“Tuščia galva“.. arba ramybės būsena

Šįkart asmeninis susirašinėjimas paskatino pasvarstyti šia tema. Dėkui Vilmai 🙂 . Visi, kas gilinasi į savo vidinį pasaulį, yra su tuo susidūrę.. aš taip pat. Tai vadinamieji tuštumos arba ramybės periodai. Jie paprastai seka po entuziastingo ieškojimo impulso, kai imamės pokyčių, kurį laiką matome rezultatus, o paskui.. pššš.. lyg kas kaip orą išleistų tą entuziazmą ir ateina neįprasta ramybės būsena..

Dažną tai atbaido nuo tolimesnių ieškojimų, nes tai nėra malonus jausmas, neįprastas – mes įpratę blaškytis.. “Ech, visa tai nesąmonės, tauškalai, tuščias reikalas, gyvensiu kaip gyvenęs“ – nusprendžia. Buvo taip ir man, kol neišsiaiškinau, kas tai ir kodėl taip vyksta. Tam gali būti dvi priežastys: esam nenuoseklūs ir ta tuštuma labiau panaši į nusivylimą ir apatiją.. Arba tikrai pasiekėm neįprastą, bet savo natūralią ramybės būseną.

Tarkim, nusprendėm, kad kažkuri gyvenimo sritis netenkina, kankina, ir imamės konkrečių žingsnių pokyčiams. Arba nusibrėžiame tikslus ir nusprendžiam jų siekti.. Arba tiesiog tobulėjam, bandom pritaikyti kažkokią metodiką savo gyvenime. Ketinimas yra, informacija yra, gal ir grupė, kurioje dirbame.. entuziazmas – per kraštus – juk nauja, nepažinta, įdomu.. o ir viltis, kad viskas į gera.. Pirmoji pakopa paprastai teorinė, ji praeina lengvai, nes yra noras 🙂 ..

Paskui seka praktiniai žingsniai – be jų niekaip. Pirmieji paprastai sėkmingi ir įkvepiantys, o toliau gali prasidėti tokie.. pristabdymai ir entuziazmo išgaravimas, net apatija. Kodėl? Gali būti kelios priežastys. Pirmoji – pasirinkome ne tą būdą. Esame visi skirtingi, todėl net griežčiausiai aprašyta metodika gali būti lengvai individualiai koreguojama jos neiškreipiant, kad maksimaliai pritaikytume sau. Sunku išlikti motyvuotam, kai kažko siekiame per jėgą.. Gali būti, kad metodika apskritai mums netinka, gal savo patirtį galime įgyti iš kelių metodikų , o gal susikurti savąją..

Kita priežastis – nuoseklumo trūkumas. Dažniausia priežastis.. Yra tam labai taiklus pavadinimas – dvasingumas priešokomis.. Imamės vieno, kito, trečio būdo ir nieko nepadarom iki galo.. Ir atrodo, kad nesiseka, neveiksminga. Suprantama, veiksmingas ir duodantis konkrečius rezultatus gali būti tik veiksmas, atliktas nuosekliai ir iki galo.. Visų metodikų autoriai teigia, kad įvairiems tikslams pasiekti reikia laiko. Terminai įvairūs – nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių.. Galbūt, norime per greitų rezultatų.. Turime suprasti, kad plečiame savo sąmonę, suvokimą, tai greitai nevyksta.

Tai, apie ką rašė Vilma – atliekant žingsnius optimaliai ir nuosekliai, staiga ateina ramybės ar net tuštumos pojūtis. Išties įdomus efektas. Kai kažko tikslingai siekiame, dingsta blaškymasis ir chaotiški veiksmai. Į gyvenimą grįžta nuoseklumas ir ramybė, kuriuos daugelis priima už.. nuobodulį.. Mes taip įpratome blaškytis, kad natūrali mūsų ramybės būsena atrodo mums nuobodi..

Sakyčiau, reikia džiaugtis, kai pasiekiame tokią ramybės būseną, nes tai vienintelė būsena, kai esame gyvenimo tekmėje, kai esame atviri gyvenimui ir galime suprasti ir siekti to, ką esame užsibrėžę ir ką jis mums siūlo.. Be to, turim suprasti, kad negalime būti visada vienodi: yra informacijos kaupimo periodai, jos apdorojimo, įsisavinimo periodai, sąmonės plėtimosi, aktyvios veiklos, ramybės, tiesiog buvimo periodai.. Tikrai neturime nuolat blaškytis ar būti vienodai pakilūs. Gyvenimas turi fazes, periodus ir jei jį valdom, tai suprantam ir tai nekelia nerimo.. Entuziazmą keičia žinojimas, ką darome.

“Tuščia galva“ tereiškia, kad išsivadavome nuo chaotiškų minčių. Nereikia bijoti tokios būsenos, tai tik pirmas įspūdis. Tą “tuščią galvą“ galime pripildyti nuostabių kūrybingų minčių.. Nesibaiminkim ir ramybės, kuri, galbūt, po entuziastingų šuolių neįprasta, bet tai vienintelė būsena, kurioje galime būti kūrybingi. Tas blaškymasis pereis į būties džiaugsmą, kuris taps pastovus. Kaip atskirti, ar tai “tikroji“, natūrali būsena? Sunku tai apibrėžti.. Tiesiog džiaugsmingai ramu.. nedrąsko emocijos, kai aiškiai suprantame save, savo pojūčius, tikslus, o per tai ir aplinkinius žmonės.. Atsiranda Vienybės pojūtis, įkvėpimas.. Žodžiu, pradžioje neįprasta, o paskui nepaprastai lengva ir gera 🙂 Prisiminkime dvasiningus žmonės – visi jie spinduliuoja išskirtinę ramybę.

Ir dar.. Dvasinis augimas vyksta visą gyvenimą. Čia kaip tame pasakojime, kurį anksčiau užrašiau, kur vienuolis išskyrė du dvasinio augimo kelius: per patirtį arba per sąmoningą gyvenimo valdymą. Taigi, sąmoningai ar ne, mes dvasiškai augame nuolat. Man labai patiko mano Mokytojo posakis: “Jei gyveni reaguodamas, tai tavo įsitikinimus įtakoja patirtis. Jei gyveni sąmoningai, tuomet tavo įsitikinimai įtakoja tavo patirtį, tuomet esi Kūrėjas“. Nei vienas kelias nei geresnis, nei blogesnis, jie tiesiog kitokie, bet veda į vieną tikslą. Ir vienas, ir kitas turi savo ypatumus.. Ir, kaip visada – mūsų laisvė rinktis 🙂

9 mintys apie „“Tuščia galva“.. arba ramybės būsena“

  1. Ačiū, Vilte. Tik tavo dėka aš visa tai supratau, pergyvenau ir dabar gyvenu visai kitokį gyvenimą. Lengva tobulėti ir eiti pirmyn , kai turi nuostabią Mokytoją.
    O kad suprastum, kad tie ramybės periodai yra naturali būsena, reikia išmokti juos išgyventi.
    Dabar manęs daugelis nesupranta, kad būnant ramiai, nesiblaškant, neskubant, jauti pilnatvę, džiaugsmą, esi laiminga. To ir visiems linkiu.

    Patinka

  2. Ojj.. pasimečiau 🙂 ..
    Širdingai dėkui, miela Zahira 🙂
    Tokiems žmonėms kaip tu, mokytojų nereikia, tu viską pasiekei savo atkaklumu ir dideliu noru. Žaviuosi tokiais žmonėmis.
    Mano kelias buvo kitoks.. Gyvenimas nuolat dovanojo puikius Mokytojus, o aš labai ilgai stovėjau vietoje. Taip, matyt, man tuomet reikėjo.. Todėl kiekvienas ieškantis žmogus man lyg šviesulys, džiaugiuosi už kiekvieną ir esu pasiryžus palaikyti ir padrąsinti kiekvieną, jei to reikia, jei tik galiu 🙂 ..
    Labai labai ačiū už gerus žodžius 🙂

    Patinka

  3. Kaip man šitų žodžių reikejo. Didelis ačiū Ruvi.. Kaip tik tą patį jaučiu ramybę :D. Tik žinoma nevisada. Man reikia toleiau judėti savo kryptimi, nes tikrai pastebejau šiokį tokį skirtumą savo mąstyme. Ir kažkaip jau pradėjau džiaugtis gyvenimu. Tik va kažkaip pastebejau, kad nebegalvoju ko noriu, apie savo tikslus. Auto pilotas isijungia, bet kartais suprantu tai ir vėl pradedu galvoti ko noriu. Bet mintys jau daug optimistišesnės net auto piloto busenoje. Manau tai jau gera pradžia.

    Dabar pradėjau aktyviai domėtis įvairia literatūra, kad ir pvz šiandien perklausiau visą audio book’ą
    “Deepak Chopra – The Seven Spiritual Laws of Success“ labai daug sužinojau visko. Reiks dar kartą paklausyti, kad geriau įsisavinti informacija.

    Dabar kai laiko laisvo daug turiu tai faina viskuo domėtis 😀

    Patinka

  4. Labas rytas 🙂
    Kokie nuostabūs žmonės.. lp, tavo atkaklumas žavi.. Ir tokią teisingą literatūrą intuityviai randi, tiesiog stebiuosi. D.Čopros “Septyni dvasiniai sėkmės dėsniai“ – puiki knyga. Šis autorius parašęs daug knygų ir visas jas verta perskaityti. Tai indų kilmės gydytojas, besiremiantis Ajurveda ir indų vedų, budizmo filosofija, jo mąstymas labai platus ir pozityvus.
    Ir va labai įdomų dalyką, lp, pastebėjai. Kai nustojam blaškytis ir pasiekiam tą ramybės būklę, tai tikrai nereikia nuolat galvoti – kas, ir kaip ir kodėl – ateina tokia žinojimo, tiesiog Buvimo būsena.. Žinai, ko sieki, žinai, ką daryti, kad kažko pasiektum ir.. tiesiog džiaugiesi gyvenimu. Iškyla klausimas – išsprendi, atlieki tos dienos darbus.. Visas laikas tavo 🙂 ..
    Didžiulės visiems sėkmės 🙂

    Patinka

  5. Ruvi didelis ačiū už tavo palaikymą, dėl to jaučiuosi labai gerai 😀
    Dėl knygos tai, aš jų tiek visokių turiu, kad net pats nežinau pusės. Kažkada sunčiausi viską kas gali praversti atietyje tai dabar pasirenku vieną kitą man patikusią ir paklausau arba paskaitau..

    Tokia įdomi mintis man šiandien kilo besivartalojant lovoje 😀 , visiems turbut buna, kai kalbi su žmogumi ir kai jau visus pagindinius dalykus išpasakojei pradedi galvoti ką pasakyti. Bet kai galvoji ką pasakyti tai išvis nebežinai ką pasakyti :D. Arba kai žmogaus klausi pasakyk kažką, ir tada tas žmogus pasimeta nebežino ką pasakyti. Na vienu žodžiu aš noriu pasakyti, kad nereikia galvoti apie tai ką pasakyti nes taip tik dar labiau pasimeti ir nebežinai ką pasakyti..

    Ką apie tai manot? Gal pakliuve buvot į tokią situaciją… 😉
    P.S. šita žinute jau visą rytą bandau parašyti, bet vis kas nors sutrugdo, keista diena. 😀

    Patinka

  6. lp, teisingai pastebėjai – visai nereikia dirbtinai galvoti, ką pasakyti.. Jei apie viską pašnekėjom, galima ir patylėti arba šnekėtis neutraliom temom 🙂 .. O jei telefonu – tai viso gero..
    Man taip retai būna, nebent reikia užimti nepažįstamą žmogų, tuomet klausiu apie jo darbą, miestą, šeimą, pomėgius, orą..
    Gerai pastebėjai – tai turi būti natūralu 🙂

    Patinka

  7. 😀 😀 😀 gerai cia lp… 🙂
    As irgi manau,kad tada geriau patyleti,kazka paskaityti.Buvau uzmetusi knygas dovanotas,nerodysiu pirstu kieno 🙂 Siandien pradejau skaityti Debbie Ford “Kelias i nepaprasta gyvenima “ matyt tam pribrendo laikas 🙂

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s