Ar yra baltas pavydas?

Visi esame girdėję apie baltą pavydą, o ir ne vienas esame sakę, kad kažkam “baltai“ pavydime. Ar gali turėti pavydas spalvas ir kas apskritai yra pavydas? Jis apibūdinamas gana plačiai: tai užaštrintas dėmesys kitų sėkmei ir lyginimas su sava sėkme savosios nenaudai; noras perskirstyti kažkokius resursus savo naudai; susierzinimas dėl kitų klestėjimo, kraštutinė forma – gilus pavydas, kai ketinama pakenkti tam, kam pavydima.

Pavydėdamas žmogus vertina save per prizmę to, kuriam pavydi. Ir nori jis ar ne, bet kartėlis ir nepilnavertiškumo jausmai ateina, galiausiai žmogus pradeda jausti vidinį diskomfortą todėl, kad pavydėdamas pastato save žemiau to, kuriam pavydi. Tai naikinantis asmenybę ir savigarbą jausmas. Kažkam pavydėti reiškia pripažinti save menkesniu.

Pavydas spalvų neturi, nes sukelia tik negatyvius jausmus. Vadinamasis baltas pavydas – paprasčiausias pateisinimas pavydo jausmui, bandymas jį pridengti, sutaurinti. Įvairiais laikais pavydas buvo vertimas negatyviai: kaip nuodėmė, nervinių susirgimų priežastis, priešiškumas, blogo linkėjimas kitiems, kančia dėl to, kad žmogus jaučiasi menkesnis. Pavydo mechanizmas visuomet toks pat:

* prasideda iš, atrodytų, nekalto palyginimo savęs su kitais savo nenaudai;
* pasekoje to nusprendžiama, kad kažkas “geresnis, sėkmingesnis“ toje srityje, kuri yra mums svarbi;
* toliau – visa negatyvių jausmų paletė – nusivylimas, nusiminimas ir savo “pralaimėjimo“ pripažinimas;
* žemiausias lygmuo – nesibaigianti savigrauža ir noras pakenkti tam, kam pavydima.

Japonų mokslininkas H. Takahashi eksperimentuose su studentais įrodė, kad pavydas spalvų neturi. Pasirinktai grupei buvo skaitomi tekstai apie bendrakursių pasiekimus ir fiksuojami smegenų impulsai. Nustatyta, kad jaučiant pavydą, aktyvuojamos tos smegenų dalys, kurios atsakingos už skausmo signalų apdorojimą. Klausant tekstų apie nesėkmes ir jaučiant dėl to piktdžiugą, aktyvuojama vadinamoji “apdovanojimų zona“ smegenyse, kuri įsijungia, kai gauname paskatinimą ar pripažinimą.

Taigi, ir vienu, ir kitu atveju pavydas sukėlė neigiamas emocijas – kančią, prilygstančią skausmui ir piktdžiugą. “Baltu“ pavydas vadinamas tik todėl, kad taip lengviau sau pripažinti pavydą – juk retas prisipažins, kad “juodai“ pavydi.. Tai tiesiog negatyvaus jausmo pagražinimas. Pavydas, kaip jį bepavadintume, kenkia pirmiausiai pačiam pavydinčiam, nes jis atima ramybę ir žemina. Ką bekalbėtume, galiausiai atsiranda negatyvūs jausmai tam, kam pavydime.

Iš esmės pavydas yra kito žmogaus pranašumo pripažinimas, kuris visuomet yra slepiamas ir nesąmoningai pakeičiamas piktžodžiavimu, veidmainiavimu, apkalbomis, išjuokimu ar nukreipta neapykanta į pavydo objektą. Priešiška pozicija visuomet randa priežasčių ir būdų įgelti – taip nesąmoningai “ginamasi“ nuo savo pažeminimo (savo paties sugalvoto). Didžiausia problema, kurią sukelia pavydas – lygindamas save su kitais, žmogus nori būti ne tuo, kas jis yra ir turėti tai, ko jam gal ir nereikia.

Be to, skirdamas išskirtinį dėmesį kitų gyvenimams, jų sėkmei ir ir gabumams, žmogus savo laiką ir energiją nukreipia į savo pavydo objektus, vietoje to, kad skirtų juos sau, savo gyvenimo kūrybai. Vietoje to, kad vystytų savo sugebėjimus, jis yra valdomas noro turėti tą patį, ką turi tas, kuriam jis pavydi, arba net aplenkti jį, gavus dar daugiau gėrybių..

Su tokia gyvenimo pozicija vargu ar galima kažko pasiekti gyvenime, o tuo labiau kūrybingai vystytis. “Balto“ pavydo nėra – jeigu džiaugiamės dėl kito žmogaus sėkmės, tai nepavydime ir nejaučiame jokių negatyvių jausmų. Džiaugsmas dėl kito sėkmės gali būti akstinas tobulėti, sektinas pavyzdys, bet ne piktdžiuga ar menkumo pojūtis.

Kaip nustatyti, ar esame pavydūs? Kaip atpažinti kitų pavydą? Plačiau apie tai – sekantį kartą.

Geranoriškumas

Kiekvienas žmogus nori geranoriškumo santykiuose. Visiems maloniau bendrauti su geranoriškai nusiteikusiais žmonėmis, tuo tarpu konfliktuojančių intuityviai privengiame. Ir retas atkreipiame dėmesį, kad geranoriškumo dažniausiai laukiame tik iš kitų. O patys – kiek jo skleidžiame savo gyvenime? Ar pagalvojame, kaip žmonės į mus reaguoja ir kokie mes esame – geranoriški ar konfliktiški?

Konfliktai gali kilti ne tik dėl priešingų interesų, bet ir dėl konfliktinio elgesio ar dėl konfliktinės asmenybės. Įdomu tai, kad konfliktus dažnai sukeliame ir dėl to, kad reikalaujame geranoriško elgesio savo atžvilgiu. Žmonės reikalauja pagarbos, dėmesio, dėkingumo, net meilės.. Ir, atrodytų, nori gero, bet išreiškia tai barniu, ginču, protestu, kartais ignoravimu – o tai jau yra konfliktinis elgesys, nes jį lydi neigiamos emocijos.

Taigi, net reikalaudami gero elgesio, mes išreiškiame savo natūralų intuityvų norą geriems santykiams. Giliai širdyje mes visi norime sutarimo, bendrumo jausmo, supratimo, nes turime poreikį bendrauti, ir tik per bendravimą galime išreikšti save bei suprasti save ir kitus. Todėl jei norime gerų santykių su žmonėmis, pirmiausiai turime patys būti geranoriški. Prisiminkime veidrodinio atspindžio principą – ką spinduliuojame, tas ir grįžta..

Atidžiau pažiūrėkime į savo elgesį ir sąmoningai pradėkime ugdyti geranoriškumą. Nepamirškime, kad išoriniai konfliktai – vidinių konfliktų išraiška, ir jei nuolat pakliūname į konfliktines situacijas, tai ženklas, kad reikia atidžiau pažiūrėti į savo vidinį pasaulį. Kitaip mūsų geranoriškumas bus laikinas arba tebus kaukė. Geriau nuoširdžiai prisipažinti, kad jaučiamės įsitempę, nei konfliktuoti ar vaidinti mandagumą.

Ir, žinoma, visuomet pravartu žinoti ir prisiminti, kad geranoriški santykiai naudingi visiems. Konfliktai gadina sveikatą, ardo santykius ir.. atima daug laiko. Juos visada lydi priešiškumas ir negatyvios emocijos. Linkę į konfliktus žmonės savo elgesiu patys riboja bendravimo ratą, be to konfliktinis bendravimas gali tapti blogu įpročiu. Geranoriškas elgesys, atvirkščiai, skatina savitarpio supratimą, pasiryžimą išgirsti ir suprasti.

Man labai gražus geranoriškumo palyginimas su psichologiniu paglostymu, švelnumu, kuris nuteikia bendravimui, padeda užmegzti ryšį, gerinti tarpusavio supratimą ir santykius. Geranoriškumas tai elgesys, kuris skleidžia šilumą, džiaugsmą ir artimumą santykiuose. Taip bendraujantys žmonės jaučiasi reikalingi, mylimi, svarbūs, bendradarbiaujantys. To iš tiesų verta mokytis, tiesa?

Kokie ryškiausi geranoriškumo bruožai? Pirmiausiai tai, kuo linkiu visiems kuo dažniau puoštis – nuoširdi šypsena 😀 . Toliau seka:

* teigiamas vertinimas, pritarimas;
* paskatinimas, pagyrimas, komplimentai;
* pagarba, mandagumas;
* dėkingumas;
* aktyvus klausymasis (girdėjimas);
* savo įsipareigojimų vykdymas;
* pasiryžimas susitarimui;
* humoro jausmas;
* rūpestis, dėmesingumas.

Atrodytų, visai nesunku, tiesa? Pabandom nuo šiandien? Aš – už geranoriškumą 😀 . O jūs?

Visiems visiems linkiu geranoriškumo ir gražaus artėjančio savaitgalio!! 🙂

Ginčas ar aptarimas?

Kaip manote, ar ginču galima kažką išspręsti? O atrasti tiesą? Paplitęs posakis, kad ginče gimsta tiesa, kelia abejonių, kai išsiaiškiname, kas gi yra ginčas. Matyt, senieji filosofai turėjo omenyje diskusiją (lot. discussio – aptarimas, tyrimas, nagrinėjimas), o ne ginčą. Ginčas apibrėžiamas kaip žodinės varžytuvės, kur kiekvienas gina savo nuomonę; ginče kiekvienas dalyvis yra ne tik už save, bet ir vienas prieš kitą.

Ginčas kyla tuomet, kai turime skirtingas nuomones viena tema ar klausimu. Ginčijamasi dėl įsitikinimo, kad kiekvieno iš oponentų nuomonė yra vienintelė teisinga ir ją siekiama įrodyti. Todėl ieškoma svariausių argumentų, geriausiai tokių, kurie išmuštų priešininką iš pusiausvyros, sutrikdytų. Besiginčijantys privalo turėti dvejopus argumentus: vienus – paneigiančius priešininko nuomonę, kitus – įrodančius savąją.

Ginčo tikslas – nugalėti, todėl oponentai dažnai imasi įvairių gudrybių – gali “nepastebėti“ rimtų argumentų ir ilgais tuščiažodžiavimais nagrinėti ne tiek svarbius argumentus, gali pradėti girti ar šantažuoti priešininką. Arba rinktis sudėtingas formuluotes ir skaičius, kurių neįmanoma greitai patikrinti. Sakyti, kad ginče ieškome tiesos, yra keista, nes ginčas ardo žmonių pusiausvyrą ir kelia įtampą – verčia gintis arba pulti.

Tai tiesiog žodžių ar nuomonių kova, kurios metu žmonės ieško būdų, kaip paneigti priešininką ir bet kuria kaina įrodyti savo požiūrį. Be to, ginčas dažnai pasibaigia paprasčiausiu apsižodžiavimu, kai pereinama į asmeniškumus, keliamas balsas ar pradedama įžeidinėti. Ginčas kartais tampa toks aršus, kad gali virsti ir peštynėmis. Gal ginčas ir naudingas tam tikrose situacijose, kai jis priimtinas ar pageidaujamas, bet, manau, tarp artimų žmonių, draugų ir bendraminčių turėtų vyrauti kitoks bendravimas.

Atrasti tiesą, susitarti ir rasti bendrus sprendimus padeda iškilusio klausimo aptarimas, diskusija. Būtent aptarime, diskusijoje gimsta tiesa, kurios taip aršiai kartais ieško besiginčijantys. Tiesa negali gimti ten, kur nėra bendro tikslo ar vyrauja priešiškumas. Aptarime taip pat gali būti nuomonių skirtumų ar emocingų pasisakymų, tačiau jo tikslas, skirtingai nei ginčo, yra ne nugalėti, o atrasti tiesą ir sutarti, susitarti.

Todėl svarbu suprasti pokalbio tikslą – ko mes siekiame: susitarti ar kažką žūtbūt įrodyti. Juk išsakyti savo nuomonę galime ramiai ir be spaudimo. Galime atvirai išreikšti savo poziciją, nepritarimą, bet iš besidalinančio savo nuomone, o ne iš priešininko pozicijos. Nepulkime aiškintis, kai esame supykę ar mus valdo neigiamos emocijos, nes konfliktai dažnai yra mūsų vidinių būsenų išraiška. Jei matome, kad ramiai kalbėtis nepavyksta, geriau atidėkime pokalbį.

Be to, aptarimas skiriasi tuo, kad jame siekiama ne tik išsakyti savo nuomonę, bet išklausyti, išgirsti kitą žmogų. Tai nėra paprasta, bet būtina, jei norime sutarti. Gynybinė ar puolimo pozicija veda į ginčą (konfliktą), nes vietoje sutarimo pradedame rodyti savo pranašumą. Išskirtinis aptarimo bruožas – pagarba žmogui ir jo teisei turėti savo nuomonę. Jei jos nesutampa – aptarti, kur, kodėl ir ieškoti bendrų sąlyčio taškų bei susitarimų. Tokios diskusijos atneša aiškumą, bendrumo jausmą, įkvėpimą.

Aptarimas, diskusija – tai ne tik sutarimas, tai buvimas harmonijoje. Mus ilgai mokė, kad pasaulis priešiškas, kad turime kovoti ir įrodinėti savo teisumą. Visi žinome: koks motyvas, toks ir gyvenimas. Todėl jei norime harmonijos gyvenime, turime sąmoningai ugdyti geranoriškumą, draugiškumą ir supratimą vienas kito atžvilgiu. Mokytis bendradarbiauti, gyventi širdimi – meilėje, su meile ir vardan meilės.

Ką gauname išmokę taikiai aptarti ir diskutuoti? Nuoširdumą, lengvumą bendravime, supratimą, ir, svarbiausia – gerą bet kokių santykių perspektyvą – o tai yra didelė laimė 🙂 . Kaip manote?

Būkite kaip vaikai

Pirmiausiai – sveikinimai visiems tėveliams ir seneliams su Tėvo diena! Linkiu būti šauniu pavyzdžiu savo vaikams ir anūkams. Viskas, ką nuoširdžiai jiems dovanojate, būtinai sugrįš jums meile ir dėkingumu. Neveltui yra sakoma: gero tėvo geri vaikai 🙂 .. Tai tiesa 🙂 . Linkiu visiems visiems būti gerais tėvais ir ugdyti savo pavyzdžiu nuostabius vaikus! 🙂

Šia proga kviečiu jus prisiminti savo vaikystę. Ką atrandame ir ką prarandame suaugę? Kodėl dar Kristus sakė: “Būkite kaip vaikai“? Ką tai reiškia? Juk tai ne tik religinė mįslė. Yra labai gražus tekstas, keliaujantis internetu (gaila, autoriaus vardo neradau), kuris išaiškina šio kvietimo esmę. Galbūt, jis padės geriau suprasti ne tik savo vaikus, bet ir save? 🙂

“Būkite kaip vaikai“ – sakė Kristus

Kai tu buvai vaikas, tu turėjai visą pasaulį, tu buvai jo šeimininkas ir galėjai daryti jame viską, ką norėjai. Tu ėjai basas per savo žemę, tu žiūrėjai į viską džiaugsmingu žvilgsniu, tu kalbėjai apie viską savais žodžiais.

Kai tu tapai paaugliu, tau sakė, kad tu turėsi viską, jei mokysies ir klausysi. Išmoksi daryti viską, jei klausysi ir mokysies. Ir tu supratai, kad galėsi tuomet turėti viską, ką panorėsi. Ir tu dėjai pastangas, kad siektum visko, ko tau norisi.

Paskui tu suaugai. Tau leido kažką turėti, leido būti kažko šeimininku, leido kažką daryti. Ir tu supratai – kad kažką turėtum, reikia kažko klausyti, kažko prašyti, kažko laukti, nuo kažko priklausyti, iš kažko tikėtis. Ir tu vis aiškiau suvokei, kad nuo tavęs nieko nepriklauso, ir tu nieko neturi.

Kai tu pasensi, tau niekas nieko neaiškins. Tau tiesiog duos kažką, kad tu nemirtum iš bado. Tau užleis vietą transporte – ne iš pagarbos, o iš gailesčio. Ir tu suprasi, kad tu nieko negali ir nieko neturi. Ir tada tau suteiks tik vieną galimybę – tyliai išeiti, įsikniaubus į šlapią nuo vienatvės ašarų pagalvę.

“Būkite kaip vaikai“ – sakė Kristus

Vaikystėje tu mylėjai viską: praplaukiančius debesis; varlę, kvaksinčią vakare baloje; drugelį, be garso plazdantį nuo žiedo prie žiedo – visa tai buvo tavo, ir tu nenorėjai to savintis, tu tiesiog mylėjai tai dėl to, kad yra.

Paskui tu pradėjai mylėti už kažką: bendraklasę su ryškiais kaspinais už tai, kad ji graži; tėvus – už tai, kad jie tavimi rūpinasi; draugus – už tai, kad jie tave giria; kitus žmones – už tai, kad jie kažką dėl tavęs padaro.

Dar vėliau tu jau mylėjai nedaug ir nedaugelį: žmoną – už tai, kad ji tavo, ir tu turi ją mylėti; vaikus – už tai, kad jie tavo ir turi tavęs klausyti; automobilį – už tai, kad jis toks brangus ir blizgantis; televizorių – už tai, kad jis atneša tiek pasitenkinimo; savo šlepetes – už tai, kad jos nupirktos už tavo pinigus ir tokios minkštos. Tu jau pradėjai mylėti tik tai, kas priklauso ir paklūsta tau.

Tu sakai, kad myli savo žmoną, o pats ją darai savo poreikių verge. Tu sakai, kad myli savo vaikus, bet prisimink, kada tu paskutinį kartą bendravai su jais, ar gaminai ir dovanojai jiems dovanas, kaip jie tau vaikystėje? Ateityje apie tavo meilę teliks prisiminimas. Greitai tu skaitysi apie ją tik knygose ar žiūrėsi per televizorių – tu jau nesugebėsi jausti, ir tau liks tik prisiminimai apie ją.

“Būkite kaip vaikai“ – sakė Kristus

Vaikystėje tu draugavai su visu pasauliu, todėl kad tu ir pasaulis buvote viena. Jūs buvote vientisi, nedalijami. Jūs buvote kartu viename. Jūs atliepdavote vienas kitam pagal pirmą mintį arba esant būtinybei.

Paskui tu pradėjai dalinti šitą vientisą pasaulį, o taip pat ir save į bloga ir gera. Blogais tapo tie, kurie buvo ne su tavimi, gerais tapo tie, kurie arčiau tavęs. Vėliau blogi virto priešais, ir juos buvo būtina naikinti – juk jie tau trukdė. Bet tu pamiršai, kad tu ir pasaulis – viena Visuma, kad Viskas esi Tu. Ir naikindamas kitus, tu naikini save. Palengva tu taip ir sunaikinai save. Ir kažkuriuo momentu tapai prislėgtas ir menkas.

Tu pradėjai pats sau įrodinėti, kad tu geras, kad tu sugebi mylėti ir turėti draugų. Ir tuomet tu įsigijai naminių gyvūnų, pavadindamas juos “mažaisiais broliais“, todėl kad mylėti žmonių tu jau negalėjai, nes nesugebėjai mylėti net savęs. Viskas, kas tau liko – žiūrėti vakarais į naktinį dangų ir matyti jame savo vienatvės atspindį – tamsą.

“Būkite kaip vaikai“ sakė Kristus

Bet jūs jau juokiatės ir netikite tuo, kuo tikėjote vaikystėje. Jūs netikite, kad yra sąžiningumas, ištikimybė, teisingumas. Jūs netikite tuo todėl, kad jus tiek daug kartų apgaudinėjo ir sakė, kad šito nėra. Bet jūs norite, kad šalia jūsų būtų sąžiningas draugas, kuriuo galima pasikliauti sunkią akimirką. Ištikimas ir mylintis sutuoktinis, kuris neišduotų jūsų net mintyse, geri vaikai, kurie rūpinsis jumis, kai jūs pasensite.

Bet kad turėtumėte sąžiningą draugą, mylintį sutuoktinį, gerus vaikus – reikia pačiam būti sąžiningu, padoriu ir mylinčiu. Juk jei tu apgaudinėji – tu negali reikalauti iš kito sąžiningumo, jei tu neištikimas – tu negali reikalauti ištikimybės iš kito. Ir kai tau siūlo tapti “vaiku“ – tu bijai. Tu jau įpratai apgaudinėti, būti neištikimu, savintis. Tu negali pamatyti žmogaus kitame žmoguje, tu matai aplink apgavikus ir išdavikus. Ir tuomet tas vaikas, kokiu tu buvai – tyras, atviras ir mylintis “Aš“, uždaromas tavimi kuo giliau į vidų – tu bijai jo ir slepi ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs.

Bet būna momentai, kai tau norisi ištrūkti iš šio rato ir vėl tapti laisvu “kaip vaikas“ Bet jeigu tu sieki laisvės – reiškia, tu jos neturi. Jeigu tu sieki meilės – reiškia, tu nemyli iš tikrųjų, ir tavęs nemyli. Tu visada sieki to, ko neturi! Tu visuomet kažko norėsi, nes kažkada atsisakei visko, norėdamas kažkam įtikti. Vargšas tas žmogus, kuris yra priklausomas, dvigubai vargšas tas, kuris bijo būti nepriklausomas.

Laisvė – stipriems žmonėms.

Gyventi iliuzijų kalėjime – silpnybių vergų dalia.

Mylėti vieną lengviau – tam reikia lašo meilės. Mylėti visus sudėtingiau – reikia turėti vandenyną meilės. Mylėti vieną kaip visus – reiškia tapti pačia Meile.

Būkite kaip vaikai – su ryškiomis, saulėtomis, plačiai atvertomis akimis, žiūrinčiomis į visą Pasaulį.
Būkite kaip vaikai – su viską norinčiu pažinti protu, kuris žino, kad jis tai gali.
Būkite kaip vaikai – su perpildytu ir per kraštus besiliejančiu džiaugsmo ir šviesos šaltiniu.
Būkite kaip vaikai – ir žinokite, kad esate šio Pasaulio Kūrėjai, ir kad jūs ir esate šis Pasaulis!

Gražios, smagios ir šviesios šeimos šventės – Tėvo dienos – visiems! 🙂

Vaikai: kartu pakeisime pasaulį :)

1982 m. rugpjūčio 19 d. Jungtinių tautų organizacijos Generalinė asamblėja paskelbė birželio 4-ąją Tarptautine agresijos prieš vaikus diena. Ja norima atkreipti dėmesį į smurtą prieš vaikus, o suaugusiems susimąstyti: kokias sąlygas augti, mokytis, kurti ir tobulėti jie sukuria vaikams. Yra šalių, kuriose jau kelios kartos išaugo nuo mažens matydamos karo veiksmus. Dažniausiai pastebime pasekmes – karus, smurtą. Arba agresyvius vaikus – kodėl jie tokie tampa? Juk nei vienas žmogus negimsta blogas, tokiu tampama. Kiekvienas reiškinys turi priežastį.

Vaikai auga suaugusiųjų sukurtame pasaulyje, bet ar saugus tas pasaulis, ar galvojame apie mūsų vaikų ateitį? Jie vis dažniau kreipiasi į suaugusius, į žmones, kurių rankose valdžia ir siūlo savo ateities matymą – taiką, meilę, draugystę, bendradarbiavimą, kūrybą. 2010 metais gruodžio 11 dieną Tailande susirinko daugiau nei milijonas vaikų nuo 10 iki 15 metų amžiaus iš įvairių šalių. Meditacijos aikštėje aplink Dhammakaya šventyklą vaikai kreipėsi į žmoniją savo daina apie taiką ir išreiškė savo valią pakeisti pasaulį. Įspūdingas, širdį sušildantis renginys.. 🙂

Trumpos įkvepiančios istorijos

Apie sėkmingą ūkininką

Kartą ūkininko paklausė, kaip jam pavyksta taip gerai ūkininkauti: kasmet jo auginami kukurūzai vis geresni.
– Paslaptis paprasta: geriausias sėklas nuo kiekvieno pasėlio aš išdalinu visiems kaimynams.
– Kam gi dalinti sėklas, jei galite pats vis didinti ir gerinti savo derlių?
– Matote, – šyptelėjo ūkininkas, – vėjas nešioja žiedadulkes iš mano laukų į kaimynų, ir atvirkščiai. Jei kaimynų pasėliai bus menkesni, tai ir maniškiai gali pablogėti. Jei aš išauginau gerus kukurūzus, tai turiu pasirūpinti, kad ir kaimynai pasodintų tokius pačius.

Panašiai vyksta ir gyvenime. Kiekvienas, norintis pasiekti sėkmės, turi pasirūpinti ir kitais bei padėti jiems siekti sėkmės. Kas nori gerai gyventi, turi padėti kitiems gerai gyventi. Todėl, kad kuo geriau visiems aplinkui, tuo geriau ir tau pačiam. Mes visi esame viena šiame pasaulyje – susaistyti ir priklausomi vieni nuo kitų.

Amžinas ginčas (aut. vienuolis Varnava)

Susiginčijo zylė ir lakštingala, kas geriau čiulba.
Žvėrys ir paukščiai puolė zylę atkalbinėti: tu pati paklausyk savęs ir jos ir palygink!
Bet ta – nė į kalbas nesileido.
Juk jai buvo svarbus pats ginčo procesas.
Žodžiu, susiginčijo ir pralaimėjo.
Bet nenusiminė ypatingai.
Todėl kad naują ginčą sau numatė.
Su žirafa. Kieno kaklas ilgesnis.

Pasakojimas apie gėrį ir blogį (vienuolis Varnava)

Turėjo blogis sūnų. Jo vardas buvo – pyktis. Toks, kad pačiam buvo su juo sunku. Ir nusprendė jis apvesdinti sūnų su kokia nors dorybe.
Žiūrėk, gal truputį geresnis taps, ir jam senatvėje bus lengviau! Pagrobė jis džiaugsmą ir apvesdino su savo pykčiu.
Tik neilgai tęsėsi ši priverstinė santuoka. Bet gimė iš jos vaikas – piktdžiuga.
Tai ir tiesa, kad negali būti nieko bendra tarp gėrio ir blogio. O jei taip ir nutinka, tai nelauk iš to nieko gero!

Pasakojimas apie nusiminimą (vienuolis Varnava)

Sėdi namuose nusiminimas ir dejuoja:
– Štai, aš vėl neturiu pinigų!
Pagailėjo dosnumas jo ir atsiuntė piniginę perlaidą.
– U-u, – nusivylė nusiminimas. – Tai dabar reikia į paštą eiti, eilėje stovėti!..
Nuėjo. Gavo.
– U-u, dabar juk juos išleisti reikia!
Išleido. Ir vėl:
– Štai, o dabar vėl pinigų nėra…
Vienas tik džiaugsmas iš šito pasakojimo: kad jis jau baigėsi!

Apie tai, kas svarbiausia

Pati geriausia diena – ŠIANDIEN.
Pati didžiausia kliūtis – BAIMĖ.
Pati didžiausia klaida – NUSIMINTI.
Geriausi mokytojai – VAIKAI.
Pats pavojingiausias žmogus – MELAGIS.
Didžiausias trūkumas – BLOGA NUOTAIKA.
Pats klastingiausias jausmas – NEAPYKANTA.
Didžiausias pralaimėjimas – NUSIVYLIMAS.
Pati gražiausia dovana – ATLEIDIMAS.
Pati didžiausia laimė – BŪTI NAUDINGU KITIEMS.
Pats maloniausias pojūtis – VIDINIO PASAULIO SUVOKIMAS.
Geriausia apsauga – ŠYPSENA.
Galingiausia jėga – TIKĖJIMAS.
Labiausiai skatinanti dovana – VILTIS.
Vienintelė realybė – MEILĖ!

Visiems smagaus artėjančio savaitgalio!! 🙂

Paauglystė

* Paaugliai vis dar tebėra pereinamojo laikotarpio vaikai. Jie nėra jauni suaugusieji. Jų poreikiai, net emociniai, yra vaikiški. Dauguma žmonių, atsakančių už paauglius, nepastebi jų poreikių jausti meilę ir supratimą, rūpinimąsi ir domėjimąsi jais.

* Namų įtaka stipresnė nei bet kuri kita, ji nulemia, koks laimingas, saugus ir tvirtas bus paauglys, kaip jis bendraus su suaugusiais, su bendraamžiais, su vaikais; ar bus savimi pasitikintis, kaip reaguos į naujas ar keistas situacijas.

* Jei paauglys nejaučia to neįkainojamo meilės ir supratimo iš savo tėvų, jis nebus pats geriausias, koks galėtų būti, ir nesielgs geriausiai, kaip galėtų elgtis. Jis negalės išskleisti savo galimybių.

* Pirmutinė tėvų pareiga yra suteikti mylinčius ir laimingus namus. Ir svarbiausi santykiai namie – santuokos ryšiai, kurie pirmesni nei tėvų ir vaikų santykiai. Paauglio saugumo jausmas ir tėvo, motinos santykiai su vaiku labai priklauso nuo to, koks tėvų tarpusavio ryšys.

* Jei mylėsite savo paauglį besąlygiškai, jis gerai, jaukiai jausis, bus geros nuomonės apie save, sutars su savimi. Jis įstengs valdyti savo troškimus, nerimą, ir jo elgesys pamažu darysis kaip suaugusio.

* Jei mylėsite paauglį tik tuomet, kai jis atitiks jūsų reikalavimus ar lūkesčius, jis jausis nieko nesugebantis. Bus įsitikinęs, kad nepajėgia padaryti kuo geriau, būti geriausias, jį kamuos nesaugumas, nerimas ir savo menkumo pojūtis. Bus nuolatinių trukdymų jo emociniam ir elgesio brandumui.

* Paauglius galima suvokti kaip veidrodžius. Besąlygiška meilė atspindima besąlygiškai, sąlygiška meilė atspindima sąlygiškai.

* Paaugliams reikia didžiulio emocinio palaikymo, kad jie gyventų kaip galima geriau ir būtų kuo geresni. Jiems reikia pilno emocinio rezervuaro, kad jaustųsi saugūs ir savimi pasitikintys. To jiems reikia, kad įveiktų bendraamžių spaudimą ir kitus jaunimo draugijos reikalavimus. Stokodami šio pasitikėjimo, paaugliai linksta pasiduoti bendraamžių spaudimui ir jiems sunku laikytis etinių vertybių.

* Kuo labiau tėvas ar mama paauglio akivaizdoje praranda savitvardą, tuo mažiau paauglys jam ar jai jaus pagarbą. Nuolatinis savitvardos praradimas pastūmės paauglį į kitų, ypač bendraamžių, įtaką. Jūs turite išreikšti savo jausmus nuoširdžiai, bet deramai, t.y., be pykčio, šaukimo, prasivardžiavimo, užsipuolimo žodžiais ar kitaip. Pažvelkite į tai kitaip: jei kas nors iš jūsų pažįstamų perdėtai reaguoja įniršiu, ką jūs jam jaučiate? Jūsų pagarba tam žmogui susilpnėja, ypač jei savitvardą jis praranda dažnai.

* Kokie prioritetai jūsų gyvenime? Ar jūsų vaikai patenka į juos? Kurioje jie vietoje? Turite tai nuspręsti. Kitaip jūsų vaikai užims paskutinę vietą ir kentės jausdamiesi apleisti. Padarykite viską, ką galite, kad patenkintumėte paauglio poreikius. Jų bus mažiau, nei jūs manote. Jūsų vaikai bus paaugliais tokį trumpą laiką…

* Paaugliams reikia tėvų laiko ir dėmesio labiau nei bet kada. Jie kasdien susiduria su stipriomis įtakomis ir, deja, dažnai šios įtakos nesveikos, kenksmingos ar net blogos. Jeigu norite, kad jūsų paauglys susivoktų šių dienų pasaulyje, turite konstruktyviai praleisti su juo laiką, ypač kai jis išgyvena paauglystės nerimą, sąmyšį. Jei jūs skirsite laiko šiems poreikiams, jūsų paauglys įgis pasitikėjimo ir kaip asmenybė taps vientisas, sugebės savarankiškai mąstyti. Jis išsiugdys tvirtybę atsispirti įtakoms žmonių, kuriems jis mažai rūpi, bet kurie nori juo pasinaudoti.

* Paaugliai labiausiai bijo ne nuomonių skirtumo, bet pykčio, nepritarimo ar jų, kaip asmenybių, atmetimo.

* Tėvai turi būti atsargūs ir nemanipuliuoti savo paaugliais per kaltę. Taip lengva pakliūti į šiuos spąstus, ypač jeigu jie turi jautrų vaiką. Paaugliu, kuriuo patys tėvai manipuliuoja per kaltę, lengvai manipuliuos ir kiti žmonės.

* Niekas labiau netrikdo paauglio kaip nenuoseklumas jo tėvų gyvenime – ypač tuose dalykuose, kuriuos tėvai sakosi labai vertinantys, o paskui elgiasi taip, lyg jie neegzistuotų. Kaip tėvai gali išmokyti savo paauglius aiškiai mąstyti apie moralines ir dvasines vertybes, jei jų pačių gyvenimas nerodo tokio aiškaus mąstymo rezultatų?

* Tam tikrose situacijose gerai yra apkabinti ar pabučiuoti savo paauglį. Nors jūs nenorite to daryti dažnai, kad jis nepasijustų nepatogiai, būna, kad tai tinka: išvykstant ar parvykstant iš kelionės arba kai paauglys padaro kažką, kuo jis ypač didžiuojasi. Arba kai jis ateina pas jus jausdamasis įskaudintas… Ir, žinoma, būna tokių atvejų, kai jis paprasčiausiai jaučia prieraišumo poreikį.

* Tėvai turi būti kantrūs šio intensyvaus vaiko keitimosi periodu. Kuo labiau išlaikysime savitvardą ir ramybę, tuo mažiau traumuojantis bus tas laikotarpis. Mūsų vaikai iškils iš paauglystės labiau subrendę ir mūsų ryšys su jais jau suaugusiais bus geresnis.

(Pagal R. Campbell knygą “Kaip mylėti savo paauglį“)