Apie įprotį teisintis

Visi esame sutikę žmonių, kurie nuolat teisinasi. Iš pirmo žvilgsnio tai lyg ir teigiamas elgesys, tačiau psichologijoje jis įvardinamas kaip klaidingas. Kodėl? Todėl, kad jis nekonstruktyvus (neefektyvus) – kai žmogus teisinasi, jis bando per savo veiksmų pateisinimą sumažinti savo atsakomybę arba suverčia kaltę “sunkioms aplinkybėms“. Tai išsisukinėjimas, kuriuo susidariusios situacijos nei pakeisime, nei išsiaiškinsime.

Kodėl įprantame teisintis? Viena iš priežasčių – žemas savęs vertinimas ar įprotis būti aukos vaidmenyje. Tokie žmonės linkę kaltinti save ir todėl nuolat teisinasi – bent jau prieš save. Pasitikintys savimi ir atviri augimui žmonės nesiteisina, jie linkę išsiaiškinti. Pasiteisinimas – tai gynyba, o pasitikintis savimi žmogus drąsiai imasi atsakomybės, nesėkmės atveju ieško jos priežasčių, o ne ginasi ar išsisukinėja.

Teisintis galime pradėti ir tuomet, kai reaguojame į realų ar įsivaizduojamą kaltinimą. O štai kaltina ir laukia pasiteisinimų dažniausiai žmonės, kuriems svarbu ne išsiaiškinti situaciją, o “rasti kaltus“ ir permesti jiems atsakomybę. Beje, jei pastebite, kad artimas žmogus nuolat prieš jus teisinasi, atkreipkite į tai dėmesį – gali būti, kad jūs pernelyg dažnai jį kaltinate, ir todėl jis įprato gintis.

Įprantame teisintis ir tuomet, kai mums trūksta konstruktyvumo. Kaip tai pasireiškia? Įvykus nesėkmei, konstruktyvus žmogus išsiaiškina jos priežastis ir ieško geriausių sprendimų. Jei teisinamės, paprastai sakome: “aš nežinojau, aš pamiršau, nespėjau..“, o konstruktyvus (efektyvus) sprendimas yra toks: “aš išsiaiškinau, kodėl taip įvyko ir turėsiu tai omenyje ateičiai, o dabar darysiu tai ir tai..“

Teisinimasis – tai praeities narpliojimas ir kaltės auginimas, kuris gali tęstis iki begalybės. Besiteisinantis žmogus nemato sprendimų, nes pasinėręs į praeities klaidų teisinimą. Kas įvyko, to jau nepakeisime, bet mes galime taisyti klaidas, ir kad pajudėtume į priekį, reikia daryti tolimesnius žingsnius: užfiksuoti, kas yra blogai ir daryti viską, kad būtų gerai.

Todėl ir turime mokytis elgtis konstruktyviai – išsiaiškinti, pasiaiškinti. Beje, galime painioti pasiteisinimą ir bandymą pasiaiškinti. Kuo jie skiriasi? Skirtumas esminis: pasiteisinimas yra savigyna, o pasiaiškinimas (išsiaiškinimas) yra geranoriškas pasirengimas ieškoti sprendimų ir bendradarbiauti. Ką gi daryti, jei pastebime savyje įprotį teisintis?

Suprasti, kad tai visų pirma blogas įprotis. Blogas dėl aiškios priežasties: tai ne problemos sprendimas, atvirkščiai – teisinimasis nuveda tolyn nuo sprendimo. Nuolat teisindamiesi jaučiamės amžinai dėl kažko kalti, o užsitęsęs kaltės jausmas gali peraugti į neurotinę būseną. Todėl kaskart, kai kils noras teisintis, stabdykime save, o vietoje to pradėkime elgtis konstruktyviai – tai padės kilstelėti pasitikėjimą savimi ir atsisakyti įpročio, kuris tą pasitikėjimą griauna.

Jei tikrai savo veiksmais kažką pavedėme ar kažko deramai neatlikome, vietoje pasiteisinimų geriau pasiaiškinti, atsiprašyti (jei reikia) ir išdėstyti planą – kaip tai ištaisyti. Prisiminkime, kad pasiteisinimai negali išspręsti įtemptos situacijos, dažniausiai jie sukelia dar didesnį konfliktą. Ne vienas esame tai patyrę: ir klausytis pasiteisinimų, ir teisintis yra itin nemalonu – tai kelia įtampą.

Yra toks posakis: “Kai trūksta tiesos, prasideda pasiteisinimai. Kai prasideda pasiteisinimai, tiesa išnyksta “. Tarsi žodžių žaismas, bet labai tiksliai, mano manymu, nusako įpročio teisintis esmę.

O ką jūs apie tai manote?

Apie sąžinę

Suprasti – kas yra sąžinė, manau, svarbu kiekvienam žmogui. Dažniausiai tai siejame su teisingumu ir pagalvojame apie: sąžinės balsą, sąžinės priekaištus, švarią sąžinę, sąžiningumą ar nesąžiningumą. Norint išsiaiškinti, kas yra sąžinė, kyla daug klausimų – tai įgyta ar įgimta savybė, kam ji reikalinga ir ar reikalinga, ar sąžinės kriterijai keičiasi, ar visada ji “suveikia“?..

Žodynas apibrėžia sąžinę kaip žmogaus poreikį būti atsakingu už savo poelgius. Ji suvokiama per vidinio diskomforto jausmą, kai pažeidžiamos dorovinės taisyklės. Tai tarsi vidinė žmogaus instancija, atliekanti dorovinę savikontrolę. Sąžinė – pagrindinis asmenybės elgesio reguliavimo mechanizmas. Galima sakyti, kad jos dėka žmogus išlieka žmogumi, tai labai svarbus dorovinis orientyras.

Kitas svarbus klausimas – tai įgyta ar įgimta savybė? Pasirodo, ir viena, ir kita: iš vienos pusės – tai genetiškai užprogramuota asmenybės savybė, kurios racionaliai pažinti neįmanoma, nes ji veikia jausmų lygmenyje. Tai duotybė, kurią galime prilyginti kompasui, kuris neleidžia nuklysti nuo esminių principų žmogaus gyvenime. Iš kitos pusės – tai nurodymų ir elgesio programų rinkinys, kurį nuo vaikystės žmogui skiepija tėvai, visuomenė, religija. Kiekvienas turime ir asmeninius nusistatymus, kuriuos pažeidę, jaučiame sąžinės graužatį.

Kaip tai pasireiškia gyvenime ir ar visada “suveikia“ sąžinė? Juk aplink matome ir nesąžiningų žmonių, nesąžiningų poelgių – ar tie žmonės negirdi sąžinės balso? Tam, kad ją išgirstų, žmogus turi nusistatyti konkrečius dorovinius orientyrus ir jų laikytis. Dažniausiai orientuojamasi į bendrus dorovinius principus: “nevok, nežudyk“ ir t.t.., ir žmogus tarsi abstrakčiai jų laikosi. Tuo tarpu savo elgesiu jis gali kankinti artimus žmones, arba manipuliacijomis kenkti kitiems ir nejausti sąžinės graužaties, nes su bendrais dorovingumo kriterijais, jo manymu, viskas tvarkoje. Žinoma, taip elgdamasis jis jaus dvasinį diskomfortą, bet nesupras – kodėl.

Taigi, tam, kad turėtume ramią sąžinę, turėtume laikytis ne tik bendražmogiškų dorovinių principų, bet ir nusistatyti asmeninius – ką kokiomis sąlygomis darysime ir ko – ne. Sąžinė padeda pasijusti visumos dalimi, jos neatsiejama dalis – empatijos jausmas kitiems žmonėms, sugebėjimas įsivaizduoti save kito žmogaus vietoje. Todėl tai yra ne tik žmogiškumo orientyras, bet ir visuomenės išlikimo mechanizmas. Sąžinė puikiai veikia tuomet, kai yra orientuota į ateitį, t.y., ne graužatimi kankina, o apsaugo mus nuo klaidų.

Ar keičiasi sąžinės kriterijai? Taip, laikui bėgant, dorovinė kertelė žmonijai vis keliama. Galbūt, šiandien mums gali atrodyti atvirkščiai, bet pažiūrėję į istoriją pamatysime, kad evoliucija dorovingumo srityje įvyko didžiulė: kadaise žmogaus gyvybė buvo nuvertinta, o vergovė buvo kasdienybė.. Ir nors žmonės šiandien išmoko manipuliuoti ir įmantriai gudrauti, sąžinės apgauti neįmanoma – ji rami tik tuomet, kai elgiamės sąžiningai. Nerami sąžinė – viena iš labiausiai kankinančių žmogaus būsenų.

Todėl pirmas “vaistas“ nuo sąžinės graužaties – būti sąžiningu. Jei vis tik sąžinė nerami, kaip ją nuraminti? Pirmiausiai – nesiginčyti su ja ir jokiu būdu neslopinti jos kvaišalais ar bėgimu nuo akistatos su ja. Oriai pripažinkime savo klaidas ir nuspręskime, ką darysime, kad ateityje tokių klaidų nebūtų. Nusibrėžkime aiškų veiksmų planą, iki smulkmenų. Jei jo nesilaikysime – sąžinė tuoj signalizuos apie tai. Būkime atidūs tokiems signalams.

Kuo sąmoningesnis žmogus, tuo labiau išvystytas jo sąžinės jausmas. Jei sąžiningas žmogus padaro klaidą, jis jaučia už tai atsakomybę, o ne pasmerkimo ar bausmės baimę. Kai elgiamės ne pagal sąžinę, bijodami bausmės, pradedame teisintis, ir teisinamės ne ieškodami tiesos, o ieškodami pasiteisinimo ir būdo išvengti bausmės. Tuo tarpu teisintis ar išsisukinėti prieš sąžinę beprasmiška: sąžinė rami tik tuomet, kai elgiamės sąžiningai, o suklydę imamės atsakomybės už savo klaidas.

O ką jūs apie tai galvojate?

Gražios mintys

Meilė

Jei būtina kurti tiek įstatymų, reguliuojančių žmonių tarpusavio santykius, tai tik todėl, kad jie dar neišmoko elgtis vienas su kitu su meile. Kai žmonės sužinos, kas yra tikroji meilė, kai jie gyvens meilėje, jiems daugiau nereikės, kad įstatymai spręstų, ką jiems galima, o ko negalima, nes jie spontaniškai atras harmoniją vienas su kitu.

Meilė yra vienintelė jėga, kuri organizuoja, skatina augti ir žydėti. Kai tik meilė ateina į šeimą, į kolektyvą, į visuomenę, nėra reikalo daugiau sakyti: “Darykite štai taip ir taip, o jei nedarysite, saugokitės!“ Visi sprendžia savo užduotis su meile. Ten, kur ateina meilė, įstatymui nėra vietos.

Mintys

Kažkas ateina pas mane ir sako, kad jį aplanko kankinančios mintys ir jausmai, o jis nežino – kodėl. Jo manymu, tai neturi jokio paaiškinimo, nes tokios mintys taip tolimos jo natūrai ir charakteriui ir tam, kas jį domina! Aš jam sakau: “Jūs esate tuo tikras?..“ Jūs, galbūt, nematote priežasčių, bet šios mintys ir jausmai negali ateiti atsitiktinai. Vienokiu ar kitokiu būdu jūs joms sudarėte sąlygas, jūs joms paruošėte dirvą.

Jei jūs pastatysite dubenį su pienu ant palangės, tai nesistebėkite, kai pamatysite, kad prie jo atbėgs katės iš viso kvartalo. Jeigu jūs tenkinatės tuo, kad tiesiog nuvejate tas kates, tai yra beprasmiška, geriau nuimkite dubenį su pienu. Kitaip katės pasakys jums: “Ko tu skundiesi? Tu pats mus priviliojai šiuo pienu“.

Pradėkite nuo klausimo sau – ką jūs padarėte, kad priviliojote savo mintis, nes tai tiesa – jūs pats jas priviliojote.

Apie naudingą veiklą

Kasdieninis gyvenimas lyg tėkmė, kuri jus nusineša, o jūs vis neturite laiko ir galimybių suprasti, kur ji jus neša; štai kodėl jūs visada leidžiate save įsukti įvairiems rūpesčiams ir reikalams. Iš pradžių jie jums atrodo naudingi ir protingi, bet po kurio laiko jūs pastebite, kad praradote daug laiko ir energijos dėl niekingo rezultato.

Tai nereiškia, kad jūs neturite domėtis niekuo, išskyrus dvasinį gyvenimą. Iš tiesų labai įvairi veikla gali būti naudinga, bet su sąlyga, kad ji susieta su aukštesniu idealu. Bet kokios veiklos pagrindas yra priežastis, kuri skatina mus veikti. Jei veikiame tik dėl garbios padėties ar pinigų, tai savęs atiduoti tam nevertėtų. Tas, kuris šito nesuprato, prisiriša prie vertybių, kurios neišvengiamai pasmerktos išnykti.

Jei jūs supsitės ant stiprios, gerai pritvirtintos virvės, tai galėsite balansuoti visomis kryptimis. Bet jei mazgas netvirtas ar virvė sudilusi, jūs galite nukristi ir susižeisti. Taigi, klausimas visada ryšio tvirtume, ryšio su Aukštesniuoju pradu; kol jūs išsaugote šį ryšį, įvairi jūsų veikla gali atnešti jums gėrį.

Dvasingumo jėga

Kas su jumis beatsitiktų, nenusivilkite ir pasistenkite, kad jūsų dvasia vėl valdytų situaciją. Būtent taip jūs įgausite tikrąją laisvę: nes tik dvasia iš tiesų laisva, ji aukščiau visų įvykių.

Kai jūs užleidžiate savyje vietą dvasiai, ji jus palaiko, neleisdama kliūtims ir prieštaravimams priversti jus prarasti pusiausvyrą, ramybę ir meilę.

Kadangi ankstesnė jūsų gyvenimo patirtis davė vertybes, kuriomis galite remtis, stiprinkitės jomis ir priimkite kaip palaikymą sunkią akimirką. Ir kada audra praeis, jūs suprasite, kas jus iš tiesų nuvylė, o kas, atvirkščiai – suteikė jėgų.

(Iš O. M. Aivanchovo knygų)

Saulėto visiems artėjančio savaitgalio!! 😀

Apie kalbą

Visi esame patyrę, kad nuo vienų išgirstų ar perskaitytų žodžių jaučiamės pakylėti, o nuo kitų – prislėgti. Kodėl taip yra? Todėl, kad žodžiuose yra žymiai daugiau jėgos, nei mes galvojame. Mes ištariame žodžius ir nesusimąstome, kad jie pradeda savo gyvenimą – gali pakylėti ir įkvėpti, o gali ir visiškai priešingai – pasėti abejones arba sujaukti protus.. Žodis – įgarsinta ar užrašyta mintis – gali tapti kito žmogaus mintimi ir kurį laiką valdyti jo būseną ar net gyvenimą.

Šiuolaikinis žmogus kalba daug: manoma, kad vidutiniškai per dieną pasakome per tūkstantį žodžių, o kai kurie ir žymiai daugiau. Dar daugiau žodžių žmogus girdi arba perskaito, ir visa ši žodžių lavina nuolat papildoma. Gerai, jei žmogus sąmoningai pasirenka informaciją, o jei ne – galvoje rizikuojame turėti ne tik beverčių ir tuščių minčių chaosą, bet ir neigiamai paveikusius mus žodžius, kurių kartais ne taip lengva atsikratyti.

Jei apie veiksmą galime pasakyti, kad gailimės ne to, ką padarėme, bet to, ko nepadarėme, tai su žodžiais atvirkščiai: dažniausiai gailimės ne to, ko nepasakėme, o to, ką pasakėme. Nors kalbame daug, bet mažai galvojame, ką kalbame ir kaip tie žodžiai paveiks kitus žmones. Kalbame, kartais norėdami padaryti įspūdį, demonstruodami ambicijas ar tiesiog išliedami savo susierzinimą.., o kad tai gali užnuodyti kito žmogaus gyvenimą, retai susimąstome.

Galima sakyti, kad žmogaus dvasia materializuojasi į žodį: juk savo vidinę būseną išreiškiame pirmiausiai žodžiais. Vienaip reaguojame į tą pačią situaciją ir kalbame, kai esame ramūs ir geroje nuotaikoje, o visai kitaip – kai esame įsitempę ar suirzę. Juk daugiausiai problemų bendravime kyla būtent dėl neapgalvotai ištartų žodžių ar frazių: dėl to kyla kivirčai šeimose, dėl jų ir draugai kartais tampa priešais.

Paskui gal ir susigriebiame, ir gailimės, bet vėlu: piktas žodis jau vykdo savo juodą darbą.. Todėl žodžiams tinka taisyklė: geriau mažiau, bet iš esmės, o jei abejojame, ar sakyti, tai geriau nesakykime. Neskubėkime, apgalvokime, ypač jei norime pasakyti kažką nemalonaus – mes niekuomet negalime nuspėti, kaip tai paveiks ar net sužeis kitą žmogų. Ypač sverkime žodžius, kai pykstame – nes tuomet kalbame ne mes, o mūsų negatyvios emocijos. Susierzinę apskritai venkime kažką spręsti ar kalbėti – susierzinimas praeis, o ištarti žodžiai ir jų poveikis liks ilgam.

Daugelyje dvasinių praktikų yra tylėjimo įžadai – ilgesniam ar trumpesniam laikotarpiui. Jie yra ir tam, kad žmogus išgirstų savo vidinį monologą (dažniausiai chaotiškas mintis) ir išmoktų.. patylėti ir netuščiažodžiauti. Tuščias plepėjimas ar apkalbos tik atrodo nekaltas užsiėmimas, iš tiesų jis atima ne tik daug laiko ir energijos, bet ir užima protą nenaudinga veikla. Teisingas posakis: plepio liežuvis – savo ir kitų gyvenimų ardymo įrankis..

Tas pats liečia ir skurdžią ar sąmoningai iškraipomą kalbą – ji ne tik ardo mūsų kalbą, bet ir paveikia mūsų kūrybingumą, sėkmę, ir visą mūsų gyvenimą. Nuo to, kaip mes kalbame, priklauso ir mūsų dvasinė pusiausvyra. Ne vienas esame sutikę išoriškai įspūdingų žmonių, kuriems prabilus norisi greičiau užbaigti pokalbį. Ir, atvirkščiai – negalime atsiklausyti sklandžiai ir įdomiai kalbančio žmogaus, nors išoriškai jis ir nepatraukia dėmesio.

Todėl nepamirškime, kas yra kalba ir kam ji yra. Žodynas aiškina, kad kalba yra žodinė minčių reiškimo sistema, praktinis sugebėjimas reikšti mintis, bendravimo priemonė, turinti kelis išraiškos būdus – garsinį, grafinį ir prasminį (su žodžiu susietą vaizdinį). Kalbos pagalba bendraujame, išreiškiame jausmus ir emocijas, bei (jauskime už tai atsakomybę) veikiame kitus žmones.

Žodis pažadina vaizdinį gyvenimui, vaizdinys sukelia emocijas, o emocijos paskatina veiksmus. Žodžiai gali gyventi amžių amžius – jų autorių jau seniai nėra, o pasakyti ir užrašyti žodžiai ir toliau taiko arba priešina, skiepija dorovingumą ar sėja palaidumą, klaidina ar manipuliuoja.. Todėl būkime atidūs savo ištartiems ar užrašytiems žodžiams – tegul tai bus įkvepianti ir vienijanti jėga.

Bendravimas žmonėms reikalingas – būtent bendraudami mes galime pasiekti vienybę ir tapti bendraminčiais – taip generuojama didžiulė kūrybinė jėga. Bendravimo tikslas – pasikeitimas informacija, kuris formuoja kolektyvinę mintį, bendradarbiavimą, supratimą, kūrybą. Atidžiai apsižvalgę pamatysime, kad primiršome pradinę žodžių ir kalbos prasmę, o taip pat atsakomybę už tai, ką kalbame.

Kaip manote?

Mama

Tikra tiesa apie mamas

Mama ir tėtis žiūri televizorių. Mama sako:
– Pavargau, be to, jau vėlu. Einu miegoti.
Ji nuėjo į virtuvę. Praeidama paėmė nuo kėdės paliktus kelis drabužius ir įmetė į skalbimo mašiną. Išlygino marškinius ir prisiuvo ištrūkusią sagą. Sutepė keliolika sumuštinių rytui, iš šaldiklio išėmė gabalą mėsos rytdienos pietums, patikrino, ar pusryčiams užteks dribsnių, pripildė cukrinę. Surinko į dėžę ant stalo pabertas kaladėles, išdėliojo puodelius bei šaukštus pusryčiams, paruošė kavos aparatą. Įjungė belaidžio telefono kroviklį. Palaistė gėles, išnešė šiukšles ir padžiovė porą rankšluosčių. Paskui nusižiovavo, pasirąžė ir patraukė miegamojo link. Pakeliui, sustojusi prieškambaryje prie stalelio, brūkštelėjo raštelį mokytojui, paliko sūnui pinigų kelionei, pakėlė nuo grindų nukritusį sąsiuvinį. Sukūrė šeimos draugui sveikinimą su gimtadieniu, įdėjo į voką ir priklijavo pašto ženkliuką. Parengė pirkinių sąrašą ir įsidėjo į rankinuką. Vonioje nusivalė veidą „trys viename“ pieneliu, pasitepė naktiniu kremu, išsivalė dantis ir nusikirpo nagus.
Tėtis šūktelėjo iš kambario:
– Argi nesirengei gulti?
– Einu einu, – atsakė.
Pakeitė vandenį šuns dubenėlyje, įbėrė katei ėdalo. Patikrino, ar užrakintos durys ir kieme dega šviesa. Užsuko į vaikų kambarį, užgesino naktines lempeles, išjungė garso bei vaizdo grotuvus, pakabino į spintą nuo grindų pakeltus marškinėlius, sutvarkė batų lentyną, surinko ir išnešė nešvarias kojines. Trumpai šnektelėjo su dukra, kuri dar rengė pamokas. Miegamajame nustatė žadintuvą, pasiruošė drabužius kitai dienai ir į šešių būtinų atlikti darbų sąrašą užsirašė dar tris. Pasimeldė ir atsigulė.
Tuo metu tėtis išjungė televizorių, pasakė einąs miegoti, nors šie žodžiai niekam nebuvo skirti. Ir nuėjo!..

(iš www.vydija.lt)

Mintys apie motiną

“Tautos ateitis – motinų rankose“. (O Balzakas)

“Kūdikystėje visų svarbiausias yra motinos auklėjimas, nes moralė turi tapti vaikui jausmu“. (G. Hėgelis)

“Visas pasaulio pasididžiavimas – motinos. Be saulės nežydi gėlės, be meilės nėra laimės, be moters nėra meilės, be motinos nėra nei poeto, nei didvyrio!“ (M. Gorkis)

“Motina – tai Dievo vardas mažų vaikų lūpose ir širdyse“. (V. M. Tekerėjus)

“Įsišaknijusi keista nuomonė, kad virti, skalbti, prižiūrėti vaikus – grynai moteriškas darbas ir tai daryti vyrui netgi gėda. O tuo tarpu gėda elgtis priešingai: gėda neužsiėmusiam vyrui leisti laiką niekniekiams arba nieko neveikti tuo metu, kai nuvargusi, dažnai silpna, nėščia moteris per jėgą verda, skalbia ar slaugo sergantį vaiką“. (L. Tolstojus)

“Gerbkite motinas: jos nuskina dangiškas rožes ir įpina jas į žemišką gyvenimą“. (F. Šileris)

“Moterys – tai ašis, aplink kurią viskas sukasi“. (L. Tolstojus)

“Su kiekvienu kūdikiu gimsta nauja meilė“. (F. Vigdorova)

“Motinos meilė yra kuras, kuris suteikia žmogui galimybę padaryti tai kas neįmanoma“. (M. C. Garretty)

“Pasaulyje yra tik vienas gražus vaikas ir kiekviena motina jį turi“. (Kinų patarlė)

“Kiekviena mama širdies gilumoje žino, kad vaikai seks jos pavyzdžiu, o ne jos patarimais“. (F. Bruker)

“Pirmoji mamos dovana – gyvenimas, antroji – meilė, trečioji – supratimas“.

“Mama – tai žodžio “meilė“ sinonimas“.

Visoms mamoms šilčiausi sveikinimai Motinos dienos proga!🙂