Apie valią

Ką reiškia turėti valią, kas yra valia? Jei apibūdiname žmogų kaip turintį valią – įsivaizduojame stiprų žmogų, jei sakome, kad bevalis – iškyla silpno žmogaus vaizdas. Žodyne valia apibrėžiama kaip žmogaus psichinė galia, pasireiškianti sąmoningu veiklumu. Valingas žmogus tiksliai žino, ko siekia, turi aiškius motyvus ir idealus, nuo kurių nenukrypsta. Paprastai tariant, valia yra sugebėjimas pilnai valdyti savo gyvenimą: sumanymas-planas-veiksmas-rezultatas.

Puiki savybė, tačiau kodėl ji dažnai siejama su įtampa, kova, griežta kontrole ar kažko neįmanomo vykdymu? Matyt, todėl, kad tai paplitęs, bet klaidingas valios suvokimas. Valią turime kiekvienas: tai jėga, kuri padeda mums įgyvendinti tikslus, troškimus, svajones. Valia turi būti žmogui natūrali ir organiška, be prievartos pojūčio. Tai elementari savidisciplina, kryptingumas, be kurių gyvenime negalime nieko pasiekti.

Jei vis dėlto kažką darydami jaučiame didelę įtampą, tuomet verta susimąstyti – ar tikrai siekiame savo tikslų, ar jie nėra primesti. Gali būti, kad turime neišvystytą valią – tuomet pasitaikius pirmai rimtesnei kliūčiai palūžtame. Silpnos valios žmonės apskritai nevaldo savo gyvenimo ir lengvai pasiduoda kitų valdymui. O gal naudojame valią kažko slopinimui?

Psichofiziologas G. A. Šičko, nagrinėjęs ir atradęs priklausomybės formulę, įrodė, kad žmogaus valia yra pritaikyta išimtinai siekti tikslams, bet ne slopinimui ir kovai (pvz., prieš žalingus įpročius). Atradęs šį dėsningumą, jis sukūrė vieną efektyviausių sistemų, kurioje vystant ir motyvuojant žmogaus valią, atsisakoma žalingų įpročių. Jos esmė paprasta: ne kovoti su problemos pasekmėmis, o suprasti problemos priežastis ir išsikelti naujus tikslus bei jų siekti. Tuomet pati problema tampa motyvu ieškoti naujų sprendimų, tikslų gyvenime.

Pavyzdžiui, atsisakant žalingų įpročių, pirmiausiai pripažįstama, kad jie yra, toliau nagrinėjama – ką gero ir ką blogo jie atnešė į žmogaus gyvenimą. Svarbus etapas – moksliškai patvirtintos informacijos skaitymas. Galiausiai iškeliamas naujas tikslas – blaivybė, sveikas gyvenimas ir to siekiama. Taip pat su viršsvoriu – žmogus supažindinamas su neteisingos mitybos ir persivalgymo pasekmėmis ir siekiama naujo tikslo – sveikatos (o ne laikino išorinio efekto). Jokios kovos, slopinimo ar prievartos, žmogus sąmoningai, motyvuotai pats siekia savo užsibrėžto tikslo.

Kai valia yra pajungiama slopinimui ar kontrolei, gaunami priešingi rezultatai, nei užsibrėžta, bei kuriami gilūs vidiniai prieštaravimai. Išskirtiniai valios bruožai – sąmoningumas, savarankiškumas, ryžtingumas, kryptingumas ir atsakingumas. Tai laisvo žmogaus bruožai, todėl valia siejama su laisve. Valios ugdymo sąlygos – motyvas veiklai, reguliarumas, savidisciplina.

Valia ugdoma tik veiksmu. Įdomu tai, kad patys veiksmai dažniausiai nėra sunkūs – pvz., sportuoti daugeliui smagu, laikytis tam tikrų mitybos taisyklių nėra sudėtinga, kažko mokytis ne tik naudinga, bet ir įdomu, ir pan. Sudėtingiausia – atlikti tuos veiksmus kasdien arba periodiškai. Taigi, dažniausia valios kliūtis – elementarus tingėjimas. Yra ir rimtesni valios stabdžiai – baimė, abejonės, nepasitikėjimas savimi.

Valią palaiko ir stiprina: tikėjimas savimi ir tuo, ką darote; noras pasiekti tam tikrą rezultatą; veiksmų planas ir nuoseklumas; moralinis stabilumas; svarbių jums žmonių palaikymas. Kai žmogus turi aiškius motyvuotus tikslus, tuomet valia į juos veda lengvai, nes nekyla jokių vidinių prieštaravimų, kurie keltų abejonių. Todėl valią galime vadinti jėgų koncentracija, kuri padeda realizuoti priimtus sprendimus.

Ugdykime valią ir naudokime šią galingą gyvenimo jėgą teisingai – tuomet ji stiprėja ir padeda mums. Pasiekę užsibrėžtą tikslą, mes pajuntame pasitikėjimą savimi, kūrybinį džiaugsmą, ir galime imtis naujų tikslų su dar didesniu entuziazmu 🙂 ..

Ką jūs apie tai manote?

Reklama

17 minčių apie „Apie valią“

  1. Žmonės yra ne bejėgiai, o bevaliai. Tinginystė sunkiai pagydoma ir labai paplitusi liga. Pažiūrėkite aplink ir įsitikinsite kiek apsileidusių žmonių.Be valios ir veiksmo nieko neįmanoma pasiekti, aš tuo pati įsitikinau. Dėl reguliarumo sutinku, bet kad žmonės ir pirmo žingsnio nepadaro, o tik žada rytoj ar nuo pirmadienio.O tas pirmadienis niekada neateina. Argi ne taip?

    Patinka

  2. Labas rytas, romantike 🙂

    Taip, sutinku su jūsų nuomone. Galima sakyti, tinginystė yra valios priešingybė. Bet juk viskas žmogaus rankose, galima ir valią išsiugdyti.

    Tik, kaip teisingai pastebėjote, reikia žengti pirmą žingsnį.. ir visus sekančius 🙂 . Tam reikia turėti stiprų motyvą ir aišku, svarbi savidisciplina.

    Ačiū už jūsų nuomonę ir gražios dienos 🙂

    Patinka

  3. Aš vis tiek nesutinku :). Nejau jūs galvojate, kad pavyzdžiui sveikata yra silpnas motyvas? Tada kodėl žmonės jos ne tik nesaugo, bet visokiais būdais gadina? Todėl kad TINGINIAI.

    Patinka

  4. Sveikos 🙂
    aš tai tinginystę susiečiau su motyvacijos (ar tikslo) trūkumu :)labai aiškiai tai suprantu stebėdama savo paauglį – jei liepiu valyti grindis, tingėjimas neišpasakytas, nes tikslas – švarios grindys -yra mano tikslas, ne jo. Arba spintos tvarkymas – juk man reikia, kad pas jį spintoj tvarka būtų, o ne jam 🙂 bet kai reikia atsirinkti ir susidėlioti drabužius ir kitus reikalingus daiktus jėgos aitvarų stovyklai – sėdi pusę dienos prie spintos, tuo pačiu ir susitvarko 🙂 nes tikslas šį kartą yra jo 🙂
    Manau, kad tikslo siekimas (to tikrojo, paties žmogaus siekiamo)yra galinga jėga, įveikianti net tinginystę. O sveikata, man regis, kaip tikslas gali būti tik tada, kai su ja jau yra bėdų. Taip aš nuo paauglystės kovojau su spuogais, nes laaabai norėjau turėt gražią odą 🙂 Eksperimentavau su mityba, atsisakiau kavos (!), alkoholio, mėsos, skaičiau kremų sudėtį, tariausi su Draugėmis, tikrinau visą prieinamą informaciją. Ir netingėjau tik dėl to, kad labai norėjau, t.y. turėjau tikslą. O jei nebūčiau turėjus jokios problemos, dėl sveikatos bendrąja prasme – tikrai nieko nedaryčiau, nes juk ir taip gerai, ką čia gerinti :)arba svorio sureguliavimas po gimdymo – užtruko porą metų. Tingėjau, bet norėjau labiau. Nes baisu buvo pagalvot, kad va taip ir galiu atrodyti visą likusį savo gyvenimą…. tikslas buvo rimtas. Dėl ko visa tai pasakoju – dėl to, kad iš tikrujų aš esu tinginė. Bet kai turiu tikslą, tinginystė prapuola 🙂
    Taigi pritariu Ruvi – labai aiškiai sudėliojai mintis :)teisingai taip.
    Gražios dienos ir rimtų tikslų Jums 🙂

    Patinka

  5. Sveika, lyja 🙂

    Taip puikiai ir išsamiai parašei, kad pridurti nelabai galiu ką 🙂 . Viskas teisingai, motyvas – svarbus dalykas. Geras pavyzdys su vaikais – mes taip pat jau seniai neverčiame atlikti to, kas reikalinga mums, galime tik paprašyti padėti – paprastai neatsisako. Ir keista – pvz., tvarkos įgūdžiai (vaikinams!) atsirado greičiau, nei su muštru 🙂 .

    Sveikata – taip, dažniausiai susirūpiname, kai jau yra sutrikimai. Aš, pavyzdžiui, įsivaizdavau, kad gyvenu sveikai, daug judu ir todėl, kai įvyko avarija, galvojau, kad greitai atsistatysiu po traumų ir operacijos. Deja..

    Kai žaizdos sugijo, raumenys, pasirodo, tokioje būklėje, kad apėmė neviltis ir nenoras apskritai kažką daryti. Bet: šlubuoti nenoriu, noriu sustiprėti ir jungtis į aktyvesnį gyvenimą, taigi – motyvų turiu daug 🙂 . Ir.. kiekvieną dienelę, nežiūrint į nieką einu į sporto salę. Sunku, bet žinau, kad kito kelio nėra :).

    Atsakysiu kaip aš suprantu ir romantikei 🙂

    Nesutinku, kad VISI žmonės yra tinginiai. Tiesiog mes iš pat vaikystės buvome verčiami daryti daugybę dalykų, kurių nenorime – manau, tame yra svarbiausia tinginystės priežastis.

    Be to, žmonės daug ką daro dėl informacijos trūkumo arba iš nežinojimo. Pavyzdžiui, po to, kai perskaičiau begalę mokslinės informacijos apie alkoholio poveikį žmogaus organizmui – man jau niekas nesupils nei gramo alkoholio. Ir ne todėl, kad bijau tų pasekmių, o todėl, kad aš nenoriu nuodytis.

    Dėl viršsvorio tas pats – mūsų informaciniais laikais informacijos apie mitybą – į valias, tik reikia skaityti ir daryti išvadas. Todėl nevalgau nesveikų produktų ir nepersivalgau, nes žinau, kad tai kenkia sveikatai – kam to reikia? Jei ir atsitinka taip, kad reikia dalyvauti šventėje, kur kartais ir per daug prisiragauju maisto – tuomet kitą dieną valgau mažiau arba apskritai badauju.

    O darbai – dažniausiai žiūrime į juos neigiamai, ypač į nemalonius. Bet tik pakeitus požiūrį – pvz., ne kad vėl laukia daugybė darbų, o – ką aš šiandien galiu padaryti iš tos darbų eilutės? Taip žiūrint ir nuotaika keičiasi, ir motyvacija atsiranda, nes atlikus darbą jauti didelį džiaugsmą. Pvz., man tokie darbai yra ravėjimas ir dauguma sodo darbų, nes jie sunkūs. Bet kai atlieki – koks džiaugsmas, ypač kai valgai ekologiškai užaugintas daržoves ir vaisius 🙂 .

    Ne viskas taip paprasta su ta tinginyste, na tikrai mes nesame iš prigimties tinginiai, tik įpratome prie to, kad dauguma darbų – nemaloni pareiga. Natūralu, kad atsiranda apatija ir nenoras juos atlikti. Tiesiog reikėtų kūrybiškiau į viską žiūrėti, ir ta tinginystė dings iš kur atėjusi 🙂 ..

    Ačiū už įdomią diskusiją 🙂 . Jei kils minčių ar prieštaravimų – dalinkitės, lauksiu 🙂 . Jaukaus vakaro!

    Patinka

  6. Sveiki,
    Iš anksto atsiprašau, kad komentaras šiek tiek ne į temą šiam tekstui ir tuo pačiu visam puslapiui. Tačiau arti. Jūs paminėjote G. A. Šičko metodą, padedantį atsikratyti priklausomybių – nukreipiant valią į naujo tikslo siekimą, o ne kovą su priklausomybe. Radau Jūų ruoštus tekstus pagal šio autoriaus knygą puslapyje blaivi tauta. Viskas skamba labai logiškai ir gražiai. Aš pati neturiu jokios priklausomybės – tačiau mylimas žmogus deja ją turi. Ir panašu, kad nelabai ją pripažįsta. Yra kelis kartus pasakęs, kad čia yra jo bėda, tačiau į platesnes diskusijas niekada nesileidžia. Daug dažniau kalba, kad vartojimas yra jo asmenybės dalis, jau daug metų jis taip gyvena ir nemato nei noro nei poreikio kažką keisti. Kai padaugina ir po kelių dienų sirgimo išsikapsto, pasako, kad padarė klaidą – bet visada vertina tai ne kompleksiškai, tačiau kad paskutinis kartas buvo klaida. Mano klausimas, kurio atsakymo neradau skaitydama įvairią medžiagą apie alkoholizmą ir ieškodama pagalbos jau sau: ar įmanonoma tokį žmogų paskatinti iš šalies pamatyti tą problemą ir paskatinti jos atsisakyti? Kiek skaičiau, daugumoje tekstų radau vieną atsakymą – reikia leisti tokiam žmogui nueiti iki dugno, kad jis pats išsigąstų, susivoktų ir imtų ką nors keisti. Tačiau tai visai neguodžia, ypač kai esi jaunas, planuoji šeimą. Tiesiog pavargau nuo anksčiau niekada nepatirto baimės jausmo – jis jau metus mane persekioja (būtent tiek laiko, kiek gyvenam kartu). Baimės, kad ši priklausomybė pamažu kerosis, viską griaus. Pasakyti to jam nelabai galiu. Jam labai svarbu jausti, kad aš su juo esu saugi ir jei bandydavau ką nors sakyti, gaudavau atsakymą, kad pasitikėk manimi, juk nieko nėra atsitikę per visą tą laiką. Tiesiog jaučiu, kad jis iš manęs ateinančių patarimų ir raginimų šia tema nepriims, nuo jų ir manęs tols ir ribosis. Tad iki šiol bet kokį kalbėjimą šia tema esu nurašiusi į kovą su vėjo malūnais. Jeigu turėtumet kokių komentarų ar patarimų, būčiau labai dėkinga. Ačiū už galimybę pasisakyti.

    Patinka

  7. Labas vakaras, Julija 🙂

    Ačiū už jūsų komentarą ir nuoširdumą. Labai gerai, kad ieškote išeities, ir bene pats svarbiausias dalykas tokioje situacijoje – informacija, kuri padėtų suprasti ir pačią problemą, ir turinčio priklausomybę žmogaus psichologiją.

    Mano patirtis parodė, kad įkalbėti, paveikti ar kažkaip gelbėti žmogų prieš jo valią neįmanoma. Reikalingi du faktoriai: pripažinimas pačio žmogaus, kad jis turi problemą ir noras ją išspręsti. Galima, žinoma, bandyti ieškoti momentų, kai žmogus nori pasikalbėti šia tema ir pateikti, pavyzdžiui, mokslinių faktų, bet tai ne garantija, kad jis susidomės. Bet ir ne priežastis sustoti – dėl mylimo žmogaus galima daug padaryti. Tačiau yra ribos ir savotiška rizika visą gyvenimą būti priklausomo žmogaus gelbėtoju.

    Nepamirškime, kad mūsų protas, ypač priklausomų žmonių, dirba tokiu būdu, kad “įrodo“ viską, kuo mes tikime, net jei tai prieštarauja tiesai ar logikai. Tai įrodytas faktas. O keisti savo įsitikinimus nėra lengva, tam reikia motyvo ar net sukrėtimo.

    Jei žmogus pats ateina prie suvokimo, kad alkoholis jį žlugdo, nuodija ir sargdina – tai labai didelė tikimybė, kad jis įveiks savo priklausomybę. Kai kurie žmonės tai įveikia lengviau, kai kurie sunkiau, nes priklausomybė – pirmiausiai psichologinė problema.

    Be to, pažiūrėkite, kokioje visuomenėje mes gyvename – alkoholis yra garbinamas ir žmonės be jo nemoka nei ilsėtis, nei švęsti, nei bendrauti. Tai stipriai veikia, nes nustojęs vartoti alkoholį tampa tarsi svetimkūniu, o tai nelengva.

    Žinoma, pirma sąlyga, norint padėti artimam žmogui – būtinai rodyti deramą pavyzdį, t.y., visiškai atsisakyti alkoholio. Kitaip gaunasi prieštaravimas: vienam galima, kitam ne.

    Labai gerai, kad jūs ieškote sprendimo dabar, kol dar nėra šeimos, nes tuokiantis turime gerai pažinti žmogų, jo dorybes, ydas ir charakterį. Juk santuoka pati savaime nekeičia žmogaus – jis bus toks, koks yra iki santuokos, nebent pats norės keistis.

    Ir jūsų baimė suprantama: pasakymas kad iki šiol nieko neatsitiko neguodžia, nes geriantys žmonės keičiasi, ir, deja, ne į gerąją pusę. Bet kokiu atveju – tai problema, o kartais ir nuoširdžiausi jausmai negali padėti jos išspręsti.

    O pasikalbėti, manau, būtina. Nepulti rodyti tekstų apie blaivybę, o tiesiog pasikalbėti, jei ruošiatės gyventi kartu – ko laukiate vienas iš kito, kaip įsivaizduojate savo bendrą gyvenimą, ko tikrai nenorite ir ko kartu sieksite – juk tai svarbu bet kokiu atveju. Esu išvertusi priešsantuokinį klausimyną, užeikite į temą “Vyras ir moteris“, ten jį rasite (straipsnelis “Kad geriau suprastume vieni kitus“). Gal tokia forma, kartu atsakant į klausimus, bus lengviau prieiti prie jums rūpimos temos?

    Nenusiminkite, bet ir, žinoma, nesitaikykite su tuo, kas jums nepriimtina ir tuo labiau to neignoruokite.

    Gaila, kad negaliu parašyti optimistiško komentaro, nes šis klausimas nėra paprastas. Pati skaitėte, patarimų yra daug, bet kas tiks jūsų situacijoje, nežinia. Svarbi ir jūsų draugo šeima ir jos įpročiai, ir gėrimo stažas bei reguliarumas.. daug kas.

    Bet kokiu atveju – suprantu jus ir palaikau. Jei norite, galite parašyti man į asmeninį paštą. Linkiu jums sėkmės, Julija.

    Patinka

  8. laba diena.Man irgi ši tema verta dėmesio.Apie žmogaus valia aš suprantu taip kaip apie žmogaus norą.Prilyginu žm.valia-žm.noras.Bet blogiausia tai kad žmogus nusivilia(ar tai yra įskaudin- tas)dingsta jo noras,o tai reiškia žmogus nebeišlaiko valios.Kai nebelieka valios pas artimą žmogų reikia ieškoti vienintelės priežasties kodėl jam neliko noro.Reikia naikinti tą priežastį vienokiu ar kitokiu būdu.Tada atsiras vėl noras sekantis žmogaus valia.JUK VALIA YRA ŽMOGAUS VEIKSMAS NORAMS VYKDYTI.labai svarbu jo neskaudinti,per prievarta nereikalauti,nepriekaištauti,nežeminti,NES JO NORAS DAR SUMAŽĖS,O JO VALIA NEGALĖS SUGRĮŽTI.

    Patinka

    1. Man atrodo, noras – pusė darbo, juk daugelis mūsų norų taip ir lieka neįgyvendinti. Labai svarbus yra motyvas, o valią prilyginčiau savidisciplinai ir kryptingumui.

      Ir, žinoma, visada galime palaikyti artimą žmogų, kaip jūs rašote. Palaikymas, padrąsinimas, paskatinimas taip pat labai svarbūs siekiant tikslų 🙂 .

      Patinka

    1. Labas, Laima :),

      Kryptingumas apskritai svarbus dalykas gyvenime, tai yra nuoseklus ėjimas link savo tikslo, nežiūrint į nieką. Juk galime ir motyvą turėti, ir valią pajungti, ir disciplinuotais būti, bet jei sutikę kliūtį palūšime ir nesilaikysime užsibrėžtos krypties, tuomet galime ir nepasiekti savo tikslo. Beje, patirtis parodė, kad taip dažnokai nutinka..

      Patinka

  9. Labas, Laima 🙂

    Labai džiugu sutikti aktyvią pašnekovę :). Manau, jūs viską puikiai numanote pati :).

    Apie motyvą galima ilgai rašyti, “saviugdos“ temoje rašiau apie tai atskirą rašinį. Žinoma, motyvas – svarbiausias bet kokio veiksmo aspektas. Koks motyvas, toks ir rezultatas. Motyvas gali būti išorinis ar vidinis, atviras ar slaptas. Tačiau visuomet pagal motyvą gausime ir rezultatą.

    Pavyzdžiui, mes galime sakyti, kad gyvename su žmogumi iš meilės, tačiau tikrasis motyvas gali būti turtinis. Kadangi tokiu atveju kabinsimės į turtus, nuoširdžių ir artimų santykių tikrai neužmegsime, nes koks motyvas, toks ir rezultatas.. Arba galime teigti, kad vykdome kažkokią veiklą iš dvasinių paskatų, o slaptas motyvas – pinigai. Žinoma, tokiu atveju dvasingumu ir nekvepia..

    O disciplina yra labai svarbi, ypač kol žmogus neišvysto sąmoningumo ir be tam tikros tvarkos, režimo nesuvokia, kad tam tikra veikla yra pirmiausiai jam pačiam reikalinga ir naudinga.

    Dėkui ir gražios dienos, Laima! 🙂

    Patinka

  10. Atgalinis pranešimas: Valia prieš protą. Kas ką?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s