Apie atsakomybę

Sąvoka atsakomybė apibrėžiama kaip moralinis įsipareigojimas atsakyti už savo pasirinkimų pasekmes. Mūsų dienomis aktualizuojama pasirinkimų ir veiksmų laisvė, o apie atsakomybę dažniausiai prisimename, kai reikalaujame jos iš kitų žmonių. Kai esame atsakingi žmonės, mes suprantame, kad galime atsakyti tik už savo pasirinkimus. Už kitus žmonės, kokie jie artimi bebūtų, mes negalime atsakyti, o geriausia, ką galime dovanoti savo vaikams – ugdyti jų savarankiškumą ir atsakomybę už save.

Įdomiausia yra tai, kad, kaip teigia L.Burbo, savarankiškumas – visų mūsų prigimtinė savybė, ir vaikai labai anksti pradeda tą savarankiškumą reikšti: jie būtinai nori viską padaryti patys. Tėvams reikia nemažai kantrybės, kol vaikai išmoksta viską atlikti savarankiškai ir kol išmoksta pamatyti savo veiksmų pasekmes. Dažnas suaugęs neištveria, imasi padėti, nes jaučiasi atsakingas už tai, ką vaikas daro. Tuo tarpu svarbiausia tėvų atsakomybė yra mylėti, nukreipti, palaikyti savo vaikus, įžvelgti jų gabumus.

Būtent meilė ir palaikymas ugdo mumyse sugebėjimą rinktis ir jausti atsakomybę už savo pasirinkimus. Kai neugdomos šios pagrindinės savybės, žmogus auga nesavarankiškas, o tėvai pradeda nuolat jausti kartėlį dėl to, kad vaikas nepateisina jų lūkesčių. Jie pradeda jausti ir kaltę bei atsakomybę už tai, ką daro jų vaikas. Tai tarsi teisinga iš tėvų pozicijos, o iš vaiko?

Natūralu, kad prieš gimstant vaikui, tėvai supranta, kad imasi tam tikrų įsipareigojimų: užtikrinti jo gyvybinių poreikių patenkinimą (maistas, pastogė, išsilavinimas), taip pat – o tai svarbiausia – mylėti, gerbti ir palaikyti savo vaiką. Kai kuriems suaugusiems svetima mintis apie pagarbą vaikui, tai automatiškai siejama su autoritetu, jėga ir amžiumi. Tuo tarpu žmonėms, kurių pagarba kyla iš meilės, tai natūralu: savo vaikams, atsižvelgiant į jų amžių, jie suteikia galimybę (motyvuoja) skleisti savo gabumus ir drauge kurti bendrą gyvenimą.

Tokio ugdymo rezultatai – savarankiškas ir atsakingas žmogus. Tai nelengva, nes mokydami savo vaiką atsakomybės už save, tėvai turi remtis būtent meile, pagarba ir pasitikėjimu (ir rodyti pavyzdį, būtinai). L.Burbo teigia, kad jei mokysime to iš mažens (pagal vaiko suvokimą), vaikas palengva išmoks matyti savo veiksmų pasekmes (jei aptarsime jas ir kartu analizuosime, leisime rinktis be spaudimo). Toks nuoseklus auklėjimas visada duoda gerus rezultatus ir šeimoje vyrauja geranoriška atmosfera.

Kodėl toks svarbus atsakomybės ugdymas? Todėl, kad žmogus su išvystyta atsakomybe imasi adekvačių įsipareigojimų (supranta, ar jiems pasiruošęs), laisvai vysto savo sugebėjimus ir talentus, pasitiki savimi. Žmogus su išvystyta atsakomybe už savo veiksmus gerbia kitų teisę daryti savo pasirinkimus ir už juos atsakyti. Toks žmogus nedarys spaudimo, bus linkęs susitarti dėl bendrų sprendimų. Galiausiai, su tokiu žmogumi lengva bendrauti – jo nekankina kaltės jausmas, jis neturi pretenzijų ar nepagrįstų reikalavimų.

Daugelis sutiksime, kad labiausiai krentantis į akis šių laikų žmonių bruožas ir yra neatsakingumas. Vyrauja išsisukinėjimas, pareigų (nes įsipareigojimų dėl neatsakomybės imtis nenorima) vengimas, manipuliavimas, melas. Kurlink tai veda, mes visi matome: net smulkiose konfliktinėse situacijose žmonės nemato savo veiksmų pasekmių, puldami ginasi ir kaltina kitus. Ir tai vyksta visuose lygmenyse – nuo tarpusavio žmonių santykių iki valstybės valdymo.

Išeitis? Ugdyti atsakomybės jausmą pirmiausia savyje. Jei neišmokome to vaikystėje, galime mokytis sąmoningai, būdami suaugę. Peržiūrėkime savo gyvenimą ir beveik kiekvienas atrasime neįvykdytų pažadų – sau ir kitiems, taip pat pamirštų įsipareigojimų, kaltės jausmo dėl kitų žmonių elgesio, o ir pačių mūsų neatsakingo elgesio (pvz., ekologijoje).. Visa tai neigiamai veikia gyvenimą, todėl taisykime tokias kad ir smulkiausias situacijas ir visada prisiminkime savo asmeninę atsakomybę.

Tai svarbu, tai veikia ne tik vieno žmogaus gyvenimą, bet galiausiai ir visų mūsų, visuomenės gyvenimą. Taip pat nepamirškime, kad tikėtis ko nors iš kitų žmonių galime tik tuomet, kai yra prisiimti aiškūs įsipareigojimai. Ir.. auklėkime asmeniniu pavyzdžiu (atsakingumu) savo vaikus – tai svarbu mūsų visų ateičiai 🙂 ..

Ką jūs apie tai manote?

4 mintys apie „Apie atsakomybę“

  1. Labas, Ruvi, 🙂

    Besąlygiškai mylėkime savo vaikus. Besąlyginė meilė yra kantri. Tokiu atveju patys daug ko pasimokysime iš vaikų. Vaikai gimsta tyri, su absoliučia moraline švara. Kartais bandome primesti savo moralę, tvarką, suvokimą ir nesistengiame pažinti ar suprasti to, ką nori pasakyti, parodyti vaikas mums.

    Ugdyti vaiko savarankiškumą, atsakomybės jausmą, tai, visų pirma, parodyti kaip mes esame patys išvystę šias savybes, o čia jau žodžių maža…

    Savais žodžiais straipsnio mintys. 😉

    Linkėjimai,
    Saulius

    Patinka

  2. Labas, Sauliau 🙂
    Taip, meilė svarbiausia 🙂 . Kai mylime besąlygiškai, nekyla mintis žeminti ar nepasitikėti.
    Gaila, Bagira išvykus – mes su ja šia tema daug diskutavome. Priėjome išvadą, kad didžiausia bėda yra tame, kad tėvai iš anksto nusprendžia, kad vaikas negali būti atsakingas, ir jei kažką darys savarankiškai, tai būtinai blogai.. Dar viena bėda, kad yra painiojama juridinė ir moralinė atsakomybė. Na, o paskui turime rezultatą – suaugusį nesavarankišką ir neatsakingą žmogų – tokių pavyzdžių daug mačiau gyvenime. Tėvai skundžiasi, kad suaugę vaikai nesavarankiški, o kai paklausi, ką padarė, kad išugdytų savarankiškumą – pasimeta..
    O tai yra svarbu, LABAI svarbu. Nes laisvė tikrai nėra darymas ko nori ir kada nori – toks visko ir bet kur darymas yra anarchija. Laisvė pirmiausiai ir yra atsakomybė už save ir savo veiksmus, nes mes gyvename visuomenėje, ir jei kiekvienas daro tai, ką nori neatsižvelgdamas į savo veiksmų pasekmes, kuriamas chaosas.
    Dažnai atsakomybę žmonės priima kaip apribojimą, bet tai yra tiesiog brandumas, ir jei dauguma visuomenės narių turi atsakomybės jausmą, galima pradėti kurti harmoniją 😀 .

    Linkėjimai ir tau, Sauliau 🙂

    Patinka

  3. Labas rytas, grumlinai 🙂
    Sutinku visu šimtu..
    Bet yra toks dalykas – persisotinimas (net ir malonumais), kuris gimdo koktumą. Tuomet žmogus pradeda žvalgytis į priešingus reiškinius. Matyt, tokie evoliucijos dėsniai – atmesdami tai, kas netikra, atrandame Tikra 🙂 .
    Iliuzijos dažnai kuria paralelinę realybę, kuri sugriuva, kai jos nepalaikome savo mintimis 🙂 . Gyvename pokyčių laikais – tai akivaizdu jau visiems 🙂 . Ir Valio 🙂

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: