Štai tokia neįtikėtina draugystė :)

Šis filmukas (ištrauka iš filmo) – apie psichologą-tyrėją ir zoologą Keviną Ričardsoną. Tai žmogus su neįprastais sugebėjimais – jis puikiai sutaria su plėšriais gyvūnais. K. Ričardsonas nenaudoja įprastų dresūros metodų, kurie paremti gyvūno baime. Jis teigia, kad jo metodas – meilė, pasitikėjimas, pagarba bei tarpusavio supratimas. Jis laužo visus įprastus elgesio su liūtais stereotipus.

Pirmą kartą su liūtais Kevinas susidraugavo prieš keliolika metų, būdamas 23-jų – tuomet jis prijaukino du liūtukus. K. Ričardsonas daug laiko praleisdavo reabilitacijos centre, kur augo liūtukai, kol galiausiai parko savininkas pasiūlė jam darbą, kuris tapo pastovus. Šiandien jis rūpinasi 39 liūtais ir hienų šeimyna, kurie gyvena 800 hektarų parko teritorijoje Pietų Afrikos respublikoje. Kai tik jis pasirodo, liūtai džiaugsmingai sutinka jį murkimu: Kevinas juos glosto, o jie mėgsta laižyti jam rankas savo šiurkščiu liežuviu.

Savo filmu K. Ričarsonas nedaro šou, jis nori atkreipti dėmesį į organizuojamas Afrikos gyvūnų medžiokles, kuriuose trofėjams nužudoma apie keliasdešimt tūkstančių gyvūnų kasmet. “Tiesiog neįsivaizduoju, kaip galima šaudyti į liūtus uždaruose voljeruose, iš kur jie net pabėgti negali“ – sako Kevinas.

Be abejo, jis supranta, kad tai plėšrūnai, ir toks bendravimas, kokį matome filmuke, nevyksta nuolatos. Beje, filmuojant filmą, Kevinas buvo užpultas du kartus, tačiau viskas baigėsi sėkmingai. Jis teigia, kad liūtai 99 procentais yra ramūs, ir tik vienu procentu – mirtinai pavojingi.

Man šie vaizdai paliko dvejopą įspūdį – žavi šio žmogaus meilė gyvūnams, bet vis dėlto sunku ramiai žiūrėti – juk tai plėšrūnai (stereotipas?).. Matyt, šis žmogus išties turi ypatingą talentą su jais sutarti. Ir, žinoma, pagarba už tai, kad jis iškelia tokią svarbią problemą. Pažiūrime ir parašykite savo įspūdžius:

Reklama

Apie vidinę įtampą

Gyvenimu galime džiaugtis tuomet, kai esame ramūs ir sąmoningi. Ir atvirkščiai, kai esame įsitempę, viskas, kas vyksta aplinkui, pradeda mus erzinti: mes tampame lyg atviri elektros laidai, prie kurių artintis pavojinga. Tačiau patiriančiam įtampą žmogui dažnai matosi atvirkščiai: jam atrodo, kad aplinkiniai ar aplinka jį erzina, kad diena prasta, oras netikęs, ir dar begalė įvairiausių priežasčių, kurios “gadina“ nuotaiką.

Iš kur atsiranda vidinė įtampa ir kuo ji skiriasi nuo streso? Jei paprastai, tai stresas yra reakcija į nemalonią situaciją, į tai, kas atrodo sunku ar netikėta. Vidinė įtampa yra susikaupusi psichinė energija, kurią turime išlaisvinti, kitaip ji taip pat gali tapti streso priežastimi. Ją gali sukelti gyvenimo tempas, gyvenimo būdas, nuolatinis negatyvios informacijos srautas, užslopintos ar neišreikštos emocijos, negatyvus požiūris į gyvenimą. Jaučiančiam vidinę įtampą žmogui pasaulis atrodo niūrus, o bendrauti su juo yra sunku.

Tokia būsena pavojinga tuo, kad užsitęsusi ji gali sukelti ne tik psichikos, bet ir organizmo pakitimus. Todėl svarbu laiku pastebėti ją ir suprasti, kad gal ne pasaulis niūrus, o mūsų pačių vidus. Pagrindinis per didelės įtampos simptomas yra nuovargis. Dažni papildomi požymiai: nerimas, nesugebėjimas susikaupti, galvos skausmai, irzlumas, nemiga, virškinimo sutrikimai, pykčio priepuoliai.

Be to, įsitempę žmonės yra nekantrūs, paskubomis valgo, amžinai “neturi laiko“, mažai miega, turi polinkį į žalingus įpročius, daugelis geria raminamuosius vaistus. Jei tokie žmonės pakeistų bent jau su sveikata susijusius įpročius, jų būsena žymiai pagerėtų. Būtina suprasti savo fizines ir psichologines ribas – vieni žmonės pakelia didesnę įtampą, o kitiems ir nedidelės perkrovos yra nepakeliamos. Be to, dažniausiai įtampą sukuriame patys, o tai reiškia, kad patys galime ir ištaisyti situaciją.

Todėl jei pajutome užsitęsusį nuovargį ir nervingumą, pirmiausiai peržiūrėkime savo dienos režimą ir gyvenimo būdą, situaciją darbe ir santykius šeimoje. Įtampą gali kelti ir ilgai neišspręsta problema. Labai svarbu pripažinti, kad jaučiame įtampą, tuomet lengviau surasti jos priežastį. Deja, kartais žmonės dėl tokios savo būsenos pradeda kaltinti viską ir visus aplinkui, įvairiais būdais puola ją slopinti, arba, atvirkščiai, nuo jos bėgti ar ignoruoti. Toks elgesys – aklavietė.

Gyvendami įtampoje ne tik kenkiame savo fizinei ir psichinei sveikatai, bet ir apsunkiname bendravimą su aplinkiniais žmonėmis. Susikaupusiai įtampai išlieti kartas nuo karto nesąmoningai “kursime“ konfliktines situacijas – organizmas tokiu būdu vaduosis nuo nepakeliamų būsenų. Sukelia šypseną pasakojimas apie močiutę, kuri lipdavo į miesto transportą ir pavažiuodavo kelias stoteles, kad galėtų su kažkuo pasibarti, o paskui laiminga pėstute grįždavo namo. O jei tenka gyventi su tokiu žmogumi?..

Netikėta tai, kad šiuolaikiniai žmonės didžiausią įtampą sukelia sau būtent dėl laisvalaikio praleidimo būdo: žalingi įpročiai, pasyvios (pvz., televizija) ir naktinės pramogos ir t.t.. Tai susiformavę netinkami įpročiai, kuriuos galime pakeisti. Nepamirškime, kad ilgalaikę įtampą organizmas išlaiko sunkiau, nei vienkartinį stresą. Puikūs būdai mažinti vidinę įtampą – fizinis krūvis, dienos režimas, saviugda, hobis, gamta ir atsipalaidavimo praktikos. Jei visa tai nepadeda, ieškokime profesionalios pagalbos.

Būkime dėmesingi sau – visos užsitęsusios neharmoningos psichologinės būsenos kenkia ne tik mums, mūsų gyvenimo kokybei ir sveikatai, bet ir aplinkiniams. Koks mūsų vidus, tokia ir išorė: būti įtampoje reiškia kurti įtampą savo gyvenime. Kaip manote?

Kūrėjams

* Suvokimas padaro mus sąmoningais. Vystymasis yra ne tik mūsų sąmonės ribų praplėtimas, bet būtent suvokimas, kad sąmoningumas yra būties pagrindas. Pilno prašviesėjimo akimirkos ateina tuomet, kai jaučiamės “Esantys“. Tapti tobulu nereiškia pasiekti ribą – tai tik viena iš daugelio ciklo spiralių arba augimo laiptelių. Tai grįžimas į vientisumą.

* Kalbėkime tiesą – tiesa išlaisvina, o melas sukausto. Tiesa paprasta, melas sudėtingas. Kai pradedame gyventi melu, mes nustojame suprasti vieni kitus.

* Gyvenimo energija teka grandinėje, kaip, pavyzdžiui, elektra arba žemdirbystės ciklai – tai cirkuliacija. Tas pats liečia ir dvasinį pasaulį – tai, ką pasėjame, gausėja ir sugrįžta. Atiduokite tai, ko siekiate: norite būti mylimi – mylėkite, norite būti laisvi – suteikite kitiems laisvę, norite galimybių – teikite galimybes kitiems. Duodami jūs “įjungiate“ grandinę, kuria jums sugrįžta tai, ką duodate.

* Dosnumas ir kaupimas – priešingybės. Duoti ir gauti – Dosnumo funkcijos. Nemokėdami duoti ir gauti, mes nieko nemokame. Bet koks kaupimas – cul-de-sac (pranc. – aklavietė). Jis veda į nusivylimą ir vidinę tuštumą. Uždenkite stiklinę vandens, ir vanduo joje užsistovės ir suges. Atiduokite vandens stiklinę vandenynui, ir jūs turėsite vandenyną. Pasirinkite: kažką galutinio, arba viską.

* Gydykite praeitį – nutraukite visus slegiančius ryšius, neužbaigtus ciklus ir nepatenkintus norus. Ištirpdykite kaltę ir savigraužą. Išgydyti praeitį reiškia išsilaisvinus nuo nuoskaudų ir kaltinimų, sugrįžti į vientisumą ir užbaigtumą.

* Veidrodžio principas yra praktinė žmonių reakcijos į mus demonstracija. Jie atspindi mūsų sąmonės būseną. Jei aš jaučiu, kad žmonės mane atstumia, neteisingai supranta ar smerkia – tai ir yra tiesioginis atspindys to, kaip aš pats save suvokiu. Tokiu būdu erzinantys ar pyktį sukeliantys žmonės tampa mūsų mokytojais. O jei jūs nereaguojate į kritiką ar kažkieno suirzimą, reiškia, tai neturi su jumis nieko bendra.

* Yra tik vienas laikas pradėti, ir tas laikas – dabar. Nelaukite, kol aplinkybės susiklostys palankiai – galite ir nesulaukti. Turėkite aiškų vaizdinį to, ko siekiate, ir – pirmyn. Pradėkite dabar, o reikalui esant, įnešite pataisas į savo veiklą. Stovėdami kelio pradžioje, jūs negalite žinoti, koks bus kiekvienas sekantis ėjimo etapas. Būkite atviri pokyčiams, drąsūs ir lankstūs. Nežinios baimė – štai kas stabdo žmones.

* Mes išmokyti būti dėmesingi tam, ko nenorime. Tada mes bandome atsikratyti to, neigdami, pvz: “mes nenorime skausmo, ligų, nelaimių ar nedarbo“. Tai – vertinimų pavyzdys, kuris neveda į problemų sprendimą. Jų sprendimas yra mąstyme apie tai, ko mes norime: “sveikatos, gyvybingumo, gerovės ir darbo vietų“. Kad būtume sveiki, mes turime kurti sveikatos erdvę ir tirti sveikatingumą, t.y., tai, kas sukuria sveikatą.

* Jei jums nejauku savo būties erdvėje, reiškia, kad jūs arba kažko neduodate (nedovanojate), arba kažko neatsisakote. Atsisakyti galima: godumo, apmaudo, pavydo, kaltinimų, teisuoliškumo, pykčio, inertiškumo, abejonių, kovos, baimės, susireikšminimo, nepilnavertiškumo, aklo prisirišimo, garbėtroškos. Duoti (dovanoti) galima: paguodą, palaikymą, pinigus, laiką, daiktus, įgūdžius, maistą, žinias, pagalbą, išmintį, dvasingumo sėklas, atjautą, pripažinimą, gyvenimo prasmės suvokimą, paskatinimą, meilę.

* Gobšus gyvena nuolatinėje įtampoje ir su nepritekliaus pojūčiu – tai sąstingio būklė. Dosnus atidaro vartus ir sukuria erdvę vis platesniam ir galingesniam kūrybiniam srautui.

* Aš galiu pakeisti santykius, jei keičiuosi pats. Mums atrodo, kad mes žinome, kas teisinga kitiems, nors dažnai neturime supratimo, kame tos tiesos esmė. Kartais mes panašūs į beždžiones, “gelbėjančias“ iš vandens žuvį ir užkeliančias ją į medį, manydami, kad ten jai bus saugu. Santykiai tobuli, jei mes jaučiame meilę ir geranoriškumą. Žmogui gera ten, kur jį myli, kur nekontroliuoja ir nekomanduoja.

* Klestėjimas – būties esmė. Apsižvalgykite, pažiūrėkite į gamtą: ten visiems visko užtenka. Obelys pagal savo prigimtį turtingos obuoliais, tačiau kartais jų nėra. Obuolių nebuvimas nereiškia skurdo, nes išorinės sąlygos nekeičia prigimties. Klestėjimas – natūrali būties ir žmogaus būsena. Žmogaus klestėjimas sukuriamas pirmiausiai protu: mūsų vidinė būsena išryškina klestėjimą arba ne.

(Iš Šon’o de Uorren’o knygos “Savęs atvėrimas. Įvadas į savęs pažinimą“)

Saulėto ir smagaus visiems artėjančio savaitgalio! 😀

Apie įprotį teisintis

Visi esame sutikę žmonių, kurie nuolat teisinasi. Iš pirmo žvilgsnio tai lyg ir teigiamas elgesys, tačiau psichologijoje jis įvardinamas kaip klaidingas. Kodėl? Todėl, kad jis nekonstruktyvus (neefektyvus) – kai žmogus teisinasi, jis bando per savo veiksmų pateisinimą sumažinti savo atsakomybę arba suverčia kaltę “sunkioms aplinkybėms“. Tai išsisukinėjimas, kuriuo susidariusios situacijos nei pakeisime, nei išsiaiškinsime.

Kodėl įprantame teisintis? Viena iš priežasčių – žemas savęs vertinimas ar įprotis būti aukos vaidmenyje. Tokie žmonės linkę kaltinti save ir todėl nuolat teisinasi – bent jau prieš save. Pasitikintys savimi ir atviri augimui žmonės nesiteisina, jie linkę išsiaiškinti. Pasiteisinimas – tai gynyba, o pasitikintis savimi žmogus drąsiai imasi atsakomybės, nesėkmės atveju ieško jos priežasčių, o ne ginasi ar išsisukinėja.

Teisintis galime pradėti ir tuomet, kai reaguojame į realų ar įsivaizduojamą kaltinimą. O štai kaltina ir laukia pasiteisinimų dažniausiai žmonės, kuriems svarbu ne išsiaiškinti situaciją, o “rasti kaltus“ ir permesti jiems atsakomybę. Beje, jei pastebite, kad artimas žmogus nuolat prieš jus teisinasi, atkreipkite į tai dėmesį – gali būti, kad jūs pernelyg dažnai jį kaltinate, ir todėl jis įprato gintis.

Įprantame teisintis ir tuomet, kai mums trūksta konstruktyvumo. Kaip tai pasireiškia? Įvykus nesėkmei, konstruktyvus žmogus išsiaiškina jos priežastis ir ieško geriausių sprendimų. Jei teisinamės, paprastai sakome: “aš nežinojau, aš pamiršau, nespėjau..“, o konstruktyvus (efektyvus) sprendimas yra toks: “aš išsiaiškinau, kodėl taip įvyko ir turėsiu tai omenyje ateičiai, o dabar darysiu tai ir tai..“

Teisinimasis – tai praeities narpliojimas ir kaltės auginimas, kuris gali tęstis iki begalybės. Besiteisinantis žmogus nemato sprendimų, nes pasinėręs į praeities klaidų teisinimą. Kas įvyko, to jau nepakeisime, bet mes galime taisyti klaidas, ir kad pajudėtume į priekį, reikia daryti tolimesnius žingsnius: užfiksuoti, kas yra blogai ir daryti viską, kad būtų gerai.

Todėl ir turime mokytis elgtis konstruktyviai – išsiaiškinti, pasiaiškinti. Beje, galime painioti pasiteisinimą ir bandymą pasiaiškinti. Kuo jie skiriasi? Skirtumas esminis: pasiteisinimas yra savigyna, o pasiaiškinimas (išsiaiškinimas) yra geranoriškas pasirengimas ieškoti sprendimų ir bendradarbiauti. Ką gi daryti, jei pastebime savyje įprotį teisintis?

Suprasti, kad tai visų pirma blogas įprotis. Blogas dėl aiškios priežasties: tai ne problemos sprendimas, atvirkščiai – teisinimasis nuveda tolyn nuo sprendimo. Nuolat teisindamiesi jaučiamės amžinai dėl kažko kalti, o užsitęsęs kaltės jausmas gali peraugti į neurotinę būseną. Todėl kaskart, kai kils noras teisintis, stabdykime save, o vietoje to pradėkime elgtis konstruktyviai – tai padės kilstelėti pasitikėjimą savimi ir atsisakyti įpročio, kuris tą pasitikėjimą griauna.

Jei tikrai savo veiksmais kažką pavedėme ar kažko deramai neatlikome, vietoje pasiteisinimų geriau pasiaiškinti, atsiprašyti (jei reikia) ir išdėstyti planą – kaip tai ištaisyti. Prisiminkime, kad pasiteisinimai negali išspręsti įtemptos situacijos, dažniausiai jie sukelia dar didesnį konfliktą. Ne vienas esame tai patyrę: ir klausytis pasiteisinimų, ir teisintis yra itin nemalonu – tai kelia įtampą.

Yra toks posakis: “Kai trūksta tiesos, prasideda pasiteisinimai. Kai prasideda pasiteisinimai, tiesa išnyksta “. Tarsi žodžių žaismas, bet labai tiksliai, mano manymu, nusako įpročio teisintis esmę.

O ką jūs apie tai manote?

Apie sąžinę

Suprasti – kas yra sąžinė, manau, svarbu kiekvienam žmogui. Dažniausiai tai siejame su teisingumu ir pagalvojame apie: sąžinės balsą, sąžinės priekaištus, švarią sąžinę, sąžiningumą ar nesąžiningumą. Norint išsiaiškinti, kas yra sąžinė, kyla daug klausimų – tai įgyta ar įgimta savybė, kam ji reikalinga ir ar reikalinga, ar sąžinės kriterijai keičiasi, ar visada ji “suveikia“?..

Žodynas apibrėžia sąžinę kaip žmogaus poreikį būti atsakingu už savo poelgius. Ji suvokiama per vidinio diskomforto jausmą, kai pažeidžiamos dorovinės taisyklės. Tai tarsi vidinė žmogaus instancija, atliekanti dorovinę savikontrolę. Sąžinė – pagrindinis asmenybės elgesio reguliavimo mechanizmas. Galima sakyti, kad jos dėka žmogus išlieka žmogumi, tai labai svarbus dorovinis orientyras.

Kitas svarbus klausimas – tai įgyta ar įgimta savybė? Pasirodo, ir viena, ir kita: iš vienos pusės – tai genetiškai užprogramuota asmenybės savybė, kurios racionaliai pažinti neįmanoma, nes ji veikia jausmų lygmenyje. Tai duotybė, kurią galime prilyginti kompasui, kuris neleidžia nuklysti nuo esminių principų žmogaus gyvenime. Iš kitos pusės – tai nurodymų ir elgesio programų rinkinys, kurį nuo vaikystės žmogui skiepija tėvai, visuomenė, religija. Kiekvienas turime ir asmeninius nusistatymus, kuriuos pažeidę, jaučiame sąžinės graužatį.

Kaip tai pasireiškia gyvenime ir ar visada “suveikia“ sąžinė? Juk aplink matome ir nesąžiningų žmonių, nesąžiningų poelgių – ar tie žmonės negirdi sąžinės balso? Tam, kad ją išgirstų, žmogus turi nusistatyti konkrečius dorovinius orientyrus ir jų laikytis. Dažniausiai orientuojamasi į bendrus dorovinius principus: “nevok, nežudyk“ ir t.t.., ir žmogus tarsi abstrakčiai jų laikosi. Tuo tarpu savo elgesiu jis gali kankinti artimus žmones, arba manipuliacijomis kenkti kitiems ir nejausti sąžinės graužaties, nes su bendrais dorovingumo kriterijais, jo manymu, viskas tvarkoje. Žinoma, taip elgdamasis jis jaus dvasinį diskomfortą, bet nesupras – kodėl.

Taigi, tam, kad turėtume ramią sąžinę, turėtume laikytis ne tik bendražmogiškų dorovinių principų, bet ir nusistatyti asmeninius – ką kokiomis sąlygomis darysime ir ko – ne. Sąžinė padeda pasijusti visumos dalimi, jos neatsiejama dalis – empatijos jausmas kitiems žmonėms, sugebėjimas įsivaizduoti save kito žmogaus vietoje. Todėl tai yra ne tik žmogiškumo orientyras, bet ir visuomenės išlikimo mechanizmas. Sąžinė puikiai veikia tuomet, kai yra orientuota į ateitį, t.y., ne graužatimi kankina, o apsaugo mus nuo klaidų.

Ar keičiasi sąžinės kriterijai? Taip, laikui bėgant, dorovinė kertelė žmonijai vis keliama. Galbūt, šiandien mums gali atrodyti atvirkščiai, bet pažiūrėję į istoriją pamatysime, kad evoliucija dorovingumo srityje įvyko didžiulė: kadaise žmogaus gyvybė buvo nuvertinta, o vergovė buvo kasdienybė.. Ir nors žmonės šiandien išmoko manipuliuoti ir įmantriai gudrauti, sąžinės apgauti neįmanoma – ji rami tik tuomet, kai elgiamės sąžiningai. Nerami sąžinė – viena iš labiausiai kankinančių žmogaus būsenų.

Todėl pirmas “vaistas“ nuo sąžinės graužaties – būti sąžiningu. Jei vis tik sąžinė nerami, kaip ją nuraminti? Pirmiausiai – nesiginčyti su ja ir jokiu būdu neslopinti jos kvaišalais ar bėgimu nuo akistatos su ja. Oriai pripažinkime savo klaidas ir nuspręskime, ką darysime, kad ateityje tokių klaidų nebūtų. Nusibrėžkime aiškų veiksmų planą, iki smulkmenų. Jei jo nesilaikysime – sąžinė tuoj signalizuos apie tai. Būkime atidūs tokiems signalams.

Kuo sąmoningesnis žmogus, tuo labiau išvystytas jo sąžinės jausmas. Jei sąžiningas žmogus padaro klaidą, jis jaučia už tai atsakomybę, o ne pasmerkimo ar bausmės baimę. Kai elgiamės ne pagal sąžinę, bijodami bausmės, pradedame teisintis, ir teisinamės ne ieškodami tiesos, o ieškodami pasiteisinimo ir būdo išvengti bausmės. Tuo tarpu teisintis ar išsisukinėti prieš sąžinę beprasmiška: sąžinė rami tik tuomet, kai elgiamės sąžiningai, o suklydę imamės atsakomybės už savo klaidas.

O ką jūs apie tai galvojate?

Gražios mintys

Meilė

Jei būtina kurti tiek įstatymų, reguliuojančių žmonių tarpusavio santykius, tai tik todėl, kad jie dar neišmoko elgtis vienas su kitu su meile. Kai žmonės sužinos, kas yra tikroji meilė, kai jie gyvens meilėje, jiems daugiau nereikės, kad įstatymai spręstų, ką jiems galima, o ko negalima, nes jie spontaniškai atras harmoniją vienas su kitu.

Meilė yra vienintelė jėga, kuri organizuoja, skatina augti ir žydėti. Kai tik meilė ateina į šeimą, į kolektyvą, į visuomenę, nėra reikalo daugiau sakyti: “Darykite štai taip ir taip, o jei nedarysite, saugokitės!“ Visi sprendžia savo užduotis su meile. Ten, kur ateina meilė, įstatymui nėra vietos.

Mintys

Kažkas ateina pas mane ir sako, kad jį aplanko kankinančios mintys ir jausmai, o jis nežino – kodėl. Jo manymu, tai neturi jokio paaiškinimo, nes tokios mintys taip tolimos jo natūrai ir charakteriui ir tam, kas jį domina! Aš jam sakau: “Jūs esate tuo tikras?..“ Jūs, galbūt, nematote priežasčių, bet šios mintys ir jausmai negali ateiti atsitiktinai. Vienokiu ar kitokiu būdu jūs joms sudarėte sąlygas, jūs joms paruošėte dirvą.

Jei jūs pastatysite dubenį su pienu ant palangės, tai nesistebėkite, kai pamatysite, kad prie jo atbėgs katės iš viso kvartalo. Jeigu jūs tenkinatės tuo, kad tiesiog nuvejate tas kates, tai yra beprasmiška, geriau nuimkite dubenį su pienu. Kitaip katės pasakys jums: “Ko tu skundiesi? Tu pats mus priviliojai šiuo pienu“.

Pradėkite nuo klausimo sau – ką jūs padarėte, kad priviliojote savo mintis, nes tai tiesa – jūs pats jas priviliojote.

Apie naudingą veiklą

Kasdieninis gyvenimas lyg tėkmė, kuri jus nusineša, o jūs vis neturite laiko ir galimybių suprasti, kur ji jus neša; štai kodėl jūs visada leidžiate save įsukti įvairiems rūpesčiams ir reikalams. Iš pradžių jie jums atrodo naudingi ir protingi, bet po kurio laiko jūs pastebite, kad praradote daug laiko ir energijos dėl niekingo rezultato.

Tai nereiškia, kad jūs neturite domėtis niekuo, išskyrus dvasinį gyvenimą. Iš tiesų labai įvairi veikla gali būti naudinga, bet su sąlyga, kad ji susieta su aukštesniu idealu. Bet kokios veiklos pagrindas yra priežastis, kuri skatina mus veikti. Jei veikiame tik dėl garbios padėties ar pinigų, tai savęs atiduoti tam nevertėtų. Tas, kuris šito nesuprato, prisiriša prie vertybių, kurios neišvengiamai pasmerktos išnykti.

Jei jūs supsitės ant stiprios, gerai pritvirtintos virvės, tai galėsite balansuoti visomis kryptimis. Bet jei mazgas netvirtas ar virvė sudilusi, jūs galite nukristi ir susižeisti. Taigi, klausimas visada ryšio tvirtume, ryšio su Aukštesniuoju pradu; kol jūs išsaugote šį ryšį, įvairi jūsų veikla gali atnešti jums gėrį.

Dvasingumo jėga

Kas su jumis beatsitiktų, nenusivilkite ir pasistenkite, kad jūsų dvasia vėl valdytų situaciją. Būtent taip jūs įgausite tikrąją laisvę: nes tik dvasia iš tiesų laisva, ji aukščiau visų įvykių.

Kai jūs užleidžiate savyje vietą dvasiai, ji jus palaiko, neleisdama kliūtims ir prieštaravimams priversti jus prarasti pusiausvyrą, ramybę ir meilę.

Kadangi ankstesnė jūsų gyvenimo patirtis davė vertybes, kuriomis galite remtis, stiprinkitės jomis ir priimkite kaip palaikymą sunkią akimirką. Ir kada audra praeis, jūs suprasite, kas jus iš tiesų nuvylė, o kas, atvirkščiai – suteikė jėgų.

(Iš O. M. Aivanchovo knygų)

Saulėto visiems artėjančio savaitgalio!! 😀

Apie kalbą

Visi esame patyrę, kad nuo vienų išgirstų ar perskaitytų žodžių jaučiamės pakylėti, o nuo kitų – prislėgti. Kodėl taip yra? Todėl, kad žodžiuose yra žymiai daugiau jėgos, nei mes galvojame. Mes ištariame žodžius ir nesusimąstome, kad jie pradeda savo gyvenimą – gali pakylėti ir įkvėpti, o gali ir visiškai priešingai – pasėti abejones arba sujaukti protus.. Žodis – įgarsinta ar užrašyta mintis – gali tapti kito žmogaus mintimi ir kurį laiką valdyti jo būseną ar net gyvenimą.

Šiuolaikinis žmogus kalba daug: manoma, kad vidutiniškai per dieną pasakome per tūkstantį žodžių, o kai kurie ir žymiai daugiau. Dar daugiau žodžių žmogus girdi arba perskaito, ir visa ši žodžių lavina nuolat papildoma. Gerai, jei žmogus sąmoningai pasirenka informaciją, o jei ne – galvoje rizikuojame turėti ne tik beverčių ir tuščių minčių chaosą, bet ir neigiamai paveikusius mus žodžius, kurių kartais ne taip lengva atsikratyti.

Jei apie veiksmą galime pasakyti, kad gailimės ne to, ką padarėme, bet to, ko nepadarėme, tai su žodžiais atvirkščiai: dažniausiai gailimės ne to, ko nepasakėme, o to, ką pasakėme. Nors kalbame daug, bet mažai galvojame, ką kalbame ir kaip tie žodžiai paveiks kitus žmones. Kalbame, kartais norėdami padaryti įspūdį, demonstruodami ambicijas ar tiesiog išliedami savo susierzinimą.., o kad tai gali užnuodyti kito žmogaus gyvenimą, retai susimąstome.

Galima sakyti, kad žmogaus dvasia materializuojasi į žodį: juk savo vidinę būseną išreiškiame pirmiausiai žodžiais. Vienaip reaguojame į tą pačią situaciją ir kalbame, kai esame ramūs ir geroje nuotaikoje, o visai kitaip – kai esame įsitempę ar suirzę. Juk daugiausiai problemų bendravime kyla būtent dėl neapgalvotai ištartų žodžių ar frazių: dėl to kyla kivirčai šeimose, dėl jų ir draugai kartais tampa priešais.

Paskui gal ir susigriebiame, ir gailimės, bet vėlu: piktas žodis jau vykdo savo juodą darbą.. Todėl žodžiams tinka taisyklė: geriau mažiau, bet iš esmės, o jei abejojame, ar sakyti, tai geriau nesakykime. Neskubėkime, apgalvokime, ypač jei norime pasakyti kažką nemalonaus – mes niekuomet negalime nuspėti, kaip tai paveiks ar net sužeis kitą žmogų. Ypač sverkime žodžius, kai pykstame – nes tuomet kalbame ne mes, o mūsų negatyvios emocijos. Susierzinę apskritai venkime kažką spręsti ar kalbėti – susierzinimas praeis, o ištarti žodžiai ir jų poveikis liks ilgam.

Daugelyje dvasinių praktikų yra tylėjimo įžadai – ilgesniam ar trumpesniam laikotarpiui. Jie yra ir tam, kad žmogus išgirstų savo vidinį monologą (dažniausiai chaotiškas mintis) ir išmoktų.. patylėti ir netuščiažodžiauti. Tuščias plepėjimas ar apkalbos tik atrodo nekaltas užsiėmimas, iš tiesų jis atima ne tik daug laiko ir energijos, bet ir užima protą nenaudinga veikla. Teisingas posakis: plepio liežuvis – savo ir kitų gyvenimų ardymo įrankis..

Tas pats liečia ir skurdžią ar sąmoningai iškraipomą kalbą – ji ne tik ardo mūsų kalbą, bet ir paveikia mūsų kūrybingumą, sėkmę, ir visą mūsų gyvenimą. Nuo to, kaip mes kalbame, priklauso ir mūsų dvasinė pusiausvyra. Ne vienas esame sutikę išoriškai įspūdingų žmonių, kuriems prabilus norisi greičiau užbaigti pokalbį. Ir, atvirkščiai – negalime atsiklausyti sklandžiai ir įdomiai kalbančio žmogaus, nors išoriškai jis ir nepatraukia dėmesio.

Todėl nepamirškime, kas yra kalba ir kam ji yra. Žodynas aiškina, kad kalba yra žodinė minčių reiškimo sistema, praktinis sugebėjimas reikšti mintis, bendravimo priemonė, turinti kelis išraiškos būdus – garsinį, grafinį ir prasminį (su žodžiu susietą vaizdinį). Kalbos pagalba bendraujame, išreiškiame jausmus ir emocijas, bei (jauskime už tai atsakomybę) veikiame kitus žmones.

Žodis pažadina vaizdinį gyvenimui, vaizdinys sukelia emocijas, o emocijos paskatina veiksmus. Žodžiai gali gyventi amžių amžius – jų autorių jau seniai nėra, o pasakyti ir užrašyti žodžiai ir toliau taiko arba priešina, skiepija dorovingumą ar sėja palaidumą, klaidina ar manipuliuoja.. Todėl būkime atidūs savo ištartiems ar užrašytiems žodžiams – tegul tai bus įkvepianti ir vienijanti jėga.

Bendravimas žmonėms reikalingas – būtent bendraudami mes galime pasiekti vienybę ir tapti bendraminčiais – taip generuojama didžiulė kūrybinė jėga. Bendravimo tikslas – pasikeitimas informacija, kuris formuoja kolektyvinę mintį, bendradarbiavimą, supratimą, kūrybą. Atidžiai apsižvalgę pamatysime, kad primiršome pradinę žodžių ir kalbos prasmę, o taip pat atsakomybę už tai, ką kalbame.

Kaip manote?