Vydūnas apie sveikatą ir mitybą

Tai mūsų tautos šviesuolis, vienas mėgiamiausių mano autorių. Vydūno domėjimosi sričių įvairovė stebina, jo užrašytos mintys aktualios ir mūsų dienomis. Jis studijavo filosofiją, sociologiją, įvairių tautų (daugiausiai rytų Vedas) mitologiją ir religijas, literatūros ir meno istoriją, taip pat anglų, prancūzų ir sanskrito kalbas. Vydūnas dažnai įvardinamas kaip humanistinės etikos kūrėjas. Šiandien ištrauka iš jo knygos “Sveikata. Jaunumas. Grožė“, kuri buvo išleista 1928 metais Tilžėje:

“… Didžiausias žmonių skaičius maitinasi visiškai neprotingai. O jie to nė nežino. Tiki, seka mokslininkų patarimais. O iš tikrųjų jie vadovaujasi mokslo prietarais. Mokslas daug gero teikia žmonėms, bet mitimo atžvilgiu jis juos lig šiol stačiai kvailino. Daug geriau būtų, jei žmogus klausytųsi kūno proto, bet ne materializmo mokslininkų. Bet paprastai žmogus neatsižiūri į kūno reikalus, bet į tai, ko geiduliai šaukia. Rodos, jau būtų laikas suprasti, kad kūnas geriausiai žino, kas jam tinka, o kas jam netinka.

… Žmogaus kūno mitime yra trys dalykai, kuriais žmogus turėtų rūpintis. Tai maisto suteikimas kūnui, maisto suvartojimas kūne, nebereikalingo išmetimas. O jau pirmame uždavinyje mūsų laikų žmogus suklumpa. Žmonės per daug, per dažnai ir per daug viso ko valgo. Žmonės stačiai žudo save maistu. Nevalgykime daug! Valgykime žmoniškai! Be galo tai svarbu. Ir kalte įkalti reikėtų tai žmonėms.

…Labai žalinga yra tarp valgymo valandų šį tą dar kišti į burną. Nebereikalingas materialas žarnose guli, pūva ir kraują nuodija. Kūnas nebesivalo. O aišku, kad tai labai kenkia sveikatai. Ir visas jo atrodymas tai apreiškia: žmogus sensta ir praranda savo grožę. Kurs rūpinasi sveiku kūno apsivalymu, tas žymiai jaunėja ir grožėja. Dar kūnas valosi ne vien tik viduriais, bet ir oda.

…Su saldumu atsargiai! Baltasis cukrus gadina kūną. Jam virškinti reikia visokių materialų, kurie iš kūno traukiami. Ir taip dantys ir kaulai gadinami. Labai svarbu sveikatai, kad kūne būtų daugiau šarmų negu rūgščių. Papildiniai, arba vitaminai, yra mokslo tiktai du paskutiniu dešimtmečiu atrasti. Seniau niekas jų nežinojo. Jie žmogaus mitimui labai svarbūs.

…Be oro žmogus negali gyventi nė valandėlės. Bet ir vanduo jam būtinai reikalingas. Sveikatai naudingesnis yra nevirintas vanduo. Sveikam žmogui, kuris maitinasi tikslingai, vandens gerti reikia tiktai kaitroje, kai jis daug prakaituoja. Druska, dirbtini saldumynai žadina troškulį. Šie dalykai, ypačiai druska, į kūną patekę, tirpsta, o tam suvartoja drėgmės. Jie jos traukia iš kūno, iš jo narvelių. O tie sunyksta, neturėdami drėgmės.

Todėl jie rėkia papildo. Ir žmogus geria, turi gerti. Geria vandens, alaus, vyno. Ir netrukus kūnas yra permirkęs tų gėralų, kurie iš kūno plauna gyvenimui būtinai reikalingus materialus, ir kūnas vėl rėkia. Reikalauja druskos, sūdytos mėsos dalykų, saldumynų ir t.t. Žmogus tai valgo ir vėl turi daugiau gerti. Ir taip sukasi žuvimo ratas. Žmogus patsai galuojasi. O lengvai galėtų apsisaugoti: norėdami nusipratinti nuo daug gėrimo nevalgykim stipriai sūdytų valgių!

… Visuomet reikia saugoties augmenų (javų, daržovių, vaisių), kurie augę per daug trąšiose dirvose. Lietuvoje tuo tarpu visi augmenys, vaisiai ir daržovės skanesni negu kitur, kadangi ne tiek tręšti. Bet, rodos, netrukus “kultūra“ tą gerumą nuodugniai pataisys. Paprasčiausia įrodymas, kad maistas žalingas, yra vidurių pūtimas ir garų pasidarymas (riaugėjimas). Sunkiai virškinami valgiai dažnai padaro kietus vidurius. Sveikai mintant, viso to nėra.

… Nevalgykime greitai! Valgiui nuryti laikas tada, kai jis burnoje visai minkštas ir likęs be skonio. Valgio skanumas yra labai svarbus mitimo dalykas. Kurs valgį gerai sukramto, tam ir valgyti tiek daug nėra reikalinga. Kurie valgį tik ryja, tie ne vien savo sveikatą gadina, bet ir maistą eikvoja. Bent trys valandos turėtų praeiti po valgių, kol nevalgom iš naujo.

… Žmonės dažnai valgo, nieko nemąstydami apie tai, ką daro, gal tuo tarpu skaitydami ar net kalbėdami. Valgant reikia būtinai vien apie tai mąstyti, koks skanus yra valgis. Žmogus valgo, kad valgis jį maitintų. Bet apie tai jis valgydamas ir turėtų vien mąstyti.

… Kiekvienas žmogus minta skirtingu savo būdu. Todėl reikėtų ištirti kiekvieno žmogaus kūno ypatumą. Reikia atsiklausti kūno proto instinkto. Tiktai jisai gali reikalingiausią valgį pasirinkti. Jau vaikams brukama visa ko, kas gadina ragavimo dirgsnis. O tada vaikai jau ir patys nori to, kas žudo jų kūno protą ir sveikatą. Suaugusieji šį nelemtą darbą baigia tabaku ir alkoholio gėralais.

Kūno protą galima gaivinti vengiant visų tų nuodų ir nuodugniai kramtant maistą. Tada kūnas, kad ir negreitai, išmoksta atskirti tai, kas jam tinka ir netinka. Ir pagaliau jis numano smulkiausią kvapą ir skonį. Tuomet žmogui tereikia kūno atsiklausyti. Žmogus turėtų toks protingas būti ir kūnui duoti ramybės: be valgio praleisti vieną antrą dieną yra dažnai geriausia gydysena.

.. Kūno gyvenimas palaikomas žmoniškosios dvasios-sielos, bet iš aplinkos – augmenijos. Kiekvienu metų laiku reikia labiausiai tai valgyti, kas tada gamtos tiekiama. Žiemai tūli dalykai gali būti priruošiami. Gyvenimas eina su laiku. Jam palaikyti laikas atneša tai, kas gyvenimui reikalinga.

… Žmonės nesimaitina žmoniškai. Reikia maitinties žmoniškai!“

🙂 Būkime sveiki, rūpinkimės savo sveikata! Gražaus visiems artėjančio savaitgalio! 😀

Reklama

Sąmoninga mityba (tęsinys)

Jei žmogaus kūno svoris normalus, jis yra sveikas, pozityviai mąstantis ir besidžiaugiantis gyvenimu, tuomet jo mityba, mąstymo ir gyvenimo būdas yra jam teisingi. Bet jei pastebime, kad pilnėjame, pavalgius traukia prisnūsti, nieko nesinori daryti, jaučiame įvairius sveikatos sutrikimus, nuotaikų pokyčius – dažniau apatiją ar pyktį – turėtume atkreipti dėmesį pirmiausiai į savo mitybą.

Kai maitinamės sąmoningai, subalansuotai pagal savo kūno poreikius, tuomet gauname visas reikalingas medžiagas normaliam kūno funkcionavimui. Kai maisto kiekis viršija skrandžio virškinimo galimybes, kai maistas nekokybiškas, chemizuotas – visuomet atsiranda sutrikimai, kurie galiausiai išprovokuoja įvairius susirgimus. Taisyklė paprasta: kai neviršijame, nenuodijame, tai ir neperkrauname, ir nėra ko valyti: viskas organizme funkcionuoja optimaliai ir į sveikatą.

Jei mūsų išoriniai energijos šaltiniai yra oras, vanduo ir kietas maistas, tai peržvelkime trumpai, kaip mes jais naudojamės – ar visapusiškai ir pilnavertiškai, ar sąmoningai? Pradėkime nuo oro – neveltui senieji mokymai jį vadina gyvybine energija, ore yra reikalingi kūnui junginiai ir mikroelementai. Teisingas, praturtinantis gyvybinėmis medžiagomis kvėpavimas yra diafragminis – taip kvėpuoja kūdikiai, o ilgainiui dėl sėdimo gyvenimo būdo mes įprantame kvėpuoti plaučių viršūnėlėmis, paviršutiniškai. Taigi, yra ką taisyti, nes kvėpavimas – pradžių pradžia..

Dėl būtino vandens kiekio nuomonės vis keičiasi. Ilgai buvo teigiama (pvz., Vydūno ir kitų to meto mokslininkų), kad perteklinis vandens kiekis organizme yra nesveikas ir gerti daug nerekomendavo. Šiandien teigiama, kad vandens per dieną reikia išgerti ne mažiau kaip 2 litrus. Tai pagrindžiama tuo, kad žmogaus kūnas turi virš 70 procentų įvairių kūno skysčių, kuriuos galime papildyti tik gerdami vandenį.

Logiška. Tačiau pastaruoju metu prabylama apie dar vienų tyrimų išvadas: jie parodė, kad su šlapimu pašalinama daugiau skysčių, nei išgeriama. Tai leido daryti išvadą, kad vandenį gauname ne tik gerdami vandenį ar valgydami skystą maistą. Iš kur? Ogi iš.. oro. Taip, ir aš nustebau, bet tai turi mokslinį paaiškinimą: mūsų oras turi drėgmės, kurią mes ir įkvėpiame. Per parą suaugęs žmogus įkvepia apie 10m3 oro, kas prilygsta maždaug 13 kg. Tai yra nemažai, ir iš to kiekio mes gauname ir vandenį – priklausomai nuo oro drėgnumo.

Remiantis šiais faktais teigiama, kad negalima dirbtinai apkrauti inkstų, kepenų, širdies ir kitų organų papildomu krūviu geriant daug vandens. Gerti turime tiek, kiek norime – priklausomai nuo oro, fizinio krūvio ir aktyvumo, amžiaus. Mūsų liežuvis ir burnos ertmė parodo, ar pakanka skysčių – jei atsiranda sausumas, laikas atsigerti, ir ne stiklinėmis, o mažais gurkšneliais. Sveikiausias – grynas švarus vanduo.

Ir trečiasis išorinis energijos papildymo būdas – kietas maistas – mūsų kasdieninis maistas. Pradėkime nuo maisto kokybės. Atidžiai rinkimės maisto produktus, skaitykime jų sudėtį. Nesižavėkime vadinamais velnio mišiniais, kurie pateikiami kaip gurmanų egzotika: pvz., kumpio skonio ledai ar mėsa su šokoladu – tai dirbtinai sukurti mišiniai, kurie neturi nieko bendra su sveika mityba ir kurių tikslas – šokiruoti ir nustebinti (dažnai sveikatos sąskaita).

Jei valgome daug žalumynų, rinkimės vietines daržoves ir vaisius. Iš pirmo žvilgsnio tai priimtiniausia ir švariausia mityba žmogui, palyginus su kitomis mitybos formomis. Tačiau.. dabar nėra nei vienos daržovės ar vaisiaus iš prekybos centro (nebent iš ekologinio skyrelio), išauginto be cheminių trąšų ir neapdorotų, kad negestų, cheminiais priedais. Kai valgome daug tokių žalumynų, kartu valgome ir visą tą chemiją, kuri juose ir ant jų yra. Net kruopščiai nuplovus, chemija jau bus padariusi savo poveikį. Tokie žalumynai dažnai sukelia ir alergines reakcijas.

Labai svarbu išmokti patiems ir išmokyti savo vaikus suprasti, ko reikia kūnui. Tai nereiškia, kad turime gaminti visiems atskirai pagal jų norą, tiesiog paklauskime, ką valgysim, tarkim, vakarienei – makaronų ar salotų su skrebučiais – siūlykime tai, ką galime iš turimo maisto pagaminti. Toks įprotis rinktis išugdys gerą įprotį įsiklausyti į kūno poreikius ir sąmoningą požiūrį į mitybą. Ir būtinai sėskime valgyti už stalo visa šeima.

Ir apie maisto kramtymą – ar susimąstėte, kodėl tai svarbu? Pirmiausiai todėl, kad gerai kramtant maistą, virškinimas prasideda teisingai – jau burnoje, ir tolimesnis maisto įsisavinimas yra kokybiškas. Be to, jei kramtome pakankamai, tai karštas maistas atvėsta iki kūno temperatūros, o šaltas įgauna kūno temperatūrą. Nepamirškime, kad gerai kramtydami maistą, mes pilnai pajuntame skonį ir juo mėgaujamės – skonio receptoriai yra tik burnoje. Jei kramtome nepakankamai, mes nepajuntame skonio ir mums atrodo, kad nepasisotinome.

Yra mitybos ypatumų, atsižvelgiant ir į žmogaus amžių. Iki 25 metų, kol organizmas auga ir visapusiškai vystosi, mityba gali būti gausesne ar dažnesnė (atsižvelgiant į poreikius), įvairi, bet išlaikant balansą. Po brendimo žmogus jau turi būti išmokytas ar išmokęs pažinti savo kūno poreikius ir sąmoningai maitintis. Sąmoningumas mityboje reiškia ir žalingų įpročių atsisakymą – sunku įsivaizduoti, kad sąmoningas žmogus nuodytųsi ar kenktų sau.

Kiek kartų į dieną ir ką valgyti, visada turime spręsti patys. Nepaverskime gyvenimo nesibaigiančiu virškinimu, nes perkrausime kūną ir nesuteiksime jam galimybės kokybiškai atlikti kitas funkcijas ir ilsėtis – kai ilsisi virškinimo sistema, ilsisi ir visas kūnas. Jei išsiugdysime sąmoningą požiūrį į mitybą, tuomet maitinsimės sveikai ir balansuotai – organizmas veiks optimaliai, būsime žvalūs, normalaus svorio, sveiki, jaunatviški ir entuziastingi.

Etika mityboje pirmiausiai reiškia sąmoningą požiūrį į tai, kuo mintame, kaip mintame, ir kaip mityba veikia mūsų savijautą ir gyvenimą. Išorinis etiketas svarbus, bet svarbesnė yra mitybos kultūra, įtakota vidinio suvokimo. Šiuolaikinis gyvenimo būdas iškraipė tą suvokimą, o dar senieji mokymai teigė, kad maistas yra ne tik energijos šaltinis, bet ir vaistas – kaip nutolome mes šiandien nuo šito: skaičiuojame kalorijas, gramus, litrus ir negirdime savo tikrųjų poreikių.

Teisus buvo Pitagoras, sakydamas, kad mes esame tai, ką valgome.. Ar sutinkate? 🙂

Sąmoninga mityba

Žmogaus gyvenimo inertiškumas veikia ir jo požiūrį į mitybą. Pažvelgę į kiekvieno mūsų mitybos įpročius galime spręsti – paviršutiniškai ar rimtai į tai žiūrime. Reikia pripažinti, kad daugelis mitybos srityje esame inertiški ir negalvodami renkamės tai, ką mums siūlo. Mes nesiejame maisto kokybės ir kiekio su savo savijauta. Dažniausiai siekiame tik pasisotinti, o maisto pasirinkimo kriterijai – išoriniai (“skaniai“ atrodo).

Maisto pramonė tenkina šį poreikį ir maistas dažnai dabar atrodo lyg nuglaistytas, paryškintas iki nenatūralių atspalvių, t.y., jam suteikiama prekinė išvaizda. Kokia tos išvaizdos kaina, žinome jau daugelis. Žmonės intuityviai jaučia, kad visas tas išorinis maisto grožis, pakuotės, o ir tam tikros skonio savybės yra pasiekiamos chemijos pagalba. Labai džiugu, kad gimsta visuomeninės iniciatyvos, jų įkvėpėjai vykdo švietėjišką veiklą, parodo tikrąją padėtį ir priverčia apie tai pagalvoti:

Ar susimąstėte, kodėl iš kartos į kartą buvo perduodamos mitybos tradicijos, valgymo ceremonijos, arbatos gėrimo ceremonijos? Ar tik tam, kad tai gražu? Valgymo tradicijos buvo kuriamos tam, kad sąmoningai skirtume laiką mitybai, kad tai būtų sąmoninga veikla. Nuo mūsų mitybos didele dalimi priklauso mūsų sveikata, todėl visais laikais į tai buvo žiūrima rimtai, išskyrus.. mūsų laikus. Mitybos tradicijos, taip pat valgymo veiksmas yra paverstas išoriniu etiketu.. O kasdienybėje pripratome valgyti greitai, bet ką, neskirdami tam laiko, prabėgomis.

Tokio paviršutinio požiūrio rezultatas – sunkumas pavalgius, mieguistumas, slogi nuotaika, tingulys. Mes iškreipėme valgymo esmę, pavertėme tai gurmaniškomis įmantrybėmis, kurios tapo ėdrumu ir primityviu pilvo prikimšimu. Paplito nutukimas ir su nutukimu susijusios ligos, cheminiai maisto priedai taip pat ardo sveikatą: vis jaunesni žmonės serga pagyvenusių žmonių ligomis. Tuo tarpu jei sąmoningai ir teisingai maitinamės, po valgio turime jausti lengvumą ir energijos antplūdį.

Esame gamtos dalis ir gyvename pagal jos dėsnius. Iš chemijos mokslo žinome, kad materija yra keturių būsenų: kieta, skysta, dujinė ir plazminė. Tai atitinka gamtos elementus – žemę, vandenį, orą ir ugnį. Žmonės seniai ieškojo dėsningumų, atitinkančių mūsų prigimtį ir ryšio su mus supančia aplinka, kurios dalis mes ir esame. Dauguma mokymų priėjo vieningą išvadą: visais būtinais gyvybei elementais žmogus aprūpinamas per kvėpavimą, vandenį ir kietą maistą – būtent tokiu eiliškumu.

Viskas, kas yra šios civilizacijos sukurta mitybos ir gyvenimo būdo modeliavimo srityje, yra ne tik iškraipyta, bet ir pavojinga sveikatai (ir gyvybei) . Orientuota į išorę mitybos “kultūra“ destruktyviai veikia žmogaus psichiką ir organizmą. Tuo tarpu vidinės mitybos kultūros išraiškos ieškantis žmogus pirmiausiai turėtų sau užduoti klausimus: ką jis valgo, kada valgo, kaip valgo, kiek valgo, galiausiai – kam jis valgo?

Labiausiai paplitęs įprotis valgyti per daug, gausiai, orientuojantis į tai, ką matome, sukuria disbalansą organizme ir didžiulę perkrovą visam kūnui iš vidaus. Apsivalgymas (dažnai nekokybiškais ir chemizuotais maisto produktais) slopina natūralų žmogaus mitybos režimą ir trikdo medžiagų apykaitos procesus. Žmogus jau negali suprasti ir pajusti, ko jo organizmui iš tiesų reikia.

Tuo tarpu sveikas, neperkrautas virškinimo procesu kūnas pats “pasako“, ko jam trūksta. Ir ne pažiūrėjus į maistą, o gavus tiesioginį signalą iš smegenų: kada ir kokio produkto trūksta. Tuomet, suvalgius reikiamo produkto, kurio virškinimui ir pasisavinimui jau iš anksto išskiriamos visos reikiamos medžiagos, mes gauname būtent tai, ko organizmui šiuo metu reikia. Tai optimali mityba.

Tuo tarpu kai organizmo virškinimo sistema dirba perkrovos režimu, mes ne tik nesugebame pajusti, ko reikia organizmui, bet vienpusiškai perkrauname jį tam tikromis medžiagomis, nekalbant jau apie pražūtingus cheminius priedus, kurie sukuria skonio iliuziją ir nuolatinį alkio jausmą. Taigi, vietoje to, kad gautume energiją iš maisto, mes trikdome medžiagų apykaitą ir viso organizmo darbą.

Yra tam tikros laiko patikrintos mitybos taisyklės ir etika, apie kurias plačiau – sekantį kartą. Ką jūs apie tai manote?

Minčių skrynelė

“Aiškumas – štai gilios minties išskirtinis bruožas.“

“Prekiaudamas garbe nepraturtėsi.“

“Nelengva vertinti žmogų taip, kaip jam to norisi.“

“Žmonės paprastai kankina savo artimuosius, prisidengdami tuo, kad linki jiems gero.“

“Mes teisinamės, kad neturime laiko svarbiems dalykams, tuo tarpu dažnai neriamės iš kailio, siekdami niekingų tikslų.“

“Menas patikti – tai mokėjimas apgaudinėti.“

“Žmonių dorovė kur kas lengviau pagadinama, nei pataisoma.“

“Prievarta gėrio nesukursi.“

“Kad išmokytume žmonės mėgautis tikromis vertybėmis, mes turime atimti iš jų apgaulingas gėrybes; geras grūdas nesudygs, jei neišravėsime aplink piktžolių.“

“Neturėti nė vienos dorybės neįmanoma lygiai taip pat, kaip neturėti nei vienos ydos.“

“Pas mus pakankamai daug gerų taisyklių, tik mažai gerų mokančiųjų (mokytojų) pavyzdžių.“

“Tinginystė – miegančio proto požymis.“

“Genialumo nepadirbsi.“

“Kas gerbia save, tą gerbia ir kiti žmonės.“ ( Šių minčių autorius – L. de Klapje Vovenargas)

“Dosnumas ne tame, kad duoti daug, o tame, kad duoti laiku.“

“Skatiko nevertas jausmas, kuris turi savo kainą.“

“Revoliucijos vykdomos ne tik todėl, kad viena pusė tapo išmintingesnė, bet ir todėl, kad kita peržengė visas padorumo ribas.“ (A.de Rivarolis)

“Nebijok priešų: pikčiausias žmogaus priešas – jis pats.“

“Daugelis dalykų mums nesuprantami ne todėl, kad mūsų suvokimas silpnas, bet todėl, kad tie dalykai neįeina į mūsų suvokimų akiratį.“

“Jei nori būti laimingas – būk.“

“Ką turim – nesaugom; pametę – verkiam.“

“Daugelis žmonių panašūs į dešras: kuo juos prikemša, tą jie ir nešioja savyje.“

“Bet koks daiktas yra begalinės įvairovės išraiškos forma.“

“Iš visų vaisių (darbo) geriausius atneša geras auklėjimas.“

“Atsek visa ko pradžią, ir tu daug ką suprasi.“

“Geriau pasakyk mažiau, bet gerai.“

“Visi sako, kad sveikata brangesnė už viską; bet niekas ja nesirūpina.“ (K.Prutkovas)

(parinko ruvi.lt)

🙂 Saulėto ir gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 🙂

Apie ribotą mąstymą

Svarstant apie ekologiją, kyla klausimas – kodėl žmonės susikuria neįmanomas gyventi sąlygas, kodėl pradeda kenkti sau? Atrodytų, tai prieštarauja bet kokiai logikai – tarsi su didžiausiu entuziazmu pjautume šaką, ant kurios sėdime.. ar mes kvaili, kad patys sau darome bloga? Ne, mes nesame kvaili, mes esame inertiški, t.y., daug ką darome automatiškai, negalvodami, paklūsdami ir aklai tikėdami viskuo, kas teigiama per visuomenės nuomonės formavimo priemones.

Tuomet kyla kitas klausimas – ar tie, kurie formuoja mūsų nuomonę yra sau priešai? Palikime sąmokslo teorijas ir pažiūrėkime į realybę: ar buvo per visą dabartinės civilizacijos istorijos laikotarpį santvarka, kuri vystė žmogaus sąmoningumą, dvasingumą ir nuoširdžiai rūpinosi žmonių gerove? Ne. Iki šiol žmonija kariavo, dalinosi įtakos zonomis (ne tik žemėmis, bet juose gyvenančiais žmonėmis) ir darė pelną iš visko, iš ko įmanoma ir neįmanoma jį padaryti.

Vaizdingai sakoma, kad valdo aukso veršis, o realybėje valdantys žmonės, kurių tikslas yra pelnas ir valdžia, yra be skrupulų, ir jiems tikrai nerūpi žmonijos gerovė. Kitaip.. seniai jau Žemė būtų paversta rojumi.. Tam, kad žmogus ar grupė žmonių galėtų pasiekti savanaudiškų tikslų, jie turi įtikinti kitus paklusti jiems. Yra sukurta masių valdymo psichologija (su visomis manipuliacinėmis priemonėmis), kurios tikslas – išlaikyti visuomenę tam tikruose rėmuose, kuriuose ji savo klusnumu tuos rėmus ir palaiko.

Tie rėmai būdavo arba aiškiai matomi, pvz., atvira vergovė ar diktatorių režimai, kiti gana platūs, kuriuose žmogus tarsi jaučiasi laimingas, bet su siūlomais išoriniais laimės šablonais, atributais ir siekiamybėmis. Tuo pačiu žmogus atitraukiamas nuo savo dvasinio potencialo ir jo pasirinkimas yra iliuzinis – iš to, kas siūloma. Tai daroma nuo pat mažens ir žmogus išmoksta mąstyti tam tikruose rėmuose, kurie gali atrodyti labai platūs.. bet tai rėmai.

Taip mūsų protas tampa mūsų valdytoju, gimsta iškraipytas ego, kuris tarnauja kūnui ir jo malonumams, ir toks žmogus yra lengvai valdomas. Iškreipto ego sąlygomis visos jėgos atiduodamos įvaizdžio palaikymui – kai žmogus gyvena pasirodymui ir jam reikia laikytis tam tikrų taisyklių, kad išlaikytų savo įvaizdį aplinkinių akyse. Tai ne dvasios savybės ir ne individualaus dvasinio potencialo vystymas, o vaizdinys, susietas su šlove, valdžia ir ambicijomis – tai siūlomos visuomenės “vertybės“.

Trumpai visuomeninius rėmus galima būtų apibrėžti taip: mes turime būtinai daryti tai, ką daro kiti. Siauro, riboto mąstymo požymis – prie ko įprantame, tas ir gerai, net jei tai yra blogai. Jei nuklystame iš rėmų ribų, protas tuoj mus sugrąžina į įprastas vėžes. Iškraipytas ego yra silpnas, jis neturi stiprybės, todėl jam pajungtas protas renka daugybę pasiteisinimų savo ribotumui. Tą paslaugiai palaiko informacinės priemonės, pateikdamos gausybę “faktų“, kurie nuolat keičiasi.

Jis nepriima kūrybinių minčių, neatitinkančių rėmų, kuriuos nustato visuomeninės nuostatos, kažką padarančios “menku“ ar “vertu“. Galiausiai toks žmogus patiki viskuo, kas atitraukia jį nuo jo paties esmės, jis tampa minios dalimi, nors išoriškai gali atrodyti sau laisvas. Iš esmės visuomenė žmogui teigia, kad jo nėra, kad jis gali gyventi tik paklūsdamas, ir siūlo jam realybę, kurioje jis renkasi tai, ką jam siūlo.

Tuo tarpu žmogaus laisvė yra įgimta, niekas mums jos padovanoti ar apriboti negali. Laisvė ir yra teisė rinktis, o ne primetamas “darau ką noriu“ pasiūlytuose rėmuose. Neturint teisės rinktis, visa kita gyvenime netenka prasmės. O pasirinkdami iliuzinę laisvę – tai, ką siūlo, mes gaištame savo gyvenimą nereikšmingiems dalykams. Nėra paprasta išdrįsti būti savimi, apriboto žmogaus laisvės kaina didelė, bet nelaisvės (apribojimų) dar didesnė – mes mokame savo gyvenimu.

Apriboti mes panyrame į materialumą, tampame visa ko vartotojais, vertiname žmones pagal tai, ką turi. Mes nemylime savęs, bet išmokstame puikuotis, mes nemylime kitų, bet reikalaujame meilės. Mes siekiame atitikti primetamus standartus ir savo gyvenimą paverčiame besaikiu daiktų pirkimu ir net negalvojame, kaip ir iš ko jie pagaminti, o ekologiją suvokime kaip madą.. Mes nebendraujame su savo vaikais ir mylimaisiais, nes skiriame didelę dalį savo gyvenimo laiko materialių daiktų įsigijimui ir jų aptarnavimui, siekiame nors trumpalaikio prestižo visuomenėje..

Dideli miestai – užsistovėjusios minios sąmonės balastas ir didžiulis spaudimas. Psichologai jau turi terminus – didelio miesto neurozės, nes ribotas mąstymas yra ėjimas prieš save. Tai sąmonės pelkė, kur mintys veikia tik tam tikrose visapusiškai palaikomose ribose – mintys užimamos maistu, mada, pramogomis, turtais, seksu, pripažinimu, ligomis, paskalomis, vertinimais, grožiu, žiniomis, skandalais – žmonės tuo ir gyvena. Nesusimąstydami, kad yra dvi informacijos pusės: tikra (slapta) ir formuojanti (oficialiai pateikiama).

Sakysite, vėl sąmokslo teorijos? Pažiūrėkime į realybę, būkime realistais, kaip mus moko: apžvelkime visą savo ir žmonijos padėtį šiandien. Ekologija yra tai, ko jokia informacija neužtušuosi. Kodėl mes taip elgiamės? Iškraipytas ego ir ribotas mąstymas neturi nieko bendra su žmogaus dvasingumu, pasekmės, kurias turime šiandien, nėra nulemtos kažkokių antgamtinių jėgų, tai visada pasirinkimas – sąmoningas arba ne. Mes galime rinktis gyvenimą iš meilės ir vienybės pozicijos, ir tai palengva, bet būtinai pakeis mūsų ir visų žmonių gyvenimą..

Nėra vertų ar nevertų žmonių, visi mes esame unikalūs ir gimėme ne tam, kad būtume valdomais vartotojais ar niokotume Žemę. Kiekvienas žmogus yra ypatingas, talentingas ir kažkam labai gabus. Tik išorinis vertinimas ir įtaka padaro mus menkais ir mes pradedame mąstyti ribotai. Tai galima patvirtinti paprastais faktais iš gyvenimo: gimę vienoje šeimoje vaikai, bet išauklėti skirtingai, yra tokie, kokias vertybes jiems skiepijo jų globėjai. Tiesiog pagalvokime apie tai ir išdrįskime žengti už visų apribojimų ir rėmų.

Mes laukiame lyderių, gelbėtojų, mesijų ir tikimės, kad vienu spragtelėjimu viskas ims ir pasikeis. Turime suvokti, kad gelbėtojai ir mesijai esame mes patys, niekas mūsų negelbės. Mes galime pažinti viską, kas egzistuoja pažinimui ir vystyti neribotas genijaus mintis džiaugsme ir meilėje. Tam, kad tapti genijumi ir kūrėju, tereikia galvoti pačiam – kūrybinės mintys yra beribės.

Kai mes atveriame duris į vidinį žinojimą, gimsta genialumas, ir mūsų esybė greitai persiformuoja, kad taptų tuo, koks yra mūsų vidinis žinojimas. Nustokime save riboti, vidinis žinojimas nieko nesvarsto, jis tiesiog leidžia būti ir skleistis kūrybiniam potencialui (prisiminkime mažus vaikus) . Kūrybinės, švarios mintys, keičiančios gyvenimą, ateina labai paprastai: mes tiesiog leidžiame joms ateiti į mūsų vidinį žinojimą.

Visada yra geresnis kelias – žinokime tai. Pabuvome ribotais – ir tai yra vertinga patirtis, o dabar turime visas galimybes pajusti kūrybinį beribiškumą. Ilga žmogaus dvasios stagnacija baigiasi – tai rodo padidėjęs laisvas informacinis srautas. Plėskime sąmonę, panaudodami žinias, kurios ir yra šviesa, išsklaidanti baimę ir iliuzijas, ir tuo pačiu pakeisime savo ateitį.

Kokia ji gali būti? Tokia, kokios visi norėsime 🙂 . Aš manau, kad tai bus grįsta vienybe, kūrybiškų lygiaverčių asmenybių sąjunga, kur niekam į galvą neateis mintis kažką riboti ar kenkti žmogui ar Žemei. O kaip jūs manote?