Būti Savimi :)

Pirmiausia noriu padėkoti už laiškus ir atsiprašyti, jei negaliu visiems atsakyti.. Pasistengsiu atsakyti čia, jei nespėsiu asmeniškai 🙂 Gavau keletą laiškų, kuriuose tas pats klausimas – ką reiškia būti savimi? Jau rašiau apie tai, bet, matyt, verta parašyti apie tai plačiau. Parašysiu, kaip aš tai suprantu. Atsakymo ieškojau įvairiuose šaltiniuose.

Verta pradėti nuo pradžių pradžios – žmogaus gimimo. D.Chopra atkreipia dėmesį į tai, kad žmogaus kūdikis gimsta turėdamas sudėtingesnes smegenis, nei suaugę žmonės. Kūdikis nėra primityvus, jis atsineša didžiulį dvasinį ir fizinį potencialą. Siūlelius primenančių ataugų, atsišakojančių nuo kiekvieno neurono, vadinamų dendritais, naujagimio smegenyse žymiai daugiau, negu vėliau žmogui augant. Dendritai yra informacinės komunikacijos “pernešėjai“ tarp smegenų ląstelių.

Jų perteklius greičiausiai parodo, kad naujai gimusiam žmogui reikia didesnės apimties priemonių apdoroti jam naują vaizdų, garsų, skonių, faktūrų, kvapų pasaulį. Iš milijardų informacinių dulkelių kūdikis ima atsirinkti, atskirti, pažinti.. Kai realybės skalė susiaurėja, tarsi iš garsų jūros būtų išskirta viena radijo banga – tokia gausybė dendritų pasidaro nereikalinga. Realybė susiaurinama iki tiek, kad ją galima būtų suvokti racionaliai.

Šiuo laikotarpiu aplinkinių, artimiausių žmonių formuojama ir vaiko pasaulėžiūra. Vaikas dažniausiai atitraukiamas nuo savo pirmapradiškumo, kuris pajungiamas prisitaikymui. Jis beatodairiškai tiki savo artimiausiais žmonėmis, kurie formuoja jį taip, kaip jiems atrodo geriausia. Gerai, jei tėvai yra kūrybingi žmonės ir supranta vaiko vystymosi ypatumus.

Vedini geriausių norų, aplinkiniai formuoja iš vaiko žmogų, labiausiai atitinkantį to laikmečio, kuriame jis gyvena, dvasią. Arba tėvai per vaiką įgyvendina savo svajones.. Kiek lieka po tokio formavimo tikrosios asmenybės? Turbūt, nedaug.. Ir pirmasis suvokimas, kad “kažkas ne taip“, ir protestas prieš formavimą prasideda paauglystėje.

Bet.. dažniausiai paauglys yra užgesinamas arba pats padaro išvadą, kad naudingiau dėl šventos ramybės prisitaikyti. Paskui tokie protestai kartojasi įvairių žmogaus amžiaus laikotarpio krizėmis, nes ateina gilus suvokimas, kad atitikimas visuomenės standartams toli gražu nėra laimės garantas. Kodėl? Ogi todėl, kad dažnai iš žmogaus formuojama tai, kuo jis nėra. Peršama idėja, kad jis būtinai turi kažkuo tapti, paminant jo teisę tiesiog išlikti savimi ir pačiam spręsti – kuo jam būti.

Reikėtų ne formuoti iš žmogaus standartą, o nukreipti žmogų į tai, kam jis yra gabus.. Suprantama, kad vaikas neturi patirties ir gali nesuprasti saviraiškos galimybių ir formų. Bet tam ir yra tėvai, turintys gyvenimišką patirtį, išmintį ir kantrybę. Kartais vaikas labai anksti parodo, kam jis yra gabus, o kartais tam prireikia ne vieno bandymo.. Jei neužgesintas pasitikėjimas savimi – asmenybė atsiskleidžia..

Jei ne, tai turime daugybę žmonių, dirbančių nemėgiamą darbą, nuolat sekančių kažkieno sugalvotais standartais, besilygiuojančių į kažką, nerandančių “savo vietos“ gyvenime. Jie įsitempę, nusivylę, dažnai turi psichologinių problemų, o laimę suvokia tik kaip trumpus blykstelėjimus. Arba – laukia, kad kažkas padarys juos laimingais. Galima kaltinti dėl to visus iš eilės, bet kaltinimais nieko nepakeisime. Visada, kokio amžiaus bebūtume, galime atgauti pasitikėjimą savimi, atrasti saviraiškos būdą, atgauti autentiškumą, išsiskleisti kaip unikali asmenybė..

Kaip? Žinoma, reikia to labai norėti.. o paskui ramiai peržiūrėti savo gyvenimą. Pirmiausia atmesti lygiavimosi į kažką principą. Gyvenime daug pavyzdžių, kaip žmonės pasiekia visų įsivaizduojamų aukštumų. Bet.. tikrai ne tam, kad kažkas šalia pajustų menkumą, o tam, kad įkvėptų ir kitus siekti saviraiškos. Kiekvienam žmogui yra savo siekiamybių skalė, visiems ji skirtinga.

Svarbu suprasti, kad saviraiška – ne darymas to, ką norime, o darymas to, ką geriausiai sugebame ir vystymas to, kam esame gabūs. Kiekvienas žmogus turi talentą, gal net kelis, ir kiekvienas intuityviai prie to linksta. Tokie darbai paprastai lengvai sekasi ir yra mieli žmogui. Kai suprantame savo gabumus, turime išmokti pasitikėti savimi. Svarbiausia – nesižvalgyti, kas, ką, kaip daro, nesilygiuoti. Pasitikėti tuo, ką darome ir būti nuosekliais..

Rezultatai “pasirodo“ ne iš karto, o kartais ir ne visai tokie, kokius įsivaizdavome. Svarbu išmokti pasitikėti savimi ir nesustoti. Nuoseklumas visada duoda rezultatus, dažnai viršijančius mūsų drąsiausius lūkesčius. Buvimas savimi – pagrindų pagrindas laimingam gyvenimui šioje Žemėje. Jis atskleidžia visą žmogaus kūrybinį potencialą, jo dvasines jėgas, atveria neįtikėtinas galimybes gyvenime. Tam reikia drąsos, nes pabėgimas iš rėmų atrodo baugus, kol neatgaunam savo pirmapradiškumo..

Pirmapradiškumas yra žmogaus dvasinis potencialas. Tai yra laisvė, sąmoningumas, entuziazmas, kūrybiškumas, džiaugsmas, laimė, marios galimybių, pilnatvė, harmonija, santarvė, meilė.. – visa tai reiškia būti Savimi 🙂

Reklama

9 mintys apie „Būti Savimi :)“

  1. Labai gražiai parašei ir labai su viskuo sutinku, tik truputėlį papildysiu 🙂

    Manau, kiekvienas gimstame su kažkokia misija ir būdami vaikais ją intuityviai jaučiame, bet labai abstrakčiai, nes mūsų žinios tuo metu yra dar pernelyg menkos, kad galėtume pamatyti jos galimas išraiškos formas. O paskui, kaip tu ir rašai, pasaulis mus pradeda formuoti 🙂 Iš pradžių tėvai, paskui – draugai, visuomenė, sakydami, kas yra gerai, kas blogai, kas vertinga, kas ne, kaip dera gyventi, kaip ne ir pan… Ir net jei su kažkuo išdrįstame pasidalinti savo svajone, dažnai būnam nesuprasti ar net išjuokti… Nes kiekvienas žmogus mus nori matyt savaip ir bando visaip kaip mus ta kryptimi formuoti, kol galiausiai tarp tų daugybės kaukių mes visai pametam tikrąjį save… Mes nustojame tikėti savo svajone, nes ji kitiems žmonėms atrodo pernelyg nereali ir vietoj jos jie mums bruka savas, “realesnes“… Tada prisideda dar du labai stiprūs veiksniai – abejonė ir nepasitikėjimas savimi (yra graži istorija apie tai), ir taip mes galutinai palaidojam savo svajonę, pradėdami gyventi taip, kaip iš mūsų nori kiti, o ne taip, kaip iš tiesų norime patys…

    Kaip būti savimi? Turbūt pirmiausia reikia įsiklausyti ir išgirsti save. Atrasti tą vaiką savyje, kuris kažkada turėjo svajonę ir padėti jam tą svajonę realizuoti. Nes jūs dabar jau žinote daugiau už jį ir galite pamatyti tuos kelius, tas išraiškos formas, kurios veda link tos svajonės.

    Tik vienoje vietoje ne visai su tavimi, Ruvi, norėčiau sutikti – saviraiška yra ir darymas tai, ko norim 🙂 Tiktai reikia rasti būdą, tokią saviraiškos formą, kur galėtum ir daryti tai, ką nori, ir tuo pačiu, ką tu geriausiai sugebi. Tie dalykai niekada nesikerta, tik reikia rasti tinkamą išraiškos formą. Bet, kaip jau ir minėjau, mes tuo ir skiriamės nuo to vaiko, kad jis tik žinojo, ko nori, o mes jau esame ir pajėgūs sugalvoti, kaip tai realizuoti 🙂

    Patinka

  2. Labas rytas 🙂
    Išties, esminis papildymas. Turėjau tai pabrėžti – kai atgauname savo pirmapradiškumą, prigimtinę, švarią vaiko būseną, atskleidžiame savo dvasinį potencialą, tampame laisvi. O tai reiškia, kad gyvename taip, kaip norime, o tai savaime reiškia daryti tai, ką norime. Tuomet ir atliekame savo misiją, kurią, be abejo, kiekvienas turime.
    Kolkas “darymas ką noriu“ mūsų visuomenėje yra suprantamas tiesiogiai ir pagrinde kaip kūno poreikių tenkinimas, o dvasiniai poreikiai miglotai susiejami su pramogomis.
    Labai taiklus pastebėjimas, kad suaugę jau turime supratimą, patirtį ir visas galimybes įgyvendinti savo svajones.
    Ačiū už papildymą ir gražią istoriją 🙂

    Patinka

  3. Tikrai, labai čia tinkanti istorija 🙂 Labai patiko.
    Tokios pamokančios istorijos man labai patinka, viena mano mėgiamiausių knygų – E.de Mello meditatyvinių alegorinių pasakojimų knyga “Viena minutė išminties“. Vis planuoju išversti keletą įdomesnių pasakojimų ir čia parašyti..
    Kai kurios trumpos istorijos taip puikiai perteikia mintį, kad jokiais filosofiniais išvedžiojimais to nepadarysi 😉 ..

    Patinka

  4. Būtent 🙂 Tuo man irgi tokios istorijos labai patinka.
    O dėl darymo ko nori – tai manau, kiekvienas žmogus kažkada gyvenime supranta, kad vien žemiški malonumai laimės neatneš ir kad žmogus gali jaustis iš tikrųjų gerai tik įprasmindamas save kažkokia veikla. Ir kas svarbiausia – ta veikla turi būti nukreipta ne į save, bet į kitus 🙂

    Patinka

  5. Taip, taip, taip 🙂
    Viena iš temų, kuria diskutavome su vienu iš mano Mokytojų 🙂
    Tik.. yra viena sąlyga, jei taip galima tai pavadinti. Tam, kad duotum, turi savyje turėti.. Labai ilgai ties šituo sakiniu vargau 🙂
    Atrodė, darymas gero kitiems, darbas kitų labui jau yra savaime kilnus dalykas, bet.. įsitikinau iš patirties, kad taip nėra. “Apgailėtini darbai, atliekami be meilės arba iš naudos motyvų“..
    Tai reiškia, kad iki “darymo kitiems“ turime subręsti. Altruizmas – subrendusios asmenybės požymis, atveriantis bendrumo su visais, vienybės supratimą. Tuomet negali nesidalinti tuo, ką turi geriausio.. visomis prasmėmis.

    Patinka

  6. Net labai sutinku 🙂 Pirmiausia tu turi užauginti savo ego, kad galėtum jį paskui peržengti. Arba, kalbant Maslow terminais, pirmiausia turi būti saviaktualizacija ir tik paskui savitranscendencija. O jeigu labai paprastai buitiškai – pirmiausia turi išmokti mylėti save, nes tik tada galėsi išmokti mylėti kitus 🙂
    Žodžiu, kad ir kaip nebūtų paradoksalu, bet kelias į altruizmą prasideda nuo egoizmo 🙂 Nes kol tu neatrandi savęs, tas altruizmas gaunasi toks dirbtinis ir nebrandus ir tu, net ir norėdamas gero, kitam žmogui gali padaryti bloga. O paskui, kai išsiugdai savo ego ir atrandi tikrąjį save, tu tiesiog nebegali nebūti altruistu 🙂

    Patinka

  7. Sutinku.. Apie ego tiek daug informacijos surinkau, kad rašysiu apie tai atskirai 😉
    Be abejo, turime jį pažinti, kad suprastume, kaip jis mus valdo 🙂
    Be šito pažinimo tikrai dvasiškai augti neįmanoma.. nes tiek painiavos šiuo klausimu, kad daugelis tai supranta klaidingai. O nežinodami esmės, neišvengiamai klystame. Ir aš ilgai turėjau klaidingą nuomonę..
    Labai teisingai pabrėžei – altruizmas gaunasi dirbtinis, kai nesupranti, kas yra egoizmas..

    Patinka

  8. Atgalinis pranešimas: Be kaukės!.. – ruvi

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s