kodėl taip įvyko ir turėsiu tai omenyje ateičiai, o dabar darysiu tai ir tai..“

Teisinimasis – tai praeities narpliojimas ir kaltės auginimas, kuris gali tęstis iki begalybės. Besiteisinantis žmogus nemato sprendimų, nes pasinėręs į praeities klaidų teisinimą. Kas įvyko, to jau nepakeisime, bet mes galime taisyti klaidas, ir kad pajudėtume į priekį, reikia daryti tolimesnius žingsnius: užfiksuoti, kas yra blogai ir daryti viską, kad būtų gerai.

Todėl ir turime mokytis elgtis konstruktyviai – išsiaiškinti, pasiaiškinti. Beje, galime painioti pasiteisinimą ir bandymą pasiaiškinti. Kuo jie skiriasi? Skirtumas esminis: pasiteisinimas yra savigyna, o pasiaiškinimas (išsiaiškinimas) yra geranoriškas pasirengimas ieškoti sprendimų ir bendradarbiauti. Ką gi daryti, jei pastebime savyje įprotį teisintis?

Suprasti, kad tai visų pirma blogas įprotis. Blogas dėl aiškios priežasties: tai ne problemos sprendimas, atvirkščiai – teisinimasis nuveda tolyn nuo sprendimo. Nuolat teisindamiesi jaučiamės amžinai dėl kažko kalti, o užsitęsęs kaltės jausmas gali peraugti į neurotinę būseną. Todėl kaskart, kai kils noras teisintis, stabdykime save, o vietoje to pradėkime elgtis konstruktyviai – tai padės kilstelėti pasitikėjimą savimi ir atsisakyti įpročio, kuris tą pasitikėjimą griauna.

Jei tikrai savo veiksmais kažką pavedėme ar kažko deramai neatlikome, vietoje pasiteisinimų geriau pasiaiškinti, atsiprašyti (jei reikia) ir išdėstyti planą – kaip tai ištaisyti. Prisiminkime, kad pasiteisinimai negali išspręsti įtemptos situacijos, dažniausiai jie sukelia dar didesnį konfliktą. Ne vienas esame tai patyrę: ir klausytis pasiteisinimų, ir teisintis yra itin nemalonu – tai kelia įtampą.

Yra toks posakis: “Kai trūksta tiesos, prasideda pasiteisinimai. Kai prasideda pasiteisinimai, tiesa išnyksta “. Tarsi žodžių žaismas, bet labai tiksliai, mano manymu, nusako įpročio teisintis esmę.

O ką jūs apie tai manote?

Suprasti – kas yra sąžinė, manau, svarbu kiekvienam žmogui. Dažniausiai tai siejame su teisingumu ir pagalvojame apie: sąžinės balsą, sąžinės priekaištus, švarią sąžinę, sąžiningumą ar nesąžiningumą. Norint išsiaiškinti, kas yra sąžinė, kyla daug klausimų – tai įgyta ar įgimta savybė, kam ji reikalinga ir ar reikalinga, ar sąžinės kriterijai keičiasi, ar visada ji “suveikia“?..

Žodynas apibrėžia sąžinę kaip žmogaus poreikį būti atsakingu už savo poelgius. Ji suvokiama per vidinio diskomforto jausmą, kai pažeidžiamos dorovinės taisyklės. Tai tarsi vidinė žmogaus instancija, atliekanti dorovinę savikontrolę. Sąžinė – pagrindinis asmenybės elgesio reguliavimo mechanizmas. Galima sakyti, kad jos dėka žmogus išlieka žmogumi, tai labai svarbus dorovinis orientyras.

Kitas svarbus klausimas – tai įgyta ar įgimta savybė? Pasirodo, ir viena, ir kita: iš vienos pusės – tai genetiškai užprogramuota asmenybės savybė, kurios racionaliai pažinti neįmanoma, nes ji veikia jausmų lygmenyje. Tai duotybė, kurią galime prilyginti kompasui, kuris neleidžia nuklysti nuo esminių principų žmogaus gyvenime. Iš kitos pusės – tai nurodymų ir elgesio programų rinkinys, kurį nuo vaikystės žmogui skiepija tėvai, visuomenė, religija. Kiekvienas turime ir asmeninius nusistatymus, kuriuos pažeidę, jaučiame sąžinės graužatį.

Kaip tai pasireiškia gyvenime ir ar visada “suveikia“ sąžinė? Juk aplink matome ir nesąžiningų žmonių, nesąžiningų poelgių – ar tie žmonės negirdi sąžinės balso? Tam, kad ją išgirstų, žmogus turi nusistatyti konkrečius dorovinius orientyrus ir jų laikytis. Dažniausiai orientuojamasi į bendrus dorovinius principus: “nevok, nežudyk“ ir t.t.., ir žmogus tarsi abstrakčiai jų laikosi. Tuo tarpu savo elgesiu jis gali kankinti artimus žmones, arba manipuliacijomis kenkti kitiems ir nejausti sąžinės graužaties, nes su bendrais dorovingumo kriterijais, jo manymu, viskas tvarkoje. Žinoma, taip elgdamasis jis jaus dvasinį diskomfortą, bet nesupras – kodėl.

Taigi, tam, kad turėtume ramią sąžinę, turėtume laikytis ne tik bendražmogiškų dorovinių principų, bet ir nusistatyti asmeninius – ką kokiomis sąlygomis darysime ir ko – ne. Sąžinė padeda pasijusti visumos dalimi, jos neatsiejama dalis – empatijos jausmas kitiems žmonėms, sugebėjimas įsivaizduoti save kito žmogaus vietoje. Todėl tai yra ne tik žmogiškumo orientyras, bet ir visuomenės išlikimo mechanizmas. Sąžinė puikiai veikia tuomet, kai yra orientuota į ateitį, t.y., ne graužatimi kankina, o apsaugo mus nuo klaidų.

Ar keičiasi sąžinės kriterijai? Taip, laikui bėgant, dorovinė kertelė žmonijai vis keliama. Galbūt, šiandien mums gali atrodyti atvirkščiai, bet pažiūrėję į istoriją pamatysime, kad evoliucija dorovingumo srityje įvyko didžiulė: kadaise žmogaus gyvybė buvo nuvertinta, o vergovė buvo kasdienybė.. Ir nors žmonės šiandien išmoko manipuliuoti ir įmantriai gudrauti, sąžinės apgauti neįmanoma – ji rami tik tuomet, kai elgiamės sąžiningai. Nerami sąžinė – viena iš labiausiai kankinančių žmogaus būsenų.

Todėl pirmas “vaistas“ nuo sąžinės graužaties – būti sąžiningu. Jei vis tik sąžinė nerami, kaip ją nuraminti? Pirmiausiai – nesiginčyti su ja ir jokiu būdu neslopinti jos kvaišalais ar bėgimu nuo akistatos su ja. Oriai pripažinkime savo klaidas ir nuspręskime, ką darysime, kad ateityje tokių klaidų nebūtų. Nusibrėžkime aiškų veiksmų planą, iki smulkmenų. Jei jo nesilaikysime – sąžinė tuoj signalizuos apie tai. Būkime atidūs tokiems signalams.

Kuo sąmoningesnis žmogus, tuo labiau išvystytas jo sąžinės jausmas. Jei sąžiningas žmogus padaro klaidą, jis jaučia už tai atsakomybę, o ne pasmerkimo ar bausmės baimę. Kai elgiamės ne pagal sąžinę, bijodami bausmės, pradedame teisintis, ir teisinamės ne ieškodami tiesos, o ieškodami pasiteisinimo ir būdo išvengti bausmės. Tuo tarpu teisintis ar išsisukinėti prieš sąžinę beprasmiška: sąžinė rami tik tuomet, kai elgiamės sąžiningai, o suklydę imamės atsakomybės už savo klaidas.

O ką jūs apie tai galvojate?

Visi esame patyrę, kad nuo vienų išgirstų ar perskaitytų žodžių jaučiamės pakylėti, o nuo kitų – prislėgti. Kodėl taip yra? Todėl, kad žodžiuose yra žymiai daugiau jėgos, nei mes galvojame. Mes ištariame žodžius ir nesusimąstome, kad jie pradeda savo gyvenimą – gali pakylėti ir įkvėpti, o gali ir visiškai priešingai – pasėti abejones arba sujaukti protus.. Žodis – įgarsinta ar užrašyta mintis – gali tapti kito žmogaus mintimi ir kurį laiką valdyti jo būseną ar net gyvenimą.

Šiuolaikinis žmogus kalba daug: manoma, kad vidutiniškai per dieną pasakome per tūkstantį žodžių, o kai kurie ir žymiai daugiau. Dar daugiau žodžių žmogus girdi arba perskaito, ir visa ši žodžių lavina nuolat papildoma. Gerai, jei žmogus sąmoningai pasirenka informaciją, o jei ne – galvoje rizikuojame turėti ne tik beverčių ir tuščių minčių chaosą, bet ir neigiamai paveikusius mus žodžius, kurių kartais ne taip lengva atsikratyti.

Jei apie veiksmą galime pasakyti, kad gailimės ne to, ką padarėme, bet to, ko nepadarėme, tai su žodžiais atvirkščiai: dažniausiai gailimės ne to, ko nepasakėme, o to, ką pasakėme. Nors kalbame daug, bet mažai galvojame, ką kalbame ir kaip tie žodžiai paveiks kitus žmones. Kalbame, kartais norėdami padaryti įspūdį, demonstruodami ambicijas ar tiesiog išliedami savo susierzinimą.., o kad tai gali užnuodyti kito žmogaus gyvenimą, retai susimąstome.

Galima sakyti, kad žmogaus dvasia materializuojasi į žodį: juk savo vidinę būseną išreiškiame pirmiausiai žodžiais. Vienaip reaguojame į tą pačią situaciją ir kalbame, kai esame ramūs ir geroje nuotaikoje, o visai kitaip – kai esame įsitempę ar suirzę. Juk daugiausiai problemų bendravime kyla būtent dėl neapgalvotai ištartų žodžių ar frazių: dėl to kyla kivirčai šeimose, dėl jų ir draugai kartais tampa priešais.

Paskui gal ir susigriebiame, ir gailimės, bet vėlu: piktas žodis jau vykdo savo juodą darbą.. Todėl žodžiams tinka taisyklė: geriau mažiau, bet iš esmės, o jei abejojame, ar sakyti, tai geriau nesakykime. Neskubėkime, apgalvokime, ypač jei norime pasakyti kažką nemalonaus – mes niekuomet negalime nuspėti, kaip tai paveiks ar net sužeis kitą žmogų. Ypač sverkime žodžius, kai pykstame – nes tuomet kalbame ne mes, o mūsų negatyvios emocijos. Susierzinę apskritai venkime kažką spręsti ar kalbėti – susierzinimas praeis, o ištarti žodžiai ir jų poveikis liks ilgam.

Daugelyje dvasinių praktikų yra tylėjimo įžadai – ilgesniam ar trumpesniam laikotarpiui. Jie yra ir tam, kad žmogus išgirstų savo vidinį monologą (dažniausiai chaotiškas mintis) ir išmoktų.. patylėti ir netuščiažodžiauti. Tuščias plepėjimas ar apkalbos tik atrodo nekaltas užsiėmimas, iš tiesų jis atima ne tik daug laiko ir energijos, bet ir užima protą nenaudinga veikla. Teisingas posakis: plepio liežuvis – savo ir kitų gyvenimų ardymo įrankis..

Tas pats liečia ir skurdžią ar sąmoningai iškraipomą kalbą – ji ne tik ardo mūsų kalbą, bet ir paveikia mūsų kūrybingumą, sėkmę, ir visą mūsų gyvenimą. Nuo to, kaip mes kalbame, priklauso ir mūsų dvasinė pusiausvyra. Ne vienas esame sutikę išoriškai įspūdingų žmonių, kuriems prabilus norisi greičiau užbaigti pokalbį. Ir, atvirkščiai – negalime atsiklausyti sklandžiai ir įdomiai kalbančio žmogaus, nors išoriškai jis ir nepatraukia dėmesio.

Todėl nepamirškime, kas yra kalba ir kam ji yra. Žodynas aiškina, kad kalba yra žodinė minčių reiškimo sistema, praktinis sugebėjimas reikšti mintis, bendravimo priemonė, turinti kelis išraiškos būdus – garsinį, grafinį ir prasminį (su žodžiu susietą vaizdinį). Kalbos pagalba bendraujame, išreiškiame jausmus ir emocijas, bei (jauskime už tai atsakomybę) veikiame kitus žmones.

Žodis pažadina vaizdinį gyvenimui, vaizdinys sukelia emocijas, o emocijos paskatina veiksmus. Žodžiai gali gyventi amžių amžius – jų autorių jau seniai nėra, o pasakyti ir užrašyti žodžiai ir toliau taiko arba priešina, skiepija dorovingumą ar sėja palaidumą, klaidina ar manipuliuoja.. Todėl būkime atidūs savo ištartiems ar užrašytiems žodžiams – tegul tai bus įkvepianti ir vienijanti jėga.

Bendravimas žmonėms reikalingas – būtent bendraudami mes galime pasiekti vienybę ir tapti bendraminčiais – taip generuojama didžiulė kūrybinė jėga. Bendravimo tikslas – pasikeitimas informacija, kuris formuoja kolektyvinę mintį, bendradarbiavimą, supratimą, kūrybą. Atidžiai apsižvalgę pamatysime, kad primiršome pradinę žodžių ir kalbos prasmę, o taip pat atsakomybę už tai, ką kalbame.

Kaip manote?