Fobijos, fobijos..

Kuo jos skiriasi nuo baimės? Baimė – reakcija į įvykį, o fobija – sisteminė, varginanti ir nekontroliuojama reakcija į reiškinį ar situaciją. Verčiant terminą iš graikų kalbos, tai stipri, nepaliaujama ir nepagrįsta daiktų, veiksmų, žmonių ar situacijų stipri baimė. Tai liguista būsena ir šio nerimo pagrindinis simptomas – perdėtos pastangos išvengti situacijos, kurios bijomasi. Dažniausiai fobija nepagrįsta, nes iš tiesų situacija ar veikla nekelia realaus pavojaus. Tai psichikos sutrikimas, kuris diagnozuojamas, kai nevaldoma baimė trukdo gyventi.

Kaip atsiranda fobijos? Mokslininkų versijų yra daug. Viena iš jų – kai reguliariai pasireiškia tam tikri refleksai, o smegenys dėl kažkokių priežasčių nesugeba atskirti tikro pavojaus ir juos užfiksuoja pasąmonėje. Kai tos aplinkybės pasikartoja, automatiškai suveikia baimės refleksas ir pamažu tos neigiamos emocijos gali plėtotis, įsitvirtinti ir tapti fobija. Taip pat teigiama, kad tokie sutrikimai dažniausiai išsivysto lakios vaizduotės ir itin emocingiems žmonėms.

Kiekvieno žmogaus fobijos atsiradimo priežastis labai skirtinga. Tai gali būti koks nors neigiamas įvykis mūsų arba pažįstamų gyvenime, kuris paliko gilų ispūdį -avarija, liga, vagystė.. Galbūt, žmogus savo gyvenime matė kitų panišką kažko baimę ir tai paliko gilų įspūdį. Fobijų taip pat atsiranda dėl nuolatinių stresų ir psichologinio krūvio. Jautriems žmonėms fobijos priežastis gali būti net siaubo filmo peržiūra..

Dažniausia fobijų priežastys slypi pamirštose vaikystės situacijose, nes vaikystėje esame itin imlūs bet kokiai informacijai. Mes galime vėliau pamiršti tai, kas nutiko ir mus išgąsdino ar paliko gilų ispūdį, bet po daugelio metų ar net dešimtmečių tam tikrose situacijose gali pasireikšti tokia pati baimė ar nesuvokiamas nerimas, kaip ir pirmąjį kartą.

Žmogui, neturinčiam fobijų, sunku įsivaizduoti, ką jaučia turintis fobijas žmogus. Tai išties liguista būsena: smarkiai padažnėja širdies plakimas, svaigsta galva, apima drebulys, stipriai prakaituojama, gali sutrikti regėjimas ir klausa, juntama skausminga baimė ir panika. Taigi, natūralu, kad žmogus vengia tokių išgyvenimų, tuo pačiu juos dar stipriau užtvirtindamas, ir fobija jau tampa varginančia gyvenimo dalimi.

Prieš kelis dešimtmečius fobijų buvo priskaičiuojama apie tris šimtus, mūsų dienomis šis skaičius jau viršija tūkstantį.. Tokį staigų fobijų padidėjimą ekspertai sieja su progresu ir visuomenės, žiniasklaidos poveikiu. Tai laikmečių fobijos – dėl peršamo įvaizdžio susergame dismorfobija (baimė dėl savo nepatrauklumo), dėl reklamos įgyjame verminofobiją (mikrobų baimę), dėl valstybių ginklavimosi turime nukleonitofobiją (atomonio ginklo baimė), dėl kompiuterizacijos – kiberfobija (kompiuterių baimė).. galų gale fobofobiją (baimė viskam) ..

Psichoanalitikai suskirstė fobijas į tris pagrindines grupes. Pirmoji: bendros fobijos, kai žmogus bijo kokio nors daikto arba objekto (vorai, automobilis, aukštas pastatas ir pan.). Antroji grupė – situacinės fobijos, kai bijama įvairių situacijų (uždara arba atvira erdvė ir pan.). Trečioji grupė – socialinė, kai bijomasi kažką padaryti viešai (auditorijos baimė ar baimė būti išjuoktam už veiksmus).

Kaip gydomos fobijos? Žinoma, savarankiškai to daryti nepatariama, nes stengiantis surasti fobijų atsiradimo šaltinį, žmogus gali susipainioti ir dar labiau paaštrinti problemą. Specialistai kiekvienam žmogui taiko individualią metodiką – tai subtilu. Tai gali būti laisvų asociacijų metodas, hipnozė, neurolingvistinio programavimo metodika. Visada siūloma pažvelgti savo baimėms į akis, jų nevengti, ir tai vykdoma palengva, metodiškai.

Dažniausios fobijos yra: klaustrofobija (uždarų patalpų baimė), agorafobija (atvirų, didelių erdvių baimė), nozofobija (baimė susirgti įvairiomis ligomis), sociofobija (žmonių, bendravimo baimė), ksenofobija (nepažįstamo, neįprasto, nepažinto baimė), akrofobija (aukščio baimė), hidrofobija (vandens baimė), neofobija (naujovių baimė), anginofobija (ankštumo baimė), monofobija (vienatvės baimė)..

Ir.. keistesnės: nefofobija (debesų baimė), eupofobija (baimė išgirsti gerą naujieną), eisoptrofobija (savo atvaizdo veidrodyje baimė), nostofobija (baimė grįžti namo), pteronofobija (paukščių plunksnų baimė), hedonofobija (džiaugsmo baimė), kaliginefobija (gražių moterų baimė), erotofobija (meilės baimė), sitofobija (maisto baimė), aurofobija (aukso baimė), chrometofobija (pinigų baimė)..

Prisipažinsiu, turiu vieną fobiją.. palengva įveikiu – tai aukščio baimė. O ką jūs apie tai manote? Ar turite fobijų?

Apie mūsų visų teises

Prisipažinsiu, visoje paskaitoje apie asertyvumą įdomiausia ir netikėčiausia dalis man buvo apie visų mūsų teises. Ir ne todėl, kad daugelio jų nesu girdėjusi, bet todėl, kad tai dar giliau privertė susimąstyti apie mūsų visų gyvenimo būdą. Asertyvus elgesys – pirmiausia elgesys, pripažįstant ir gerbiant savo ir aplinkinių teisės. Visiems jos vienodos. Bet.. kaip dažnai tai, kas liečia mus, mums yra šventa, o tai, kas liečia kitus.. nesvarbu, neįdomu, o priešinga nuomonė apskritai erzina.. ir ją turinčiam klijuojame daugumos ar savo sugalvotą etiketę.

Bandžiau įžvelgti asertyvaus elgesio pavyzdžius gyvenime, visuomenėje.. Beveik visur tas pats: viskas per egoizmo prizmę – tai, kas liečia patį žmogų, tai šventa, o apie kitus retas galvoja.. Netgi ginčuose apie visiems aktualius klausimus – kažkodėl kažkas nusprendžia, kad visiems reikia būti tokiems, galvoti štai taip, tuomet bus gerai. Kam? Tam, kas taip nusprendė? O kaip su teise turėti savo nuomonę bet kokiu klausimu? Ar būtinai daugumos nuomonė yra teisinga ir privaloma?

Pagrindinė teisė, iš kurios išplaukia visos kitos teisės, labai paprasta: visi mes turime teisę galutiniam sprendimui, kas liečia mus asmeniškai – kokie mes ir ką mes darome. Kaip ir kiekvienas kitas žmogus. Ir santykis labai paprastas: mano elgesys neturi kenkti kitam žmogui, kenkti tiesiogiai ir riboti jo teises. Dabar gi prisidengus įvairiomis teisėmis, laisvėmis, pasaulinėmis praktikomis, labai dažnai daromas tiesioginis spaudimas, norint pasiekti kažkieno siaurų interesų. Štai ir pradedam žaisti žaidimus, kurie kiršina, skaldo visuomenę.. vardan laisvės.. prisidengus humanistiniais lozungais. Kova dėl kovos, paminant, pamirštant ir laisvę, ir humanizmą.

Ar žinome savo pagrindines teises? Priminsiu kiekvieno žmogaus teises, kurias savo knygoje apie asertyvumą surinko ir surašė Sjuzan Bišop. Perskaičius pagalvojau, kad tai turėtų būti kažkaip plačiau skelbiama, o ne tik psichologiniuose vadovėliuose.

Pagrindinių žmogaus teisų yra 40:

1. Visi mes esame lygūs, nepriklausomai nuo lyties, rasės, tautybės, amžiaus ir fizinės būklės.
2. Teisė jausti pagarbą sau.
3. Teisė priimti sprendimą apie tai, kaip praleisti laiką.
4. Prašyti to, kas yra būtinybė.
5. Klausti nuomonės apie savo darbo rodiklius, elgesį, išvaizdą.
6. Teisė būti išklausytam ir rimtai traktuojamam.
7. Turėti savo nuomonę.
8. Laikytis tam tikrų politinių pažiūrų.
9. Teisė verkti.
10. Teisė daryti klaidas.
11. Teisė sakyti “ne“ be kaltės jausmo.
12. Teisė ginti savo interesus.
13. Nusistatyti savo prioritetus.
14. Teisė išreikšti savo jausmus.
15. Sakyti “taip“ sau be kaltės jausmo.
16. Keisti savo nuomonę.
17. Teisė kartais patirti nesėkmę.
18. Teisė pasakyti: “aš nesuprantu“.
19. Daryti pareiškimus, nereikalaujančius įrodymų.
20. Teisė gauti informaciją.
21. Teisė sėkmei.
22. Teisė ginti savo tikėjimą.
23. Laikytis savo vertybių sistemos.
24. Teisė turėti laiko priimti sprendimus.
25. Teisė imtis atsakomybės už savo sprendimus.
26. Turėti asmeninį gyvenimą.
27. Teisė prisipažinti nežinojimą.
28. Keistis/vystytis.
29. Rinktis: dalyvauti ar ne kitų žmonių problemų sprendime.
30. Teisė nejausti atsakomybės už kitų žmonių veiksmus.
31. Teisė rūpintis savimi.
32. Turėti laiko ir vietą pabūti vienam.
33. Teisė būti individualybe.
34. Teisė prašyti informacijos pas profesionalus.
35. Teisė nepriklausyti nuo kitų žmonių pritarimo.
36. Teisė pačiam spręsti apie savo vertingumą.
37. Rinktis, kaip elgtis besiklostančioje situacijoje.
38. Teisė būti nepriklausomu.
39. Būti savimi, o ne tokiu, kokiu nori matyti aplinkiniai.
40. Teisė nesiteisinti.

Štai taip. Tai mūsų visų ir kiekvieno teisės. Ir vėl pagalvojau – turbūt, lengviausia yra reikalauti sau teisių, o pripažinti kitų.. nelengva. Vėl mūsų egoizmas.. Ir dar – paskaitę apie savo teises, kiekvienas lengviau atgausime orumą ir savigarbą, tiesa? Tik nepamirškime, kad ir kiekvienas kitas žmogus turi tokias pačias teises. Jos prigimtinės, o ne suteikiamos ar dovanojamos. Gerbkime jas, kaip ir savąsias 🙂 ..

Asertyvumas

Psichologijoje naudojama sąvoka, apibrėžianti savęs suvokimą ir pasitikėjimą savimi, mokėjimas išreikšti savo poziciją, pasakyti “ne“, kai to reikia. Tai buvimas savimi tikruoju, be pašalinių įtakos veiksmams ir be manipuliavimo kitais dėl savo tikslų, gerbiant kitų teises. Rašiau apie tai savo rašinyje “Būti Savimi“. Išklausiau platesnę paskaitą ir norisi pasidalinti, nes tai taip svarbu – būti harmoninga asmenybe.. ir suprasti, kad ir kiekvienas kitas žmogus taip pat yra asmenybė.

Būdami asertyvūs, galime sąmoningai augti, suprasti save ir nepasiduoti kitų žmonių manipuliacijoms, nes kuo geriau suprantame save, tuo geriau suprantame ir kitus žmones. Suprasdami save, taip pat aiškiau matome savo elgesio motyvus ir galime atsisakyti manipuliavimo kitais žmonėmis. Jei savo mintimis ar elgesiu žeminame save ar kitus žmones, niekada nesukursime pozityvaus bendravimo. Tam, kad suprastume, kas formuoja žmogaus savimonę, turime pažvelgti į vaikystę.

Vaikui yra natūralu būti įvairių nuotaikų, būsenų ir atvirai reikšti savo jausmus ir emocijas, sakyti “ne“ be kaltės jausmo. Vaiką valdo aplinka ir artimi žmonės, kurie ir formuoja palengva tolimesnį vaiko elgesį. Už sakymą “ne“, už nepaklusimą dažniausiai jis yra baudžiamas. Vaikas gana greitai adaptuojasi prie aplinkybių ir suaugusiųjų reikalavimų ir išmoksta manipuliuoti. Juk “geras“ elgesys apdovanojamas šypsenomis ir naudingu vaikui suaugusiųjų elgesiu..

Taip formuojamas elgesys, kurio dėka galima pasiekti norimų rezultatų, išsaugoti taikius santykius ir patenkinti aplinkinių poreikius, kartais aukojant savo ramybę ir poreikius – tai manipuliavimas. Jis pasireiškia, panaudojant pasyvų arba agresyvų elgesio modelį. Pasyvus – nuolaidos, nutylėjimai, prisitaikymas, o agresyvus – spaudimas, verksmas, rėkimas. Ilgainiui toks elgesys tampa spontanišku, nekontroliuojamu, instinktyviu.

Tuo tarpu sąmoningas elgesys ir sąmoningi sprendimai reikalauja sąmoningumo, o ne instinktyvios reakcijos. Taigi, tam, kad pasiektume asertyvios būsenos, turime atsisakyti bet kokio manipuliatyvaus elgesio, įtakoto reakcijos. Manipuliuojame todėl, kad nepakankamai pasitikime savo jėgomis ir toks elgesys kenkia pačiam žmogui, nes jis yra nuolatinėje įtampos būsenoje, nes yra priklausomas nuo kitų žmonių elgesio. Tai negatyvi būsena, nukreipta prieš patį žmogų.

Asertyvus elgesys – pozityvus iš esmės, nes jo pagrindas – pozityvus mąstymas. Kai mąstome ir elgiamės pozityviai, mažesnė tikimybė sulaukti pasipriešinimo savo veiksmams. Geranoriškumas skatina atsakomąjį geranoriškumą.. Pozityvus mąstymas taip pat kelia savimonę ir orumą, nes mes patys dažnai savo mintimis jį žeminame. Tokios mintys, kaip: “ o ką pagalvos; o kas, jei manęs nesupras; man atsakys; negaliu; nemoku; nesugebėsiu..“ ir panašios, išreiškia ir sutvirtina nepasitikėjimą savimi ir parodo, kad nesame savo gyvenimo šeimininkais..

Dar vienas žlugdantis asmenybę veiksnys – gailestis sau. Tai jausmai, vedantys į niekur, nes tai, kas įskaudino ar sužeidė, jau yra praeitis. Pozityvus elgesys tokioje situacijoje – padaryti išvadas iš patirties ir eiti į priekį. Savimonę žemina ir klaidingas pareigos ir įsipareigojimo supratimas. Žodžiais “privalau, teks“ galima bet kurį žmogų pribaigti, nes pareiga – primestas veiksmas, tai našta. Visiškai priešingai jaučiamės, kai įsipareigojame, prisiimame atsakomybę. Tai sąmoningas veiksmas, aiškiai suvokiant jo pasekmes, tai brandaus žmogaus poelgis.

Jei jau priėmėme sprendimą kažką nuveikti ar prisiėmėme atsakomybę, tai žiūrėkime į tai kaip į galimybę, o ne kaip į problemą ar naštą. Mes patys kuriame savo realybę ir galime ją kurti pozityvia linkme. Tyrimais patvirtinta, kad beveik kiekvienas suaugęs žmogus vidutiniškai 80% savo laiko skiria negatyviems vidiniams monologams! Ir kokio gyvenimo galime tikėtis, jei tiek laiko skiriame savęs žeminimui?.. Tokios mintys išsekina energiją ir jėgas – juk tiek ties tuo “darbuojamės“!

Todėl mokykimės “atsekti“ negatyvias mintis, išmeskime jas iš savo mąstymo, galvokime pozityviai. Į kitą žmogų mokykimės žiūrėti kaip į partnerį, o ne kaip į oponentą. Ieškokime bendradarbiavimo galimybių su žmonėmis, to, kas mus jungia, o ne to, kas skiria. Ir.. visuomet prisiminkime, kad jei mes turime kažkokias teises, lygiai taip pat ir kitas žmogus turi tokias pačias teises.

Asertyvus elgesys – tai elgesys be manipuliavimo, spaudimo, įtakos darymo. Tai harmoningas atitikimas, sąlyčio taškų ieškojimas, pagarba. Tam, kad elgesys būtų asertyvus, turime tapti oria asmenybe. Tam turime išmokti pamatyti savo negatyvias emocijas ir neleisti joms mūsų valdyti. Kaip jau rašiau savo ankstesniuose rašiniuose – mes gimstame harmoningomis asmenybėmis ir gyvenimo eigoje, įtakoti aplinkos, o paskui jau ir patys, dažnai suardome tą harmoniją iki pamatų..

Visada turime prisiminti, kad iš bet kokio gyvenimo taško kiekvienas turime galimybę iš naujo kurti save ir tobulinti. Visada atskaitos taškas – dabartinis momentas, kuris apsprendžia mūsų kryptį.. Kokia ji bus, priklauso tik nuo mūsų.

Ir.. jauskime atsakomybę už tuos, kurie šalia, už mūsų vaikus 🙂 .. Žmogaus būdo, charakterio užuomazgos – vaikystėje. Leiskime savo vaikams išsiskleisti visa pilnatve ir grožiu, ugdykime jų orumą.. Šiandien naujų mokslo metų pradžia – linkiu sėkmingų mokslo metų vaikams, mokytojams ir tėvams.. Kantrybės ir meilės visiems 🙂 !

Protėvių dvasia

Ištyrinėjau daug pasaulio tautų filosofijų, religijų ir visuomet rūpėjo tai, kas arčiausia širdies – mūsų protėvių, lietuvių papročiai, filosofija – juk turėjo mūsų protėviai vertybes, kuriomis vadovavosi gyvenime.. Taigi – kokia ji – baltų kultūra? Pasirodo, tai ne tik viena seniausių, bet ir viena, o gal ir vienintelė išlikusi indoeuropietiškų kultūrų. Ilgai paniekinamai vadinta “pagoniška“, tamsia, dabar ji daugeliui tyrinėtojų yra lyg autentiškų senienų skrynia, atverianti praeities paslaptis ir sąsajas su kitomis kultūromis. Todėl ir mums, norint suprasti savo kultūros ištakas, nereikia persikelti į žilą senovę – viskas šalia, viskas išlikę mūsų kalboje ir papročiuose.

Baltiškosios kultūros ir lietuviško gyvastingumo esmė – šeima. Šeimos gyvenimas atveria mums tai, kam senoji kultūra skyrė ypatingą dėmesį. Gimimas, vestuvės ir mirtis buvo skaitomi pagrindiniai gyvenimą lemiantys įvykiai. Jie dar būdavo vadinami virsmais ir tapatinami su gamtos permainomis. Virsmas yra veiksmas, kuris prasideda seno nykimu ir prasideda naujo atsiradimu. Visa tai buvo neatsiejama nuo žmogaus elgesio ir veiklos – tai buvo gyvenimo būdas. Kiekvieną virsmą tvarkė apeigos ir papročiai.

Baltų žmogaus savimonę lėmė ir doros samprata. Dora lietuviui buvo daugiau nei moralinė vertybė. Doros laikėsi ne todėl, kad kažkas prisakė, nurodė, o savo labui. Gamtos dėsniai išreiškia būties dėsnius, todėl nuodėmė buvo laikoma ne nusižengimu, o priešprieša gyvybės dėsniams, o tuo pačiu ir kenkimu pačiam sau. Todėl dora buvo skaitoma aukščiausiu savęs teigimu, atveriančiu pilnavertiškesnės būties akiračius. Mūsų protėviai pastebėjo, kad materija ir nesąmoninga gyvybė gamtos dėsniams nesipriešina ir patys stengėsi gyventi darnoje su tais dėsniais. Jie suvokė, kad žmogus, turėdamas laisvą valią, gali tą valią panaudoti ir savęs griovimui.

Prisiminkime Vaižgantą – “lietuvio esmė yra glūdėjime“ .. Esmės ir formos santykis lėmė mūsų kultūrą. Kuo daugiau esmės, tuo daugiau gyvenime gaivumo ir doros. Ir, priešingai – kuo mažiau esmės, tuo daugiau išoriškumo gyvenime. Esmė lyg ir gležna, neapčiuopiama gyvenimo pusė, bet be jos nebūtų apraiškos pasaulio ir formų vaivorykštės – vaivos karalystės.

Baltų žmogaus, o tuo pačiu ir archainio indoeuropiečio pasaulis, rėmėsi augalų gyvenimu, gamtos ciklais. Tą parodo labai ryškus baltų simbolis – Rėdos Ratas. Jis turi keturis ciklus – Užgavėnes, Rasą, Ilges ir Kalėdas (vėliau šventės sutapatintos su krikščioniškomis). Pavasarį, kai augmenija bunda, prasideda augimo periodas, prasideda linksmoji metų šventė – Užgavėnės. Ji yra atgajos, gaivos, gimimo, įžengimo į Gajos pasaulį šventė. Po keturių mėnesių, birželio pabaigoje, pasiekiamas kupos taškas. Tai augalų brandos, didžiausio vešlumo metas. Rasos šventė – tai atsiradimo, prasidėjimo, pradžios misterija.

Sekantis ciklas – Ilgės. Saulės spindulių vis mažiau, šilumos mažiau, dienos traukiasi, naktys ilgėja, ateina Ilgės – vartai į rimtį. Atlikusi savo didžiąją paskirtį – davusi gyvybę, augalo būtis palinksta į maros pusę. Ir žemiausias Rėdos Rato taškas – Kalėdos. Tai didžiausias gamtos nuovargio taškas, ramybės valandos, maros pergalė. Kalėdos – ir vilties pradžia, nes įsuka Rėdos Ratą aukštyn, link naujo ciklo.. Tai universali, kosminė Rėdos Rato rida.

Žmogaus gyvenimą atspindėjo trys Rėdos Rato ciklai – tai Užgavėnės (gimimas), Rasa (vestuvės) ir Ilgės (mirtis). Tai trys virsmo taškai žmogaus gyvenime, apsprendžiantys visą jo žmogišką būtį. Senoji mūsų protėvių išmintis teigė, kad gyvenimas nėra tolygus, kad po virsmo sekantis tarpsnis yra kitoks iš pagrindų – tai jau naujas, aukštesnės kokybės laikotarpis. Buvo teigiama, kad kiekvienas virsmas žmogaus gyvenime turėtų jį pakelti į aukštesnę kokybę. Remiantis tuo, mūsų protėvių kultūrą galima pavadinti virsmo kultūra.

Apeigos, susijusios su galvos apdangalų keitimu virsmuose, buvo tarsi žmogaus sutvirtinimas naujam gyvenimo tarpsniui. Senovės lietuviams vertinga buvo tai, kas gali virsti, keistis – tai apykaita, keitimasis. Tai buvo pagrindinis augimo, vystymosi principas, kurį galima apibrėžti taip: tai, kas buvo reikalinga, tampa kliūtimi. Net prievartinį virsmą – mirtį, protėviai išgyvendavo ramiai, nes tikėjo, kad žmogaus esmė – siela – sugrįžta į savo šaknį..

Man tai buvo nepaprastai įdomi ir svarbi informacija. Dėkoju Nonai, kad padovanojo man knygą – A.Patacko ir A.Žarskaus “Virsmų knyga“. Knyga didelės apimties, tik trumpą jos dalį apibendrinau. Iš tiesų – virsmas – kasdieninis, visaapimantis mūsų gyvenimą reiškinys, kurio jau ir nepastebime.. Mūsų protėviai jį pastebėdavo visuose gamtos ir žmogaus gyvenimo etapuose ir reiškiniuose, ir tikėjo, kad kiekvienas virsmas, kokio masto jis bebūtų, yra didžiojo virsmo – Pasaulio Sukūrimo atkartojimas.

Lenkiu galvą prieš jų išmintį ir džiaugiuosi, kad esu tokios didžios kultūros dalis.. Esame ryški ir spalvinga gija nuostabiame pasaulio tautų margumyne 🙂 .. Nepamirškime savo protėvių dvasios.. Dar kartą su tūkstantmečiu, mielieji!

Vanduo

Apie japonų mokslininko Masaru Emoto tyrimus su vandeniu žinome daugelis. Jis daug metų užsiima vandens tyrinėjimu ir padarė atradimą, kad vanduo išsaugo savyje visą informaciją, su kuria jam teko susidurti. Vanduo taip pat turi savybę perduoti informaciją kitoms sistemoms. Mokslininkas pataria prisiminti šią vandens savybę, o taip pat tai, kad ir mūsų kūnas turi daugiau nei 70% vandens, ir dėl to mes taip pat esame lengvai programuojamos sistemos.. Taip pat vanduo, patekęs į mūsų organizmą, perduoda jo turimą informaciją mūsų organizmo skysčiams. Todėl labai svarbu, kokį vandenį mes geriame, juk vanduo – gyvybės ir sveikatos šaltinis žmogui..

M.Emoto pastebėjo, kad vandens savybės kinta nuo to, kokią informaciją jis gauna. Jis eksperimentais įrodė, kad paveikiant vandenį tam tikra informacija (žodžiais, vaizdais, muzika), o po to užšaldžius, formuojasi tam tikros formos kristalai. M.Emoto taip pat ėmė vandens mėginius iš įvairiausių vietų, juos užšaldydavo ir fotografavo. Šių tyrimų rezultatai parodė, kad iš vienų vandens mėginių susiformuoja nuostabaus grožio taisyklingi kristalai, iš kitų – netaisyklingos formos kristalai, iš trečių – nesusiformuoja apskritai jokie kristalai.

Ilgalaikiai tyrimai parodė, kad kristalų susiformavimas ar nesusiformavimas parodo tiriamo vandens kokybę. Pvz., iš miestų vandentiekio paimto vandens mėginiai kristalų dažniausiai nesuformuodavo. Jie sukurdavo arba groteskinius atstumiančius vaizdus, arba bandydavo formuoti kažką panašaus į kristalus. M.Emoto ištyrė daugelio didžiųjų pasaulio miestų vandentiekio vandenis, kurie nieko panašaus į kristalus nesukūrė. Miestų, įsikūrusių šalia natūralių vandens telkinių vandentiekio vanduo dažniausiai kurdavo gražius kristalus.

Eksperimentų metu M.Emoto kilo mintis, kad kristalų susiformavimą lemia ne tik tai, koks vanduo tiriamas – gamtinis ar iš vandentiekio. Jis iškėlė hipotezę, kad vandens sukuriamų kristalų forma labiausiai priklauso nuo to, kokia informacija užfiksuota vandenyje. Ir, žinoma, patvirtino tai tyrimais. Masaru Emoto paėmė to paties vandens mėginius, supylė juos į stiklinius buteliukus, ant vieno priklijavo lapelį su užrašu “ačiū“, o ant kito – “tu kvailys“, tikėdamasis, kad vanduo “nuskaitys“ informaciją. Po užšaldymo ir fotografavimo paaiškėjo: vanduo iš buteliuko su užrašu “ačiū“ sukūrė gražius kristalus, o vanduo iš buteliuko su užrašu “tu kvailys“ sukūrė tik kristalo fragmentus.

Šių eksperimentų rezultatai pastūmėjo mokslininką tolimesniems tyrimams su muzika, žodiniu poveikiu ir užrašais ant buteliukų. M.Emoto įrodė, kad vanduo užfiksuoja informaciją, o vandens kristalai rodo jos turinį. Reiškia, informacijos, su kuria susiduria vanduo, pobūdis lemia jo savybes. Kitaip tariant, žmogus sąmoningai gali keisti vandens kokybę.. Šis stulbinantis atradimas tikrai pakeis žmonių gyvenimą ateityje.. Galbūt verta, prieš geriant vandenį, pasakyti jam – “ačiū“ 🙂 ? Filmukas apie Masaru Emoto tyrimus:

Apie kritiką

Neseniai su tuo susidūriau, todėl rūpėjo išsiaiškinti, kas gi yra kritika ir ar įmanoma kritikuojant sutarti, susitarti, rasti sprendimo būdų? Kaip visuomet, pirmiausia – į žodyną 🙂 .. Žiūrim: kritika – iš pranc. critique “vertinimo menas“ ( štai taip – menas..), iš sen.gr. krinein “atskirti, atriboti“ – tai vertinimas, remiantis kokiais nors kriterijais, tikrinant turinį.

Pagal turinį skiriama: pozityvi kritika – pagyrimas (tikrai nežinojau), negatyvi kritika – išbarimas. Taip pat konstruktyvi kritika – vertinimas pateikiant tobulinimo variantus ir destruktyvi kritika – pozicija, nukreipta į nuvertinimą. Dar yra meno – literatūros, muzikos, teatro, filmo, scenos kritika, susijusios su meno kūrinių vertinimais.

Gali būti, kad meno žmonėms kritika yra natūralus dalykas – juos nuolat kažkas vertina, gal jiems tikrai yra svarbus jų darbo įvertinimas, kriterijai, kuriais jie galėtų vadovautis. Bet ar išties kritika visada yra tik nuoširdus noras padėti? Kokiais kriterijais vadovaujasi kritikuojantis? Juk jei jis kažką kritikuoja, jis turi idealiai išmanyti kritikuojamą objektą?

Galbūt daugelis klaidingai supranta kritikos esmę? Pripažinkim, kad daugeliui kritika siejasi su negatyviais jausmais, nes visi į kritiką reaguojame vienodai – norime gintis. Gal dėl to, kad mūsų visuomenėje paplitusi negatyvi, destruktyvi kritika? Man, tarkim, buvo naujiena, kad kritika gali būti pozityvi ir kad pagyrimas taip pat yra kritika..

Ir, matyt, turėdami omeny destruktyvią kritiką, psichologai vieningai neigiamai vertina šitą veiksmą. Jie primena, kad kritika kenkia bet kokiems santykiams, nes kritika supriešina ir sukelia norą gintis. O kur dar visos su tuo susijusios neigiamos emocijos ir išgyvenimai.. Ar galima kritikuojant susitarti? Mano giliu įsitikinimu – tikrai ne.

Kritika taip pat menkina žmonių savimonę, ypač vaikų ir paauglių. Net neatsargiai ar emocingai sukritikuoti, jie gali ilgam ar net visam gyvenimui prarasti pasitikėjimą savimi. O ilgalaikė ar pastovi kritika tiesiog žlugdo jauną žmogų ir daro jį bejėgiu, dvasiškai luošina asmenybę.

Nuolat kritikuojami, galime pradėti vengti tos veiklos, už kurią esame kritikuojami ar net jos atsisakyti.. Kritika slopina iniciatyvą ir kūrybiškumą, nes menkina žmogaus pasitikėjimą savo jėgomis. Negatyvi kritika žemina ir sukelia neviltį.. Taigi, kritika ir paskatinimas – nesuderinami dalykai, nes žlugdo bet kokias veiklos užuomazgas.

Ką gi daryti, jei susiduriame su kritika? Pirmiausiai, įvertinkime – negatyvi ji ar pozityvi, ar ji konstruktyvi. Būtinai peržiūrėkime įvertinkime dar kartą darbą, už kurį esame kritikuojami ir, atmetę asmeniškumus, taisykime ir tobulinkime tai, kas tikrai yra taisytina. Galbūt, kritikas išties nuoširdžiai nori mums padėti..

Ir.. nepamirškime, kad kritika – visuomet kažkieno asmeninė nuomonė. Mes galime ją priimti arba atmesti. Nėra absoliučių vertinimo kriterijų ir absoliučiai teisių, viską išmanančių vertintojų. Kritika gali būti taikoma kaip puolimo forma arba mėginimas pajuokti. Dažnai kritikuotojas šitaip mėgina nuslėpti prastą nuomonę apie save ir pažeminęs kitą, pasijunta pranašesnis.

Gali būti, kad kažkas išliejo kritikuodamas savo jausmus, negalėdamas ar nemokėdamas jų išreikšti kitaip. Dažnai kritika išliejamas pavydas ar piktdžiugiški jausmai. Pastebėjau, kad gyvenime yra daug žmonių su dominuojančiu kritiniu mąstymu – tokie kritikuoja visus ir viską..

Aš už pozityvią kritiką – pagyrimą, paskatinimą. Tegul tai išties būna vertinimo menas.. O ir pastabas dėl darbo ar santykių galime pasakyti geranoriškai ir be kritikos. Geranoriškas požiūris visada skatina geranorišką elgesį 🙂 O dėl kritikos, kuri žlugdo – patiko vienas posakis: istorija prisimena vardus tų, kuriuos kritikuoja, o ar prisimena nors vieną kritiką 🙂 ?

Motyvacija

Tai neatsiejamas procesas nuo asmeninių tikslų, vertės ir identiteto. Žodynas tai aiškina kaip tam tikro elgesio veiksmų, tikslingos veiklos skatinimą, kurį sukelia įvairūs motyvai. Priminsiu, kad motyvas – veiksnys, skatinantis kokią nors veiklą. Motyvuoti – tai paversti motyvus motyvacija. Motyvai ir motyvacija yra labai svarbūs, nes tai – mūsų veiklos variklis – kokia ji bebūtų. Kai turime aiškius motyvus, lengvai įgyvendiname įvairius gyvenimo projektus.

Svarbu suprasti motyvus, kai norime suprasti kai kuriuos savo poelgius. Tai gali pasirodyti keista, bet mums žinomi ne visi mūsų pačių motyvai. Kasdienybė jų neatspindi. Daugelį motyvų skatina poreikiai, kad ir biologiniai – troškulys, alkis, miegas ir seksualumas. Toks motyvas praranda savo poveikį iškart po to, kai yra patenkinamas. Net patys svarbiausi mūsų poreikiai ilgainiui gali keistis, veikiami kultūrinės aplinkos ir tapti individualiais poreikiais.

Motyvuotai ar ne elgiasi žmogus, priklauso nuo asmenybės bruožų. Kuo daugiau mūsų veiksmai atitiks asmeninę vertybių sistemą ir savęs pačių suvokimą, tuo stipresnė bus motyvacija. Skirtumas tarp motyvų turinčių ir jų neturinčių (ar nesuvokiančių savo motyvų) žmonių glūdi ne tik nevienodose objektyvios tikrovės sąlygose, bet ir skirtingose tos pačios tikrovės interpretacijose. Kokių motyvų turi kiekvienas, tampa aišku tuomet, kai išaiškėja – kas vienoje ar kitoje situacijoje skatina žmogų.

Pagrindinis ir esminis motyvacijų skirtumas – jos būna vidinės ir išorinės. Vidinė motyvacija remiasi asmeniniais faktoriais. Kiekvienas žmogus kažką laiko svarbiu, turi individualių gabumų ir, norėdamas tai pasiekti ar tobulinti, nukreipia į tai sąmoningus veiksmus. Išorinė motyvacija yra veikiama išskirtinai aplinkos. Ji remiasi tuo, kad yra siekiama naudos, prestižo arba norima išvengti nuostolių.

Visuotinai pripažinta, kad vidinė motyvacija stipresnė ir patvaresnė, nei išorinė. Elgesys, kuris remiasi vidine motyvacija, mažiau priklauso nuo išorinių sąlygų. Ir, atvirkščiai – veikiant išorinei motyvacijai, elgesys kontroliuojamas išorinių priežasčių ir visiškai nuo jų priklausomas. Taigi – vidines motyvacijas galime veikti, išorinių – ne. Vidinės motyvacijos esmė ir pagrindinis skirtumas nuo išorinės motyvacijos – išgyventi patį veiksmą, o ne mėgautis jo pasekmėmis, teikiančiomis malonumą.

Kad susidarytume platesnį vaizdą, galime peržiūrėti pagrindines motyvacijos teorijas (pagal G.Felser). Viena iš jų – poreikių teorija. Ji grindžiama tuo, kad nepatenkinti poreikiai sukelia neigiamą būseną ir individas tam tikru elgesiu stengiasi šią problemą pašalinti. Ši teorija suskirsto poreikius pagal kategorijas ir suskirsto juos tarp nepatenkinimo vengimo ir patenkinimo.

Kita teorija – lūkesčių teorija – kai motyvacijos priežastis yra lūkesčiai. Kai žmogus supranta tam tikro elgesio pasekmes ir įvertina patirtį. Ryšium su tuo ateities perspektyvoje matomos teigiamos pasekmės jį motyvuoja, jei jos gali būti elgesio, kurį reikia motyvuoti, priežastis. Dar viena motyvacijos teorija – tikslų teorija – kai motyvuoja suderinti arba pačio žmogaus pasirinkti tikslai.

Kita teorija – lygybės – teigia, kad motyvacija stiprėja tada, kai žmogus jaučiasi vertinamas taip pat, kaip kiti, ir silpnėja, kai tas asmuo įvertinamas nepakankamai. Čia turima omeny ne sulygiavimas ar absoliuti lygybė, bet aplinkybes atitinkantis, vienodai sąžiningas vertinimas. Ir paskutinė – reakcijos teorija – remiasi tuo, kad žmogus elgiasi sąmoningai, o tam tikrose situacijose, skatinamas savo vertės suvokimo, veikia motyvuotai.

Tokios motyvacijos teorijos, o štai gyvenime motyvai formuojami individualiai. Asmeniniame gyvenime veiksmai nukreipiami į laimę, o kai motyvuojame iš ekonominių pozicijų, svarbiausiu motyvu laikomi pasiekimai ir priteklius. Mūsų elgesį gali motyvuoti ne tik noras kažko pasiekti, bet ir tikslas dominuoti (valdžios motyvas). Labai svarbus gyvenime yra partnerystės motyvas, kuris parodo, koks vaidmuo mūsų gyvenime tenka šeimai ir poros santykiams, norą palaikyti artimus ryšius su kitais žmonėmis, bendrumo jausmą.

Kaip suprasti, sustiprinti savo motyvus? Motyvacija mums asocijuojasi su entuziazmu, energija, aktyvumu. Jie neišblėsta, jei esame kryptingi ir nuoseklūs. Kryptingumas parodo, į ką iš tikrųjų nukreiptas mūsų elgesys. Kryptingumas yra tikslingas ir pagrįstas veiksmų, kuriuos lemia koks nors motyvas, atlikimas. Taigi, motyvacija lemia tam tikrą mūsų veiksmų trukmę ir intensyvumą.

Tam, kad tai būtų sąmoningas ir valdomas procesas, turime atpažinti savo ir kitų žmonių motyvus, atskirti juos. Jau minėjau, kad vidinė, asmeninė motyvacija yra stipriausia ir patvariausia, todėl, norėdami laimingo gyvenimo, turime turėti aiškius asmeninius motyvus. Kad juos turėtume, reikia skirti dėmesio savo vertybių sistemai ir panaudoti motyvus savo elgesiui skatinti.

Taip pat nepainiokime motyvų su pažiūromis. Pažiūros dažnai yra tvirtai nusistovėjusios ir daro mums nuolatinę įtaką. Ir pažiūros, ir motyvai įtakoja žmogaus elgesį ir teikia atsparos taškus motyvacijai. Tam, kad motyvacija būtų stipri, būtina suderinti pažiūras ir motyvus. Nepamirškime, kad paskatinimas, nuveiktų darbų įvertinimas taip pat aktyvuoja motyvus. Būkime lankstūs – veiklos pradžioje motyvus skatina vienokie veiksniai, įpusėjus ar pabaigoje – kitokie. Motyvai ne vienodai aktualūs – situacijos formuoja mūsų motyvų paskatas.

Nepamirškime taip pat, kad yra trumpalaikė ir ilgalaikė veikla ir projektai. Dideliems darbams turime turėti kantrybės ir nuoseklumo. Psichologai teigia, kad optimistai renkasi rizikingas, bet gerai ištirtas situacijas, tuo tarpu ekstremalūs pasirinkimai būdingi žmonėms, netikintiems sėkme ir bijantiems pralaimėti. Motyvacijai kartais būdingas blaškymasis tarp tikėjimo sėkme ir nesėkmės baime. Bet.. tik neturintys motyvacijos nesusiduria su šia problema 🙂 ..

O ką apie tai manote jūs?

Šešios Kacudzo Niši sveikatos taisyklės

Šis mokslininkas, išanalizavęs žmogaus organizmo veiklą, sukūrė veiksmingą sistemą sveikatai palaikyti. Sistema labai paprasta, patvirtinanti taisyklę – kas genialu, tas paprasta 🙂 .. Ją sudaro šešios sveikatos taisyklės, kurių laikantis, kiekvienas gali būti sveikas, žvalus ir kupinas entuziazmo.

Kiekviena taisyklė visapusiškai pagrįsta. Taigi, pirmoji sveikatos taisyklė:

Kietas guolis. Tam, kad išlaikytume sveiką stuburą, nes jis – griaučių, raumenų ir nervų sistemų pagrindas. Stuburas vykdo labai svarbias organizmo funkcijas:

1) Laikymo funkcija. Stuburas yra kūno ašis, todėl jis turi būti stangrus – tai užtikrina fiziologiniai išlenkimai – ir kartu stiprus, nes turi išlaikyti apkrovas.
2) Judėjimo funkcija. Stuburas užtikrina galvos, kaklo, viršutinių ir apatinių galūnių, viso kūno dinamiką.
3) Atramos funkcija. Stuburas užtikrina statiką, palaiko nervų ir raumenų sistemą. Ši funkcija susijus su psichine žmogaus būsena.
4) Apsaugos funkcija. Stuburas saugo centrinę nervų sistemą (nugaros raumenis), iš kurios nervai nusidriekia į raumenis ir vidaus organus.

Stuburo pažeidimas gali neigiamai paveikti kitas kūno dalis, ir net nedidelis pažeidimas gali sukelti fizinės ir psichinės būsenos disharmoniją. Be abejo, geriausias pratimas stuburui – teisinga laikysena. Kadangi trečdalį gyvenimo miegame lovoje, tai būtent tą laiką galima panaudoti ir laikysenai taisyti. Tam geriausia priemonė – kietas lygus guolis. Toks guolis padeda tolygiai paskirstyti svorį, maksimaliai atpalaiduoti raumenis, pašalinti dėl vertikalios kūno padėties per dieną atsiradusius stuburo iškrypimus.

Miegant kietame lygiame guolyje, slankstelių poslinkiai lengvai ištaisomi, nes stuburo padėtis yra teisinga. Minkštas gi patalas sušildo tarpslankstelinius diskus, todėl jie tampa paslankesni ir lengviau pažeidžiami. Nuolat miegant minkštuose pataluose, skatinama nervų atrofija. Miegoti kietame guolyje reikia pratintis pamažu, nes neįprastas pagrindas gali pradžioje sukelti dubens kaulo ir kryžkaulio skausmą – kuo labiau iškrypę stuburo slanksteliai, tuo labiau skauda. Bet palaipsniui įprantama ir nemalonūs pojūčiai išnyksta kartu su stuburo pažeidimais.

Antroji sveikatos taisyklė – kieta pagalvė. Siūloma naudotis velenėliu, kuris padedamas po 3-uoju ir 4-uoju kaklo slanksteliais. Jis turi būti tokio dydžio, kad užpildytų tarp pakaušio ir menčių esantį įdubimą. Minkštos ar didelės pagalvės verčia kaklą iškrypti. Kaklo slankstelių iškrypimas sukelia jų sąnarių ligas ir dar daugybę su šia stuburo dalimi susijusių negalavimų. Kaklo slankstelių ligų simptomai – pakaušio, akių, ausų, pečių juostos skausmai, sumažėjęs kaklo paslankumas. Kieta pagalvė pagalvė arba volelis padeda išspręsti šias problemas.

Trečioji sveikatos taisyklė – “Auksinės žuvelės“ pratimas. Už vaikščiojimą stačiomis žmogus sumoka stuburo ligomis, todėl ir osteochondrozės problema mūsų laikais labai aštri – tai vienas iš labiausiai paplitusių susirgimų. Daugelis net neįtaria, kad nuo stuburo priklauso mūsų sveikata. Galima metų metus gydyti faringitą, laringitą, inkstų ir šlapimo pūslės uždegimą, lyties sferos susirgimus ir stebėtis, kad nepavyksta pasveikti ir.. net neįtarti, kad pirminė ligos priežastis – stuburo pažeidimai.

Mūsų civilizacijos žmonės – mažai judantys, persivalgantys negyvybingu dirbtiniu maistu, suglebę. Tarpslanksteliniai diskai ir kremzlės ima irti todėl, kad mažai judame, nesimankštiname ir dėl to prastai cirkuliuoja kraujas gretimuose audiniuose. Stuburo kamienas tarsi pradeda “džiūti“. Dauguma vyresnių žmonių tampa net 8 – 13 centimetrų žemesni, negu buvo jaunystėje, kai kurie susikūprina. Ir tai tik dėl to, kad nesirūpina savo stuburu. Kitas kraštutinumas – kai dėl krūvių stuburas pertempiamas ir traumuojamas.

Stuburo gyvybingumui palaikyti siūlomas “Auksinės žuvelės“ pratimas, kurį reikėtų atlikti kasdien. Jis atliekamas taip: gulamės ant kieto pagrindo, rankas sudedame už galvos. Kojos ištiestos, pėdos – statmenos grindims. Kelis kartus pasitempiame, patampome stuburą į šonus. Paskui, nepakeldami kūno nuo pagrindo, vibruojame į kairę ir dešinę – į šonus, vieną – dvi minutes.

Šis pratimas pašalina stuburo iškrypimus, stuburo nervų pertempimus, pagerina kraujotaką. Normalizuoja į visas stuburo puses nusidriekusius nervus, išlaisvina juos nuo spaudimo. Šių nervų pusiausvyrą lemia žmogaus gyvenimo būdas, tai, kaip jis vaikšto, stovi, sėdi, kokį jis darbą dirbą, koks jo fizinis krūvis. Šis pratimas pagerina širdies veiklą, žarnyno darbą, padeda gerinti laikyseną.

Ketvirtoji sveikatos taisyklė – kapiliarų stimuliavimo pratimas. Kaip ir “Auksinės žuvelės“ pratimas, jis pagrįstas vibracija. Atliekamas taip: gulamės ant kieto pagrindo, rankas ir kojas iškeliame statmenai grindims ir lengvai kratome, vibruojame kelias minutes. Ką tai duoda? Visi žinome, kad kapiliarai dengia milijardus organizmo ląstelių ir yra labai svarbi kraujotakos dalis. Stimuliuojant vibravimu kapiliarus šiuo pratimu, rankų ir kojų veninis kraujas smarkiau teka žemyn ir pagreitinama, pagyvinama kraujo apytaka. Tai labai veiksmingas pratimas, gerinantis kraujotaką ir padedantis išsaugoti gerą rankų ir kojų būklę.

Penktoji sveikatos taisyklė – “Padų ir delnų suglaudimo“ pratimas. Jis skirtas diafragmos darbo gerinimui. Diafragmos judesiai keturis kartus lėtesni, negu širdies, tačiau jos hemodinaminis spaudimas kur kas didesnis, todėl ir kraują ji varo smarkiau. Atlikdami šį pratimą, skatiname diafragmos veiklą, tuo pačiu pagerindami organizmo kraujo apytaką, kraujo maitinimą ir valymą.

Pratimas atliekamas dvejomis pakopomis, pagrindinė pratimo dalis atliekama taip: gulamės ant kieto pagrindo, po galva pasidedame kietą pagalvę. Suglaudžiame pėdas ir delnus, užsimerkiame. Taip išbūname 10 – 15 minučių. Ką tai duoda? Turbūt pastebėjote, kad daugelio religijų apeigose yra suglaudžiami delnai. Tai padeda dvasios ir kūno jėgoms pasiekti pusiausvyrą. Bendrieji organizmo skysčiai susibalansuoja, atkuriamas rūgščių ir šarmų balansas, normalizuojasi kraujo spaudimas. Pėdų suglaudimas koordinuoja raumenų, nervų ir kraujotakos funkcijas kirkšnies, pilvo ir šlaunų srityje.

Ir paskutinė, šeštoji K.Niši sveikatos taisyklė – nugaros ir pilvo pratimas. Tai taip pat pratimas su tarpiniais pratimais, kuriuos sudėtinga aprašyti, todėl aprašysiu pagrindinę pratimo dalį. Sėdamės ant kulnų ir svyruojame į dešinę ir į kairę. Tuo pačiu judiname pilvą į priekį ir atgal, taip darome kelias minutes. Šis pratimas padeda išsaugoti normalias vandenų ir rūgščių proporcijas. Tos proporcijos dažnai kinta ir šis pratimas padeda joms susireguliuoti.

Kaip matote, visos K.Niši sveikatos taisyklės paprastai įvykdomos ir tikrai veiksmingos (galiu patvirtinti) .. Kaip sako autorius, tereikia pradėti ir įveikti mūsų tingėjimo barjerą.. Šiuose pratimuose sukoncentruota visa, ką įvairios mokslo srovės yra išsklaidžiusios į atskiras dalis: judėjimas, kvėpavimas, manualinė terapija, masažas. Šie pratimai – kiekvienos ląstelės, kiekvieno organo normalizavimo sistema ir sukurtos vienam tikslui – sužadinti gydomąsias viso organizmo galias.

Žinoma, turime nepamiršti ir mitybos, gyvenimo būdo bei žalingų įpročių atsisakymo – tai neatsiejama. Net kažkuris vienas pasirinktas pratimas iš šios sistemos gerokai pagerins savijautą. Visiems, kas susidomėjo šiuo sveikatos mokslu, rekomenduoju “Algarvės“ išleistą knygelę – K.Niši “Auksinės sveikatos taisyklės“.

Skeptikams pasakysiu: tikrai visi turime gamtos suteiktą sveikatos “avansą“, kai galime apie ją negalvoti.. Bet.. jei negalvojame apie sveikatą, paprastai anksčiau ar vėliau ji mums primena apie save. Todėl rūpinkimės savo sveikata visais priimtinais kiekvienam būdais ir būkime sveiki – nelaukime, kol ji apie save primins!

Kacudzo Niši: kitoks požiūris į sveikatą

Kacudzo Niši – japonų mokslininkas, sukūręs mokslą apie sveikatą. Šis mokslininkas žiūri į žmogų kaip į visumą, o ne kaip į nepriklausomų vienos nuo kitų detalių rinkinį (kaip, deja, žiūri šiuolaikinė farmakologinė medicina ) .. K.Niši išstudijavo daugiau kaip septyniasdešimt tūkstančių (!) mokslo apie sveikatą darbų – nuo senovės Graikijos, Japonijos, Indijos, Kinijos filosofų ir gydytojų užrašų iki šiuolaikinių autorių veikalų.

Jis priėjo išvados, kad žmogus yra gamtos vaikas, nedaloma Visatos dalis, su gamtos dėsniais suderintas kūno ir dvasios lydinys. Vienam organui taikomi dirbtiniai vaistai kenkia daugeliui kitų organų, o Gamtos ir Visatos energija, pačiame žmoguje glūdinčios gydomosios galios negali pakenkti, nes mes ir ji esame veikiami vienodų dėsnių. Autorius plačiai aiškina, kaip naudotis beribėmis savo organizmo galimybėmis.

Atskirų organų ligų nebūna, nes žmogaus organizmas yra sistema. Klaidinga gydyti atskirą žmogaus organą ar kūno dalį. Viso organizmo labui pirmiausia turime pasiekti normalią fizinę būklę, po to sureguliuoti cheminius ir bakteriologinius rodiklius ir galiausiai – psichinę žmogaus būseną. Mūsų organizmas yra save reguliuojanti sistema, jei jai.. netrukdome.

K.Niši nuomone, yra keturios susirgimų priežastys: pirmoji – griaučių pokyčiai, antroji – vidaus organų pokyčiai, trečioji – bendrųjų organizmo skysčių ( kraujo, limfos ir kitų skysčių) pokyčiai ir ketvirtoji – dvasinių jėgų nusilpimas. Ne atskirų ligų, o kompleksinis viso organizmo atstatymas gali grąžinti sveikatą. Tai ne vienos dienos darbas, reikalaujantis kantrybės ir nuoseklumo.

Tradicinė medicina, kovodama su liga, stengiasi vaistais nuslopinti jos simptomus: simptomas – tabletė nuo simptomo. Šitaip pažeidžiamas organų ir audinių struktūros vientisumas ir funkcinė energija, nes bet kuri medžiaga, kurios gyvas organizmas negali įsisavinti ir panaudoti gyvybei palaikyti, yra jam kenksminga. Vietoje slopinimo reikia padėti organizmui sužadinti jo paties gydomąsias jėgas, natūraliais būdais pašalinti organizmo procesams trukdančias kliūtis.

Medikamentinė, chirurginė pagalba kartais būtina, bet tik tada, kai yra traumos, sužeidimai, kritinės situacijos. Dabartinė gi farmakologinė medicina baigia užslopinti savireguliacinius organizmo sugebėjimus. Gamta sukuria sveiką organizmą ir apdovanoja jį gyvybinėmis jėgomis – imunitetu, reguliavimosi, atsistatymo, tobulinimosi galimybėmis. Kaip atsiranda pažeidimų ir sutrikimų? Tam, kad tai suprastume, turime išsiaiškinti sveikatos sąvoką.

Plačiausia prasme sveikata reiškia išbaigtumą, tobulą organizaciją, patikimą gyvybingumą, veiksmų laisvę, funkcijų harmoniją, energiją ir įtampos bei susikaustymo nebuvimą. Pagrindinis sveikatos principas – organų tarpusavio sąveika ir priklausomumas. Sveikata priklauso nuo organizmo jėgų harmonijos ir pusiausvyros. Organizme veikia ir priešingos jėgos: judėjimas ir ramybė, veiksmas ir atoveiksmis, rūgštys ir šarmai, šiluma ir šaltis, įsisavinimas ir šalinimas.

Visiškai sveikas žmogus nepatiria priešingų organizmo jėgų sukeliamo diskomforto, nes jis rūpinasi šių jėgų pusiausvyra. Bet kuri liga (išskyrus traumas ir genetinius susirgimus) yra žmogaus organizmo gyvybinės veiklos ir gamtos įstatymų pažeidimo rezultatas. Todėl gydant reikia atkurti biologinių dėsnių veiklą ir tai gali padaryti tik tas, kuris žino, kas yra sveikata ir nuo ko ji priklauso.

Dabar plačiau apie tai, kas yra liga. Tai organizmo vientisumo pažeidimas, todėl ir atskirą pažeidimą reikia gydyti vadovaujantis sisteminiu požiūriu.Vaistais tik slopiname ligos simptomus, ją paaštriname. Nepašalinę ligos priežasčių, priverčiame ją pasislėpti, todėl būtinai ateis laikas, kai slopinimas nebeveiks ir liga pasireikš visu stiprumu ir aštriausia forma.

Kaip palaikyti organizmo gyvybingumą? Sveikata priklauso nuo keturių pagrindinių elementų – odos, mitybos, kūno organų ir psichikos. Kiekvienas iš jų tartum atsako už savo sveikatos ketvirtį. Atskiras elementas neįstengs užtikrinti visos sveikatos, tačiau visi kartu sukuria ir garantuoja organizmo gyvybingumą. Tam palaikymui yra įvairūs būdai ir priemonės: grynas oras, vandens ir saulės procedūros, atsipalaidavimas ir pakankamas poilsis, sveika ir racionali mityba, judėjimas ir optimalus fizinis krūvis.

K.Niši sveikatos mokslas žiūri į žmogų kaip į visumą, vieningą sistemą. Sveikatos šaltinis – sveiki poveikiai ir natūralios priemonės. Jeigu niekas netrukdo gydomosioms, atstatomosioms organizmo jėgoms, jis lieka atsparus daugeliui ligų ir mikrobų. Organizmo ląstelės gali gyvuoti kartu su daugybe mikroorganizmų, kurie bus neutralizuoti imuninės sistemos ir nekenks sveikatai.

Tradicinė medicina, panaudodama prieš ligas didžiulį cheminių priemonių arsenalą, daro ligas vis klastingesnes: jos tarsi rungtyniauja – ligos ar jų gydymo priemonių būdai. Šiame fone atsiranda vis naujų ir klastingesnių ligų, kurioms kuriami vis nauji vaistai.. ir taip be galo. O pagrindinis ir svarbiausias sveikatos faktorius – žmogaus organizmas, jo apsauginės sistemos nualinamos ir nuslopinamos.

Remiantis K.Niši sveikatos mokslu, dauguma progresyvių šiuolaikinių gydytojų kuria naujas sveikatos sistemas. Garsusis japonas savo mokslą apie sveikatą kūrė ne tuščioje vietoje, o remdamasis savo karčia patirtimi: nuo vaikystės jis sunkiai sirgo ir tos ligos smarkiai ribojo jo gyvenimą. Sukūręs šią sistemą, jis visiškai pasveiko pats ir padėjo daugeliui žmonių..

Ką sudomino Kacudzo Niši mokslas apie sveikatą, rekomenduoju jo knygą – “Auksinės sveikatos taisyklės“. O aš dar parašysiu apie jas plačiau.. 🙂

Egoizmo atspalviai (apibendrinimas)

Prisipažinsiu, man ši paskaita buvo labai vertinga, nes privertė atidžiau pasižiūrėti į savo vertybes ir būdo savybes. Informacijos gausybė kartais viską taip supainioja, kad nejučiomis sukeičiame vietomis panašius bruožus turinčias savybes. Dar keletas įdomių palyginimų, kad giliau suprastume, kokia plona riba tarp bendražmogiškų vertybių ir egoizmo, kuris galiausiai suvalgo mus pačius..

Panagrinėkime mūsų reakcijas. Dažniausiai pasitaikanti reakcija – susierzinimas. Tai kažkieno sukeltas nepasitenkinimo jausmas, nusivylimas. Tai proto reakcijos į nekomfortiškas žmogui situacijas, ir jei neišmokstame valdyti savo reakcijų ir jų nefiksuojame, susierzinimas perauga į nekontroliuojamą automatinę būseną. Kiekvienas randa paaiškinimą savo susierzinimui, kuris iš esmės yra egoistiška reakcija į tai, kas nepatinka ir noras, kad kiti elgtųsi taip, kaip mums patinka. Pasireiškia pykčiu, nekantrumu, neapykanta, kito spaudimu.

Ir – gimininga iš pažiūros reakcija – pasipiktinimas, apibūdinama kaip maištas, protestas. Riba tarp susierzinimo ir pasipiktinimo labai siaura. Jei nesugebame nusiraminti, ramiai sureaguoti, susierzinimas pereina į konfliktą. Na, o pasipiktinimas – tai protestas prieš kažką, turintis pozityvumo, tai reakcija į negatyvumą, asmens siekis iš negatyvumo pereiti į pozityvius pokyčius, asmens pretenzija pirmiausia sau pačiam. Proto reakcijas galime keisti tik sąmoningai ir kryptingai. Slopindami ar ignoruodami savo reakcijas, mes jas tik sustipriname.

Dar dvi nagrinėtos savybės – taupumas ir gobšumas. Logiškai skirtumas mažas ir priklausomas nuo požiūrio taško. Tarkim, elgetos atžvilgiu mes taupūs, jei neduodame jam pinigų, o iš jo pusės mes jam atrodome gobšūs, nes neduodame jam pinigų.. Bet.. čia požiūrio reikalas, pažiūrėkime, kaip visa tai nuspalvina egoizmas.. Egoistinis mąstymas – nauda tik sau. Be naudos sau gobšus nesiskirs su pinigais ar daiktais.

Kadangi dabar mūsų visuomenėje vyrauja egoistinis mąstymas, tai dauguma žmonių yra gobšūs, laikydami save taupiais. Egoisto sąmonė niekada neišvystys taupumo, nes negali atsikratyti gobšumo, nes jis gobšus net tam, ko jam nereikia.. taip pat iki gobšumo taupus, vengiantis išlaidų iš gobšumo.

Kas gi yra taupumas? Taupus – saugantis daiktus, ekonomiškas, apskaičiuojantis. Jis saugo ir savo, ir svetimą. Taupumas prasideda tik tada, kai dingsta gobšumas, nes ateina suvokimas, kad tikrosios vertybės yra ne materialios.. Tai ateities žmogaus mąstymas.

Ir kokios viso to išvados? Žmogaus sąmonė – švari ir daugelį įrašų joje padaro visuomenė. Šiuolaikinio žmogaus mąstymas ekstremalus, nes sudarytas iš kraštutinumų: gėris – blogis, kvailas – protingas ir t.t.. Tai primityvi sąmonės būklė, skatinanti kovoti. Poliarinė moralė jau seniai atgyveno ir tarnauja tik egoizmui. Tai vergo mąstymas, nes egoizmas žadina žemiausias žmogaus savybes.

Iki šiol pasaulyje niekas dėl nieko nesitarė, tik reikalavo, kariavo, atiminėjo, išnaudojo. Vėlgi – vedami to pačio egoizmo užaugintų ambicijų ir siauru susitapatinimu su materija. Žmogaus bendražmogiškos savybės, moralinės vertybės visada buvo palaikomos saujelės vienišų idealistų. Jų dėka ir išlikome, nes visada gyveno viltis, kad ateities žmonės sukurs šviesesnę ateitį.

Mielieji, man rodos, mes ir esame tie ateities žmonės, į kuriuos mūsų protėviai dėjo tokias viltis ir kurių dėka išliko aukšti moralės principai. Tikra viena: šioje Žemėje neįmanoma gyventi be visuomenės ir tam, kad išliktume, ateities visuomenėje turi vyrauti altruizmas. Turime išeiti iš siauro egoizmo rato ir sėti bendruomeniškumo idėjas, ugdyti orią visuomenę. Visos krizės akivaizdžiai rodo, kad žlunga senos valdymo sistemos ir esame ant pokyčių slenksčio.. Ar sugebėsime? Esu tikra, kad taip 🙂 ..